Dainuojanti revoliucija

I

Jei tik būtų logiška, dabar imčiausi karo.
Iš naujo. Partempčiau už plaukų į tą skambutį,
Prisipažinti, kad nužudė sosto įpėdinę.
Tada kvėpavimas tapo pratimu.

Dabar aš rėkčiau, išvadinčiau debilu,
Ir ją, tą kalę, prakeikčiau.
Bet ji šiomis dienomis išstorėjusi,
Tai tegu būna.
                        Visada buvo
Susitarimas tarp dviejų pusių,
Baltų vėliavų vienas kitam kloto guolio.
Mes buvom ilgas, gražus akronimas –
Tai ji pridėjo skyrybos ženklų.
Ji visada rašė geriau nei aš.

Ir jei tik būtų logiška, dabar išeičiau
Plika galva į šitokį lapkritį
Rinkti žvaigždžių iš po krūmų –
Vieną už katytę, vieną už demoniuką,
Dar vieną ir dar vieną už mus.

II

Europos radijas pranešė audrą iš vakarų
Ir dvylika benkartų metų, kleketuojančių
Himnus meilei ir pradžios mitui.
Ir viskas, jokios pasaulio pabaigos.

III

Yra tokia daina apie antį, mokančią
Vaikus plaukti, ji netiki ateisiant medžiotojui.
Niekur nerandu įrašo, tik pati kartais dainuoju.
Tą antį nušauna. Ji krenta, o ančiukai stebi.
Tikrai yra, žemaitiška ji, aš mėgdžioju tartį.

O kas, jei aš pati esu ežeras?