Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2026-02-15 14:56
Passchendaele2

***

Menas
yra ne apie tai, kiek žmonių
patinka Tavo darbai
Menas
yra apie tai,
ar širdžiai patinka Tavo darbai
ar sielai patinka Tavo darbai
svarbu,
kiek esi sąžiningas
su savimi
ir niekada neturi
keisti sąžiningumo
į atpažįstamumą
2026-02-13 12:43
Passchendaele2

2026m.

Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės.
2026-02-13 11:58
Passchendaele2

Kūrinys mirė

Kūrinys mirė.
Palaidojau jį sode
šalia surūdijusios senos mašinos.
Kada nors prisijungsiu prie jo ten pat,
bet dabar jo nebėra, su gauruotu kailiu,
blogomis manieromis ir šalta nosimi,
o aš, materialistas, niekada netikėjau
jokiu Danguje pažadėtu Rojumi
jokiam žmogui,
tikiu Rojumi, į kurį niekada neįžengsiu.
Taip, tikiu Rojumi visai Kūrinijai,
kur mano Kūrinys laukia mano atvykimo,
draugiškai mojuodamas uodega tarsi vėduokle.
Oi, nekalbėsiu apie liūdesį čia, Žemėje,
dėl draugo,
kuris niekada nebuvo nuolankus, netekties.
Jo draugystė man, kaip dygliakiaulės,
sulaikančios valdžią,
buvo žvaigždės draugystė, atitolusi,
be didesnio artumo, nei reikėjo,
be jokių perdėjimų:
jis niekada nelipo ant drabužių,
pripildydamas plaukais ar niežais,
jis niekada nesitrindavo prie mano kelio
kaip kiti sekso apsėsti Kūriniai.
Ne, Kūrinys į mane spoksodavo,
atkreipdamas reikiamą dėmesį,
dėmesį,
kurio reikia,
kad toks tuščiagarbis suprastų,
kad būdamas Kūriniu jis švaisto laiką,
bet su tomis akimis, kurios buvo daug tyresnės už manąsias,
jis vis spoksodavo į mane
žvilgsniu, kuris skyrė visą
jo mielą ir gauruotą gyvenimą,
visada šalia manęs, niekada manęs netrikdydamas,
ir nieko neprašydamas.
Oi, kiek kartų pavydėjau jo uodegos,
kai kartu vaikščiojome jūros pakrantėmis
vienišą Palangos šaltą žiemą,
kur žiemojantys paukščiai užpildė dangų,
o mano plaukuotas Kūrinys šokinėjo
kupinas jūros judėjimo įtampos:
mano klajojantis Kūrinys, uostydamas
aukštai iškėlęs auksinę uodegą,
akis į akį su vandenyno purslais.
Džiaugsmingas, džiaugsmingas, džiaugsmingas,
kaip tik Kūriniai žino, kaip būti laimingiems
tik su savo begėdės dvasios autonomija.
Nugaišusiam Kūriniui nėra atsisveikinimo,
ir mes dabar nemeluojame ir niekada nemelavome vienas kitam.
Taigi, dabar jo nebėra, o jį palaidojau,
ir tuo viskas ir baigiasi.
2026-02-13 08:23
Passchendaele2

Sužeistieji žmonės per vasario 14d.

Sužeistieji žmonės per vasario 14d. myli tave lyg nusikaltimo vietą
dar prieš įvykdant nusikaltimą
Jie kiekvieną naktį laiko bėgimo batelius šalia sielos,
vieną akį atmerkę, jei kas nors pasikeistų miegant.
Jų nugaros visada įsitempusios, tarsi laukdamos
kovos su staigia audra, kuri gali juos užklupti.

Nes sužeistieji žmonės jau matė Pragarą.

Ir sužeistieji žmonės supranta, kad kiekvienas piktas blogio demonas,
kuris egzistuoja jų apačioje, kažkada buvo geras angelas, kol
nenukrito.
2026-02-12 00:10
Passchendaele2

Nihilistinis Optimizmas

Eikite ramiai triukšme ir skuboje,
ir prisiminkite, kokia ramybė gali būti tyloje.
Kiek įmanoma, nepasiduodami,
sutarkite su visais žmonėmis.
Kalbėkite tiesą tyliai ir aiškiai;
ir klausykite kitų,
net ir kvailių bei neišmanėlių;
jie taip pat turi savo istoriją.

Venkite triukšmingų ir agresyvių žmonių,
jie erzina dvasią.
Jei lyginsite save su kitais,
galite tapti tuščiagarbiais ir kartėliais;
nes visada bus didesnių ir mažesnių žmonių.
Džiaukitės pasiekimais, taip pat ir planais.

Domėkitės karjera, kad ir kokia kukli būtų;
ji - tikras turtas besikeičiančioje laiko likimo aplinkoje.
Būkite atsargūs verslo reikaluose;
nes pasaulis pilnas apgaulės.
Tačiau neleiskite, kad užgožtų dorybę;
daugelis žmonių siekia aukštų idealų;
ir visur gyvenimas kupinas didvyriškumo.

Būkite savimi. Kiti užimti.
Laisva vieta.
Ypač neapsimeskite afektu.
Nebūkite ciniški meilės atžvilgiu;
nes nepaisant viso sausumo ir nusivylimo,
ji - tokia pat amžina kaip piktoji žolė.

Paklausykite praėjusių metų patarimų,
maloniai atsisakydami jaunystės dalykų.
Ugdykite dvasios stiprybę, kad apsaugotumėte
save nuo staigios nelaimės.
Tačiau nekankinkite savęs tamsiais "fantazmais".
Daugybė baimių kyla iš nuovargio ir vienatvės.
Be sveikos drausmės,
būkite švelnūs sau.

Esate Visatos vaikas,
ne mažiau nei medžiai ir nei žvaigždės;
turite teisę būti čia.
Ir nesvarbu, ar tai aišku, ar ne,
be jokios abejonės, visata skleidžiasi taip,
kaip turėtų.

Todėl būkite taikoje su Dievu,
kad ir kaip Jį įsivaizduotumėte,
ir kad ir kokie būtų Jūsų darbai ir siekiai,
triukšmingoje gyvenimo sumaištyje išlaikykite
ramybę su siela.

Su visa apgaule, vargu ir sudužusiomis svajonėmis,
jis - vis dar yra gražus pasaulis.
Būkite linksmi.
Stenkitės būti laimingi.
2026-02-11 00:08
Passchendaele2

Ir Drobulę, ir Marškinius

Pavargusiais ir išsekusiais pirštais,
Sunkiais ir raudonais vokais,
Senis sėdėjo, apsirėdęs purvinais skarmalais,
Judindamas rašiklį lyg adatą ir siūlą
Dygsniuodamas! dygsniuodamas! dygsniuodamas!
Skurde, bade ir purve,
Ir vis dar liūdnu balsu
Kurpė "Ir Drobulę, ir Marškinius"!

Dirbk! dirbk! dirbk!
Kol gaidys gieda!
Ir dirbk, dirbk, dirbk,
Kol žvaigždės spindės pro stogo langą!
O, koks jausmas būti vergu
Kartu su barbarišku turku,
Kur Žmogus neturi Sielos, kurią galėtų išgelbėti,
Tai - anti-krikščioniškas darbas!

Dirbk, dirbk, dirbk,
Kol smegenys pradės plaukti;
Dirbk, dirbk, dirbk,
Kol akys taps sunkios ir aptemusios!
Siūlė, ir įsiuvas, ir juosta,
Juosta, ir įsiuvas, ir siūlė,
Kol užmiegu ant sagų,
Ir prisiūnu jas sapne!

O, Vyrai, su Seserimis brangiomis!
O, Vyrai, su Motinomis ir Žmonomis!
Ne liną dėvite,
O žmonių gyvybes!
Dygsniuokit, dygsniuokit, dygsniuokit,
Skurde, bade ir purve,
Dygsniuokit dvigubu siūlu,
"Ir Drobulę, ir Marškinius".

Bet kodėl kalbu apie Mirtį?
Tą šiurpaus kaulų fantomą,
Vargu ar bijau jo baisios formos,
Atrodo toks panašus į mano
Atrodo toks panašus į mano,
Dėl pasninko, kurio laikausi;
O, Dieve! ta duona turėtų būti tokia brangi,
O kūnas ir kraujas tokie pigūs!

Dirbk, dirbk, dirbk!
Darbas niekada nenuilsta;
O koks jo atlyginimas? Šiaudų lova,
Duonos pluta ir skudurai.
Tas sudaužytas stogas ir šios nuogos grindys
Kreivas stalas, sulaužyta kėdė
Ir tokia tuščia siena, šešėliui dėkoju,
Už tai, kad kartais ten krentu!

Dirbk, dirbk, dirbk!
Nuo pavargusio skambėjimo iki skambėjimo,
Dirbk, dirbk, dirbk!
Kaip kaliniai dirba nusikaltimui!
Juosta, ir įsiuvas, ir siūlė,
Siūlė, ir įsiuvas, ir juosta,
Kol širdis suserga, o smegenys apmiršta,
Kaip ir pavargusi ranka.

Dirbk, dirbk, dirbk,
Nuobodžioje gruodžio šviesoje,
Ir dirbk, dirbk, dirbk,
Kai oras šiltas ir šviesus,
Kol po stogeliu
Perinčios kregždės tūno,
Tarsi norėdamos parodyti saulėtas nugaras
Ir paerzinti pavasariu.

O! O, kad tik įkvėptum aromatą
Saldžios aguonos ir raktažolės
Su žydru dangumi virš galvos,
Ir saldžia žole po kojomis,
Tik vienai trumpai valandai,
Ir jausčiausi taip, kaip jaučiausi anksčiau,
Prieš pažindamas skurdo vargus
Ir pasivaikščiojimą, kainuojantį valgį!

O! O, kad tik vienai trumpai valandai!
Atokvėpis, kad ir toks trumpas!
Nėra palaiminto poilsio Meilei ar Vilčiai,
Tik laikas sielvartui!
Truputis verksmo nuramintų širdį,
Bet jų sūriame guolyje
Ašaros turi liautis, nes kiekvienas lašas
Kliudo rašikliui kaip ir adatai, kaip ir siūlams!

Pavargusiais ir išsekusiais pirštais,
Sunkiais ir raudonais vokais,
Senis sėdėjo, apsirėdęs purvinais skarmalais,
Judindamas rašiklį lyg adatą ir siūlą
Dygsniuodamas! dygsniuodamas! dygsniuodamas!
Skurde, bade ir purve,
Ir vis dar liūdnu balsu,
O, kad tonas pasiektų turtinguosius!
Kurpė "Ir Drobulę, ir Marškinius"!
2026-02-10 01:03
Passchendaele2

net jeigu Dievo nėra!

Esi toks, koks esi, ne be reikalo.
Esi sudėtingo plano dalis.
Esi brangus ir tobulai unikalus kūrinys,
vadinamas ypatinga Dievo moterimi ar vyru.

Atrodai taip, kaip atrodai, ne be reikalo.
Mūsų Dievas neklydo.
Jis išnešiojo Tave įsčiose,
esi būtent toks, kokiu norėjo sukurti.

Tavo tėvai buvo tie, kuriuos Jis pasirinko,
Ir nesvarbu, kaip jautiesi,
jie buvo parinkti pagal Dievo planą,
ir jie turi Mokytojo antspaudą.

Ne, ta trauma, su kuria susidūrei, nebuvo lengva.
Ir Dievas verkė, kad Tau taip skaudėjo;
Bet Jam buvo leista suformuoti Tavo širdį,
kad augtum pagal Jo panašumą.

Esi toks, koks esi, ne be reikalo,
Tave suformavo Mokytojo lazda.
Esi toks, koks esi, mylimasis,
net jeigu Dievo nėra!
2026-02-09 12:20
Passchendaele2

Memento mori

Sušnabždėjau: "Aš per jaunas",
Ir tada: "Aš pakankamai senas";


Jei galėčiau gyventi savo gyvenimą iš naujo,
Kitą kartą – stengčiausi,
- daryti daugiau klaidų,
nesistengčiau būti toks tobulas,
būčiau labiau atsipalaidavęs,
būčiau sotus – nei esu dabar,
iš tikrųjų, į mažiau dalykų žiūrėčiau rimtai,
būčiau mažiau higieniškas,
rizikuočiau,
daugiau keliaučiau,
daugiau stebėčiau saulėlydžius,
kopčiau į daugiau kalnų,
daugiau plaukčiau upėmis,
lankyčiau daugiau vietų – kuriose niekada nebuvau,
valgyčiau daugiau ledų ir mažiau (laimo) pupelių,
turėčiau daugiau tikrų problemų – ir mažiau įsivaizduojamų,
buvau vienas iš tų žmonių, kurie gyvena
protingą ir produktyvų gyvenimą –
kiekvieną savo gyvenimo minutę,
žinoma, kad turėjau džiaugsmo akimirkų – bet,
jei galėčiau grįžti atgal, stengčiausi turėti tik geras akimirkas,
jei nežinote – iš to ir sudarytas gyvenimas,
nepraraskite dabarties!

Buvau vienas iš tų, kurie niekur neina
be termometro,
be vandens šildytuvo,
be skėčio ir be parašiuto,

Jei galėčiau vėl gyventi – keliaučiau lengvai,
Jei galėčiau vėl gyventi – bandyčiau dirbti basomis
nuo pavasario pradžios iki
rudens pabaigos,
važinėčiau daugiau kartingais,
stebėčiau daugiau saulėtekių ir žaisčiau su daugiau vaikų,
Jei turėčiau gyvenimą – nors man dabar 25-eri,
- žinau, kad mirštu...
2026-02-07 13:08
Passchendaele2

Rašyko fronte nieko naujo

Abortai-ištrynimai neleis pamiršti...
Prisimenate kūrinius, kuriuos parašėte, bet neišsaugojote,
Drėgnus mažuosius pūkuotukus švelniais plaukais arba be jų,
Literatus ir poetus, kurie niekada nebuvo įkvėpti Genijaus.
Niekada jų neapleisite ir nemušite,
Nenutildysite ir nenupirksite saldumynais-balais.
Niekada neužsikabinsite bulvių traškučius čiulpiančiu nykščiu
Arba nenuvarysite ateinančių kalkinių vaiduoklių.
Niekada jų nepaliksite, tramdydami geidulingą atodūsį,
Grįšite jų atsikąsti, ryjančiomis Autoriaus akimis.
Vėjo balsuose girdėjau savo silpnų nužudytų
Kūrinių balsus.
Susigūžiau. Pašvenčiau
Brangius mažuosius krūtims, kurių niekada negalėjo žįsti.
Sakiau: - Mielieji, jei nusidėjau, jei atėmiau
Sėkmę
Ir gyvenimus iš nebaigtos apimties,
Jei pavogiau gimimus ir vardus,
Graudžias kūdikio ašaras ir Šekspyriškus žaidimus,
Stoiškas ar aistringas meiles, sumaištį, santuokas, skausmus
Ir mirtis,
Jei nunuodijau pirmus kvėpavimo bandymus,
Patikėkite, kad net tyčia buvau netyčinis.
Nors kodėl turėčiau dejuoti,
Skųstis, kad nusikaltimas buvo ne mano? –
Juk vis tiek esate mirę.
Arba, tiksliau, arba vietoj to,
Niekada nebuvote sukurti.
Bet ir tai, bijau,
Yra klaidinga: ak, ką pasakysiu, kaip išaiškinti tiesą?
Gimėte, turėjote kūną, mirėte.
Tiesiog niekada nekikenote, neplanavote ir neverkėte.
Patikėkite, visus Jus mylėjau.
Patikėkite, pažinojau Jus, nors ir menkai, bet mylėjau, mylėjau Jus
Visus.
2026-02-07 10:41
Passchendaele2

Atsibodo būti Rašytoju

Taip atsitiko, kad atsibodo būti Rašytoju.
Ir nutinka taip, kad į siuvyklas ir kino teatrus įeinu
išsausėjęs, neperšlampamas, tarsi gulbė iš veltinio,
vairuojantis keliais link gimdų ir pelenų vandenyje.

Kirpyklų kvapas verčia mane springti užkimusiu
kraujuotu balsu.
Vienintelis dalykas, kurio noriu, tai gulėti nejudėdamas kaip akmuo ar vilna.
Vienintelis dalykas, kurio noriu, tai nebematyti jokių parduotuvių, jokių sodų,
jokių prekių, jokių akinių, jokių liftų.

Taip atsitiko, kad man atsibodo mano pėdos, nagai,
plaukai ir šešėlis.
Taip atsitiko, kad man atsibodo būti Rašytoju.

Vis dėlto būtų nuostabu
išgąsdinti teismo raštininką nuskinta lelija
arba nužudyti vienuolę smūgiu į ausį.
Būtų puiku
pėdinti gatvėmis su žaliu peiliu
ir rėkti, kol numirčiau nuo šalčio.

Nenoriu toliau būti šaknimi tamsoje,
nervingas, ištįsęs, drebantis miegu,
grimbant apačion, į drėgnas Žemės gelmes,
kasdien sugeriant, mąstant, valgant.

Nenoriu tiek daug kančios.
Nenoriu toliau būti šerdimi ir kapu,
vienas po Žeme, sandėliu su lavonais,
pusiau sušalęs, mirštantis iš sielvarto.

Štai kodėl pirmadienis, kai pamato ateinantį
su nuteistojo veidu, užsidegančiu kaip benzinas,
ir kaukia kaip sužeistas ratas,
ir palieka šilto kraujo pilnas vėžes, vedančias link
nakties.

Ir tai stumia mane į tam tikrus kampus, į drėgnus
namus,
į ligonines, kur kaulai išskrenda pro langus,
į batų parduotuves, kurios dvokia actu,
ir tam tikras gatves, bjaurias kaip įtrūkimai odoje.

Yra sieros spalvos paukščių, o virš namų, kurių nekenčiu,
durų kabo bjaurios žarnos,
ir yra kavos virimo aparate pamirštų dantų protezų,
yra veidrodžių,
kurie privalėjo verkti iš gėdos ir siaubo,
visur pilna skėčių, nuodų ir virkštelių.

Ramiai vaikštau, pamiršęs viską, pamiršęs akis, batus,
įniršį,
einu pro biurų pastatus ir ortopedijos
parduotuves,
ir kiemus, kuriuose nuo eilės kabo skalbiniai:
apatiniai, rankšluosčiai ir marškiniai, nuo kurių lėtai
rieda purvinos ašaros.


1 --- 8 --- 16 --- 24 --- 28 29 30 31 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67
[iš viso: 663]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą