Pavargusiais ir išsekusiais pirštais,
Sunkiais ir raudonais vokais,
Senis sėdėjo, apsirėdęs purvinais skarmalais,
Judindamas rašiklį lyg adatą ir siūlą
Dygsniuodamas! dygsniuodamas! dygsniuodamas!
Skurde, bade ir purve,
Ir vis dar liūdnu balsu
Kurpė "Ir Drobulę, ir Marškinius"!
Dirbk! dirbk! dirbk!
Kol gaidys gieda!
Ir dirbk, dirbk, dirbk,
Kol žvaigždės spindės pro stogo langą!
O, koks jausmas būti vergu
Kartu su barbarišku turku,
Kur Žmogus neturi Sielos, kurią galėtų išgelbėti,
Tai - anti-krikščioniškas darbas!
Dirbk, dirbk, dirbk,
Kol smegenys pradės plaukti;
Dirbk, dirbk, dirbk,
Kol akys taps sunkios ir aptemusios!
Siūlė, ir įsiuvas, ir juosta,
Juosta, ir įsiuvas, ir siūlė,
Kol užmiegu ant sagų,
Ir prisiūnu jas sapne!
O, Vyrai, su Seserimis brangiomis!
O, Vyrai, su Motinomis ir Žmonomis!
Ne liną dėvite,
O žmonių gyvybes!
Dygsniuokit, dygsniuokit, dygsniuokit,
Skurde, bade ir purve,
Dygsniuokit dvigubu siūlu,
"Ir Drobulę, ir Marškinius".
Bet kodėl kalbu apie Mirtį?
Tą šiurpaus kaulų fantomą,
Vargu ar bijau jo baisios formos,
Atrodo toks panašus į mano
Atrodo toks panašus į mano,
Dėl pasninko, kurio laikausi;
O, Dieve! ta duona turėtų būti tokia brangi,
O kūnas ir kraujas tokie pigūs!
Dirbk, dirbk, dirbk!
Darbas niekada nenuilsta;
O koks jo atlyginimas? Šiaudų lova,
Duonos pluta ir skudurai.
Tas sudaužytas stogas ir šios nuogos grindys
Kreivas stalas, sulaužyta kėdė
Ir tokia tuščia siena, šešėliui dėkoju,
Už tai, kad kartais ten krentu!
Dirbk, dirbk, dirbk!
Nuo pavargusio skambėjimo iki skambėjimo,
Dirbk, dirbk, dirbk!
Kaip kaliniai dirba nusikaltimui!
Juosta, ir įsiuvas, ir siūlė,
Siūlė, ir įsiuvas, ir juosta,
Kol širdis suserga, o smegenys apmiršta,
Kaip ir pavargusi ranka.
Dirbk, dirbk, dirbk,
Nuobodžioje gruodžio šviesoje,
Ir dirbk, dirbk, dirbk,
Kai oras šiltas ir šviesus,
Kol po stogeliu
Perinčios kregždės tūno,
Tarsi norėdamos parodyti saulėtas nugaras
Ir paerzinti pavasariu.
O! O, kad tik įkvėptum aromatą
Saldžios aguonos ir raktažolės
Su žydru dangumi virš galvos,
Ir saldžia žole po kojomis,
Tik vienai trumpai valandai,
Ir jausčiausi taip, kaip jaučiausi anksčiau,
Prieš pažindamas skurdo vargus
Ir pasivaikščiojimą, kainuojantį valgį!
O! O, kad tik vienai trumpai valandai!
Atokvėpis, kad ir toks trumpas!
Nėra palaiminto poilsio Meilei ar Vilčiai,
Tik laikas sielvartui!
Truputis verksmo nuramintų širdį,
Bet jų sūriame guolyje
Ašaros turi liautis, nes kiekvienas lašas
Kliudo rašikliui kaip ir adatai, kaip ir siūlams!
Pavargusiais ir išsekusiais pirštais,
Sunkiais ir raudonais vokais,
Senis sėdėjo, apsirėdęs purvinais skarmalais,
Judindamas rašiklį lyg adatą ir siūlą
Dygsniuodamas! dygsniuodamas! dygsniuodamas!
Skurde, bade ir purve,
Ir vis dar liūdnu balsu,
O, kad tonas pasiektų turtinguosius!
Kurpė "Ir Drobulę, ir Marškinius"!


Passchendaele2
