Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Belaukiant lietaus

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Žillis_


Buvo tvanku it pragare, ore tvyrojo dulkių ir mėšlo kvapas. Žmonės lindėjo savo senuose trobesiuose, kurių storos sienos nedidukais langais ir amžinai vėsios grindys užtikrino malonų prieglobstį nuo užsitęsusios kaitros. Vieni ramiai, be jokios skubos krapštinėjosi po namus, kiti džiaugėsi proga nusnaust tik kaitros metu taip lengvai pateisinamo pokaičio miego. Tačiau net ir pastarieji jau lūkuriavo kelinta savaitė nežinia kur  užtrukusio lietaus. Pavieniai pravažiuojantys automobiliai sukeldavo tokią dulkių audrą, kad nebesimatė ir pačių automobilių. Nors, tiesą sakant, nuo tada, kai Pijus su knyga rankoje atsisėdo prie lango, tačiau vis dar tebeskaitė tą patį skyrių, nes knygiūkštė buvo kaip reta nuobodi, siaurame keliuke, vingiuojančiame palei sodybą, niekas taip ir  nepasirodė. 

Taigi jis tik sėdėjo, kartas nuo karto perversdavo pageltusį puslapį, tada grįždavo atgal ir vėl versdavo, nors iš tiesų ne tiek skaitė, kiek stebėjo vieškelį. Tylą drumstė  tik riebios, į stiklą besitrankančios musės nepertraukiamas zvimbesys ir  šalimais ant lovos išsitiesusios jaunos moters, ilgomis, tolygiai įdegusiomis kojomis, kartkarčiais pasigirstantis prislopintas kikenimas – jos skaitalas, akivaidzu, buvo kur kas smagesnis.

Galiausiai kai kas prikaustė Pijaus dėmesį: horizonte pasirodė ryškus siluetas, lėtai artėjantis nuo miestelio pusės. Neužilgo jau buvo galima visai nesunkiai įžiūrėti, kaip moteris, pasikaišiusi vyšnios raudonumo sijoną, galvą nuo saulės paslėpus po ryškiai geltona plačiabryle skrybėle, neskubėdama mina dviratį sodybos link.

„Nejaugi Dagnė“? – kažin kodėl staiga nudiegė paširdžius, o juk mieste nei prisimindavo ją, nei pagalvodavo kada. Tai ko dabar jam šitaip?
Toji iki pat pečių svyrančiais kraštais skrybėlė, dėl kurios Pijus negalėjo įžiūrėti moters veido, ir bus suklaidinus. Dagnė mėgo skrybėles: ar saulėtą dieną begrėbdama šieną, ar jau atšalus, per patį bulviakasį, buvo įsigudrinus dėvėt viena už kitą puošnesnes skrybėlaites. Tačiau jo klasės draugė buvo gražiai sudėta, šioji gi - dramblota, baltom, storom blauzdom. Moteriai  už nugaros, tvirtai apkabinęs drūtą jos liemenį, sėdėjo gal ketverių – penkerių metų berniukas dryžuotom kelnytėm. Pijus neiškart jį pamatė, tik kai dviratininkė buvo belenkianti sodybą, o tam reikėjo užvažiuot į apystačią kalvą.  Tačiau  užuot įsibėgėjusi, ji mynė vis sunkiau ir lėčiau. Pernelyg lėtai, pernelyg tingiai. Pijus taip ir žinojo, kad galiausiai jai teks nulipti. Tačiau toji nė nemanė stumtis dviračio: numetusi jį  šalikelėn, paėmė berniuką už rankos ir dar kiek palypėjusi, pasileido ežero link. Pijus žiūrėjo, kaip nerangiai dėliodama savo storas blauzdas, moteris bėgo paskui pirma jos skuodžiantį berniūkštį, kokia išsipūtusi, lyg koks raudonas parašiutas jos apatinė dalis: nesuprasi, ar čia dėl to sijono taip, ar platus ir gana ilgas rūbas buvo pasirinktas kaip maskuotė plačiai sėdynei paslėpti. Ir kaipgi jis galėjo taip apsirinkti?

– Žiūrėk, va, numetė dviratį į pievas ir lekia skersa. Jau net nebepamina, tai kur ji tau dar bėgs? – mostelėjęs ranka užtilo, pajutęs, kad niekas jo nesiklauso.

– Dviratį pametė? Ką tu sakei? – nepakeldama galvos nuo spalvoto žurnalo, tingiai ir be mažiausiai susidomėjimo paklausė jaunoji moteris.

– Ai, nieko, Urte, aš tik šiaip sau..., – stodamasis prie lango ir atsirėmęs galva į maloniai vėsų stiklą, Pijus bandė nukreipti mintis nuo taip gerai pažįstamo dilgčiojimo kojoje.

– Jau verkiant reikia lietaus, Urte. Jau per ilgai užtruko, negerai taip...
Atsargiai statydamas kiek aptirpusią galūnę, nuklibinkščiavo porą žingsnių ir prisėdęs kitoje pusėje lovos, abiem rankom ėmė trinti ir švelniai žnaibyti tankiai rudais plaukais apžėlusią blauzdą.

– Tirpsta, –– teištarė.

– Ilgiau pasėdėk ant kieto paviršiaus sustingęs, matysi, ir užpakalis nutirps, –– vis dar nepakeldama akių nuo savo skaitalo, prunkštelėjo Urtė.

– Argi ji tau neatrodo patinus? Per kulkšnį, žiūrėk? – atsistojo priešais, kilstelėjęs dešiniąją koją iki pat lovos krašto. 

– Kur jau tau čia patinus? Abi vienodos, neišsigalvok.

– Ir vis tirpsta. Lyg skruzdės bėgiotų.

– O ką sakė gydytojas?

– Lyg ir nematė nieko… Einu iki ežero. Ar nori kartu?

– Aš liksiu, tokia kaitra!

Dar kiek pamindžikavo vietoje, tikėdamasis, kad ji apsigalvos. Tačiau toji vėl įsmeigė akis į savo skaitalą ir Pijus lėtai iškiūtino pro duris, bet tuoj pat atkuto, galva skaudžiai trinktelėdamas į durų staktą. Rodės, kiekviena smulkmena priminė, kad jam čia ne vieta. Na ir išties, kam gi jiems prisireikė šios sutrešusios, kirvarpų suėstos sodybos? Urtei čia nejauku. Nemiela ir jam pačiam. Nebedžiugino nei ramūs vasaros rytai, trikdomi tik nenuoramos kaimynų gaidžio, nei saulėlydžiai, atgaivinantys nublukusią trobą ir auksinantys šviežiai sudygusią žolę, nei žvaigždėmis nusėtas dangus, nei nuo vėjų linguojanti guoba po langu, nei vasaros lietaus lašai, melodingai barbenantys į stiklą. O užvis labiausiai Pijų trikdė iki kaulų smegenų įsiėdęs senųjų trobesių kvapas. Kiek bevėdintum, kiek smilkalų besmilkytum, čia vis dar tebekaraliavo pūvančio tėvo tvaikas, sumišęs su samanės kvapu.

                                                        ***

– Pragėrei vieną, pragersi ir kitą, – rypuodavo motina, bet tam jau sakyk nesakęs. Kuomet iš nešpėtno, drūto vyro, akimirksniu virto į nepajėgų net pačiu savimi pasirūpint luošį, be trauktinės ir šoninės, pageidautina, su namine ajerų duona, jam daugiau niekas neberūpėjo.

– Rupūžė, ot rupkė, dar ji mane čia ūdys! Acok, ba kap dėsiu – mojuodavo jai prieš nosį savo gremėzdišku ramentu.

Motina tik persižegnodavo ir sprukdavo šalin. Ilgainiui priprato ateit tik kviečiama. Abiems buvo taip netgi paprasčiau.
Kai tėvas vis padejuodavo, kad po lauko darbų negali užmigt, nes sopa koją, niekas net dėmesio neatkreipė. Nekreipė nei pats tėvukas, nes ryte praeidavo. „Tirpsta, rupūžė“, – kartais dar susikeikdavo ryte, bet tai netrukdavo praeiti. Kol kartą jau po vidurnakčio pradėjo riaumot it skerdžiamas. Motina atlėkė iš savo kambario, pamatė sutuoktinį, iškritusį iš lovos ir besiraičiojantį ant grindų lyg didelį vabalą. Per kelius sulenktą koją vyras buvo pritraukęs prie krūtinės ir dantimis įsikandęs į kelį.

„Išprotėjo“, – dingtelėjo, tačiau iš nenumanymo ko griebtis, susuko sūnui ir po geros valandos kelio Pijus stovėjo tėvuko kambaryje, kurio grindys buvo nuklotos trauklapio lapais. Senis netikėjo medicina, visas ligas gydydavosi vaistinėmis žolelėmis, kurias pats ir susirinkdavo, o pačias rimčiausias – žmonos paruošta užpiltine – irgi iš įvairių žolelių, išmirkytų spirite. Dievagojosi šitaip net radikulitą išsigydęs. 

– Tai ar seniai skauda, tėvuk, – supratingai klausinėjo pagyvenusi gražaus veido moteris baltu chalatu.

– Gal seniai, nepamenu, – nejaukiai atsiliepė tas.

Gydytoja savo susirūpinusį žvilgsnį staiga nukreipė į Pijų ir jau visai kitokiu – griežtu ir popikčiu tonu drėbė:
– Seniai reikėjo atvežt. Juk ne svetimas žmogus – tikras tėvas.

Pijus stovėjo palatos lovos kojūgalyje ir kaltai nuleidęs akis žiūrėjo į savo sportinių batų nuspardytus galus. Taip, reikėjo. Juk seniai skundėsi. Bet kas supaisys, kaip labai žmogui skauda, jei jis tik spjaudosi pro tarpdantį ir nenustodamas keikiasi.

Kai parsivežė jau vienakojį tėvą namo, netrukus ir patį Pijų ėmė kankinti naktiniai mėšlungiai. Atsibusdavo, raitydamasis iš skausmo: dantys sukąsti, koja ištempta kaip styga. Irgi dešinė. Ryte to nelikdavo nei ženklo. Net netirpdavo.

Kai sutiko Urtę, kuri pripratino jį prie vegatariško maisto, mat pati iš žmogiškojo jautrumo nevalgė mėsos, mėšlungiai pamažėle liovėsi. Pijus buvo pamiršęs ir juos, ir tą iš po antklodės kyšantį tėvo kojos strampą, tačiau pasimirus senatvinės silpnaprotystės iškankintai motinai ir jam, vieninteliam sūnui, paveldėjus trobą tėviškėje, naktiniai košmarai sugrįžo. Jis nebenorėjo čia būti – nebegalėjo. Velniop atostogų planus, velniop viską. Dar viena bemiegė naktis pro praskydusias naktines užuolaidas apatiškai spoksant pilnatin, ir Pijus rimtai pasikalbės su Urte. Ji supras, turi suprast.

O dar neseniai Urtė strikinėjo iš laimės: jiedu turės nuosavą sodybą  ant ežero kranto! Kol buvo gyva anyta, jaunoji moteris čia nei kojos nekėlė – moterys niekuomet nesutarė,  o sodyboje karaliavo senosios dukterėčia, kuri pasiligojusią moterį visus tuos metus neatlygintai slaugė. Tuo pačiu ji buvo lyg ir tetos ūkvedė, tad nei tikram sūnui, nei marčiai ničniekuo nereikėjo rūpintis. Rūpesčių atsirado tik tvarkant paveldėtą turtą – jau tada Pijui atrodė, kad teisingiau būtų sodybą užrašyt vyro su trimis vaikais pamestai  pusseserei, tačiau Urtei ne žodeliu apie tai neužsiminė. Žinojo, kad nepalaimins.

Kelionę tėviškėn Pijus vis atidėliojo. Tik atšilus orams ir mieste pakilus dulkių debesims, o dangų užtemdžius smogui, nieko kiti nebeliko, kaip tik išvažiuoti į kaimą.
 
                                                              ***

– Pala, čia tas sklepas, apie kurį pasakojai, o kurgi namas?

Urtė smalsiai dairėsi, kratydama savo šviesias garbanas, kai Pijus su visa pagarba atvėrė jai duris ir juokdamasis nešė per slenkstį, tačiau pasimiršęs kad slenkstis pernelyg aukštas, o lubos pernelyg žemos, vos nepaliko be galvos.

– Sklepas ana ten, – susitvardęs atsargiai nuleido Urtę ant žemės ir kasydamasis nubrozdintą pakaušį, mostelėjo pro langą.

Išplėtusi akis, jaunoji moteris dairėsi po bendrą patalpą – nykštukinę virtuvę nuo svečių kambario slegiančiai žemomis lubomis skyrė tik negrabiai nudrėbta krosnis. Po rūdžių spalvos, bet jau gerokai nutrintas grindlentes driekėsi skruzdžių takelis. Nuo senovinės lempos iki pat vazelės vidur stalo plaikstėsi šviežiai suregztas voratinklis. Pats stalas – kreivas šleivas, langai be užuolaidų, purvini, o dulkėta palangė nusėta daugybės musių lavonų.

Pijus sugavo Urtės žvilgsnį ir jam pasidarė nejauku dėl šios sukriošusios, apleistos trobos. Kaip jis anksčiau nepastebėjo, kad kartu su senuoju šeimininku, pamažėle puvo ir pats namas?

Urtė, suspaudusi lūpas ir įbedusi žvilgsnį į nešvaria languota klijuote užtiestą stalą su nediduke moline vazele, vis dar lyg tebestypsojo kambario viduryje.

– Sėsk, išvirsiu arbatos, – pasiūlė kažkaip neužtikrintai.

Tuo pat metu truktelėjo artyn pernelyg į kambario gilumą nustumtą suoliuką ir paspyrė po juo sumestas pintines – iš ten, cyptelėjusi išrūko pelė. Urtė irgi cyptelėjo ir ašarodama išbėgo lauk.

Tą pirmąjį vakarą jiedu ilgai vaikščiojo rasota žole, susikabinę rankomis, brido per dar visai šviežiai sudygusių rugių lauką, paėjėjo ežero, nuo kurio gražiai garavo rūkas, pakrante. Nurimę ir drauge nuvargę grįžo namo, pasiklojo atskirai, kamaroje, ant spyruoklinių girgždančių lovų. Urtei įsliuogus į Pijaus guolį, lova išlinko kone iki pat žemės. Jau po vidurnakčio pažadino pacukų gaudynės ant aukšto.

Vos prašvitus, Pijus užlipo palėpėn. Pirmiausiai akį patraukė dulkių šokis, ypač ryškiai matomas šviesos ruožuose krintančiuose nuo nedidukų palėpės langų. Jos sukdamosi kilo iki lubų  o nuo ten paklodėmis driekėsi voratinkliai. Pora mažulyčių voriukų –  vienas ilgom lyg siūlai kojom,  kitas  apskritas ir juodas, lyg koks milžiniškas guzikas – užtikrintai kabėjo savo nameliuose. Pijus skynėsi rankomis kelią stengdamasis neužkabinti tų, kurios įsikibę saugojo patys savininkai. Gausybė dešimtmečiais nebenaudojamų daiktų buvo išmėtyti kaip papuolė. Lyg skubantys išsikraustyti gyventojai būtų sustatę juos pakelėje be jokios tvarkos, belaukdami tuoj tuoj atvažiuoti turinčio sunkvežimio, kuris taip ir nepasirodė.

Sena motinos siuvimo mašina – dar pati pirmoji, juoda su auksiniais krašteliais ir išraižytais smulkiais gėlių raštais.  Pedalas nulaužtas, vietoje jo po siuvimo mašina – įrankių dėžė. Tų įvairaus dydžio dėžių gal kelios dešimtys, sustatytų viena ant kitos ar padrikai besimėtančių ant grindų. Kalnas žurnalų ir knygos, šimtai apdulkėjusių, sulaistytų, nuplyšusiais viršeliais ir jau pradėjusių pelyti niekam nereikalingų enciklopedijų, žodynų ir vadovėlių.

Iš netvarkingos krūvos iškrapštė porą lyg ir nematytų  – knygų rietuvė subyrėjo kaip kortų kaladė, sukeldama dar vieną dulkių debesį. Vieną dieną reiks viską čia iškuopti ir išvežti. Bet kur...?
Tarp kampan atremtų senų šluotų, dalgio kotų ir dar kažin kokių pagaikščių atpažinus tėvo ramentą, tarsi kas užgulė krūtinę. Ir vėl pajuto šleikščiai aitrų pūvančios mėsos kvapą. O gal tai tiesiog dulkių ir žiurkių išmatų kvapas?

– Ten siaubinga, neik, aš viską iškuopsiu, – tepratarė, kai visas net pažaliavęs nulipo žemyn, tačiau iki šiol ten taip ir nebesugrįžo.
Užtat Urtė lipdavo ir lipdavo palėpėn, netgi po keliskart per dieną. Ir vis skųsdavosi, kad naktimis jai vaidenasi.

                                                                ***

Jie abu jau baigia išsikraustyt iš proto, mąstė Pijus, skabydamas smilgas ir iš lėto brisdamas per aukštą žolę ežero link. Nutarė užeiti ne iš maudyklės, matyt, dar nuo neatmenamų laikų atitvertos vieline tvora, kuri dabar jau visa buvo po vandeniu ir vietoje to, kad žymėtų saugų gylį, kėlė rimtą grėsmę paleisti žarnas kokiam neatsargiam plaukikui. „Kada nors reiks sutvarkyti šitą“, - pagalvodavo kaimo vyrai. Kada nors reiks, pagalvodavo ir Pijus.

Per brūzgynus Pijus skynėsi kelią ne todėl, kad baiminosi tvoros:  juk užsimerkęs galėjo pasakyti, kur ji prasideda ir kur baigiasi, kurioje vietoje yra milžiniška skylė,  o kur ji nugrimzdusi tiek, kad laisvai galima plaukti paviršiumi, svarbu tik neužminti, jei esi aukšto ūgio. Ne, ne tvora Pijui kėlė grėsmę. Jis tik nenorėjo susidurt su ta storablauzde moteriške, vedusia savo berniuką maudyklėn. Juk geriau įsižiūrėjus, gali pasirodyt, kad ji – kokio nors klasioko išdramblėjusi sesuo arba neduokdie, pati klasiokė ar šiaip pažįstama. Reikėtų dėtis nudžiugusiu, kalbint, o Pijus dabar mažų mažiausiai troško grįžti į prisiminimus.
Aha, čia jis nebeprasibraus – per tankiai sužėlę karklai, reikia grįžti link maudyklės. Vėl didžiausias ratas aplink ežerą. Bevaikštant išsilakstė visi miegai, o ir tas nerimas kažkur išsisklaidė. Jau aprimęs pasilenkė ir iš viršaus apžiūrėjo dešiniąją kulkšnį, bet kad kairioji buvo lygiai tokia pati patinus. Matyt, vis dėl to karščio.

Siaurame keliuke praleido raudonveidį žemaūgį kaimietį, besivedantį nuo ežero karvę. Jau prasilenkęs išgirdo, kaip anas jį šaukia vardu. Krūptelėjęs atsisuko.

– Laba diena, hmm, – nejaukiai burbtelėjo, įsistebeilijęs į žmogelio gruoblėtą, platų veidą.

– A jau nebepameni many, aš Juozapas, Dagnės dėdė, gi tep gražiai bičiuliavotės mažiukai.

– Vaje,  nepažinau, tikrai, – Pijus susigėdęs padavė ranką klasiokės dėdulei, jau kuris laikas ištiesusiam savąja.

– Tai girdzėjau mokytojauni, vaikeli? Mažu užeisi, kad jau atvažvis?
– Kad jau išvykstu..., –  netikėtai pačiam sau sumelavo ir tuo pat metu pajuto, kad rausta.  – Kaip hmm, Dagnė?

– Nu graži drūta merga, o kas jai? – nusijuokė skardžiabalsis. – Nesusivėjo su tuo, išsiskyrė. Laisva, – suokalbiškai mirktelėjo.
Juozapas lyg ir žiojosi dar kažką sakyt, bet tuo metu subaubė karvė ir žmogelis užtilo.

– Na tai linkėjimai Dagnei ir ... visiems.

– Užaik užaik, ana bus laiminga.

– Nu žiūrėsim. Sudie.

– Sudzievu, sudzievu, bet tu vis ciek ateik.

Pijus linktelėjo, nors žinojo – neužeis. Ką gi jis jai pasakys, o ir Urtė... Gal ir pati Dagnė jau seniai nebelaukia, verčiau jau nelauktų.
Priėjęs maudyklę, prisėdo ant lieptelio. Tylu, tik girdėti, kaip svirpia žiogai. Anei jokio vėjelio. Karšta ir net tvankoka lyg rugpjūtį prieš audrą, o juk dar iki Joninių kiek. Prigulęs ant nugaros ir pagaliau ištiesęs savo pavargusias kojas, stebėjo nežinia iš kur atklydusius porą plunksninių debesų, kurie Pijui skleidėsi vis skirtingomis, viena už kitą įdomesnėmis formomis. Vienas nuo kito debesis skyrė tik vienišo lėktuvėlio paliktas balsvas takas blausiai žydrame fone.

                                                          ***

Pijus ilgai ieškojo tinkamų marškinių, iškniso visą spintą, ieškojo tarp panešiotų, tačiau visi gerieji buvo nešvarūs. Pažadėjo Dagnei ateit su žmona, dargi atsinešt mėsos kepsniui, tai dabar jau reiks eit, kad ir su dėmėtais. Užtat Urtė įsliuogė į savo raudonąją trumpą suknikę, jai taip dera prie šviesių garbanų. Kažin kaip Dagnė žiūrės į Urtę, kaip elgsis? Dagnė visiems sakydavo kad tokios puikios, kaip ji pati, Pijus jau niekuomet nebeturės. Kažin, ką pasakys, pamačius Urtę? Pijus jau regėjo jos putlias, kaip visuomet kiek pražiotas lūpas, iš nuostabos išplėstas ir taip jau dideles akis. Ir kaip iš susijaudinimo kilnojasi jos iškili krūtinė. Pijus niekuomet nejuto jai gailesčio ar juolab savo kokios kaltės, nors Dagnė net nesislėpdama raudojo jam išvykstant. Tada pirmą ir paskutinį kartą matė jos ašaras. Skardžiabalsė, valdingo būdo, kaprizinga – jis buvo meilus su ja greičiau iš įpratimo, o gal tuo pačiu ir nenoro skaudint – juk bičiuliavosi, skaityk, nuo lopšio  –, nei iš tyros širdies.

Parduotuvėn užsuko duonos, mėsos ir degtinės. Duoną išsirinko su ajerais, kaip kepdavo motina. Kiaulės sprandinės nebuvo. Nebuvo nei jautienos, nei vištienos – nieko. Mėsos skyriuje sudėti tik ledai – tie kuriais apdengiama šaldyta žuvis ar mėsa, kad ilgiau negestų. Pijus pasilenkė –  po tais ledais kyšojo kažin koks lyg ir mėsgalis. Atsargiai, ledas po ledo, atkapstė didžiulį pailgą gabalą – mėsgalis buvo milžiniškas ir dar šiltas. Klykdamas metė žemėn – tai buvo apipuvusi, bes vis dar tebekraujuojanti žmogaus koja. Pijus netgi juto to kraujo lašus ant savo veido!

– Aaaa aaa aaa!!! – pabudo nuo savo paties riksmo.

Urtė stovėjo šalia ir pakreipusi galvą, šypsojosi. Dar keli  didžiuliai lietaus lašai užtiško Pijui ant veido, tuomet pradėjo kapsėti ant viso kūno. Jis akimirką nesuprato, kur prasideda ir baigiasi sapnas.

– Štai kur tu. Tai taip ir miegojai?

– Matyt užsnūdau, aha.

– Va ir sulaukėm lietaus, Pijau.

– Va ir sulaukėm, Urte.

Netrukus iš dangaus pažiro kruša. Ledo gabalėliai negailestingai talžė tvirtai susikibusią porą, kuri išsirengusi iki pusės, idant viršutiniais rūbais prisidengtų galvas, tai rėkdami, tai kvatodami skuodė išilgai rugių lauko.

2018-07-20 11:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-21 10:05
_žemaitukė_
Pelėdžike, malonu tavuosius skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-06 08:33
Upė Piliakalnytė
Būkit, rašykit :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-05 20:33
ČakoPelėda
Ei, šis šokis iš mano senelių trobos, šiaip jau :D Kartais lipdavau ant aukšto tik tam, kad jį pamatyčiau, man tai būdavo kažkas neįtikėtino! Kada nors aprašysiu jį kaip reikiant, čia reikia didesnio meistriškumo,  ech...
Bet šiaip jau labai smagu, kad turi tą patį atsiminimą ;)

Naujoj versijoj vietoj žurnalo atsirado išmanusis, baisingai dėkoju už pastabas – visiems! ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-05 10:06
Upė Piliakalnytė
Mane kaip tik tas "dulkių šokis" palėpėje nunešė į prisiminimus apie savo senelių trobą. Taigi būtent ta vieta labiausiai patiko. Kompiuterių pasigedadau ir aš to,- trupučio dabartinės laiko dvasios. Pabaiga per dažnai sutinkama kūryboje. Bet skaičiau susidomėjusi- geras kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-01 10:40
Čia ne aš o Pilypukas
Ilgu skaityti( tai ne poezija) bet vertėjo... Realistiška, įtaigu, apie kitas subtilybes ne man kalbėti. Gerai rašote
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-30 01:05
tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai
ok, pradžioje apie tai kas gerai:
1) puikiai išlipdyta intriga. tam pasitarnauja:
a) laikmečių ir vietų perpynimas:
b) mistikos elementai;
c) palikta erdvė interpretacijai (ne iki galo atskleista moters ant dviračio tapatybė. nuspėjama, bet nepatvirtinta);
d) realumo įspūdį stiprinantis dėmesys detalėms;
2) poetiški intarpai (visokie ledo gabalėliai išsirengusiems, lėktuvų balti takai, etc.)
3) noras nenusaldinti kūrinio (visokios pūvančios kojos ir pelėsio kvapas) ir čia dera peršokti prie to -
kas erzino:
1) lazdos perlenkimas (ar būtinai ta koja turi būti dar ir papuvusi ar kruvina). bet ne ten kur reikia - manau kasdienybėje kaimas dar šiurpesnis (tamsumu, girtuoklyste, bachurskomis paniatkėmis, grubumu ir skurdu).
2) stereotipai: duona ajerų (nors esu įsitikinęs jog eiliniam pijokui tai kaip ir dzin), patręšusi sodyba, ežeriukas ir rugiai šalimais (nors jau seniai silikatiniai blokeliai, rapsai kmynai ir melioracijos grioviai karaliauja);
3) disbalansai:
a) troba griūna o lyr subjektas duonai išrankus, pvz.;
b) daug dėmesio smulkmenoms o motinos mirtį detalizuoti patingėta?
c) šitiek knygų ir nė vieno kompiuterio?
d) gal čia mano skeptiškumas bet dviejų knygų mėgėjų vienoje šeimoje man daugoka - turi nors vienas ūkiškas būti, che.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-25 12:00
Loke1
pagaliau prisėdau prie kompo, sudėtinga skaityti telefone.
tikrai gražu, pasimėgauti skaitant galima, daug prisiminimų akimirkų atrodo mano aprašyti, skaitai ir matai kas aprašoma :)
na, kad lieka neaišku kokia pabaiga, manau, laimingas jis su Urte ir dar manau, jog tėvas taip pat nevedė tos, kurios norėjo ar kažkas panašiai.
o viskas labai gyvenimiška, ir kaip tikram gyvenime - nėra aiškių atsakymų ir paaiškinimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-24 19:20
bns
bns
Idiliškas kaimo vaizdelis traukė savo paprastumu ir nuoširdumu. Labai natūraliai perteikti trobesių kvapai, dulkina palėpė, seni rakandai kamaroje prikaustė dėmesį ir nuvedė į vaikystės sodybą. Smalsumas apėmė, kai skaičiau tėvo ligos istoriją, ta pati bėda su kojomis (lyg genetinis palikimas) persimetė ir Pijui, tik vis tik nesupratau galūnių tirpimo priežasties ar pasekmių, nes tėvukui tai dėl samanės(– Pragėrei vieną, pragersi ir kitą, – rypuodavo motina), o Pijus lyg ir per jaunas skųstis kojų skausmais. 
Nekantriai laukiau Pijaus susitikimo su vaikystės drauge Dagne, paslapčia tikėjau, kad toji strorablauzdė ji ir bus, o tas berniukas - mažojo Pijaus atvaizdėlis, jo nesantuokinis sūnelis. Atsibudimas iš sapno šiek tiek nuvylė, netgi pasijutau apgauta, nes pasakyt "prisisapnavo" pats lengviausias kelias išsisukti iš tolesnės atomazgos - atseit, skaitytojau, pats susigalvok pabaigą... :) 
Bet vis tik, jei Pijus sėdėjo prie lango (lyg kokia pagyvenusi senutė, laukianti parvykstančių vaikų), reiškia, jam rūpėjo Dagnė ir jos likimas ir tas jo rūpestis persimetė ir mums, skaitytojams. Todėl linksmas ir nerūpestingas krykštavimas su Urte kažkaip neįtikino, kad jam tikrai yra džiugu sulaukius lietaus, o kaip gyvena Dagnė visai net nerūpi.
Už meistrišką plunksnos valdymą 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-24 17:30
varna
tuo pačių - mano klaida 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-24 17:26
varna
Buvo įdomu skaityt, tad padrikai pabarstysiu savo nespeciškos nuomonės trupinių.
Ritmas sustiprėja pradėjus ruoštis pas Dagnę, ieškant marškinių.Iki to labai vaizdingai, detaliai ir nuosekliai perteikiama herojaus nuotaika, sodybos atmosfera. Palėpė daugmaž poetiškiausiai aprašoma. Tirpstanti koja lyg viso kūrinio leitmotyvas, tirpimas lyg užuomina, kad kažkas turi keistis.
Dagnė savo tamsiai raudonu parašiutu ir saulėta galva (skrybėlės geltonis) lyg vilties taškas ar plėmas bei pagr. herojaus siekiamybė - tramdoma, nepripažįstama ir tuo pačių išlendanti į paviršių per norą susitikti su klasioke, vėliau per sapną. Sapnas leidžia patirt galimą istorijos tęsinį - tiek herojui, tiek ir skaitytojui. Šokas pabundant nutraukia iliuzijas ir tuo pačiu fobijas.
Netikėtai išrišta pabaiga.Kaip kino novelėje jie bėga per lauką (banalokas 20 a. vidurio vaizdelis). Bet. Matome "...tvirtai susikibusią porą, kuri išsirengusi iki pusės <...> skuodė išilgai rugių lauko" ir tai reiškia, kad musyse kirba ir spirga nerimas ir visokios abejonės, prisiminimai ir negalėjimas susitvarkyti su išorės ir savo vidaus rutina, o gyvenimas yra gražus, banaliai sumautai gražus, mielas ir kartais pakanka lietaus...Moralas pasakos - tu pasvajoki ir praeis... 
Penki be abejonės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-24 16:18
gyventojas
keista
lyg ir nenutiko nieko bet paskaityt patiko net
sakyčiau įdomu buvo

man visada patinka kai neužknisa
todėl kad
stilius geras tik nekurie sakiniai taisytini tobiš
sklandintini
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 22:13
Damastas
Man patiko: kūrinio pateikimas šuoliuojant laiku; aiškiai juntama stagnacinė nuotaika; nostalgiškais prisiminimais pamažu atskleidžiama priešistorė. Džiugina atsirandantis metafizinis lygmuo, taip pat ir veikėjo portretas išplečiamas prieštaringais poelgiais, sapnais.
Stiliui trūksta brandumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 18:56
Sigitas Siudika
Kaimas. Tu tikrai myli kaimą ?  Sodyba paveldėjo , bet nenori. Žmonos nenori. ko jis nori? Nematau kas jam už nugaros ir ko jis nori labiausiai? Miego nori, bet kodėl? Taip reikia - nėra didelis motyvas. Lietus? Jis išsigelbėjimas? Kaimas , lietus, storomis kojomis mergina - tai iš paveldo. Dabar kaime mažai storai einančių, nebesiubuoja ir krūtinės. Kaimas - tai moterys, gyvenčios miesteliuose, nes tik ten yra darbo. Nepamatei kontrasto. Kur kokia linksmaveidė, žilašiknis senukas su peršauta galva, ar girtas įkritęs į mėšlo duopbę, nukritęs nuo stogo berankis su moline galva..degtinės pardavėjas, kuris tavo herojui pralinksmintu dienas, gal ir žmona jam patruklesnė būtų o neieškotu storakunės vaikingos moteriškės...ko liūdėti kad paseno> ar būna klitaip? Kaimas ir pakasynos: meilės, moters grožio, tėvo remento, žmonos ilgų kojų tragedija. Mėsgalis atsirado iš kokio tai internetinio pjiūklo 5. Yra baisesnių dalykų: pvz: herojus pajunta , kad jam padidėjo krūtinė trimis punktais ir jis neužsisega liemenėlės...o kraujas  kaime nelaša, o bėga srovele.Geras kaimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-22 10:01
Svoloč
Iš tikro gerai parašytas, bet ne mano skonio, mažai suprantu apie kaimą, o ir kažkokių įvykių man trūksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-21 23:15
ČakoPelėda
Labai labai ačiū Jums už komentarus, nesitikėjau tiek daug ir įvairių nuomonių, nuoširdžiai. Beliekia tik suvirškint dabar ;-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-21 10:38
Pelas
Man didžiausia intriga nuo pat pradžių buvo, kaip tas tėvas ten supuvo. :)
Gan vykęs mėginimas parašyti kaimo stiliumu, nepretenzingu, kiek banaliu - didieji praeities rašytojai tai įvertintų. Šis stilius vyro ir dialoguose ir pasakotoje darže, kas galbūt ne visai tikslinga. Nes pvz. Pijus man pasirodė esantis lochelis: "– Ai, nieko, Urte, aš tik šiaip sau...", "– Jau verkiant reikia lietaus, Urte. Jau per ilgai užtruko, negerai taip..." Apskritai, dažnas kreipimasis į savo antrą pusę vardu, kai aplink nieko daugiau nėra, nenatūralus (spėju čia ne per seniausi laikai vaizduojami, max. keli dešimtmečiai).
Pradžioj, kai Pijus pasiūlė Urtei eiti prie ežero, ši atsisakė, o jis mindžikavo vietoje tikėdamasis, kad ši apsigalvos - iškart nepatikėjau, kad jis tikėjosi. Šūdo jis tikėjosi Urtės į kompaniją, norėjo eiti vienas šniukštinėti tos moters su vaiku, nors rašoma, kad nenorėjo susitikti. O užmigęs dar ir susapnavo. Pasąmonė daro savo.
Iš techninės pusės - yra skyrybos klaidų; kai kurie sakiniai pasirodė per daug suvelti, pvz. "Pijus buvo pamiršęs ir juos, ir tą iš po antklodės kyšantį tėvo kojos strampą, tačiau pasimirus senatvinės silpnaprotystės iškankintai motinai ir jam, vieninteliam sūnui, paveldėjus trobą tėviškėje, naktiniai košmarai sugrįžo." Arba "Per kelius sulenktą koją vyras buvo pritraukęs prie krūtinės ir dantimis įsikandęs į kelį."- "Per kelius" nereikalingas sakiny.
Keista pasirodė "apystatė kalva" :) Užtenka paprastos kalvelės ir tokia moteris (dar ir su vaiku ant dviračio), jau po kelių metrų sustos - tam nereikia apystačios kalvos.
Grįžtant prie tėvo. Tai kaip ten su juo, jis numiręs kelis mėnesius troboj gulėjo, kol jį rado? Pasakojimas paprastas, be šaradų, tad supuvo ir reiškia supuvo.

Geras kūrinys, susikaitė įdomiai, vaizdžiai piešiamos aplinkos detalės. 5-
(dabar einu skaityt kitų komentarų)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-20 22:07
Erla
Ką tik grįžau.  Perskaičiau.
Jaučiamas autorės įdirbis. Gyvas kaimas. Be priekaištų perteikti kvapai, tvaikai. Sodybinės vizualizacijos,  dialogai turi išliekamosios vertės požymių. Nepatiko dulkių šokis palėpėje. Manau, kad persistengta.
Yra šiek tiek klaidų -
sutrešusios
vegatariško maisto.
Autorei pavyksta suvaldyti skirtingas temas, o tai jau kvepia profesionalumu.
p.s. pakartoju ‒ kvapai super
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-20 20:20
Egla
Patiko melancholija,o nuojauta, kad kažkas įvyks, subliuško. Gal todėl, kad daugokai aprašinėjimų. Nors jie grakštesni, poetyn:)
O tau pačiai, pačiai tau ką reiškia šitas tekstas?
Jei reikia ieškoti prasmės...nebent nereikia...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-20 20:10
Fake_writer
Na neblogai, tikrai neblogai. Tas sodžiaus stilius su dramos užtaisu visai įdomus derinys. Gal dar norėčiau daugiau dramos, mažiau sodžiaus.
Bet keletas vietų labai "tikrų": kaip Pijus užsimiršęs apšneka stebėtą moteriškę; tas noras vis įtikt Urtei, nes lyg jaučiasi anai skolingas, už tai, kad ištraukė iš praeities košmarų; čia labai tiko- "Gal ir pati Dagnė jau seniai nebelaukia, verčiau jau nelauktų." ir tt. 

Pasirodė perdėtas poetizavimas pirmos dalies pabaigoje, bet man tokie niekada nepatinka.
Gal dar apkarpyčiau palėpę ir nežinau ar verta apie tą tvorą vandeny minėt.
Ir pabaigoje košmare per daug paaiškinimų nelabai derančių su tokia būsena:
"...sudėti tik ledai – tie kuriais apdengiama šaldyta žuvis..."
"Klykdamas metė žemėn – tai buvo apipuvusi, bes..."
"Pijus netgi juto to kraujo lašus ant savo veido! "
Tai kaip ir teisingi sakiniai, bet atmosferiškai norėtų kažko kito, nei tiesiog paaiškinančių frazių.

Šiaip labai kokybiškas darbas.

4 +
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-20 19:20
Nuar
Vykusiai suderinti vaikystės prisiminimai su dabarties vaizdais. Tačiau iš praeities paliktas tik skausmas, tačiau toks rūpestingai šiltas, kai pasakojama apie tėvą sūnaus lūpomis. Juk ne mergiotė, todėl šioje pasakojimo dalyje seiliotis tikrai nebuvo galima. Pasakojimas gavosi natūraliai vaikišku ir kartu vyrišku, pagal kalbančiojo amžių. Šiek tiek prieštaringas mintis sukelia perteikiamas dabartinės tėviškės būties atstūmimas. Matyt, vaikystėje nebuvo čia nutikę nieko gero. Nors... mergaitė Dagnė. Tačiau šiuos vaizdinius kausto vykusiai perteikiama Pijaus baimė, kad kažkodėl dėl visko turėtų užpykti jo dabartinė, Urtė. "Padkablučnikas". Toks pavadinimas taip pat tiktų šiam kūriniui. 5.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą