aukso (p)laukas

Kaip prisuktos
Dega balerinos
žiedlapiai suka ratus
aplink seną
žibintininką

kuris šviečia pats sau
kaip naktinė lempelė

ar sutraiškytų jonvabalių
žvaigždynai

nuorūka
kurią kulnu gesina Achilas

blėstant rampų šviesoms
galim nusiplėšt
savo veidus

ir lieti iš gipso
pomirtines kaukes

apsimenant nesančiais
nepastebimais

kaip sula kur alsavimuos
sunkias iš plaučių

kaip gelsvų laukų
eliziejiškumas
kuris jau yra
pats savaime

inkliuzo inkliuzas
medaus mėnuo ir
metai deguto

_ _ _

aš užverčiu galvą
ir iš tiesų pamatau

virš savęs auksaspalvius laukus
žvaigždynų varpas
guldą septyni šienpjoviai ir kūlėjai
spragilais žarstą
kometas

ir amžiams tarp jų dūla
Arklio Galva

lyg žinia nuo paties
Korleonės

ar Kaligulos žirgo
paskirto į Romos senatą

kas čia keisto
dabar juk kiekvienas
senatas – arklidės

kurių neiškuops net Alkmenės
ir Dzeuso vaikas
vaikas vyras žvelgiąs
nuo avižinių dribsnių pakuotės

štai iš kur tas
geltonumas
brolau

_ _ _

gali daugiau nekalbėt
apie didingą laukų geltonumą

juk šunys nemato spalvų
visai kaip ir lėlės

tavo akys sagutės iš seno kareivio munduro

nežiūrėk taip daugiau į mane
kaip į žaidžiantį vaiką

žodžiais aštresniais už skustuvus
inkvizitoriaus rankose

_ _ _

didaktinis laiškas poetui

„jei kas nors tau siūlytų sostą
spjauk tiesiai
tarpuakin

vietoj skeptro imk piemenio
lazdą
ir eik elgetauti

jei tau siūlys karūną
dėkis erškėčių vainiką

jei žirgą ristūną žadės
jok ant nukaršusio asilo

pamiršk Apulėjų
aplenk Buridaną

avižų laukams keičiant
atspalvius

perkeisk mane“

_ _ _

nubraukęs dulkes
nuo stalo
staiga pamatau ko nespėjau

kad spalgenos liko už nugaros
iš pelkių neiššukuotos

iš pernykščio rudens

kad gerai neįsižiūrėjau
pro kaštonų kandeliabrus
į šito pavasario šėlsmą

plagijuojant pasaulį jo lieka
kaskart vis mažiau

visas fasadas tėra butaforijos
netgi beribis laukų geltonumas

taip
netgi jis

tik fraktalas
tik piešinys ant faneros plokštės
sukuriantis tariamą erdvės
ir horizonto iliuziją

kurią greit ištrins
tavo vietininkas ir kilmininkas

šlapia mokyklinė kempinė
ant mano galvos

viską vainikuojantis metalo gaubtas

belieka pasimuistyt
ankštoje kėdėje

ir prieš atitekant srovei

nubusti iš šito
košmaro

_ _ _

kas baisiau

ar kilti
į dugną

ar kristi į dangų

klausiu gipsinio kapinių
angelo
nudaužtu sparnu

o jis tyli
tarytum galvotų

prieš ką nors atsakydamas

- - -

pramušus lukštą
minkštu viščiuko
atspalviu ima švytėti
laukai

išsipildymo metas

iš šiugždančio šieno
motina renka
dar šiltus kiaušinius

įdaužus šį skliautą

dar nevėlu

vėl viską pradėti

ab ovo

- - -

vaikystės pasaulis
tarytum armonikos klostės

tai išsiplečia
tai vėl susitraukia

lig klausytumeis keistos
dalgio ir žolės
senkalbės

kur visi vienas kitą supranta

ir tie šienpjoviai kur
ritmingai įkvėpia
prieš kiekvieną mostą
ir iškvėpia sulig juo

į amžina ritmą
širdies po lininiais drabužiais

gali užsimerk ir klausytis
kaip plaka
ir plaka

dalgius

_ _ _

mano širdgėla
širdgėlėm žydi

širdažolėm naktį siūruoja

vos tik priglaudi ausį
prie žemės

kaip plaka

tavoji