Šiandien, staiga, priėjau absurdiškos,
bet neklystančios išvados. Nušvitimo
akimirką, supratau, kad esu niekas,
visiškai niekas. Kai blykstelėjo žaibas,
pamačiau, kad tai, ką laikiau miestu,
iš tikrųjų buvo apleista lyguma ir toje
pačioje grėsmingoje šviesoje, kuri
mane apreiškė, virš jos atrodė, kad
dangaus nėra. Man buvo atimta bet
kokia galimybė egzistuoti prieš pasaulį.
Jeigu kada nors reinkarnavausi,
turėjau tai padaryti be savęs, be ego.
Esu kažkokio neegzistuojančio miestelio
pakrašty, ilgas nerašytos knygos prologas.
Esu Niekis, niekas. Nežinau, kaip jausti,
mąstyti ar mylėti. Esu dar neparašyto romano
veikėjas, sklandantis ore ir nutrūkęs, kol
net neegzistavau, tarp svajonių žmogaus,
kuris niekada nesugebėjo įkvėpti man gyvybės.
Visada galvoju, visada jaučiu, bet mano
mintims trūksta priežasties, emocijoms
trūksta jausmų. Krentu pro spąstus,
per begalinę, tuščią erdvę, į bekryptį,
supuvusį nuopolį. Mano siela yra juodas
verpetas, didžiulė beprotybė, besisukanti
apie vakuumą, didžiulio vandenyno
sūkurys aplink juodąją skylę, o
vandenyse, labiau kaip viesulas, o
ne vandenys, plūduriuoja vaizdai iš
visko, ką kada nors mačiau ar
girdėjau pasaulyje: namai, veidai,
knygos, dėžutės, begarsės muzikos
ir balsų skeveldros, įstrigusios nuodėmingoje
gilioje sūkurinėje vonioje.
O aš, aš pats esu centras, kuris egzistuoja
tik todėl, kad to reikalauja bedugnės
geometrija; Esu niekas, aplink kurį
visa tai sukasi, egzistuoju tam, kad
galėtų suktis, esu centras, kuris
egzistuoja tik todėl, kad kiekvienas
apskritimas turi vieną. Aš, aš pats
esu šulinys, kuriame nukrito sienos,
palikdamos tik klampų dumblą. Esu
visko centras, apsuptas didžiojo Niekio.
Ir tarsi manyje juoktųsi pats Pragaras,
bet vietoj žmogiškai velniško juoko
prisilietimo, yra pašėlęs negyvos Visatos
ūžesys, besisukantis fizinės erdvės lavonas,
visų pasaulių pabaiga, juodai slenkanti vėjyje,
iškrypusi, anachroniška, be jį sutvėrusio Dievo,
be paties Dievo, kuris sukasi tamsoje, naktyje,
neįmanomas, unikalus, viskas.
Jei tik galėčiau galvoti! Jei tik galėčiau jausti!
Skaitykite patys sau,
skaitykite dėl įkvėpimo,
dėl žavios sumaišties
jūsų mieloje galvoje.
Bet taip pat skaitykite
prieš save, skaitykite
dėl klausimo ir impotencijos,
dėl nevilties ir erudicijos,
skaitykite sausas ciniškų filosofų,
tokių kaip Cioranas ar net Carlas
Schmittas, sardoniškas pastabas,
skaitykite laikraščius, skaitykite tuos,
kurie niekina, atmeta ar tiesiog
ignoruoja poeziją ir pabandykite
suprasti, kodėl jie tai daro. Skaitykite
savo priešus, skaitykite tuos, kurie
sustiprina jūsų poezijos raidos pojūtį,
taip pat skaitykite tuos, kurių tamsumo,
piktumo, beprotybės ar didybės negalite
suprasti, nes tik tokiu būdu jūs augsite,
pergyvensite save ir tapsite tuo, kas esate.
Pasak jos, tėvai,
kai jai buvo penkeri metai,
į galvą įdėjo pinbolo mašiną.
Raudoni rutuliukai sakydavo,
kada ji turėtų juoktis, o mėlyni –
kai turi tylėti ir laikytis atokiai
nuo kitų žmonių; žali rutuliai
jai pasakė, kad ji turėtų pradėti
dauginti iš trijų. Kas kelias dienas
sidabrinis rutulys prasiskverbdavo
pro mašinos kaiščius. Šiuo metu
jos galva apsisuko ir ji spoksojo į
mane; Maniau, kad ji tikrina, ar
aš vis dar klausau. Taip, žinoma.
Kaip galima ne? Viskas buvo keista,
bei pribloškiama. Aš jos paklausiau:
ką reiškia sidabrinis rutulys? Ji
įdėmiai pažvelgė į mane, o tada
jos akyse viskas užgeso. Ji įsistebeilijo
į erdvę, įtraukta į kažkokį vidinį pasaulį.
Niekada nesužinojau, ką reiškia sidabrinis
rutulys.
Mano kraujo broluži,
nesu toks, koks atrodau. Manau,
kad tai tik drabužis, kurį dėviu –
rūpestingai austas skarmalas, kuris
apsaugo mane nuo tavo klausinėjimo
ir tave nuo mano aplaidumo.
„Ego“ manyje, mano kraujo broluži,
gyvena tylos namuose, ir juose pasiliks
amžinai, nepastebimas, neprieinamas.
Nenorėčiau, kad tikėtum tuo, ką sakau,
ar pasitikėtum tuo, ką darau, nes mano
žodžiai yra niekai, tik tavo paties mintys
sveikos ir mano darbai tavo viltys veiksmais.
Kai sakai: „Vėjas pučia į rytus“, tariu:
„Taip, pučia į rytus“; Nenorėčiau, kad
žinotum, kad mano gairės gyvena ne
vėjuose, o jūroje.
Negali suprasti mano jūreiviškų minčių ir
Nenorėčiau, kad suprastum. Būčiau jūroje vienas.
Kai pas tave diena, mano kraujo broluži, tai
pas mane naktis; tačiau net ir tada kalbu apie
vidurdienį, kuris šoka ant kalvų, ir apie purpurinį
šešėlį, kuris vagia kelią per slėnį; Nes negirdi
mano tamsos dainų ir nematai, kaip mano
sparnai plaka į žvaigždes, – ir nenoriu, kad
girdėtum ar pamatytum. Būčiau su naktimi vienas.
Kai pakilsi į savo Dangų, nusileisiu į savo Pragarą –
net tada šauksi mane per neįveikiamą įlanką:
„Mano kraujo broluži, mano kraujo broluži!“,
o aš šauksiu tau: „Mano kraujo broluži, mano
kraujo broluži!“, nes nenorėčiau, kad pamatytum
mano Pragarą. Liepsna degintų tavo regėjimą, o
dūmai užtrauktų šnerves. Ir per daug myliu savo
Pragarą, kad leisčiau jį aplankyti. Būčiau Pragare vienas.
Myli Tiesą, Grožį ir Teisumą; ir dėl tavęs sakau, kad gerai ir
puiku, kad myli šiuos dalykus. Bet širdyje juokiausi iš tavo
meilės. Tačiau nenorėčiau, kad išgirstum mano juoką.
Juokčiausi vienas.
Mano kraujo broluži, esi geras, atsargus ir išmintingas; ne, tu tobulas –
ir aš taip pat kalbu su tavimi išmintingai ir atsargiai. Ir vis dėlto
esu pamišęs. Bet maskuoju savo beprotybę. Būčiau išprotėjęs vienas.
Mano kraujo broluži, tu nesi mano brolužis, tad kaip mane suprasi?
Mano kelias nėra tavo kelias, bet mes einame kartu,
susikibę rankomis.
Daivai
Narve užrakinta tigriukė.
Ji žingsniuoja su savo
Prisiminimais. Jos kūnas
Yra jos praeities įrašas.
Kai juda pirmyn ir atgal,
Galima pamatyti viską:
Liesą rėmą, raumeningas
Kojas, ilgus aštrius nagus
Gaubiančią leteną, stulbinantį
Jos reakcijos greitį. Gimė šiame
Edeno sode. Niekada gyvenime
Nėra ištiesusi tų kojų. Niekada
Nelėkė toliau nei dvidešimt
Metrų vienu metu. Tik kartą panaudojo
Savo nagus. Tik kartą pajuto, kaip
Jie grimzta į kūną. Ir tai buvo jos
Prižiūrėtojo mėsa. Prižiūrėtojo,
Kurį ji myli, kuris ją maitina, kuris
Niekada nesvajotų jai pakenkti, kuris
Ją saugo. Kuris iš savo gailestingumo
Atleido jai beprotišką išpuolį, sakydamas,
Kad tai – jos prigimtyje, būti žiauriai
Užgaidos metu, bandyti nužudyti tai,
Ką myli. Jis įėjo į jos narvą, kaip paprastai
Anksti ryte, kad pakeistų vandens,
Visada tuo pačiu paros metu, tuo pačiu
Būdu, švelniai su ja kalbėdamas,
Nedarydamas staigių judesių,
Laikydamasis atstumo, kai staiga
Ji nugrimzdo gilyn į save, kaip tai
Daro laukiniai gyvūnai prieš puldami,
O tada pakilo visomis savo stipriomis
Kojomis ir smarkiu judesiu perbraukė
Per jį. Kaip jai pasisekė, kad jis išgyveno
Nuo smūgio. Valdytojas ir jo draugai šovė
Į ją iš ginklo, kad užmigtų. Per pusiau
Atvirus lęšius ji žinojo, kad jie juda
Aplink ją. Jie maitino ją vamzdeliais.
Stebėjo. Rašė pastabas į sąsiuvinius.
Ir galiausiai priėmė nuosprendį. Ji buvo
Normali. Jie sakė, kad ji buvo ordinarus laukinis
Žvėris, kurio galia pavojinga, pyktis gali nužudyti.
Būkite atsargesni su ja, patarė jie. Leiskite jai
Mažiau jaudintis. Galbūt leiskite jai daugiau
Sportuoti. Ji nieko iš to nesuprato. Ji suprato
Tik baimės žvilgsnį savo sargo akyse. Ir dabar
Ji žingsniuoja. Žingsniuoja taip, lyg ji būtų pikta,
Tarsi atsidūrusi ant pasiutimo ribos. Žiūrovai
Įsivaizduoja, kad ji išgyvena medžioklės judesius
Arba ruošia savo kūną išgyvenimui. Tačiau ji
Nepažįsta gyvenimo už sodo. Ji neturi pykčio
Dėl to, kas galėjo būti ar gali būti. Neturi minties
Apie maištą.
Tik jos kūnas žino apie šiuos dalykus ir judina
Ją kasdien, kas valandą, pirmyn ir atgal, pirmyn
Ir atgal, prieš narvo grotas.
Dietologas nurodė, kad turėčiau valgyti šakniavaisius.
Išdavė, jeigu galėčiau suryti trylika ropių per dieną,
Būčiau įžemintas, įsišaknijęs.
Patikino, kad mano galva nenuskris
Ten, kur gyvena Tamsa.
Ekstrasensas teigė, kad mano širdis turi per daug svorio.
Paskaičiavo, kad už dvidešimt dolerių pasakys, ką daryti.
Įteikiau dvidešimtinę. Jis dirbdino: „Nustok jaudintis, brangusis.
Greitai susirasi padorią moterį“.
Pirmasis psichoterapeutas liepė man praleisti
Tris valandas kasdien, sėdint tamsioje spintoje,
Užsimerkus ir užsikimšus ausis.
Kartą pabandžiau, bet negalėjau nustoti galvojęs
Apie tai, kaip gėjiška buvo tupėti tarsi narve.
Jogas įsakė man ištempti viską, išskyrus tiesą.
Nurodė sutelkti dėmesį į iškvėpimą. Išdavė, kad visi randa laimę,
Kai jiems labiau rūpi tai, ką duoda,
Nei tai, ką gauna.
Vaistininkas išrašė: „Lexapro, Lamicatl, Lithium, Xanax“.
Gydytojas instruktavo, kad antipsichotikai gali man padėti
Pamiršti, ką sakė Trauma.
Trauma paprašė: „Nerašyk šių eilėraščių.
Niekas nenori girdėti tavęs verkiant
Dėl sielvarto karkaso kauluose“.
Bet kaulai diktavo: „Taileris Klementis nušoko
Nuo Džordžo Vašingtono tilto
Į Hadsono upę, įsitikinęs,
Kad buvo visiškai vienas“.
Mano kaulai įgraudino: „Rašyk eilėraščius“.
kūnas – Saturnas
dešimt tūkstančių žiedų
aplinkui Tave
Pikasas sakė, kad tapytų savo šlapiu liežuviu
ant dulkėtų kalėjimo grindų, jei prireiktų.
Turime kurti.
Tai vienintelis dalykas, garsesnis už sunaikinimą.
Tai vienintelė galimybė, kad bardas sulūžtų,
mūsų rankos pilnos spalvų,
siekiančių dangaus,
teptuko potėpis tamsoje.
Dar ne vėlu.
Ta žvaigždėta naktis
dar nėra sausa.
1 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 49 50 51 52 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|