Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Retrospektyviai pažvelgiu į sovietinius laikus. Tuomet nektarinai, apelsinai ir kiti vaisiai buvo prieinami tuometiniai aukštuomenei. Kartais vienas kitas žmogus galėdavo vos po keletą nusipirkti.
Tai buvo ankstyvas ir šaltas pavasaris, balandžio mėnuo. Mano mama jau sunkiai sirgo. Jai ypač trūko vitaminų. Ypač širdis galėjo atsigauti paragavus kokį apelsiną. Tarnybiniais reikalais buvau nuvykęs į Kauną. Pagalvojau, kad čia tikrai gausiu apelsinų, o gal ir nektarinų. Aplankiau nemažai parduotuvių ir pardavėjų klausiau: „Gal turite apelsinų, panašių kitų vaisių ir ar galima tikėtis pas jus kada nusipirkti?“, atsakymas buvo lakoniškas: „Labai retai pasitaiko“.
Mamos panagės, paantakiai jau mėlynavo, žinau, kad tuo paskutiniu jos gyvenimo metu galėčiau ją dar nors kiek nudžiuginti.
Nusiminęs pasiekiau devintąjį fortą ir laukiau pakeleivingos mašinos į Vėžaičius. Staiga pamačiau atvažiuojančią lengvąją mašiną „Pobėda“. Pakėliau ranką, ji sustojo. Ten sėdėjo keturi vyrai. Buvo dar viena vieta penktajam.
Paklausiau: „Gal į Klaipėdą?“ Atsakė: „Taip“.
„Gal paimtumėte mane iki Vėžaičių?“ Atsakė: „Prašom sėsti“.
Tuo metu į Klaipėdą važiuodavo mašinos tik per Vėžaičius. Labai apsidžiaugiau. Tie vyrai tarpusavyje kalbėjosi man nesuprantama kalba. Apie tautybę man tiesiog buvo nemandagu klausti. Pradėjau vis pagal galimybes įsiterpti į jų pokalbį, kada sušneko lietuviškai. Papasakojau, kad esu dirbęs Šakių rajone, pažinau daug tuometinių vadovų, Jie susižvalgė tarpusavyje ir pastebėjau, kad kažkuo juos sudomino. Tada išdrįsau papasakoti ir savo kai kurias bėdas, kad mano mama sena, gyvena Telšių rajone netoli Upynos, panagės ir paantakiai mėlynuoja, tai rodo jos gyvenimo pabaigą. Labai norėčiau nupirkti apelsinų, kad atsigautų jos širdis ir nuotaika. Jie susižvalgė, tuoj tarpusavyje pasikalbėjo ir vienas iš jų tarė: „Rytoj devintą valandą atvyk į Klaipėdą ir užeik pas Prekybos valdybos viršininką jis tau padės, kad galėtumėt nusipirkti taip reikalingų apelsinų.“ Po poros valandų minėti malonūs žmonės išleido mane Vėžaičiuose. Nei aš žinojau jų vardų ar pavardžių, nei jie manęs prisistatymo neprašė... Taip iš aušus rytojaus dienai, nuvykau į Klaipėdą, įeinu į Prekybos valdybos viršininko kabinetą, sekretorė pamačiusi mane net neklausė, pas ką ir dėl ko aš atėjau, o tiesiog paprašė keletą minučių palaukti. Po kokių penkių minučių pravėrė duris ir aš įėjau į vidų. Už stalo sėdėjo inteligentiškas puikaus sudėjimo vyras ir atsistojęs iš karto paklausė: „Kiek jums tų apelsinų reikia?“ – atsakiau nors keletą. Jis parašė raštelį dviem kilogramams ir pridūrė nueisit į tą parduotuvę ir ten nusipirksite. Nuoširdžiai padėkojau, nuėjau į minėtą parduotuvę su rašteliu, man atsvėrė tuos du kilogramus, sumokėjau pinigus ir padėkojęs išėjau. Po mano apmąstymo supratau, kad tie geradariai žmonės buvo žydų kilmės. Sekančią dieną jau tie apelsinai buvo ant mamos stalo. Ji valgė ir nepaprastai džiaugėsi. Tačiau po geros savaitės jos širdis užgeso. Man buvo malonu, kad galėjau išpildyti mamos norą, dėka gerų žmonių pagalbos.