Šventoji Šventoji

2016. 08

Šventoji.

Tas pavadinimas man tapo toks juokingas, beveik antišventas, kaip keiksmažodis arba nevartotinas lietuvių kalbos žodis. Šventoji, šventoji Šventoji. Iki šiol prisimenu vaikystės metus, kai su tėvais ir seserimi nuolat vykdavom į Šventąją, ir tai mums buvo didžiausia prabanga ir nuotykis. Dvi dienas prieš išvykimą tėvas pranešdavo šeimai: taip, mes tikrai išvykstame. O aš nuo mažens buvau išmokęs nepasitikėti suaugusiųjų žodžiais, todėl laukdavau iki pat išvakarių. Man Šventoji atstojo ir Kalėdų Senelį, ir Velykų Bobutę, ir aukščiausio spiritualizmo dvasią, ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Vakarą prieš išvykimą vykdavo svarbūs pasiruošimo darbai: aš sukraudavau savo tris skirtingus vaikiškus kostiumus, dvi poras batų (o ką daryčiau, jei peršlaps? ), maudymosi trumpikes, kasetę su grotuvu ir knygą apie šunis (su vokiečių aviganiu ant viršelio). Laukdavau jūros ošimo, smėlio dantenose ir lyg ne vietoje atsidūrusių eglučių taip, tarsi tai būtų vienintelis mano gyvenimo tikslas. Ir tikrai, aš net skaičiuodavau laiką pagal tai, ar seniai buvome Šventojoje ir kaip greitai mes vyksime į Šventąją.  

Aš nenutuokiau nieko apie kitas šalis, žinojau, kad jos kažkur egzistuoja, bet mano vaikiškas ir dar nesugadintas savi identitetas jautėsi taip, lyg visas pasaulis būtų lietuviškas, gal šiek tiek kitoniškas, bet tikrai stipriai lietuviškas. Ką, – visur žmonės gali susitrenkti galvą ar koją, o gal jiems peršlaptų batų pora ir jie neturėtų atsarginių (o ką sakiau), na, ir, aišku, tikėtina, matematinė ir visiškai išprognozuota reakcija būtų „bliad“. Galit sakyt, kad tai rusiškas keiksmažodis, bet aš visada maniau, kad lietuviai jį įsisavino ir yra milijoną kartų charizmatiškesni, kai jį naudoja, nei rusai. Viskas dėl tos apatijos intonacijoje. Štai kad ir tėvas sako: bliad tas, bliad anas (suprask, viskas yra bliad). Juk visi žino, visi supranta. Visur turi žinoti. Gal kitur kokiu kitu akcentu pasakys. Bet aš neabejojau: pasaulis sukasi apie Šventąją, nesvarbu, ar tu Italijoj ar Kretoj, niekas neprilygsta šiai vietai. Na, ir aišku, tėvui, kuris sėdi ant Šventosios kranto ir purtosi smėlį sau iš ausų, iškošdamas šiek tiek juokingą, nerūpestingą „bliad“, kai aš jam žėriu dar smėlio į akis, negalvodamas apie pasekmes.

Negalvokit, aišku, kad aš buvau toks naivus.

Šventoji tikrai nėra šventoji. Nebuvo ir nebus.

Prisimenu įkyrius žmones, stovinčius ant kelio ir reklamuojančius savo šūdinus namukus. Tik dešimt litų per parą, kad galėtum išsimiegot šaltoj, papuvusioj troboj, aplink kurią visi „susidraugavę“, „kaimynai“, taigi, – vienodai nepatenkinti savo gyvenamosiomis sąlygomis ir, aišku, kaip ir mano tėvai, nėra buvę jokioj kitoj užsienio šalyj, kaip, pavyzdžiui, Kreta ar Italija, todėl jie kartoja: bliad tas, bliad anas, bet Šventoji – tai geriausia (ir taip jau toli nuo namų, keturios valandos, tai kur čia dar ir į kitą šalį važiuoti ar, neduok die, skristi, dar jeigu su tuo sraigtasparniu nukrisim, tai geriau jau paplaukiot Baltijos jūroj, gi toks grožis). Jie, aišku, jau žinojo, kad Kretoj ir Italijoj „bliad“ niekas nesako, vietoj to ten sako „cazzo“ ir „ai gamisou“, bet jie turbūt nežinojo, kad Italija, ypač pietinės dalys kaip, tarkim, Sicilija, Kampanija ir Kalabrija, išgyveno (ir iki šiol išgyvena) vieną didžiausių politinių korupcijų, o Graikiją ir visas jos salas visada persekios kažkoks keistas genetinis ir kultūrinis pasiskirstymas tarp jos ir Kipro graikų, ką jau bekalbėti apie visas turkų invazijas. Ir gerai, kad nežinojo. Kitaip kai kurie iš jų niekad ir nenuskristų (su sraigtasparniu) į Kretą ir Italiją.

Aš, aišku, visa tai žinojau, o gal, tiksliau, jaučiau. Aš visada sugebėjau jausti pasaulio nesėkmes ir dėl jų labai išgyvenau. Gal todėl mane ir traukdavo į tą Šventąją, nes ji taip toli nuo namų, išties – visos keturios valandos, kurios atrodydavo kaip amžinybė. Lyg vakar prisimenu tą viešąjį tualetą prie pat įėjimo į kopas, košmariškai dvokiantį ir pilną šūdų, kur aš, išlepintas princas, net prisėsti negalėdavau, nes tualetas – milžiniška skylė, grasinanti baisiausia lemtimi, jei netyčia ten įkrisi. Joks atsarginis drabužis tau tada nepadės. Tada jau bliad, cazzo, ai gamisou.

Niekas neišgelbės. Niekas nepavers tavęs šventu.

Bet, kaip jau sakiau, Šventoji tikrai nebuvo šventoji. Kita vertus, ji dar ilgai išliko mano pasaulio centru. It savotiška saulė, nors jau buvau pakankamai didelis, kad žinočiau, jog tai ta kaitinanti saulė Šventojoj, kaip ir bet kur kitur, taip gerai pažįstama ir veik nereikšminga, tai ji verčia mus suktis apie ją. Ir vieną vasarą aš tuo visiškai įsitikinau. Saulės tikrumu ir Šventosios antišventumu.

– Kur motina? – grįžęs namo paklausia tėvas lyg niekur nieko, akivaizdžiai pavargęs ir susitaršiusiais plaukais, nors, pastebiu – vis dar savotiškai patrauklus, jeigu būčiau moteris, pasakyčiau: su cinkeliu. Nemalonumo prieskoniu.

– Sakė, užsibus darbe, – tarsteliu, nes neturiu ko pasakoti - mano rankose Šopenhaueris ir aš neturiu laiko gyvenimui.

Tėvas kraipo galvą nepatenkintas, neaišku, manimi ar motina, turbūt abiem. Jo siluetas mirko saulės šviesoje, kuri užpildė visas mūsų senamiesčio buto svetainės spragas; kaip žmonės, kurie niekad nebuvo Kretoj ar Italijoj, ir nesistebėjo užsieniečių užsienietiškais keiksmažodžiais, mes gyvenom gerai. Kaip ir dauguma vidutiniškai pasiturinčių žmonių Vilniaus centre, mes turėjom daug įdomiai atrodančių daiktų, kurie visiškai nieko nereiškė nei tėvui, nei motinai, pavyzdžiui, saksofonas, grožinės literatūros knygos, azijietiški ornamentai. Visi mūsų svečiai aikčiodavo įėję ir puldavo klausinėti, kas čia iš mūsų toks muzikalus, protingas ar linkęs į egzotiškas kolekcijas. Ir mes, žinoma, visi pakeldavom rankas, aišku, ne visi iškart, bet po vieną, žinodami savo eilę: tėvas – muzikantas, motina – intelektualė, o mes su seserimi kaip ir pasidalindavom kolekcijas pagal nuotaiką.

Mūsų sąžinė dėl to negraužė. Nemanau, kad kuriam nors iš mūsų net buvo smagu. Nebent mano seseriai, kuriai jau nuo vaikystės buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija. Kita vertus, ji praktiškai visą savo gyvenimą buvo pripumpuota risperidono ir klozapino, tad vargu ar jai kas rūpėjo apskritai. Bet ji savotiškai rūpėjo man. Rūpestis gal per stiprus žodis – labiau patiko kaip stebėjimo objektas. Kaip ir vamzdžiai, garažai, restoranai, žmonės ant dviračių, vidutinio dydžio šunys. Dalykai, kuriuos man taip lengva pamilti. Nesikankinant. Gracingai.

– Gersi? – tėvas linksmai pakiša man viskio butelį.

Atsisakiau.

– Kaip nori, – gūžteli ir atsisėda į fotelį.

Po poros valandų grįžta ir motina. Mes su tėvu kaip šachmatų figūros – abu foteliuose, abu su savo narkotikais, abu nė per žingsnį nepajudėję. Man pasidingojo, kad ji į mus per jau sėlinančią vakaro tamsą žiūri ne savo akimis, o paakiais. Po du ratilus ant abiejų veido pusių. Ji atrodė mielai, kaip mergaitė, kaip mano sesuo, kai ji būdama kvaila ir nesipraususi ateidavo pas mane į lovą ir prašydavo, kad aš jai paskaityčiau.

– Geriau jau nieko pasaulyje nebūtų. Kadangi mes patiriame daugiau skausmo nei malonumo, kiekvienas pasitenkinimas yra pereinamasis jausmas, kuris sukuria naujus norus ir kančias, o praryto gyvūno agonija visuomet didesnė už plėšrūno pasitenkinimą, – skaitydavau aš jai ir mes kartu suklusdavom ir klausydavom joje glūdinčių tūkstančių balsų, kurie kartu ir pritardavo, ir neigdavo mane, ir aš buvau pasirengęs atsakyti jiems visiems.

– Pasakyk ačiū plėšrūnui, kuris nesurijo tavęs gyvos, – mano atsakymas.

Mano atsakymas, kai pirštu baksteldavau jos nosies viršūnėlę ir leisdavau nugrimzti į sapnus, kurie, žinojau, nebuvo geresni už realybę. Aš šventai tuo tikėjau: mano sesuo buvo visiškai sveika sapnuose. Ji sapnavo viską taip, kaip yra.

Tėvas nepatenkintas, o jo nepasitenkinimas nutraukia mano minčių grandinę. Jis vargais negalais atsikėlė ir ėmė priekaištauti motinai. Ji vėluoja, jis alkanas, ji negraži, jis neprižiūrėtas.

– Negaliu net į tave pažiūrėti, – tėvas gręžia motiną žvilgsniu, tada atsisuka į mane ir rankos mostu įsako man ją įvertinti. – Net nebesidažai, o kas per rūbai? Kada paskutinįkart svėreis? Toks jausmas, kad mes pinigų maistui neturim, Jėzau. Ką žmonės pagalvos, bliad.

– Tu dvoki, – atrėžė jam motina, atakuodama žvilgsniu jo po truputį pūvantį ir rūpesčio stokojantį kūną, kurį aš kažkaip geriau sugebu įvertinti tamsoje.

– Neišpilk gėrimo, – suurzgia tėvas ir paima ją už rankos, kitam delne dar tvirtai laikydamas stiklinę.

Aš neturiu laiko gyvenimui, kai tuo tarpu dabar, mano gyvenimas toks, kokį aprašo Šopenhaueris. O gal ir blogesnis. Nenorėčiau įžeisti jo tamsaus pesimizmo. Neužverčiu knygos, bet jau žinau, kad į ją grįžti negalėsiu. Pusiau užmerktomis akimis studijavau motinos mėlynes. Mačiau ją tokią, kokia ji buvo mano sesers sapnuose. Vakaro šešėliai šoko kambaryje, o aš norėjau į Šventąją. Ten visi vakarai buvo raudoni. Ir saulėlydžiai kitokie. Keturiom valandom toliau nuo čia.

Aišku, Šventoji niekad nebuvo šventoji, tą tai jau tikrai pamenu.

Prisimenu kaip vakar, kai vieną vasarą išsinuomavom vieną iš tų šūdinų namukų už dešimt litų per naktį.

– Privalumas, – bobutė verslininkė pakelia pirštą n–metų atgal, dabar mano amžiname prisiminime, – jūra čia pat.

Prisimenu, kaip tėvo intoksikacija ištįso per visą kambarį, ir motina neapsikentusi nusivedė mus į paplūdimį viena, palikusi jį girtą ir dulkėtą mūsų vieno kambario lovoj kartu su piktais šokančiais šešėliais aplinkui. Jis pats kaip vienas iš tų šešėlių atsekė paskui mus ir užsipuolė motiną. Kadangi Šventoji yra padorus miestas, ne taip, kaip mūsų pakrikus šeima, buvo iškviesta policija, priėjo būrys žmonių.

Bet mudu su seserimi juos palikom ir išėjom į Baltijos jūrą. Ir žmonės pritarė: kam vaikams tai matyti? Tegu eina.

Prisimenu, kaip mano sesė visom keturiom rėpliojo krantu, o vėliau stvėrėsi bangų keterų lyg už alyvmedžių šakų. Aš vos spėjau pamatyti jos užpakalį it apskritą mėnulį.

– O tu ir užsispyrusi, – pagalvojau sau, stebėdamas ją kovojant su jūra–plėšrūnu.

Iki kol supratau, kad ji visai nekovojo.

Mano burnoje iš šleikštulio pradėjo kauptis seilės ir aš supratau, kad tuoj apsivemsiu.

Aš nebemačiau jos vaiduokliško kūno, kuris visiškai pranyko bangų tamsoje.

Aišku, ieškojau žodžių situacijai įvardinti, bet nieko praktiško man į galvą neatėjo. Aš paprasčiausiai grįžau į mūsų vieno kambario namuką, atsiguliau į tėvo prieš tai apšnerkštą ir dvokiančią lovą, tarsi neturinčia nieko bendro su mūsų gyvenimu Vilniaus senamiestyje su saksofonu, knygom ir ornamentais, ir atsiguliau ant sesers pagalvės. Tėvų pikti šešėliai susirinko aplink lovą manęs gąsdinti ir aš jaučiau jų rankas ant savęs.

Bet viskas praeina. Dauguma to nežino, bet pats gyvenimas mums yra anestetikas. Mes čia pat, gaisravietėje, suvalgom priešpiečius. Taip ir su mano seserimi: kitą rytą mes jau visa šeima valgėm pusryčius – šlykščiai riebius šprotų konservus. Dar ir  dabar prisimenu, kaip jie tekėjo tėvo smakru, kurį jis tuoj pat nusivalydavo virtu kiaušiniu. Tyliai žiaukčiojau, dar vis galvodamas apie Šopenhauerį. Jis rašė, kad mes netikėtai atrandam faktą, jog egzistuojam, tarsi po tūkstančio metų neegizstavimo; mes gyvenam truputį, tuomet nustojam, ir taip iš naujo. Ir aš norėjau apsivemti nuo savo šlykštaus tėvo, šlykščios Šventosios ir šlykščios minties, kad mano sesers mirtis turbūt bus vienintelis įvykis per visą mano gyvenimą, privertęs mane pasijausti gyvu.

Bet aš klydau.

Šventoji tikrai nėra šventoji. Nebuvo ir nebus.

Mes jau kurį laiką planavom išvyką į Kretą ar Italiją.

– Bet korupcija, – tėvas kartojo man ir motinai.

– Bet turkų invazijos, – tėvas tęsė man ir motinai.

– Ir apskritai, kodėl Kipras ir Graikija turi skirtingus dialektus? – įnoringai paklausė.

– Bet jau tie užsienietiški keiksmažodžiai, – galutinai caktelėjo liežuviu jis. – O dar tie sraigtasparniai, bliad, išvis neaišku kur nuskraidins, jei apskritai nenukrisim.

Ir aš supratau, kad jis, priešingai nuo manęs ir motinos, visai nebekovojo.

Toks buvo mano tėvas. Be kovos.

Bet jam, aišku, atrodė, kad jis kovojo, visada kovojo, kad jis vienintelis karys lauke. Jis pusę savo gyvenimo taip ir pravaikščiojo surūgęs tarsi antitezė viskam, neva, gyvenimas jam padarė bloga ir suluošino jį, atimdamas iš jo viską, kas jam brangu, tame tarpe ir mus, nutolusius jo giminaičius, kurie nesupranta sielvarto.

Norėjau jam pamojuoti Šopenhaueriu, o tada pateikti savo atsakymą. Seseriai padėdavo. Bet tėvas tik įtūžęs imdavo porinti apie nesupratingumą, knygų neveiklumą ir nesąmones apie plėšrūnus.

Ir man jo nebuvo gaila.

Nebuvo gaila jo staigios ir vienintelės savirealizacijos, kad taip, jis egzistuoja, jis yra, po tūkstančio metų neegzistavimo. Ir aš neapkenčiau jo varvančių, šleikščių šprotų, ir, kaip dievas mato, norėjau jį patraukti už marškinių apykaklės ir panardinti jo pavargusį ir veidą su cinkeliu  į šprotų taukus.

Pasakyk ačiū plėšrūnui, kuris nesurijo tavęs gyvo.

Pasakyk ačiū plėšrūnui, kuris nesurijo tavęs gyvo.

Pasakyk ačiū plėšrūnui, kuris nesurijo tavęs gyvo.

Kretai ir Italijai atkritus, mano senas noras pagaliau buvo išpildytas: mes išvykstam į Šventąją. Šįkart apie tai nebuvo paskelbta prieš dvi dienas. Mes susiruošėm skubėdami, tarsi iš reikalo. Įsidėjau tik vieną kostiumą ir vieną porą batų. Visą kelionės laiką spoksojau į motinos megztinį ilgom rankovėm, pasiduodamas savo prisiminimams. Paliečiau jos ranką, tarsi bandydamas paguosti jos mėlynes per medvilnę, ir ji tyliai aiktelėjo, o gal atsiduso, ir man pasidingojo, kad ji ir aš jau žinojom.

Tiesą sakant, Šventoji atrodė geriau, nei mano nenaiviuose prisiminimuose. Nors senoji išvietė prie paplūdimio įėjimo vis dar stovėjo, čia pat bolavo ir naujieji biotualetai, kurie, tarp kitko, kvepėjo netgi labai maloniai, gal net maloniau nei pati jūra.

O ir namų pasirinkimas nemažas ir už prieinamą kainą. Mūsų butas buvo beveik ištaigingesnis nei senamiestyje.

– Jūs eikit, – tėvas sėda prie plačiaekranio televizoriaus. – Futbolas gi.

Mes su motina gūžtelėjom ir išėjom.

Jūra buvo per šalta, kad maudytis. Motina man pasakė, kad gailisi, jog sesuo gėrė tiek daug vaistų, neva ji nesusivokė, ką daranti ar kur esanti. Atsakiau, kad koks skirtumas. Tada įkišau delną į Baltiją, atsigręžiau į motiną ir apšlaksčiau jos veidą, ypač dvigubus ratilus, įkypus kaip apversti pusmėnuliai.

– Šventini mane? – pusmėnuliai pasiteiravo manęs, lyg juokaudami, lyg rimti.

– Šventoji Šventoji, – patvirtinu.

Kai grįžom į savo butą naujai pašventintoj šventoj Šventojoj, tėvas jau buvo pasikoręs.