stoviu neaprėpiamoj pievoj
tarp švelniai siūruojančių
smilgų
rupšnoja rūką
mano žirgas

ilsimės

*akmenų ovalas, akmenys apsamanoję, žynio galvos didumo.
*trys arklio kanopų pėdsakai, taip, tik trys. trys ketvirtadaliai arklio. likusių kanopsakų neradau.
* dar šviežoka šiek tiek apdorota lydekos galva ant pušies kelmo.

prašome padėti varnelę ties:

"sutinku su taisyklėmis"

bet man nepatogu prisipažint
neišeina varnelės
geriausiu atveju - žvirblis
toks pilkas taškiukas

prašome padėti varnelę

ai žinot sakau
nesutinku

ir purpteli žvirblis
laisvas laisvas

nestovėk ant kelmo
o kas jei prigysi

Gyveno nykštukas. Visi kaimelyje jį vadino Nykštuku, nes dar paauglystėje įtūžusi sraigė, nesilaikiusi eismo ir šliaužimo taisyklių, pervažiavo jo kojos nykštį. Teko amputuoti. Bet Nykštukui tinka ančiuko eisena, kaip jis pats užeigoje po trečio Milžinų alaus bokalo uždainuoja:

"Nykštukas aš su šarmu,
tiesa - be kojos nykščio,
ir nebijau nei varnų
anei spyglių pernykščių."

Kaip tik šią dainelę iš visų plaučių plėšdamas šlitiniavo namo Nykštukas.  Vėlaus trečiadienio vakaro įkvėptas Nykštukas. Nemąsliai laimingas Nykštukas. Pakylėtas, bet visvien dar Nykštukas.
Pritrūkęs kvapo stabtelėjo netoli senųjų skruzdžių kapinių. Tokios ten ir kapinės - krūvelė kojyčių ir antenėlių. Bet tą naktį šis vaizdas, kaip niekada iki šiol, giliai supurtė Nykštuką. Taip iš peties. Gal net abiem rankom.
Ir galvoja Nykštukas grįžęs namopi - o kaip gi jaučiasi, tie numirusieji? Ar jie eina kur išgert Milžinų alaus, ar dainuoja, ar jiem irgi nykščius pervažiuoja nuožmios sraigės? Ilgai nesvarstydamas Nykštukas išėjo į kiemą, nupėdino į daržo galulaukę ir įsispoksojo į pūpsantį didžiulį didžiulį akmenį. Sklido legendos, kad jis didesnis už žirnį. Vargais negalais užsiritino šį akmenį Nykštukas ant savo krūtinės ir guli. Laukia. Ir kaip gi jaučiasi, tie numirusieji? Paklausė darkart savęs nykštukas. Iškvėpė. Ir sužinojo.

.

prabudus naktį
nukrėtus šalčiui
kojugaly juoda dėmė
juodesnė už tamsą
ramiu ramiu balsu:

ką tu?

o gal labiau nerimas
kai vaikštant pamiške
prasmės daugiau
ne sąmonėj

o lapo kritime

gyvsidabris
kapsi nuo alyvų šakų
į tavo akis

jau ilgokai guli
nejudėdamas
pats metas būtų
pakasti

atėjau, pamačiau, atsijungiau