Juodoji laiko skylė yra laimė

-Tiksliai! - nudžiunga, -dar bus vakarienė - tai laimė!
-O kai aš pas tave atvažiuoju, tai ne laimė?- patempiu lūpą.
-Aišku, kad laimė,-nusišypso.

O man laimė dar yra vogti jį iš pamainos gaisrinėje, įsitempti į savo juodą džipą - juodąją laiko skylę - kur 60 minučių atrodo kaip kokios 3. Ir laimė, kai mes sėdim toj juodoj laiko skylėj, abu jau vėluojantys grįžti, valgom šokoladukus, kalbam apie priekabas, kolchozus ir rusų tankus, tanketes ir šarvuočius:

-Kaip mes į juos vėpsodavom: visa kolona! Vienas galas vienam kaimo gale, o kitas - jau prie plento,- prisimena.

...Ir dar kaip daužydavo fermų langus ir mėtydavo šiferio gabalus.
Aš galvoju, koks jis jau senas, o jis dar užleidžia kažkokią rusišką dainušką "o dieve, koks vyras, noriu nuo jo sūnas", juokias.
Sakau, kad nenoriu nuo jo nei sūnaus, nei dukros. Jis man paantrina.
Tada dar primena man, kaip pusę metų niūniavau "juodą orchidėją" ir besijuokdamas, kad dabar niūniuosiu "o dieve, koks vyras...", išbėga iš tos juodosios laiko skylės.

Juokiasi, daug juokiasi. Ir jis man yra laimė.