mėnesiena
pamosuoju virš galvos ranka
bandydamas nuvyt liūdnas
mintis

papt ir 
nukrenta

einu
pasivaikščiosiu sakau

prieinu antakalny
apleistą namą
šventųjų seserų gatvėj

pridedant veidą prie lango - 
matau kaip artėja
pageltęs susiraukšlėjęs
senio veidas

virpantis
glosto sudžiūvusias
gėles vazonėlyje
ir tas senų rankų
kvapas pykinantis
prasismelkia

užeik

užeinu

rU 2o

mano kambary lietus
tavo - sniegas tykiai krenta
ir nežinome kas bus
ir nežinome ar lemta

tavo rankose kava
aš arbatoje paskendęs
galvoje vien velniava
širdyse - varinės sklendės

tavo sapnuose - mani
košmarėliai vis iškyla
tie pasauliai nesami
tie kurie nemirę tyli

bet virš visko ramuma
sklando vos užčiuopti galim
mūsų kambariuos nėra - 
sėdim tarpdurio
tarpely

žiūriu į tave
prietemoje
ir nežinau kas
labiau



kai tus sukurti
kažkur iš savo gilumos
ar kai nesujudi
nė kiek
ilgai

einu ramiai
ištiškęs kiek

Sėlių gatvėn pasuku
ir kairę koją
ima traukti

kirmgrauža
į kitą Neries
pusę

rodos, nesu iš tų skystųjų, bet šiandien beklausydamas deaf center - secret thirteen mix 140, ties 19 minute nebeišlaikiau ir apsiašarojau. seniai beklausiau muzikos, seniai. na taip iš tikro klausiau, ausimis, protu ir širdimi, o ne laikui prastumti. o štai poetas kol kas nė vienas nėra pravirkdęs žodžiu (:

vytautoritetas

kartu
vėlės

užūksmis, ū ypač ilga, gili ir dusliai tariama