jauti kad svarainiai pražydo
apsigaubiant rytui ūkais.
praeina taku kaimo žydė
keiksnoja tave kad rūkai

bet šypsais stebėdama dangų
lyg lauktum kažko nuostabaus.
tačiau iš vos drebančių rankų -
matau tavo baimę paklaust:

kur baigėsi viskas. ir kaip.
kada tas mėnuo prasidėjo.
kai numiriau taip negražiai -
per patį svarainių žydėjimą.

"prašau neužmik po alyvom
neužmik po akacijom
ar po ąžuolu

apskritai nemiegok
po jokiais medžiais
nes negražu
gražiai numirt
anksčiau manęs"

balta šamo akis danguje
lėtai atsimerkia
į pilnatį

ūkas paupy
išnyra banginių kupros
virš nušienautos pievos
ir grimzta į tamsą
po mano kojomis

Niekas nebuvo matęs Krapų kaime tokio mažo šuns. Bet Nykštukas tuo didžiavosi. Eidavo centrine kaimo gatvele, užsidėjęs savo mažąjį šuniuką ant peties, arba iškėlęs ant nykščio. Labai didžiavosi. Nors gal vertėtų sakyti -  mažiavosi. Ir buvo laimingas. O šuniukas linksmai vis oiteldeavo - oii.
  Tik laikui bėgant Nykštukui darėsi vis neramiau, vis ilgesni tapo pasisėdėjimai ant kelmo prie kryžkelės, vis žvilgsnis mąslesnis. Neramu. O kas jei kada šuniuką kas primins, ar netyčia su malkomis į laužą įmes. O kas jei jis pats kada. Neramu. Ėmė saugoti Nykštukas savo šunį, bijoti dėl jo. Baimė praaugo ir tą mažą šunytį, praaugo net patį nykštuką. Ką jau čia, už patį seniausia kaimo krapą ji tapo didesnė.
  Nyktšukas nebeišėjo iš namų, nebegėrė savo mėgiamiausios mėtų lapo arbatos. Apleido kelmą, ir žvilgsnį mąslų. Sėdėdavo vidury savo apleisto kambariuko, ant nykščio prieš save laikydamas šuniuką savo. Ir saugojo nuo visų ne tnuo savęs. Ir buvo nelaimingas.
  Sakoma, kad Nykštuko niekas daugiau ir nebematė nei laimingo nei ne. Sakoma, kad iš tiesų, niekas ir to šuniuko, kuris sako oii, nebuvo matęs. Tik girdėdavo iš Nykštuko apleisto kambariuko atsklindantį oii. Su labai liūdna paskutine i.

grįžtu namo
ant stalo garuoja
arbata

palikta
dar prieš kelioliką
metų

dangus sudunda
ir pamažu blunka
spalvos

absoliuti tyla
apėmė pasaulį

Pabudęs išeinu į lauką nusilengvint. Rūkui kylant nuo namo kampo tikrai imu jausti kaip lengvėju. Kojos net kilsteli į orą. Žinoma, švelniai panikuodamas įsikimbu į lietvamzdį -  šis ima virpėti, vinys trūkčioja. Skriedamas skersai  kiemą dar pasičiumpu opelio veidrodėlio. Nulūžo.

Ties trečiu kilometru nuo žemės susivokiu žvilgtelt į dangų. Jame, aišku, dievas žiūri į mane. Žiūri. Su meškere rankoj. Ir sako:

tai ką, mižniau, užkibai?

ar atėjau
panebūti
tik

susirėmę
su akmeniu
nugaromis

jis palydi saulę
aš pasitinku