pasikavojęs po akmeniu
žaidžiu slėpynių
tik niekas neieško

akmenskaldžio sapne
sudunksi
kūjelis

paleidau tėvo batą
paupiui - gražaus laivelio
būta

tą vakarą gailėjaus tik -
kad ne abu

.

per visą dangų -
juodas žirgas trankosi
po debesų lajomis
žaibų kamienais

dundesio šaknelės
odos paviršium ribinėja

užsimerkęs stoviu
ir jaučiu kaip į kaklą
šnopuoja -

žiebs

susikaupęs į dangų visu savimi
lyg laukčiau kometos tavo vardu

kol visą rimtį išsklaido geltonai
besijuokiantis
narcizas

nedidelis atstumas
iš sapno į sapną -
papuvęs kiek
liepinis
tiltelis

atsigulu į žolę pailsėti
po pušimi kreiva
ir su atokvėpiu kiekvienu
smengu gilyn
po colį

,

ir susekėm
šį aštrų kvapą

tai stirnos pėdsakai
raudonin
įsi
vilkę