Na, pasvarstykim, ką ir iš kur būtų galima išmesti. Pasiūlei kūrinius, kuriuos vertiname. Būtų gaila, net kiek nesąžininga tuos vertinimus prarasti. Įdėjome pastangų, negi tikrai taip viskas beviltiška?
Vertinai pati, vėl įdėta darbo, minčių, kam visa tai braukyti?
Jei ramiai palauksi, tai niekas nenukentės, o vėliau galėsi nebestatyti kortų namelių?
Bent kaip komentuoti kūrinį, aišku, kad nesunku. Manau, kad būtent apie tokį komentavimą rašo ir Svoloč, tačiau išgauti gerą komentaro kokybę, tai turbūt ne kiekvienas galime.
o man komentuoti nėra lengva ir visai ne dėl to, kad neturiu ką pasakyti, o todėl kad nenoriu užgauti žmogaus, pagimdžiusio savo kūrinį, kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas gražiausias... Aj, kažkoks liūdesys užplaukė. Nepykit, žmonės, už subjektyvumą, ar šiaip jei ne toj būsenoj kažką perskaitau ir kvailai lepteliu...:(
Nepasakyčiau, kad sunku komentuoti. Sunku viską perskaityti. Ir nepasakyčiau, kad parinkti geri tekstai, greičiau priešingai. Ir atsakomybės jokios nejaučiu. Man dzin, kaip perskaitau, taip ir komentuoju. Nesistengiu labai suprasti, jeigu prasmė paslėpta kažkur labai giliai. Čia jau slėpusiojo problema.
Žodžiu, viskas labai paprasta ir nėra dėl ko "parintis", tuo labiau jaudintis arba galvoti, kad kažkas tave pasmerks dėl tavo komentaro.
Ar ne?
Taip, komentuoti yra sunkiau ir jaučiu atsakomybę. Parinkti stiprūs tekstai. Komentatoriai, matosi, įsigilina į tekstą.
Todėl galvoji, ar tikrai sugebi įvertinti objektyviai, ar turi tam kompetencijos. Paskaitinėjau vieno dramaturgo knygą apie poezijos nagrinėjimą, palyginimus. Tiesiogiai to nepritaikysi, bet...
Būtų labai įdomu, jei pasidalintumėt jausmais, kurie apima procese. Daugmaž taip:
...nėręs į komentavimo akivarą pirmiausiai susinervinau, šlapia ir šalta, poezijos triskart negu prozos, šaunioji kompanija pratusi aukštokai vertint tuos kylančius leksikos burbulus, tad proza neišvegiamai grizta į dugną...
...paskui apsipratau su ta paslaptinga prieblanda, prevėriau žiaunas, įkvėpiau, šauniausia jausti petį kitų undinių ir ichtiandrų, lyg būtume smalsių delfinų būrys, svarbiausia, kad galiu laisvai plaukti savo žodžių pelekais, pro ką praplaukiu, tą ir komentuoju visu savo astraliniu kūnu...
Omnia, oooooomnia, aš šiandien tiek prikomentavau, kad jau nebežinau... Jei tu nesudėsi pliusiukų, nežinosiu ką dar prikomentuoti... Tuoj kaip tave prikomentuosiu, mažai nepasirodys;)Gyvenime taip ilgai nemirksojau čia;)Ohhhhhhhhhhhh...
Aha aha, "ant viso viso spidometro" o ko čia, Praneli, dabar dviese su kitkiu krizenti? Gal dar ir Teriukę "po kompanijai" priimkit? Trise pasijuoksim... jei dar skysčių likę kažkokių viduj...
Pasijuokim, kiški;
.. Jis man visada viską leisdavo, (kai aš kosmose - pr.) net eiti basai per gruodą, ar lėkti autostrada ant viso spidometro.
Nekvailas. Kuo arčiau savęs. Ant spidometro.
„turėti nuostatą, kad nereikia be jų atsiklausimo siūlyti almanachui kūrinius“
Apsvarstęs šį pasiūlymą linkstu prie nuomonės, kad tokio atsiklausimo nereiktų, argumentų galiu pateikti daug:
a) klubo nariai yra savo laisvalaikį idėjai aukojantys altruistai, kuo mažiau bus papildomų sąlygų, tuo geriau,
b) perrašius ir iš naujo paskelbus kūrinį, autorius galėtų pašalinti saną versiją, nuo to rašykų kokybės vidurkis tik kils,
c) autorius gali pats pasiūlyti savo kūrinį, tuo pačiu prisidėdamas prie klubo veiklos ir įvertindamas visus siūlomus kūrinius...