dar kartais
žvilgteliu aplink
rabarbarą

ten vaikystėj
pamečiau pirmąjį laikrodį

iki šiol burnoj rūgštoka

belaukiant
peraugo kiaurai
šaka mano blauzdą

svarainių užmezgė

tavo plaukais
teka upė
nendrės apstingusios
laukia ledonešio

ir kažkuri diena pasitaiko
šviesiau pilka nei kitos
štai tada ir

atleidžia

sniego kambariai klaidūs
ir duslumas
visa apgaubia
nėra žodžių
rodos ir nebereikia

bet durims prasivėrus
išsiveržia melsvos šviesos
atodūsis
ir atsimenu tavo vardą

iš po skroblo žievės
migla sėlina
kartus jos skonis
perauga mano alkį

ar baisu būt
pušies išgurkšnotam

susigeriu į miegą
ir nuvysta pro šonkaulius
išdygęs petro raktelis

dulkių ir pelėsių kvapas
malkinės pavėsy prisiglaudęs
sraigė šliaužianti
kirvio pentimi vėsia
išlenkia laiką

težtu
į žiūrėjimą
niekur

tuščiavidurėj obely
voratinkliai ir
vėjo šuoras įsisukęs

panašūs mudu