apie šuniuką kuris sako oii

Niekas nebuvo matęs Krapų kaime tokio mažo šuns. Bet Nykštukas tuo didžiavosi. Eidavo centrine kaimo gatvele, užsidėjęs savo mažąjį šuniuką ant peties, arba iškėlęs ant nykščio. Labai didžiavosi. Nors gal vertėtų sakyti -  mažiavosi. Ir buvo laimingas. O šuniukas linksmai vis oiteldeavo - oii.
  Tik laikui bėgant Nykštukui darėsi vis neramiau, vis ilgesni tapo pasisėdėjimai ant kelmo prie kryžkelės, vis žvilgsnis mąslesnis. Neramu. O kas jei kada šuniuką kas primins, ar netyčia su malkomis į laužą įmes. O kas jei jis pats kada. Neramu. Ėmė saugoti Nykštukas savo šunį, bijoti dėl jo. Baimė praaugo ir tą mažą šunytį, praaugo net patį nykštuką. Ką jau čia, už patį seniausia kaimo krapą ji tapo didesnė.
  Nyktšukas nebeišėjo iš namų, nebegėrė savo mėgiamiausios mėtų lapo arbatos. Apleido kelmą, ir žvilgsnį mąslų. Sėdėdavo vidury savo apleisto kambariuko, ant nykščio prieš save laikydamas šuniuką savo. Ir saugojo nuo visų ne tnuo savęs. Ir buvo nelaimingas.
  Sakoma, kad Nykštuko niekas daugiau ir nebematė nei laimingo nei ne. Sakoma, kad iš tiesų, niekas ir to šuniuko, kuris sako oii, nebuvo matęs. Tik girdėdavo iš Nykštuko apleisto kambariuko atsklindantį oii. Su labai liūdna paskutine i.