Dar penkiolika minučių

Jo plaukai kvepia spalio mėnesiu. Jis žyla, jam jau keturiasdešimt vieneri, jis ramiai atsilošęs sėdynėje. Lyg žiūri į tolį, bet aš nežinau, ar jis atsimerkęs ir žiūri per priekinį stiklą į padrikas žoles, augančias iš betono plokščių, ar užsimerkęs, ir tik jo nosis dar perplėšia tamsą. Tamsu ir mes net atsimerkę vienas kito turbūt nelabai matom. Bet ir mūsų turbūt niekas nemato. Bet mes vis tiek užsimerkę.

Dar penkiolika minučių išglostyt šitą Česyro katiną, būti su juo, jame, klausytis jo pasakojimų, kalbėti, laikyti jį už rankos, jam šypsotis, šypsotis su juo, dar žiūrėti į žolių stagarus, tylėti, apsirengti, atvirst į žmogų: jis dar pakšteli mane į lūpas ir jau darydamas duris sukužda: nesušalk tik,- ir dingsta dabar jau toje kitoje tamsoje.