Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiandien, staiga, priėjau absurdiškos,
bet neklystančios išvados. Nušvitimo
akimirką, supratau, kad esu niekas,
visiškai niekas. Kai blykstelėjo žaibas,
pamačiau, kad tai, ką laikiau miestu,
iš tikrųjų buvo apleista lyguma ir toje
pačioje grėsmingoje šviesoje, kuri
mane apreiškė, virš jos atrodė, kad
dangaus nėra. Man buvo atimta bet
kokia galimybė egzistuoti prieš pasaulį.
Jeigu kada nors reinkarnavausi,
turėjau tai padaryti be savęs, be ego.

Esu kažkokio neegzistuojančio miestelio
pakrašty, ilgas nerašytos knygos prologas.
Esu Niekis, niekas. Nežinau, kaip jausti,
mąstyti ar mylėti. Esu dar neparašyto romano
veikėjas, sklandantis ore ir nutrūkęs, kol
net neegzistavau, tarp svajonių žmogaus,
kuris niekada nesugebėjo įkvėpti man gyvybės.

Visada galvoju, visada jaučiu, bet mano
mintims trūksta priežasties, emocijoms
trūksta jausmų. Krentu pro spąstus,
per begalinę, tuščią erdvę, į bekryptį,
supuvusį nuopolį. Mano siela yra juodas
verpetas, didžiulė beprotybė, besisukanti
apie vakuumą, didžiulio vandenyno
sūkurys aplink juodąją skylę, o
vandenyse, labiau kaip viesulas, o
ne vandenys, plūduriuoja vaizdai iš
visko, ką kada nors mačiau ar
girdėjau pasaulyje: namai, veidai,
knygos, dėžutės, begarsės muzikos
ir balsų skeveldros, įstrigusios nuodėmingoje
gilioje sūkurinėje vonioje.

O aš, aš pats esu centras, kuris egzistuoja
tik todėl, kad to reikalauja bedugnės
geometrija; Esu niekas, aplink kurį
visa tai sukasi, egzistuoju tam, kad
galėtų suktis, esu centras, kuris
egzistuoja tik todėl, kad kiekvienas
apskritimas turi vieną. Aš, aš pats
esu šulinys, kuriame nukrito sienos,
palikdamos tik klampų dumblą. Esu
visko centras, apsuptas didžiojo Niekio.

Ir tarsi manyje juoktųsi pats Pragaras,
bet vietoj žmogiškai velniško juoko
prisilietimo, yra pašėlęs negyvos Visatos
ūžesys, besisukantis fizinės erdvės lavonas,
visų pasaulių pabaiga, juodai slenkanti vėjyje,
iškrypusi, anachroniška, be jį sutvėrusio Dievo,
be paties Dievo, kuris sukasi tamsoje, naktyje,
neįmanomas, unikalus, viskas.

Jei tik galėčiau galvoti! Jei tik galėčiau jausti!


2025-03-01 10:21
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą