tai kiek gyvųjų
likę miestely -

kas antra troba
be dūmo

guliu sniege
kol galvą perauga
meili
melsva
gėlytė

toks laikas
kai akys nebejaučia
properšų einant mišku

toks laikas
kai išneri iš lietaus
į lietų kitu vardu

toks laikas
kai iš paliktų pėdsakų
laka vandenį
vilkai

toks laikas
kai sunku susivokti
kokiam čia laike

pakibta

girdžiu paryčiais
pokši -

kaimynas malkas kapoja

vakare pagalvoju
vasarvidis juk
o ir kaimyno
seniai nebėra

migla - pro lūpas
saulė - per miglą
išblyškusi

motina dilgėlėm
apsirėdžiusi
tėvas - į pušį
įaugęs
namai baigia
žemėn suželti

bet ramu ramu
nes čia gimiau
numirimui

virš mūsų lovos svyra liepa
virš tavo baimės dūzgia bitės
po mano kojom smilgos stiebias
ant tavo delno nematytas
dangaus melsvumo švyti žiedas -
visi namai žolės prižėlę
per stogą priešpilnis nurieda
ir tekšteli į liūdną sielą
užuolaidos nuo vėjo virpa
tamsa susigeria į plaukus
kurių jau šimtmečius nekirpom
kurie tuos šimtmečius praaugo
ar mudu laikui nepavaldūs
ar gimę per anksti ar mirę
vardai nublukę - tylios maldos
virš mūsų lovos liepa svyra.

.

didžiausia:
kai jau nieko
nebe

laukymėje
laksto šuorais
sniego vilkai
persmelkia rūbus
persmelkia kaulus

už nugaros girdžiu
kaip staugia
didvilkis
apžiodamas pusę pasaulio
ir visą mane

prie upės ledo
priglaudus ausį

tik akmenys suklusę
iš anapus murma