Traktorių dainos I

Ką įsimylėjau anksčiau: traktorius ar jį? Ar be vieno nebūtų buvę kito? O gal vienas išplaukė iš kito? Gal vis dėlto pirmiausia buvo traktoriai ir aš, paskendusi jų ūžesy, tokia maža maža prie didelių jų ratų, prie garsiai riaumojančių motorų. Nors riaumoti jie pradėjo tik vėliau, iš pradžių jie plerpdavo, pūškėdavo, burgzdavo, o į kalną - tuksėdavo. Bet iš pradžių jais ir važinėjo senelis, ar tas pirmasis darbininkas su varlėmis ant megztinio ir kepure su snapeliu. Taip tie traktoriai atituksėdavo per žeme ir kažkieno rūkomos cigaretės dumais kvepiančius rudenio bulvienojus ir reiškė naują vagą, naują ragažę, dar daugiau bulvių ir darbo. Taip tas traktoriukas atpuškėdavo su pilna priekaba malkų mūsų lapkričio žvarboje jau sustirusiems pirštams, taip per lauką dardėdavo su runkeliais ar nuburgzdavo per laukus į pamiškę šviežiai išvartęs šienus. Ir kaimo vaikui tai nereiškė meilės, tai nereiškė nieko, tik darbą, dar daugiau darbo. Traktorius buvo darbas. Ir tie traktoriai tiesiog buvo. Iš pradžių raudonas, paskui mėlynas,  vėliau - kombainas. Dar vėliau radosi ir jų vairuotojai, ir mechanikai - jų traktoristai.


Bet ar tikrai aš buvau prieš jį? Taip, aš jau sukausi tarp tų didesnių ir mažesnių traktorių, jau žinojau ir buvau pati sugalvojus jiems vardus, jau pati save vadinau kažkaip kitaip, su burzgiančia, gaudžiančia priegaide, jau truputį buvau jų dalimi, arba jie mano. Kaip kad tie suraikyti laukai,  nubalnotos arimų kupros, maži ir dideli grumsteliai, moliai, vėlyvi pavasariai, ilgi vasarų vakarai ir paskutinę kviečio varpą iš paskos velkantis kombainas, po dienos darbų sunkiai rėpliojantis namo, ir greitai pro šalį prazvimbiantis gazikas. Ir aš jau mokėjau juos pavadinti, jau žinojau, kas kaip lekia, kas kur važiuoja, kas ką vairuoja. Tik apie jį nežinojau nieko. O jis juk šitiek laiko jau buvo prieš mane. Ne tik sukišęs savo rankas prie šilto variklio, ne tik prakvipęs alyva, varžtais, moliu, ne tik įsimaišęs kažkur į tą traktorių gaudesį, ne. Jis jau buvo prieš mane ir savo mikliom bernioko kojom jau maklinėjo po balas prieš man į jas įlipant, jis taip pat nuo mažens gaudavo pasėdėti prie to mažėlesnio traktoriaus vairo, kai tėtis ar senelis važiuodavo su vandens bačka pas karves, suardavo pūdimą ar vėl palenkdavo namiškių bei artimų ir tolimesnių giminaičių kupras prie bulvių vagos. Gal jis ir nagus prie to traktoriaus buvo prikišęs, nes iš kur kitur tas jo begalinis nagingumas ir išmanymas, jei ne nuo vaikystės ardomi ir vėl surenkami traktoriukai? Jis jau prieš mane ėjo pas mergas ir į šokius. Galbūt ten ir susitikom pirmą kartą?