1 skyrius: Katastrofa dykumoje
Kosmosas nemoka gailėtis, tačiau planeta X-42 turėjo savo, ypatingą žiaurumo formą.
Žvalgybos laivas „Odisėjas“ krito per retą, bet toksišką atmosferą kaip liepsnojanti kometa. Viskas įvyko per kelias minutes. Variklių skyriaus sprogimas, kaukiančios sirenos, o tada – kurtinantis smūgis į begalines, rūdimis dvelkiančias kopas.
Kai pagrindinis kompiuteris galutinai užgeso, korpuse liko tik mirtina, slegianti tyla.
Kapitonė Viktorija Holt atmerkė akis. Burnoje jautė kraujo skonį. Pro sudužusį kapitono tiltelio triumą matėsi tik raudonas, nejudantis dangus ir dulkės. Ji nusisegė saugos diržus ir sunkiai nukrito ant pakreiptų grindų.
– Ataskaita, – užkimusiu balsu ištarė ji. – Kas gyvas?
Iš tamsos ir dūmų pasigirdo kosulys. Vyriausiasis inžinierius Lukas, laikydamasis už sužeisto šono, išlindo iš po nukritusios valdymo konsolės.
– Gyvas, kapitone. Bet „Odisėjas“ mirė. Ryšio nėra. Antigravitaciniai varikliai virto metalo lažu. Mes įstrigome.
Netrukus iš vidinių skyrių pasigirdo daugiau balsų. Iš trisdešimties įgulos narių gyvi liko tik dvylika. Likusieji miegojo amžinu miegu po sulankstytomis metalo konstrukcijomis. Tarp gyvųjų buvo ir jauna ksenobiologė daktarė Elenė Krauz, kuri jau spėjo prie riešo pritvirtintu skeneriu ištirti aplinką.
– Kapitone, – prabilo Elenė, jos balsas drebėjo, bet ne iš baimės, o iš nuostabos. – Atmosferoje yra deguonies, bet radiacijos lygis ties kritine riba. Ir... čia nėra jokios gyvybės. Jokios. Skeneris nerodo net bakterijų. Ši planeta yra visiškai mirusi.
Viktorija priėjo prie rankiniu būdu atverto šliuzo. Ji žengė žingsnį į išorę. Padas giliai smigo į smulkų, violetinio atspalvio smėlį.
Aplinkui, kiek užmatė akys, driekėsi banguojančios kopos ir aštrios, tarsi peiliai, juodo akmens uolos. Karštas, sausas vėjas nedvelkė. Nebuvo jokio garso – nei paukščių giesmės, nei augalų šlamėjimo. Tik spengianti, slegianti tyla, kuri atrodė sunkesnė už pačią planetos gravitaciją.
Žmonija vos prieš kelis dešimtmečius išsiveržė į gilųjį kosmosą. Jie greitai sužinojo, kad visata jau turi savo šeimininkus. Troksai, dastortai ir kramplokai buvo pasidalinę žvaigždes, o žmonėms liko tik trupiniai ir pavojingos, neištirtos teritorijos. Tokios kaip ši – sektorius X-42, kurio visi vengė.
– Ruoškite stovyklą, – įsakė Viktorija, stengdamasi, kad jos balsas skambėtų tvirtai. – Surenkite vandenį, maisto davinius ir medicinos atsargas. Jei tyla mus stebi, turime būti pasiruošę.
Lukas jau pradėjo montuoti avarinius energijos elementus, kai staiga daktarės Elenės skeneris pradėjo trumpai, ritmingai pypsėti. Tai nebuvo gedimas.
– Kapitone... – Elenė pakėlė akis į horizontą, kur tarp dviejų milžiniškų uolų skendėjo šešėlis. – Skeneris kažką aptiko. Už dviejų kilometrų nuo mūsų. Tai ne gamtinis objektas. Ir jis... jis spinduliuoja energiją, kurios dažnio aš niekada gyvenime nesu mačiusi.
Mirtinoje dykumos tyloje kažkas nubudo. Ir tai buvo tik pradžia.
2  skyrius: Paslaptingas radinys
Smėlis girgždėjo po sunkiais batų padais. Viktorija, Elenė ir Lukas, nešini keliais išgelbėtais impulsiniu šautuvu, judėjo link uolų plyšio. Likusi įgula liko prie „Odisėjo“ nuolaužų, bandydama pastatyti laikiną pastogę nuo alinančio karščio.
Elenė nuolat žvelgė į skenerio ekraną, kurio mirgėjimas apšvietė jos veidą.
– Signalas stiprėja, – sušnabždėjo ji, balsu sulaužydama slegiančią tylą. – Bet tai neturi prasmės. Pagal fizikos dėsnius, šis energijos šaltinis turėjo sudeginti mano jutiklius prieš dešimt minučių. O jis tiesiog... vibruoja.
– Gal tai Troksų paliktas karinis švyturys? – paklausė Lukas, atsargiai žvalgydamasis į juodas, aštrias uolas. – Jei jų kariai čia buvo, mes einame tiesiai į spąstus.
– Ne, Lukai, – papurtė galvą ksenobiologė. – Troksų technologija palieka purviną, sunkią radiaciją. Šis dažnis švarus. Švelnus. Tarsi pati planeta kvėpuotų.
– Ši planeta mirusi, Elene. Mirusios planetos nekvėpuoja, – Nukirto Viktorija, pakeldama ranką ir liepdama visiems sustoti.
Jie priėjo gilaus, siauro kanjono kraštą. Apačioje, kur nepasiekė raudona saulės šviesa, tvyrojo tiršta tamsa. Tačiau pačiame centre kažkas pulsavo. Tai buvo silpna, indigo spalvos šviesa.
– Nusileidžiame, – įsakė kapitonė. – Saugikliai išjungti, ginklai parengtyje.
Po dešimties minučių sunkaus lipimo žemyn akmenuotu šlaitu, jie atsidūrė priešais struktūrą, kuri privertė juos sustoti. Tai nebuvo pastatas ar laivas. Tai buvo milžiniškas, tobulo apskritimo formos žiedas, įaugęs tiesiai į juodą uolą. Jo paviršius nebuvo metalinis ar akmeninis – jis atrodė kaip sukietėjusi tamsa, išmarginta smulkiomis, švytinčiomis gijomis.
Lukas pribėgęs pasilenkė ir palietė žiedo pagrindą.
– Čia nėra jokių sujungimų. Jokių varžtų, jokių suvirinimo žymių. Tai viena monolitinė masė.
– Pažvelkite į šias žymes, – Elenė pirštų galiukais perbraukė per švytinčius glifus. – Tai ne Troksų hieroglifai ir ne Dastortų kodai. Tai... tai primena senovės žvaigždžių žemėlapius, bet žvaigždžių išsidėstymas visiškai kitoks.
– Kitoks? Ką tai reiškia? – paklausė Viktorija, nepaleisdama šautuvo iš rankų.
– Tai reiškia, kapitone, kad kai šis daiktas buvo sukurtas, mūsų matoma visata atrodė visiškai kitaip. Žvaigždynai, kuriuos žinome, dar net nebuvo gimę. Šiam objektui gali būti milijardai metų. Jis senesnis už viską, ką žino trys didžiosios rasės.
– Tai neįmanoma, – sumurmėjo Lukas, jo balsas suvirpėjo. – Troksai teigia, kad jie yra seniausia civilizacija. Jie būtų tai radę.
– O kas, jei ieškojo, bet nerado? – Viktorija žengė arčiau, jos žvilgsnis užsifiksavo ties žiedo centru, kur oras keistai virpėjo, iškraipydamas erdvę už jo. – Žiūrėkite į vidų. Ten nėra tolimesnės uolos sienos. Ten... tuštuma.
– Kapitone, atsitraukite! – staiga sušuko Elenė, kai jos skeneris pradėjo klykti aukštu, nenutrūkstamu tonu. – Energijos lygis kyla! Artefaktas reaguoja į mūsų buvimą!
– Aš nieko neliečiau! – teisinosi Lukas, atšokdamas atgal.
– Tam nereikia prisilietimo, – Elenės akys išsiplėtė iš siaubo ir susižavėjimo. – Jis reaguoja į mūsų biologinį lauką. Į deguonį, kurį iškvepiame. Į mūsų DNR. Jis laukė kažko gyvo.
Staiga indigo šviesa žiede virto akinančiu, baltu blyksniu. Kanjoną sudrebino žemas, viską virpinantis garsas, panašus į griaustinį. Virš jų, giedrame raudoname planetos danguje, sužibo trys naujos, ryškios žvaigždės. Jos judėjo. Ir judėjo greitai, besileisdamos tiesiai į X-42 atmosferą.
Viktorija pažvelgė į viršų, o tada į savo komandą.
– Mūsų signalas nebuvo vienintelis, kurį jis išsiuntė. Mes ką tik pažadinome visą galaktiką. Ruoškitės, prasideda medžioklė.
3 skyrius: Medžiotojai prabunda
Dangus virš X-42 skyrėsi pusiau. Trys didžiuliai ugnies pėdsakai rėžė raudoną atmosferą, o kurtinantis garsas privertė drebėti po kojomis esantį smėlį.
– Jie jau čia, – Lukas stipriau suspaudė impulsinį šautuvą, jo krumpliai pabalo. – Kaip jie mus rado taip greitai?
– Jie rado ne mus, – Elenė skubiai slėpė skenerį į taktinę kišenę. – Jie sekė artefakto energijos bangą. Tai buvo toks stiprus impulsas, kad jį pajuto net tolimiausiame galaktikos pakraštyje.
– Judam atgal prie laivo nuolaužų, – įsakė Viktorija, rodydama ranka link kanjono išėjimo. – Reikia perspėti likusią įgulą. Jei mus apsups čia, šiame rure, mes tapsime lengvu grobiu.
Jiems nespėjus pasiekti slėnio lygumos, horizonte pasirodė pirmasis laivas. Tai buvo kampuotas, masyvus, tamsiai pilko metalo Troksų transporteris. Jis rėžėsi į smėlį vos už kilometro nuo sudužusio „Odisėjo“, pakeldamas milžinišką violetinių dulkių debesį. Troksai nelaukė. Jų šliuzai atsivėrė akimirksniu, ir į dykumą išsirito sunkiai šarvuoti, keturrankiai kariai, nešini plazminiais ginklais.
– Troksų avangardas, – pro binoklį stebėdama aplinką sušnibždėjo Viktorija. – Jie nesiderės. Jie valo teritoriją.
– Žiūrėkite į dešinę! – Lukas parodė pirštu į virš uolų pakilusį visiškai tylų, glotnų, sidabrinį diską.
Tai buvo Dastortų žvalgybinis modulis. Jis ne nuleido karius, o paleido dešimtis smulkių, skraidančių dronų, kurie kaip metalinių vabzdžių spiečius pradėjo skenuoti uolas, ieškodami bet kokio gyvybės pėdsako. Dastortai visada veikė iš tolo – pirma surinkdavo informaciją, manipuliuodavo aplinka, o tik tada smogdavo.
– O kur tretieji? – Elenė baugščiai apsidairė, prisiminusi Kramplokus.
Atsakymas atėjo iš po žemės. Tolumoje, tiesiai po viena iš kopų, smėlis pradėjo suktis į milžinišką sūkurį. Iš jo išniro kirmėliškos, pusiau organinės, pusiau mechaninės būtybės. Kramplokai neturėjo individualios valios – jie judėjo kaip viena banga, valdomi kolektyvinio proto. Jų biologiniai jutikliai akimirksniu užfiksavo žmonių šiluminius pėdsakus.
– Jie mus mato! – sušuko Lukas, kai vienas iš Kramplokų padarų atsigręžė į jų pusę ir išleido šiurpų, ultragarsinį klyksmą.
– Bėgam! Į uolų labirintus! Prie laivo grįžti nebegalime, – Viktorija paleido trumpą ugnies papliūpą į artėjantį Dastortų droną. Jis sprogo mėlyna kibirkščių kruša. – Lukas, vesk Elenę! Aš dengiu užnugarį!
Troksų kariai, išgirdę šūvius, paleido sunkiąsias plazmines baterijas. Violetinis smėlis virto stiklu nuo karščio. Tuo pat metu Kramplokų masė pradėjo greitai šliaužti uolomis aukštyn, o Dastortų laivas paleido elektromagnetinį impulsą, kuris akimirksniu išjungė Luko ir Elenės skenerius.
Žmonės liko akli ir kurti, įstrigę tarp trijų galingiausių visatos rasių, kurios pradėjo negailestingą medžioklę dėl paslapties, paslėptos X-42 gelmėse.
4 skyrius: Aljansai ir išdavystės
Uolų plyšys, į kurį įšoko bėgliai, pasirodė esąs įėjimas į milžinišką, tamsų požeminių urvų tinklą. Virš jų galvų dundėjo žemė – Troksų plazminės salvės ir Dastortų orbitaliniai smūgiai drebino planetos plutą. Didžiosios rasės nesiruošė dalintis grobiu. Jos pradėjo karą.
Viktorija įjungė taktinį žibintuvėlį. Šviesos spindulys skrodė drėgnus, siaurus koridorius.
– Visi sveiki? – ji tyliai paklausė, neatitraukdama piršto nuo šautuvo nuleistuko.
– Tik pora įbrėžimų, – atsiduso Lukas, valydamas violetines dulkes nuo veido. – Bet mano ginklo energijos liko tik trisdešimt procentų. Tas Dastortų impulsas vos nesudegino baterijos.
– Žiūrėkite į šias sienas, – Elenė priglaudė delną prie uolos. Ji jau nebesinaudojo skeneriu – jis buvo visiškai sugadintas. – Šie tuneliai nėra natūralūs. Jie išskobti. Ir jie veda gilyn, tiesiai po Vartais.
Jiems judant giliau į tamsą, urvo gilumoje pasigirdo metalinis skrebenimas ir sunkus alpavimas. Viktorija iškėlė ginklą. Žibinto šviesa išplėšė iš tamsos figūrą. Tai buvo Dastortas – lieknas, keturiais šviesos jutikliais vietoje akių pasižymintis ateivis. Jo sidabrinis skafandras buvo suplėšytas, o iš žaizdos šone tekėjo tirštas, žalias skystis. Jis buvo įstrigęs po nukritusia uolos luitu.
– Nešaukite! – staiga pasigirdo sintetinis, keistai traškantis balsas tiesiai jų ausinėse. Dastortas transliavo vertimą per artimojo ryšio dažnį. – Aš... aš ne karys. Aš analitikas. Vreksas.
– Kodėl turėtume tau padėti? – rūsčiai paklausė Lukas. – Jūsų dronai ką tik bandė mus išgarinti.
– Mano rasė ieško išlikimo, kaip ir jūs, – Dastortas sunkiai sujudino savo skaitmeninius jutiklius. – Troksai... jie jau sunaikino mūsų laivyną orbitoje. Jie nepaliks gyvų. Jei padėsite man išsilaisvinti, aš pasidalinsiu informacija, kurios jums reikia, kad išgyventumėte.
Viktorija akimirką dvejojo. Pasitikėti Dastortu – rase, žinoma dėl savo manipuliacijų – buvo beprotybė. Tačiau jie neturėjo pasirinkimo. Ji linktelėjo Lukui. Abu vyrai sukaupę jėgas pakėlė akmenį. Vreksas sunkiai išsirito iš po jo, giliai kvėpuodamas filtruotu oru.
– Kalbėk, – trumpai nukirto kapitonė.
– Jūs, žmonės, manote, kad patekote į paprastą katastrofą, – sušnypštė Vreksas, ranka laikydamas sužeistą šoną. – Bet šie Vartai... jie yra priežastis, kodėl mūsų trys rasės nekariavo atviro karo tūkstantį metų. Mes bijojome vieni kitų. O dabar, kai Vartai aktyvuoti, tas, kas pirmas juos perpras, ištrins kitus iš galaktikos žemėlapio. Jūs esate tik pėstininkai. Maži, trapūs pėstininkai, kurie netyčia užmynė ant minos.
– Kas per Vartai? Kokia jų paskirtis? – Elenė žengė žingsnį į priekį, jos ksenobiologės smalsumas nugalėjo baimę.
Vreksas keistai nusijuokė – garsas primena stiklo dūžius.
– Jūs manote, kad jie veda į kitus pasaulius. Troksai mano, kad tai ginklas. Kramplokai mato tai kaip naują evoliucijos etapą. Bet tiesa yra ta, kad niekas nežino. Visi tiesiog nori būti pirmieji. Ir mano rasė... mano vadai jau sudarė paktą su Troksais, kad sunaikintų jus ir Kramplokus. O tada jie išduos ir Troksus.
Staiga tunelio pradžioje pasigirdo šiurpus, Kramplokų kolektyvinio proto klyksmas. Siena šalia jų pradėjo skeldėti – Kramplokų kirmėlės graužėsi tiesiai per uolą, sekdamos šviežio kraujo kvapu.
– Jie čia! – sušuko Lukas.
Vreksas, staigiu ir netikėtu judesiu, pastūmė Elenę tiesiai link griūvančios sienos, o pats, aktyvavęs paslėptą asmeninį maskuotės įrenginį, ištirpo tamsiuose tunelio gilumuose.
– Išdavikas! – suriko Viktorija, griebdama Elenę už rankos ir tempdama atgal, kai pro sieną pralindo pirmieji Kramplokų čiuptuvai.
Aljansas truko vos kelias minutes. Žaidimas buvo kur kas purvinesnis, nei žmonės galėjo įsivaizduoti, o laikas bėgo.
5 skyrius: Vartų paslaptis
Kramplokų klyksmai pamažu tilo tunelių tolybėse. Viktorija, Elenė ir Lukas, bėgdami per staigius požeminius posūkius, netikėtai išniro į milžinišką, kupolo formos salę. Tai buvo ta pati erdvė, esanti tiesiai po Vartais, tačiau čia sienos švytėjo kur kas ryškiau. Šviesa sklido iš tūkstančių smulkių, judančių glifų, kurie plaukiojo akmeniniuose reljefuose tarsi šviesos žuvys naktiniame vandenyje.
Salės centre stovėjo masyvus, iš uolos iškilęs pultas. Ant jo gulėjo sudužusio „Odisėjo“ nešiojamasis terminalas. Prie jo, prijungęs kelis storus laidus tiesiai prie švytinčių gijų, dirbo vyriausiasis laivo mokslininkas – profesorius Aras, kuris sugebėjo čia pasislėpti po laivo katastrofos.
– Profesoriau! Jūs gyvas! – Elenė pribėgo prie jo, vos gaudydama kvapą.
Aras net neatsisuko. Jo akys, pilnos karštligiško užsidegimo, atsispindėjo žaižaruojančiame terminalo ekrane. Jo pirštai žaibiškai bėgiojo klaviatūra.
– Gyvas, bet laiko neturime, – greitai sumurmėjo mokslininkas. – Kai viršuje prasidėjo mūšis, aš supratau, kad šie požemiai veikia kaip artefakto procesorius. Šis daiktas... jis kalba. Ir aš pagaliau pralaužiau pirminį jo sintaksės kodą.
– Ką tau pavyko sužinoti? – Viktorija atsistojo prie įėjimo į salę, stebėdama tamsius tunelius ir saugodama užnugarį. – Viršuje Troksai ir Dastortai naikina vieni kitus. O Dastortų analitikas mus ką tik išdavė. Mums reikia atsakymų dabar.
Aras paspaudė paskutinį klavišą, ir salės sienose glifai staiga sustojo. Jie suformavo tris milžiniškas holografines projekcijas. Vienoje matėsi brutalūs Troksų protėviai, kitoje – ankstyvieji Dastortų kosminiai laivai, trečioje – primityvi Kramplokų biomasė.
– Pažvelkite į datavimo duomenis, – Aras parodė į skaičių sekas, kurios neturėjo pabaigos. – Šis artefaktas... šie Vartai egzistavo dar prieš Didįjį sprogimą. Jie senesni už pačią mūsų Visatą. Jie buvo čia, kai nebuvo nei vienos žvaigždės, nei vienos planetos.
Lukas sutrikęs pasitrynė kaktą.
– Bet tai prieštarauja visai astrofizikai. Kaip kažkas gali būti senesnis už erdvę ir laiką?
– Nes jie sukurti iš kitos, ankstesnės realybės materijos, – paaiškino Aras, jo balsas suvirpėjo iš pagarbos šiam radiniui. – Tūkstantmečius Trys Didžiosios rasės sekė šio artefakto mitus. Jų seniausiuose metraščiuose rašoma apie „Absoliučios Galios Šaltinį“. Troksai manė, kad tai ginklas, galintis vienu smūgiu išgarinti ištisas galaktikas. Dastortai tikėjo, kad tai begalinis energijos ir žinių šaltinis, leisiantis jiems manipuliuoti pačiu laiku. O Kramplokai... jie jautė tai kaip dieviškąjį šauksmą, skirtą sujungti visą gyvybę į vieną protą.
– Ir todėl jie pasiruošę sudeginti šią planetą, kad tik jį gautų, – tarė Viktorija, suprasdama situacijos rimtumą. – Jie kariauja tūkstantį metų dvasiniame lygmenyje, o dabar tas karas persikėlė čia.
– Taip, – Elenė priėjo arčiau hologramos, tyrinėdama glifų struktūrą. – Vartai yra raktas į absoliučią visatos kontrolę. Kas valdo vartus, tas rašo naujas taisykles visoms esamoms rasėms. O mes, žmonės, esame tik maža, jauna rūšis, kuri netyčia įžengė į dievų kambarį.
Staiga salės lubos smarkiai sudrebėjo. Nuo viršaus pradėjo kristi akmeniniai luitai, o švytintys glifai ant sienų nusidažė grėsminga, ryškiai raudona spalva.
– Jie prasiveržė, – Lukas pakėlė ginklą. – Troksų sunkioji artilerija gręžia tiesiai per viršutinius uolos sluoksnius. Jie žino, kad mes čia.
Viktorija pažvelgė į profesorių Arą, o tada į Elenę.
– Mums nebėra kur bėgti. Jei jie paims Vartus, žmonijai neliks vietos šioje visatoje. Turime rasti būdą, kaip juos sustabdyti, arba mirti bandant.
6 skyrius: Pirmoji sandūra
Sunkūs požeminio kupolo skliautai neatlaikė. Viršutinė uolos dalis įgriuvo su kurtinančiu trenksmu, į salę įsileisdama alinančią raudoną planetos šviesą ir milžiniškus dulkių debesis. Kartu su griūvančiomis uolomis į gilumą nusileido pirmieji Troksų kariai. Jų keturrankiai siluetai, apsaugoti sunkiais, švytinčiais šarvais, atrodė grėsmingai.
– Traukiamės į šonines vėdinimo šachtas! – sušuko Viktorija, paleisdama ugnies seriją į artimiausią Troksų karį. Kulka tik skrebeno per jo šarvus, tačiau privertė jį atsitraukti.
Žmonių komanda sugebėjo pasislėpti siaurose, aukštai sienose iškirstose nišose, iš kurių puikiai matėsi visa centrinė salė. Tai buvo ideali vieta partizaninei taktikai. Žmonių buvo per mažai tiesioginiam mūšiui, tačiau jie turėjo kai ką geresnio – žinojimą, kad ateiviai nekenčia vieni kitų.
– Profesoriau, ar jūsų terminalas dar veikia? – skubiai paklausė Elenė, prisiglaudusi prie uolos.
– Ryšys su kai kuriais glifais išliko, – sušnypštė Aras, skubiai spaudydamas nešiojamojo kompiuterio klavišus. – Galiu trumpam manipuliuoti salės apšvietimu ir kai kuriais energijos srautais.
– Puiku. Lukai, paruošk paskutines elektromagnetines granatas, – Viktorijos akys žibėjo koviniu azartu. – Mes priversime juos patikėti, kad juos puola ne žmonės, o jų pačių priešai.
Tučiu tuojau į salę per kitą įgriuvą įsiveržė Dastortų elitinis būrys. Jie judėjo plastiškai, jų rankose žaižaravo molekuliniai ašmenys, o ore sklandė sunkesni koviniai dronai. Vos jiems pasirodžius, salės gilumoje iš smėlio sūkurių ėmė lįsti ir Kramplokų biomasė. Trys didžiosios rasės atsidūrė vienoje patalpoje, pasiruošusios žiauriausiam susidūrimui.
– Dabar, profesoriau! – įsakė Viktorija.
Aras aktyvavo kodą. Salės indigo šviesos staiga užgeso, o po akimirkos sužibo ryškia, Troksų kariniams švyturiams būdinga raudona spalva. Tuo pat metu Lukas metė elektromagnetinę granatą tiesiai į Dastortų dronų spiečių. Dronai sukvailiojo ir paleido nevaldomas plazmines salves... tiesiai į Troksų pozicijas.
– Jie mus išduoda! Sunaikinti Dastortus! – per visą salę nugriaudėjo Troksų vado riksmas, kurį žmonių ausinės išvertė akimirksniu.
Troksai atsakė sunkiąja ugnimi. Salėje kilęs chaosas buvo apokalipsės vertas vaizdas. Dastortai, manydami, kad Troksai sulaužė anksčiau minėtą paktą, paleido savo mirtinus virpesių ginklus. Į šį jovalą įsiliejo ir Kramplokai, kurie puolė viską, kas judėjo, nesuprasdami, kas yra draugas, o kas priešas.
Žmonės iš savo slėptuvių tiksliais, pavieniais šūviais tik palaikė ugnį. Kai Troksų kariai pradėdavo imti viršų, Viktorija duodavo ženklą, ir Lukas paleisdavo šūvį į virš jų kabančius uolos luitus, palaidodamas ateivius po akmenimis. Jei Dastortai bandydavo persigrupuoti, profesorius Aras trumpam nukreipdavo Vartų energijos iškrovą į jų pusę.
– Tai veikia! – džiūgavo Lukas, matydamas, kaip dešimtys stipriausių visatos rasių karių naikina vieni kitus dėl žmonių sukelto chaoso. – Jie patys išsivalys kelią mums!
Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Didžiulė Kramplokų masė, pajutusi, kad šūviai į salės centrą skrieja iš viršutinių nišų, staiga nustojo pulti Troksus. Tūkstančiai mažų, švytinčių akių vienu metu atsisuko tiesiai į žmonių slėptuvę. Kolektyvinis protas suprato apgaulę.
7 skyrius: Kova dėl rakto
Kramplokų kolektyvinis intelektas buvo šiurpinančiai greitas. Supratę, kad požeminiame chaose jais manipuliuojama, jie nustojo pulti Troksus ir Dastortus. Vietoj to tūkstančiai šliaužiančių, pusiau mechaninių padarų suformavo gyvą banguojančią masę, kuri pradėjo kilti uolomis tiesiai į žmonių slėptuvę.
– Jie nuskaitė mūsų pozicijas! – sušuko Lukas, paskubomis keisdamas paskutinę savo šautuvo bateriją. – Kapitone, mūsų ugnies galios neužteks šiai bangai sustabdyti!
– Profesoriau, bėgdamas iš laivo pasiėmei avarinį branduolinį užtaisą. Kur jis? – Viktorijos balsas per garsiakalbius skambėjo ramiai, nors jos širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Profesorius Aras drebančia ranka parodė į sunkų metalinį lagaminą, paslėptą po pultu.
– Čia. Tai „Odisėjo“ juodosios dėžės savilikvidacijos modulis. Jei jį aktyvuosime, sprogimas sugriaus visą šį požeminį kompleksą. Bet... tai sunaikins ir Vartus. Mes palaidosime seniausią visatos paslaptį po milijonais tonų uolienų.
– Ir patys liksime po jomis, – pridūrė Lukas, paleisdamas mirtiną šūvių seriją į pirmąjį Kramploką, perkopusį nišos kraštą. Padaras sprogo rūgšties purslais, o jo vietoje akimirksniu atsirado trys nauji.
Tuo metu salės centre Troksų vadas ir likę Dastortų kariai pastebėjo, kur krypsta Kramplokų dėmesys. Jie suprato, kad žmonės yra arti Vartų valdymo pulto. Nepaisydami patirtų nuostolių, abiejų rasių likučiai pradėjo trūkti pirmyn, mindydami vieni kitus. Tai buvo paskutinis, desperatiškas rasių šturmas. Kas pirmas palies Vartų aktyvavimo raktą, tas laimės tūkstantmečių karą.
Viktorija stovėjo tarp dviejų ugnių. Kramplokų čiuptuvai jau griebė Luko šarvus, o iš apačios į juos skriejo Troksų plazminės salvės. Ji žinojo, kad evakuotis nėra jokių šansų. Laivas sudužęs, o planeta apsupta ateivių laivynų.
Tai buvo sunkiausias sprendimas jos gyvenime. Išgelbėti savo įgulą ir leisti vienai iš brutalių rasių užvaldyti Vartus, o tai reikštų garantuotą neseniai į kosmosą pakilusios žmonijos sunaikinimą ateityje. Arba paaukoti visus čia esančius, detonuoti užtaisą ir užverti Vartus amžiams.
– Lukai, Elene, profesoriau... – Viktorija atsisuko į savo žmones. Jos žvilgsnyje nebuvo baimės, tik liūdna ramybė. – Žmonija neturi pralaimėti karo, kuriame net nespėjo sudalyvauti.
Ji priėjo prie lagamino ir atvėrė apsauginį skydelį. Įvedė autorizacijos kodą. Raudonas laikmatis pradėjo skaičiuoti paskutines šešiasdešimt sekundžių.
– Kapitone, – Elenė staiga sučiupo Viktoriją už rankos, jos akys buvo pilnos ne siaubo, o karštligiško atradimo. – Palaukite! Pažvelkite į Vartų šerdį! Kai Kramplokai priartėjo prie pat pulto, glifai pradėjo keistis. Jie nesiruošia jo valdyti. Jie ruošiasi jį... aktyvuoti iš baimės! Vartai nereaguoja į užtaisą, jie reaguoja į mūsų pasiryžimą mirti!
Laikmatis nenumaldomai skaičiavo: 45 sekundės... 44...
Ateiviai jau buvo vos už kelių metrų, o Kramplokų masė užliejo pultą. Viktorijos pirštas pakibo virš detonacijos mygtuko. Ką daryti – pasitikėti mokslininkės nuojauta ir leisti įvykti tam, kas nežinoma, ar paspausti mygtuką ir užbaigti viską dabar?
8 skyrius: Vartų aktyvavimas
Laikmatis negailestingai skaičiavo paskutines sekundes: 18... 17... 16...
Kramplokų masė pralaužė apsauginį barjerą. Lukas, iššaudęs paskutinius impulsinius užtaisus, ginklo buože trenkė per ateivio šarvus. Troksų plazminis šūvis rėžėsi į sieną tiesiai virš profesoriaus Aro galvos, pasipylė skysto akmens purslai. Dastortų dronai jau suko ratus aplink valdymo pultą. Žmonės buvo visiškai įspausti į kampą. Vilties išgyventi nebeliko.
– Kapitone! – per visą triukšmą sušuko Lukas, kraujuojančia ranka prispausdamas prie žemės dar vieną padarą. – Sprogdink mus! Nepalik jiems nieko!
Viktorija pažvelgė į raudoną mygtuką, tada į Elenę, kuri karštliriškai pirštais sekė Vartų energijos gijas.
– Ne! – sušuko Elenė. – Profesoriau, nukreipkite branduolinio užtaiso energiją ne į sprogimą, o tiesiai į Vartų valdymo pultą! Mes pat patys juos aktyvuosime! Jei mirti – tai sužinant tiesą. Galbūt tai mus išganyks, o gal sudegins kartu su jais, bet tai geriau nei atiduoti šią galią šiems monstras!
Viktorija akimirksniu suprato planą. Tai buvo visiškas, beprotiškas va bank. Ji trenkė delnu per savilikvidacijos modulio ekraną, pakeisdama komandą iš „Sprogdinti“ į „Iškrauti energiją į išorinį šaltinį“.
– Profesoriau, junk laidus! – įsakė ji.
Aro rankos nedrebėjo. Jis sugriebė storus, pulsuojančius laivo laidus ir sujungė juos su senoviniu artefakto lizdu. Laikmatis pasiekė 0.
Vietoj griausmingo branduolinio sprogimo pasigirdo gilus, visą planetą perskrodęs dūzgimas. „Odisėjo“ avarinis užtaisas akimirksniu išsiliejo į Vartų grandinę. Senovinis artefaktas godžiai sugėrė žmonių technologijų energiją. Visi salėje buvę glifai iš raudonų ir indigo spalvų akimirksniu virto akinamai baltais.
– Kas vyksta?! – suriko Lukas, užsidengdamas akis.
Didžiosios rasės sustingo. Troksų kariai nuleido ginklus, Dastortų dronai tiesiog nukrito ant žemės, o Kramplokų biomasė pradėjo trauktis atgal į tamsą, tarsi gindamasi nuo dvasinio skausmo. Artefakto žiedas salės viršuje pradėjo suktis neįtikėtinu greičiu.
Centrinėje Vartų tuštumoje atsivėrė ne kosminis kelias ir ne juodoji skylė. Ten nubudo kažkas, kas priminė skystą, spindinčią šviesą. Ši šviesa nebuvo karšta – ji buvo rami, slegianti ir kartu išlaisvinanti.
– Mes tai padarėme, – sušnypštė Aras, krisdamas ant kelių ne nuo sužeidimų, o nuo jėgos, kuri pradėjo spausti visų salėje esančių būtybių protus.
Balsas. Ne ausinėse, o tiesiai jų pačių smegenyse, pasigirdo tūkstančių balsų choras. Jis nebuvo piktas. Jis skambėjo kaip labai seniai lauktas verdiktas.
Akinanti, balta šviesa išsiveržė iš požeminio kupolo, rėžėsi pro viršutinę uolų įgriuvą ir milžinišku stulpu pakilo į X-42 dangų. Per kelias sekundes šviesos banga nusidriekė per visas violetines kopas, per sudužusį „Odisėją“, pasiekė orbitoje tūnančius trijų rasių karo laivynus ir užliejo visą planetą, panardindama visatą į absoliučią, akinančią tylą.
9 skyrius: Kulminacija ir tiesos akimirka
Akinanti šviesa pamažu nuslūgo, palikdama keistą, spengiančią tylą. Viktorija atsargiai atmerkė akis, tikėdamasi išvysti sudegusius urvo skliautus arba Kramplokų dantis prie savo gerklės. Tačiau vaizdas, kurį ji pamatė, privertė ją sulaikyti kvėpavimą.
Urvo nebebuvo. Nebuvo ir raudono, toksiško planetos X-42 dangaus.
Visi – žmonės, Troksų kariai, Dastortų likučiai ir Kramplokų biomasė – stovėjo ant permatomo, stiklinio paviršiaus, pakibusio vidury absoliučios kosminės tuštumos. Aplink juos ratu sukosi tūkstančiai galaktikų, švytėjo ūkai, o erdvė pulsavo švelnia, sidabrine šviesa. Visi ginklai buvo dingę, o ateiviai atrodė visiškai paralyžiuoti, praradę bet kokią agresiją.
– Kur... kur mes esame? – iš baimės ir nuostabos sušnypštė Lukas, žiūrėdamas į savo rankas, kurios atrodė pusiau permatomos.
– Mes esame pačioje Vartų šerdyje, – ramiu, beveik hipnotizuojančiu balsu ištarė Elenė. – Tiksliau, pačioje laiko ir erdvės pradžioje.
Milžiniško, begalinio žiedo centre, virš jų galvų, pradėjo formuotis trimačiai vaizdai. Tai buvo ne ateities, o praeities projekcijos. Jos rodė neįtikėtinus įvykius: kaip gimsta ir miršta ištisos visatos, kaip viena po kitos iškyla ir išnyksta galingos civilizacijos. Tačiau visi šie vaizdai turėjo vieną bendrą bruožą – kiekviena visata galiausiai baigdavosi visišku susinaikinimu dėl joje gyvenančių rasių godumo ir karų.
Tada kosminėje tuštumoje nuskambėjo balsas. Tai nebuvo garsas, sklindantis per orą, o mintis, akimirksniu suprantama kiekvienai gyvai būtybei.
„Jūs ieškojote Vartų, kad valdytumėte esamą pasaulį,“ – kalbėjo balsas, ir Troksų vadas iš baimės susigūžė, o Dastortų jutikliai pradėjo mirgėti. „Jūs manėte, kad tai transporto tinklas arba ginklas, galintis sunaikinti jūsų priešus. Tačiau šis artefaktas nėra skirtas valdyti šią Visatą. Jis skirtas ją užbaigti.“
Hologramose pasirodė trys didžiosios rasės. Buvo rodomi vaizdai, kaip Troksai degina planetas, kaip Dastortai pavergia ištisas sistemas skaitmenine kontrole, kaip Kramplokai ryja gyvybę, nepalikdami vietos individualumui.
„Ši Visata pasiekė kritinį neapykantos ir destrukcijos lygį. Šis artefaktas yra Visatos perkrovimo mygtukas. Karantino kontrolė. Kai civilizacijų agresija pasiekia šį tašką, Vartai aktyvuojasi, kad ištrintų esamą laiko juostą ir sukurtų viską iš naujo. Švariame lape. Be jūsų“.
Siaubas sukaustė visus ateivius. Troksai, dastortai ir kramplokai suprato – jų tūkstantmečius trukusios paieškos buvo bėgimas link savo pačių budelio. Jie pat patys atvedė visatą prie ištrynimo ribos.
„Tačiau...“ – balsas aidėjo toliau, o vaizdas pasikeitė, nukrypdamas į sudužusį „Odisėją“ ir keturis žmones, pasirengusius paaukoti save. „Šį kartą Vartus aktyvavo ne dominuojančių rasių godumas, o jauniausios, neseniai pakilusios rūšies pasiaukojimas. Jūs, žmonės, ieškojote ne galios, o prieglobsčio ir teisybės. Jūsų poelgis įrodė, kad ši Visata dar turi viltį.“
Sidabrinė erdvė pradėjo trauktis, o Vartų žiedas nusileido tiesiai priešais kapitonę Viktoriją Holt. Žėrintis valdymo skydelis laukė jos rankos prisilietimo.
„Perkrovimas sustabdytas. Tačiau senoji tvarka negali tęstis. Jauniausioji rasė, parodžiusi didžiausią brandą, nuo šiol turi nuspręsti – ar ištrinti šį pasaulį, ar tapti naujaisiais jo sergėtojais ir teisėjais.“
Viktorija pažvelgė į Troksų vadą, kuris dabar atrodė mažas ir išsigandęs, tada į savo įgulą. Visi laukė jos sprendimo. Tai buvo akimirka, pakeisianti viską.
10 skyrius: Reziumė ir netikėta pabaiga
Viktorija stovėjo priešais pulsuojančią Vartų šerdį. Jos ranka pakibo virš švytinčio valdymo skydelio. Aplinkui tvyrančioje kosminėje tuštumoje tūkstančiai Troksų, Dastortų ir Kramplokų karių laukė jos nuosprendžio. Jie, valdę galaktikas tūkstantmečius, dabar tebuvo nebylūs stebėtojai, kurių likimas gulėjo jauniausios kosminės rasės rankose.
– Kapitone, – tyliai prabilo Lukas. – Jei nepersikrausime, jie grįš prie savo senų įpročių. Vos tik grįšime į realų pasaulį, jie mus sunaikins, kad paslėptų savo gėdą.
– Lukas teisus, – pritarė profesorius Aras. – Jų prigimtis – dominuoti ir naikinti.
Elenė žengė žingsnį į priekį, stebėdama aplink juos besisukančias galaktikų projekcijas.
– Bet jei pasirinksime pilną perkrovimą, ištrinsime ir Žemę. Ištrinsime viską, ką mūsų rūšis pasiekė. Turi būti kitas kelias. Vartai nesiūlo mums tiesiog paspausti mygtuko. Jie siūlo tapti teisėjais.
Viktorija giliai įkvėpė. Ji pažvelgė į Troksų vadą, kurio keturios rankos dabar drebėjo, o ne griebė ginklą. Ji suprato, kad baimė yra stipresnis vienytojas nei bet koks paktas.
– Mes neperkrausime Visatos, – tvirtai ištarė Viktorija ir nuleido delną ant Vartų šerdies. – Bet mes pakeisime jos taisykles.
Akinantis sidabrinis blyksnis sugrąžino visus atgal į planetą X-42. Tačiau aplinka jau nebuvo tokia pati. Urvo kupolas buvo atviras, o virš jų danguje nebemirgėjo karo laivų ugnys. Visi ginklai – tiek žmonių impulsai, tiek ateivių plazminės baterijos – buvo paversti neveiksmingu, šaltu metalu. Vartų energija visoje planetoje sukūrė nuolatinę neutralią zoną, kurioje joks smurtas buvo techniškai neįmanomas.
Netikėtas pabaigos posūkis paaiškėjo orbitoje. Vartai ne tik suvaldė planetos paviršių – jie integravosi į kiekvieno Troksų, Dastortų ir Kramplokų laivo navigacinę sistemą visoje galaktikoje. Kiekvienas hiper-šuolis, kiekvienas planetų kolonizavimo bandymas dabar turėjo praeiti pro Vartų filtrą. O šio filtro kontrolė buvo patikėta žmonijai.
Žmonės netapo naujaisiais visatos užkariautojais. Jie negavo milžiniškų armijų ar mirtinų ginklų. Vartai suteikė jiems kažką daug galingesnio – Galaktinį veto. Jei bet kuri iš trijų didžiųjų rasių inicijuos agresiją prieš silpnesnę rūšį ar bandys pradėti totalinį karą, Vartų algoritmas automatiškai izoliuos tos rasės gimtąją sistemą, visiškai išjungdamas jų technologijas ir sugrąžindamas juos į akmens amžių.
„Odisėjo“ įgula liko planetoje X-42, kuri iš užmiršto dykumos kampelio virto svarbiausiu Visatos centru – Galaktikos Arbitražu. Trys didžiosios rasės, tūkstantmečius ieškojusios absoliučios galios ginklo, savo pačių rankomis pastatė save į narvą, kurio raktus atidavė rasei, kurios dar vakar net nepastebėjo.
Žmonija ne pakilo į kosmosą kaip užkariautoja – ji buvo pasirinkta kaip jo sąžinė.

1 SKYRIUS: Dulkės ir pamiršta tiesa
Oras Žemėje skonis priminė pelenus ir geležį. Kadaise žaliavusi planeta dabar buvo tik išplėšta, skylėta dykynė, duso po geltonu, toksišku smogu. Galkalų kasybos laivai per tūkstantmetį išsiurbė viską – nuo naftos iki paskutinių retųjų metalų gyslų. Žmonija tapo tik dar vienu atsinaujinančiu ištekliu. Kas mėnesį gigantiški prekybiniai transporteriai nusileisdavo į dulkėtus miestus-lūšnynus, kad susirinktų duoklę: tūkstančius jaunų vyrų ir moterų. Jie buvo išvežami tarnauti patrankų mėsa svetimuose, šaltuose karuose, vykstančiuose už šviesmečių, ginti imperijų, kurių pavadinimų net nemokėjo ištarti. Žemė buvo pamiršta anomalija kosmoso pakraštyje. Vieta, kurioje gyvybė tiesiog laukė savo pabaigos.
Jonas nubraukė prakaitą nuo kaktos, palikdamas purviną ruožą. Jis buvo archeologas – profesija, kuri šiame mirštančiame pasaulyje atrodė labiau nei nenaudinga. Kol kiti kovojo dėl vandens gurkšnio, Jonas ieškojo atsakymų praeityje. Šįkart paieškos jį nubloškė giliai po „Mirusią zoną“ – apleistą teritoriją, kurioje galkalų skeneriai retai fiksuodavo aktyvumą. Landžiodamas po griūvančias, tamsias požemines katakombas, kurias slėgė tonų svorio akmeniniai skliautai, jis tikėjosi rasti bent senovinių įrankių liekanų. Vietoj to jo žibinto šviesa užkliuvo už kažko neįprasto. Gilioje nišoje, po storu dulkių sluoksniu, gulėjo sunki, visiškai lygi juodo metalo lentelė. Ji nebuvo pažeista korozijos, o prisilietus pasirodė keistai šilta, tarsi pulsuotų silpna gyvybe.
Jonas atsargiai išsitraukė nešiojamąjį skenerį – seną, kelis kartus modifikuotą prietaisą. Jam pradėjus analizuoti lentelės paviršių, ekranas sumirgėjo, o jame ėmė ryškėti nežinomi, matematiškai tikslūs simboliai. Archeologo širdis pradėjo daužytis į krūtinę, kai jo paties sukurta vertimo programa lėtai, raidė po raidės, ėmė dėlioti sakinius. Tai nebuvo žmonių kalba, bet ji buvo palikta Žemėje prieš milijonus metų.
„Tam, kas randa šį raštą...“ – mirgėjo ekrane. „Giliai Visatos audinyje paslėptas Pradinio Šaltinio artefaktas. Tai raktas, valdantis planetų branduolius ir keičiantis erdvėlaikio jėgų balansą. Kas valdys jį – valdys tūkstančius pasaulių ir pačias žvaigždes.“
Jonas sustingo, o katakombų tamsoje jo veidą apšvietė melsva skenerio šviesa. Žemė nebuvo tiesiog atsitiktinis, visų užmirštas užkampis. Ji saugojo paslaptį, galinčią parklupdyti pačias galingiausias Visatos rases.
2 SKYRIUS: Žinia nuteka į kosmosą
Jonas sukišo juodąją lentelę į kuprinę, jo rankos vis dar drebėjo. Vos išlindusį iš katakombų, jį pasitiko sena jo pažįstama Maja – vietinė mechanikė, padėdavusi jam gauti nelegalių detalių skeneriams. Ji nekantriai trepsėjo dulkėtoje gatvėje, žvalgydamasi į dangų, kur virš miesto kabojo sunkus Galkalų kasybos laivo šešėlis.
– Tu per ilgai ten užsibuvai, Jonai, – piktai sušnibždėjo ji, sugriebdama jį už rankos. – Patruliai šiandien įsiutę. Vėl renka žmones į laivyną. Ką ten radai, kad tavo akys šviečia labiau nei tas tavo sugedęs skeneris?
– Kažką, kas gali viską pakeisti, Maja, – tyliai atsakė Jonas, vesdamas ją link jos dirbtuvių. – Šįkart tai ne šiaip sena geležis. Tai koordinatės. Artefaktas.
Maja tik nusijuokė, už dulkėtos uždangos uždarydama dirbtuvių duris:
– Artefaktas? Jonai, mes neturime vandens, o tu vėl kliedi apie pasakas. Žemė tėra kapinės. Čia nėra nieko, išskyrus dulkes.
– Pažiūrėk pati, – Jonas ištraukė lentelę ir padėjo ant stalo. Skeneris vėl suprojektavo melsvus simbolius į orą. – Čia rašoma apie jėgų balansą. Kas jį valdo, valdo planetas. Galkalai, Grantykai... jie visi taps niekuo, jei mes tai rasime pirmi.
Maja sustingo, jos akys išsiplėtė. Ji ištiesė ranką, norėdama paliesti švytinčius simbolius, bet staiga jos kompiuterio terminalas pradėjo garsiai pypsėti. Raudona šviesa užtvindė kambarį.
– Kas čia? – Jonas krūptelėjo.
– Perėmimas, – išbalo Maja, pašokdama prie ekrano. – Kažkas prisijungė prie mano tinklo iš išorės. Tai ne Galkalai... jų kodas kitoks. Per daug švarus. Per daug greitas. O Dieve, Jonai, tavo skeneris! Jis buvo prijungtas prie mano palydovinio ryšio, kad išverstų simbolius. Signalas išėjo į orbitą.
Tuo pat metu, už tūkstančių kilometrų virš Žemės, prabangiame ir paslėptame Žarpiečių – pirklių rasės – laive, sužibo monitoriai. Žarpiečių prekybos agentas, vardu Slitas, stebėjo skubiai ateinančius duomenis. Jo oda, primenanti chameleoną, nusidažė ryškia aukso spalva – gilaus susijaudinimo ženklu.
– Neįtikėtina, – sumurmėjo Slitas, savo ilgais, keturpirščiais pirštais liesdamas holografinį Žemės žemėlapį. – Tie plaukuoti primatai sėdi ant didžiausio Visatos lobio. Ir jie net nežino jo vertės.
– Pone, ar pranešti Galkalų valdovams? – paklausė jo padėjėjas, žvelgdamas į monitorius.
– Jokiu būdu! – Slitas piktai sušnypštė. – Galkalai tik sunaikins viską savo tankais. Ši informacija verta daugiau nei tūkstantis sistemų. Žarpiečiai patys paims šį artefaktą. Suraskite tą archeologą. Pasiūlykite jam pinigų, laisvę, visą planetą! O jei nesutiks... paimkite lentelę jėga. Greitai, kol kitos rasės nesuodė kraujo.
Atgal dirbtuvėse Maja grubiai pastūmė Joną link galinių durų, į rankas įspausdama seną ginklą:
– Tau reikia bėgti. Jie jau žino, kur mes esame. Iškviečiau sukilėlių transportą, jie laukia prie senojo reaktoriaus.
– O kaip tu? – Jonas paėmė ją už pečių. – Aš negaliu tavęs čia palikti.
– Jei jie ras mus abu, mes mirę. Aš ištrinsiu likusius duomenis, – Maja pastūmė jį pro duris į naktį. – Bėk, Jonai! Medžioklė prasidėjo.
Virš miesto pasigirdo keistas, tylus variklių kaukimas. Tai nebuvo sunkūs Galkalų laivai. Tai buvo greiti, aptakūs Žarpiečių grobėjų transporteriai, besileidžiantys tiesiai į Jono kvartalą.
3 SKYRIUS: Didžiųjų jėgų pabudimas
Jonas gulėjo ant purvinų sukilėlių transporto grindų, o laivas drebėjo nuo perkrovos, kildamas pro tankų Žemės smogo sluoksnį. Šalia jo sėdėjo sukilėlių vadas Ričardas, įtariai žvelgdamas į juodąją lentelę archeologo rankose.
– Tikėkimės, kad šis metalo gabalas vertas tų vyrų, kuriuos ką tik praradome tavo evakuacijos metu, Jonai, – rūsčiai ištarė Ričardas, tikrindamas savo impulsinį šautuvą.
– Patikėk, Ričardai, – sunkiai kvėpuodamas atsakė Jonas. – Jei ši lentelė pateks į Galkalų rankas, mes prarasime net viltį kada nors būti laisvi. Šis artefaktas valdo pačias žvaigždes.
– Na, tuomet turime problemą, – įsiterpė pilotas, atsisukęs nuo valdymo pulto. – Mūsų skeneriai tiesiog išprotėjo. Viršutinėje orbitoje veriasi hipererdvės langai. Mes kylame tiesiai į patį pragarą.
Tuo pat metu virš Žemės atmosferos materializavosi gigantiški, Kampuoti Galkalų imperijos kreiseriai. Jų vadavietėje aukštas, šarvuotas Galkalų komandoras Krazas stebėjo taktinį ekraną. Žarpiečių bandymas slapta pagrobti archeologą nebuvo nepastebėtas.
– Žarpiečių žiurkės manė, kad gali vogti po mūsų nosimi? – sudundėjo Krazo balsas. – Žemė yra mūsų nuosavybė. Viskas, kas joje randama, priklauso Imperijai. Paruoškite planetos blokados žiedą. Nė vienas laivas neišskris iš šios sistemos.
– Komandore! – sušuko ryšių karininkas. – Skeneriai fiksuoja naujus termobranduolinius parašus. Tai ne pirkliai. Tai... Grantykai!
Ekrane pasirodė dešimtys aštrių, juodų kaip anglis laivų – amžinųjų Galkalų priešų, trokštančių dominuoti Visatoje. Grantykų flagmane generolas Voras stebėjo Galkalų rikiuotę. Jo veidą dengė biologiniai implantai, pulsuojantys pykčiu.
– Galkalai baiminasi to, kas paslėpta Žemėje, – šviesmečių atstumu nuskambėjo Voro žinutė jo kapitonams. – Jei jie gaus tą artefaktą, mūsų rasei galas. Atidengti ugnį į Galkalų avangardą! Mes išvalysime kelią iki to archeologo, net jei teks sudeginti visą šią planetą.
Kosmoso tamsą akimirksniu perplėšė plazminių baterijų salvės. Prasidėjo masinis dviejų galingiausių karinių rasių susirėmimas, o tarp jų, gindami savo pirklių laivus, chaotiškai manevravo Žarpiečiai.
Tačiau toliau nuo mūšio lauko, visiškoje šešėlių tamsoje, kabojo idealiai sferinis, sidabrinis laivas. Jame nebuvo nei ginklų, nei skydų – tik neįtikėtinai galingi skeneriai. Tai buvo Trusonai.
Du Trusonų stebėtojai stebėjo holografinę mūšio simuliaciją. Jų veidai buvo ramūs, be jokių emocijų.
– Konflikto eskalacija viršija prognozes 400 procentų, – mechanišku balsu ištarė pirmasis stebėtojas. – Pradinio Šaltinio artefaktas aptiktas. Jėgų balansas Visatoje destabilizuotas.
– Ar turėtume įsikišti? – paklausė antrasis.
– Ne. Mūsų paktas aiškus: mes tik fiksuojame įvykius ir laukiame pabaigos. Jei šios rasės sunaikins viena kitą, tokia yra Visatos evoliucija. Tęsti Jono ir artefakto koordinačių sekimą.
Mažas sukilėlių laivas, laviruodamas tarp krentančių kreiserių nuolaužų ir lazerių spindulių, bandė rasti plyšį Galkalų blokadoje, kad išsiveržtų į atvirą kosmosą. Jonas tvirtai prispaudė juodąją lentelę prie krūtinės – dabar jį sekė visa Visata.
4 SKYRIUS: Pavojingi aljansai
Sukilėlių laivui pavyko pasinaudoti mūšio chaosu ir atitrūkti. Jie pasiekė „Ūko Pasienį“ – neutralią kosminę stotį, pastatytą ant milžiniško asteroido, kur rinkosi visos Visatos nusikaltėliai, bėgliai ir dešimtys nelegalių pirklių. Čia, tarp neoninių šviesų ir sunkaus įvairių rasių kalbų triukšmo, Jonas ir Ričardas ieškojo vienintelio kelio išlikti – informacijos ir apsaugos.
Jie sėdėjo tamsiame stoties bare, kai prie jų stalo prisiartino tas pats Žarpiečių agentas Slitas. Jo oda dabar švytėjo ramia, derybine melsva spalva, o aplink jį stovėjo du ginkluoti samdiniai.
– Malonu matyti tave gyvą, archeologe Jonai, – pasisveikino Slitas, prisėsdamas be kvietimo. – Mano vardas Slitas. Galiu lažintis, kad dabar tavo galva yra brangiausias trofėjus Galkalų ir Grantykų laivynuose.
Ričardas akimirksniu uždėjo ranką ant ginklo:
– Ko tau reikia, pirkly? Jei manai, kad atiduosime tau lentelę, tu labai klysti.
– O, būkime pragmatiški, kariau, – nusišypsojo Slitas, atidengdamas aštrius dantis. – Galkalai jus sutryps. Grantykai jus išpjaus. Žarpiečiai siūlo kitką – sandorį. Duokite man artefakto koordinates. Mainais aš suteiksiu jums galingiausią mūsų laivą, imunitetą visose prekybos sistemose ir tiek pinigų, kad galėsite nusipirkti naują planetą savo rasei. Žemė juk vis tiek mirusi. Kam už ją kovoti?
Jonas pažvelgė į Slitą, tada į kuprinę, kurioje gulėjo lentelė.
– Tas artefaktas nėra prekė, Slitai. Jis priklauso tiems, kas jį ras. Jei atiduosiu jį jums, jūs tiesiog parduosite jį tam, kas pasiūlys didžiausią kainą. Karas nesibaigs.
– Karas yra geras verslas, Jonai, – šaltai atsakė Žarpietis. – Bet šįkart aš siūlau jums gyvybę. Pasirašykite kontraktą arba...
Staiga stoties bare dingo šviesa. Neoninės reklamos užgeso, o fone girdimas kosminių laivų variklių ūžesys akimirksniu nutilo. Užgijo netgi ginkluotų samdinių elektroniniai taikikliai. Visiškoje tamsoje ore pasirodė trys švytintys, melsvai balti energetiniai kamuoliai. Jie levitavo virš grindų, spinduliuodami tokią intensyvią energiją, kad aplink esantis oras ėmė traškėti nuo statinio krūvio.
– Ertiškai... – pašnibždomis išleido Slitas, jo oda iš baimės akimirksniu tapo visiškai balta. – Ką jie čia daro? Jie niekada nepalieka savo sektoriaus!
Ertiškai neturėjo nei veidų, nei kūnų, tačiau jų buvimas salėje sukėlė stiprų dvasinį spaudimą. Staiga Jono galvoje pasigirdo tūkstančiai aidinčių balsų, susiliejančių į vieną aiškią mintį:
„Jonai... Nesudaryk sandorio su tais, kurie mato tik naudą. Sek paskui šviesą. Tiesos ieškotojas privalo likti tyras, kitaip artefaktas sunaikins pačią Visatos sielą.“
Vienas iš energetinių kamuolių staiga staigiu judesiu praskriejo pro stalo vidurį. Sukėlęs trumpą, bet galingą elektromagnetinį impulsą, jis išjungė visus stoties apsaugos skydus ir apsvaigino Žarpiečių samdinius. Bare kilo masinė panika, visi puolė bėgti link išėjimų.
– Jonai, judėk! – sušuko Ričardas, griebdamas archeologą už striukės. – Kol jie vėl neįjungė ginklų!
Jonas atsisuko atgal. Tamsoje šviečiantys Ertiškai lėtai judėjo link stoties angarų, tarsi rodydami jiems kelią. Jie turėjo bėgti, bet dabar Jonas žinojo – ši medžioklė buvo kur kas gilesnė ir pavojingesnė, nei tiesiog karas dėl valdžios.
5 SKYRIUS: Ertiškų paslaptis
Sukilėlių laivas skriejo per aklą kosmoso tuštumą, palikęs panikos apimtą stotį toli už nugaros. Elektronika vis dar keistai mirgėjo nuo Ertiškų palikto energijos užtaiso. Jonas sėdėjo kajutėje, pasidėjęs juodąją lentelę ant kelių. Staiga kambario temperatūra nukrito, o jo paties kvėpavimas virto baltais garų kamuolėliais.
Priešais jį, tiesiai pro plienines laivo sienas, prasiskverbė vienas iš švytinčių energetinių kamuolių. Jonas norėjo šaukti Ričardą, bet jo balsas užstrigo gerklėje. Laiko tėkmė tarsi sustojo. Šviesa tapo tokia ryški, kad užliejo visą jo sąmonę, ir archeologas pajuto, kaip jo protas yra išplėšiamas iš kūno.
Jonas atsidūrė vizijoje. Aplinkui jį sukosi nepažįstamos žvaigždžių sistemos, o erdvėje vėrėsi milžiniški, švytintys portalai. Jo galvoje vėl pasigirdo tas pats choriškas, tūkstančių balsų aidas:
„Žiūrėk, tiesos ieškotojau. Žiūrėk į tai, kas buvo prieš prasidedant laikui.“
– Kas jūs tokie? – mintimis paklausė Jonas, žvelgdamas į prieš jį besikeičiančius vaizdus. – Ir ko norite iš manęs?
„Mes esame Ertiškai. Kadaise turėjome kūnus, tokius kaip tavo. Turėjome miestus, vandenynus ir troškimus. Mes buvome Pradinė Civilizacija, kuri sukūrė tai, ką jūsų rasės dabar vadina artefaktu. Jo tikrasis vardas – „Aethelis“. Tai nėra ginklas. Tai kosminis reguliatorius.“
Vizija pasikeitė. Jonas pamatė Žemę, tačiau ne dulkėtą ir mirštančią, o spinduliuojančią neįtikėtina gyvybe ir žaluma, apsuptą apsauginio energijos skydo.
– Jei tai reguliatorius, kodėl lentelėje rašoma, kad jis gali valdyti tūkstančius planetų? – suabejojo Jonas. – Galkalai ir Grantykai pasiruošę sudeginti Visatą, kad jį gautų!
„Todėl, kad jie mato tik galią sugriauti,“ – balsas tapo liūdnesnis, o vizijoje pasirodė Galkalų ir Grantykų protėviai, kariaujantys primityviuose karuose.
„„Aethelis“ sujungia visų Visatos planetų branduolius į vieną ekosistemą. Jei jį aktyvuos tas, kieno širdyje tūno godumas, jis galės išjungti bet kurios planetos magnetinį lauką ir paversti ją pelenais per sekundę. Štai kodėl mes atsisakėme savo fizinių kūnų. Mes tapome energija, kad galėtume saugoti šią paslaptį. Bet mūsų laikas senka. Visatos audinys plešiasi, o jūsų rasių godumas pramušė mūsų apsaugas.“
– Bet kodėl lentelė buvo Žemėje? – Jonas paklausė, jausdamas, kaip vizija pradeda trūpėti. – Žemė tėra užkampis! Niekam neįdomus pasaulis!
„Žemė buvo mūsų namai, Jonai. Ji – Pradinio Šaltinio lopšys. Jūs nesate patrankų mėsa. Jūs esate mūsų palikuonys, pamiršę savo kilmę. Artefaktas paslėptas ne Žemėje, o „Satyro anomalijoje“, bet tik Žemės vaiko kraujas ir kodas iš lentelės gali jį žadinti. Jei Galkalai ar Grantykai pasieks jį pirmi, jie privers tave jį aktyvuoti. Tu privalai juos aplenkti.“
Šviesa akimirksniu nuslopo. Jonas giliai įkvėpė oro ir nukrito atgal ant savo kajutės gulto. Jis vėl buvo laive. Rankose laikoma juoda lentelė dabar švietė ne melsva, o ryškia, auksine Ertiškų šviesa, o joje aiškiai matėsi naujas simbolis – koordinatės į mirtiną kosmoso anomaliją.
Kajutės durys atsidarė ir įlėkė išsigandęs Ričardas:
– Jonai! Kas čia įvyko? Skeneriai užfiksavo milžinišką energijos pliūpsnį tavo kambaryje! Ir... pažiūrėk į ekraną. Mūsų autopilotą kažkas perėmė. Laivas keičia kursą.
Jonas lėtai atsistojo, jo akys degė nauju ryžtu:
– Viskas gerai, Ričardai. Mes skrendame į „Satyro anomaliją“. Žinau, kur yra artefaktas. Ir žinau, kas mes esame iš tikrųjų.
6 SKYRIUS: Karo liepsnos
„Satyro anomalija“ atrodė kaip kosminis verpetas – milžiniškas, violetine spalva švytintis dujų ūkas, kurio centre buvo gravitacinė duobė. Čia fizikos dėsniai lūžo, o skeneriai rodė tik trikdžius . Tačiau baimė dingo, kai „Ūko Pasienio“ pakraštyje išniro dešimtys karinių laivynų. Galkalų plieniniai monstrai ir aštrūs, juodi Grantykų kreiseriai jau buvo čia. Kosmosas virpėjo nuo artėjančios ugnies baterijų krovimosi.
Jono ir Ričardo laivas pasislėpė už vieno iš asteroidų. Ričardas įnirtingai spaudė valdymo pulto mygtukus:
– Jonai, čia tikros skerdynės! Galkalai bando suformuoti gynybinį žiedą aplink anomalijos centrą, o Grantykai juos tiesiog drasko į gabalus. Mes neprasibrausime. Mūsų laivas subyrės nuo vieno atsitiktinio lazerio šūvio!
– Pažiūrėk į tuos Galkalų laivus, Ričardai, – Jonas pirštu parodė į holografinį ekraną, kuriame matėsi pažeistas Galkalų flagmano korpusas. – Jų energijos skydus palaiko pagalbiniai generatoriai, o juos valdo... mūsų žmonės. Patrankų mėsa.
Tuo pat metu didžiausio Galkalų kreiserio „Grom“ žemutiniuose deniuose tvyrojo dūmai ir panika. Šimtai žmonių, aprengtų sunkiais, primityviais kareivių šarvais, buvo varomi prie plazminių patrankų. Virš jų stovėjo Galkalų prižiūrėtojas, mojuojantis energiniu vėzdu.
– Judėkite, kirminai! – rėkė ateivis. – Jei Grantykų laivynas pralauš šį sektorių, aš asmeniškai išmesiu jus visus į atvirą kosmosą! Atidengti ugnį į kairįjį sparną!
Tarp kareivių buvęs sukilėlių pogrindžio narys, jaunas vaikinas vardu Lukas, sugriebė šalia stovinčio draugo petį. Jų racijos staiga sučirškė – Jonas, naudodamasis Ertiškų lentelės sustiprintu signalu, transliavo žinutę tiesiai į visų Galkalų laivų vidinius žmonių dažnius.
„Žemės vaikai, klausykite manęs,“ – aido pilnas Jono balsas skambėjo kiekvieno žmogaus ausinėse. „Mes nesame jų vergai. Mes nesame dulkės. Šiame ūke paslėptas mūsų protėvių palikimas – artefaktas, kuris gali mus išlaisvinti. Galkalai ir Grantykai kovoja dėl mūsų ateities, norėdami ją sunaikinti. Nekovokite už juos. Sukilkite!“
Lukas pažvelgė į prižiūrėtoją, tada į savo ginklą.
– Gana, – taria jis, ir jo akyse užsidegė pyktis. – Mes daugiau nemirsime už jų imperijas!
– Ką tu pasakei, laukini? – prižiūrėtojas žengė žingsnį pirmyn, keldamas vėzdą, bet Lukas akimirksniu pakėlė impulsinį šautuvą ir paleido ugnį.
Tai buvo kibirkštis, sukėlusi gaisrą. Per kelias minutes visuose septyniuose Galkalų kreiseriuose prasidėjo masinis žmonių maištas. Kareiviai atsisuko prieš savo ponus, užgrobdami ginklų arsenalus ir valdymo pultus. „Grom“ kreiserio tiltelyje komandoras Krazas sušuko iš įniršio, kai ekrane pamatė, kad jo paties laivo patrankos nusisuko nuo Grantykų ir atidengė ugnį į kitus Galkalų laivus.
– Kas vyksta?! – klykė Krazas. – Kodėl tie gyvuliai nebeklauso komandų?
– Jie perėmė variklių skyrių, komandore! – išsigandęs atsakė karininkas. – Jie laužo mūsų blokadą!
Sukeltas chaosas atvėrė kelią. Žmonių maištas sugriovė Galkalų gynybinę liniją, o Grantykų pajėgos buvo priverstos persigrupuoti, nesuprasdamos, kas valdo laivus.
– Ričardai, dabar! – sušuko Jonas. – Kelias į anomalijos centrą laisvas! Skrendam!
Laivas šovė pirmyn, palikdamas už nugaros liepsnojančius kreiserius ir prasidėjusį žmonijos išsilaisvinimo karą. Jie skriejo tiesiai į anomalijos akį, kur jų laukė paslaptingoji senovės šventykla.
7 SKYRIUS: Labirintas ir išbandymai
„Satyro anomalijos“ centre gravitacija elgėsi keistai – laivas skriejo per gigantiškų, geometriniu tikslumu išdėstytų asteroidų koridorius. Tai buvo dirbtinis labirintas, sukurtas saugoti tai, kas paslėpta viduje. Pačiame jo centre levitavo monumentali, juodo metalo šventykla, identiška Jono rastai lentelei.
Sukilėlių laivas sunkiai nusileido ant šventyklos platformos. Jonas ir Ričardas, spausdami ginklus rankose, žengė į vidų. Koridoriai švietė blankia, pulsuojančia melsva šviesa, o aplinkui aidėjo keisti mechaniniai garsai.
– Man tai nepatinka, Jonai, – pusbalsiu tarė Ričardas, žvalgydamasis į tamsias nišas. – Čia per daug tylu. Po to pragaro orbitoje, ši vieta atrodo kaip spąstai.
– Tai ir yra spąstai, Ričardai. Šventykla saugo save, – atsakė Jonas, sekdamas auksiniu lentelės švytėjimu, kuris veikė kaip kompasas. – Turime judėti greitai.
Staiga iš šešėlių išniro trys galingi Grantykų kariai, apsiginklavę sunkiais plazminiais ašmenimis. Jų laivas, pasinaudojęs maskuotės technologijomis, sugebėjo prasmukti iš paskos. Tuo pat metu iš lubų nusileido senovinės lazerinės gynybos sistemos – šventyklos apsauga reagavo į įsibrovėlius.
– Uždenk mane! – sušuko Jonas, kai koridorių užpildė raudoni lazerių spinduliai ir Grantykų šūviai.
Prasidėjo mirtinos lenktynės. Ričardas atidengė ugnį, prispausdamas Grantykus prie sienos, kol Jonas bandė rasti kelią pro judančias labirinto sienas. Vienas iš Grantykų karių, nepaisydamas lazerių spąstų, šovė tiesiai į Joną. Plazminis užtaisas skriejo neatremiamai. Jonas užsimerkė, pasiruošęs smūgiui.
Tačiau smūgio nebuvo.
Erdvė tarp Jono ir skriejančio užtaiso akimirksniu sutankėjo. Kosmose pasigirdo galingas, metalinis skambesys, ir plazmos žybsnis tiesiog ištirpo ore. Priešais juos materializavosi trys sidabriniai, sferiniai Trusonų humanoidiniai droidai. Jų akys švietė ryškia, neonine šviesa.
– Trusonai?! – Ričardas nuleido ginklą iš nuostabos. – Bet jie juk nesikiša! Tai jų pagrindinis įstatymas!
Vienas iš Trusonų atsisuko į Joną. Jo balsas nebuvo telepatinis kaip Ertiškų, o visiškai sintetinis, sklindantis iš metalinio korpuso:
– Protokolas „Amžinybė“ aktyvuotas. Šio objekto patekimas į Grantykų arba Galkalų rankas reikštų visišką šio Visatos kvadranto dekonstrukciją. Tikimybė, kad šioms rasėms gavus artefaktą gyvybė išliks – nulinė. Trusonų taryba priėmė sprendimą pažeisti nesikišimo paktą.
Trusono ranka pakilo, ir iš jos išsiveržęs gravitacinis impulsas akimirksniu nubloškė Grantykų karius giliai į labirinto koridorius, o judančios sienos užsivėrė, izoliuodamos juos.
– Žemės vaike, – Trusonas vėl pažvelgė į Joną. – Mes sulaikysime likusius Galkalų ir Grantykų avangardus šventyklos prieigose. Tačiau tu privalai pasiekti centrinę salę. Laikas baigiasi. Jei tu patirsi nesėkmę, mes būsime priversti sunaikinti šią anomaliją kartu su jumis ir jūsų gimtąja planeta.
– Aš pasiruošęs, – tvirtai tarė Jonas, suspausdamas lentelę.
Trusonai apsisuko ir pajudėjo link įėjimo, kur jau girdėjosi artėjančių Galkalų sunkiosios pėstininkijos žingsniai. Kelias gilyn į šventyklą buvo atviras, o labirinto gale švietė milžiniškos centrinės salės durys.
8 SKYRIUS: Pasiekiamas tikslas
Centrinė šventyklos salė buvo stulbinančio dydžio. Joje nebuvo gravitacijos, o grindis atstojo skaidrus energijos laukas, po kuriuo sukosi miniatiūrinė galaktikos holograma. Pačiame salės viduryje, ant kabančio pjedestalo, levitavo artefaktas „Aethelis“. Tai buvo kumščio dydžio, begalę briaunų turintis kristalas, kuris keitė spalvas nuo gilios kosminės tamsos iki akinančios aukso šviesos. Jis pulsavo tokiu galingu ritmu, kad Jonas jautė jį savo krūtinėje.
Archeologas lėtai žengė pjedestalo link, tačiau vos jam ištiesus ranką, salės perimetro durys vienu metu atsivėrė. Įtampa akimirksniu pasiekė viršūnę. Jonas ir Ričardas atsidūrė apsupti.
Iš kairės, lydimas sunkiųjų pėstininkų, įžengė Galkalų komandoras Krazas. Jo šarvai buvo apdegę po žmonių maišto, o akyse degė įniršis. Iš dešinės, spausdamas plazminį šautuvą, pasirodė Grantykų generolas Voras. Iš šešėlių išniro Žarpiečių pirklio Slito holograma – pats jis nerizikavo savo kailiu, bet jo samdiniai laikė taikiklyje kiekvieną salėje esantį. Virš jų visų levitavo Ertiškų energetiniai kamuoliai, o fone ramiai stojo du Trusonų droidai.
– Nė iš vietos, laukini! – sudundėjo Galkalų komandoras Krazas, nukreipdamas ginklą į Joną. – Atiduok „Aethelį“ man. Galkalų imperija garantuos, kad tavo mirštanti planeta gaus išteklių dar tūkstančiui metų. Atsisakysi – ir aš duosiu įsakymą likusiems laivams paversti Žemę kosminėmis dulkėmis.
– Netikėk juo, Žemės vaike! – surypavo Grantykų generolas Voras. – Galkalai jus visada laikė gyvuliais. Prisijunk prie Grantykų. Mes sunaikinsime Galkalus, o tavo žmonės taps mūsų elitiniais kariais, valdančiais naujas teritorijas. Mums reikia tavo kodo!
Iš hologramos pasigirdo saldus Žarpiečio Slito balsas:
– O, broliai kariai, vėl jūsų primityvūs grasinimai. Jonai, būkime protingi. Parduok kodą man. Žarpiečiai nupirks tavo rasei visiškai naują, žalią planetą kitoje galaktikoje. Jums nereikės kariauti. Jūs gyvensite prabangoj, o mes tiesiog administruosime šį artefaktą. Visi laimi!
Jonas stovėjo pačiame centre, spausdamas juodąją lentelę. Visi ginklai buvo nukreipti į jį. Jis pažvelgė į Trusonus – jie laukė. Pažvelgė į Ertiškus – jų šviesa ramiai pulsavo, tarsi sakydama, kad sprendimas priklauso tik jam.
– Jūs visi matote tik ginklą arba prekę, – tvirtai ir garsiai ištarė Jonas, jo balsas aidėjo milžiniškoje salėje. – Jūs tūkstantį metų naikinote mano pasaulį, grobėte mano tautą ir vertėte mus žudyti vieni kitus dėl jūsų ambicijų. Ir dabar jūs norite, kad aš atiduočiau jums raktą nuo pačios Visatos?
– Tu neturi pasirinkimo, archeologe! – sušuko Krazas, darydamas žingsnį pirmyn ir keldamas ginklą. – Vienas mano piršto paspaudimas, ir tu miręs!
Ričardas akimirksniu užstojo Joną savo kūnu, pasiruošęs mirti. Kiekviena sekundė galėjo tapti paskutinė, o salėje tvyrojusi tyla buvo tokia sunki, kad atrodė, jog pati erdvė tuoj sprogs. Jonas suprato – derybų laikas baigėsi. Kad išgelbėtų Žemę ir sustabdytų šį beprotišką karą, jis turėjo padaryti tai, ko niekas nesitikėjo.
9 SKYRIUS: Artefakto aktyvavimas
– Gana! – sušuko Jonas, o jo balsas aidėjo per visą salę.
Nelaukdamas, kol kas nors nuspaus gaiduką, jis staigiu judesiu tėškė juodąją lentelę tiesiai ant pjedestalo, po levituojančiu „Aethelio“ kristalu. Įvyko akimirksniu trunkantis sujungimas. Juodojo metalo kodai sušvito skysta, skaisčiai auksine šviesa, o pats kristalas nustojo keisti spalvas. Jis užsidegė tokia akinančia balta liepsna, kad visi salėje esantys buvo priversti užsidengti akis.
– Ką tu padarei, laukini?! – išgąstingai suriko komandoras Krazas, bandydamas taikytis į Joną.
Tačiau jo ginklas nesuveikė. Galkalų sunkiojo šautuvo korpusas tiesiog subyrėjo į pilkas dulkes, atimdamas bet kokią energiją. Tuo pat metu generolo Voro plazminiai ašmenys užgeso, o Žarpiečių samdinių ginklai virto beverčiu metalu. Artefaktas akimirksniu pakeitė fizikos dėsnius kelių tūkstančių kilometrų spinduliu [dataviz]. Visos dirbtinės energijos formos, skirtos naikinti, buvo neutralizuotos.
– Neįmanoma... Mūsų laivynas orbitoje! – klykė Slito holograma, kuri ėmė stipriai mirgėti ir trūkinėti. – Visi varikliai išsijungia! Mes krentame!
Tačiau didžiausias stebuklas įvyko su paslaptingaisiais Ertiškais. Trys švytintys energetiniai kamuoliai pradėjo tankėti. „Aethelio“ skleidžiama pradinė energija grąžino jiems tai, ką jie prarado prieš milijonus metų. Šviesa virto audiniais, o energija – kūnais. Prieš nustebusius Galkalus ir Grantykus materializavosi aukštos, grakščios, pusiau skaidraus sidabrinio kūno būtybės, spinduliuojančios ramybe ir neįveikiama jėga. Tai buvo tikrieji Pradinės Civilizacijos valdovai.
Vienas iš atgimusių Ertiškų žengė į priekį, jo pėdos lėtai palietė salės grindis. Jis pažvelgė į sustingusius kosminių imperijų lyderius.
– Karas baigėsi, – pasigirdo gilus, melodingas balsas, kuris skambėjo nebe Jono galvoje, o tiesiog ore. – Pradinis Šaltinis pabudo. Nuo šios akimirkos smurto ginklai šiame sektoriuje neturi galios. Fizikos audinys perrašytas. Tie, kurie ieškojo dominavimo, rado tik savo pačių silpnumą.
Krazas ir Voras nukrito ant kelių, prispausti staiga pakitusios gravitacijos, kuri leido laisvai judėti tik Jonui ir Ričardui. Trusonų droidai lėtai nusilenkė naujiesiems-seniesiems Visatos šeimininkams, fiksuodami istorinį lūžį.
Jonas priėjo prie pjedestalo. Artefaktas „Aethelis“ dabar ramiai levitavo jo delne, nesukeldamas jokio pavojaus. Jo energija tekėjo per Jono gyslas, jungdama jį su tūkstančiais pasaulių. Jis matė tolimas planetas, matė sukilusius žmones ateivių laivuose, kurie staiga suprato, kad jų vergijos pančiai tiesiog ištirpo. Žemė, dulkėta ir išnaudota, per šį ryšį suvirpėjo – jos branduolys gavo pirmąjį gyvybės impulsą po tūkstančio metų tamsos.
10 SKYRIUS: Naujas Visatos balansas
„Satyro anomalijos“ ūkas lėtai sklaidėsi, užleisdamas vietą ramiai žvaigždžių šviesai. Galkalų ir Grantykų laivynai, kadaise buvę mirtini ginklai, dabar kabojo erdvėje kaip nekenksmingi metaliniai monumentai. Naujieji fizikos dėsniai, kuriuos padiktavo pabudęs „Aethelis“, visiškai atėmė iš jų galimybę kurti masinio naikinimo energiją. Kosminės imperijos turėjo išmokti gyventi iš naujo – be užkariavimų, tik per diplomatiją ir mainus.
Trusonų taryba, pirmą kartą per savo egzistavimą pakeitusi stebėtojų statusą, oficialiai pasirašė „Amžinybės paktą“. Pagal jį Žemė buvo paskelbta neutralia, neliečiama ir šventa Visatos zona. Nė viena užsienio rasė negalėjo įžengti į jos teritoriją be pačių žmonių sutikimo. Žarpiečiai, greitai prisitaikę prie naujos realybės, pasiūlė savo paslaugas atstatant planetos ekosistemą – šįkart ne kaip grobuonys, o kaip lygiateisiai prekybos partneriai, prižiūrimi atgimusių Ertiškų.
Po kelių savaičių Jonas stovėjo ant sukilėlių laivo denio, žiūrėdamas pro iliuminatorių į Žemę. Ji nebebuvo pilka ir uždususi nuo smogo. Artefakto energija, tekanti tiesiai į planetos branduolį, pažadino gamtą – per dykumas sruveno tyras vanduo, o geltonas debesis pamažu sklaidėsi, užleisdamas vietą giliam, mėlynam dangui.
Šalia jo atsistojo Maja, kurią sukilėliai išgelbėjo iš Žemės iškart po Žarpiečių puolimo. Ji nusišypsojo, žvelgdama į tūkstančius transportinių laivų, grįžtančių į gimtąją planetą. Tai buvo laivai, pilni žmonių – buvusių kareivių, patrankų mėsos, darbininkų – kurie pagaliau grįžo namo. Tarp jų buvo ir Lukas, džiaugsmingai sveikinantis savo tautiečius laisvame Žemės danguje.
– Vis dar negaliu tuo patikėti, Jonai, – tyliai tarė Maja, uždėdama ranką jam ant peties. – Prieš mėnesį mes kovojome dėl vandens gurkšnio dulkių pilname rūsyje. O dabar... mes laisvi. Žemė nebėra užkampis.
– Ji niekada juo ir nebuvo, Maja, – atsakė Jonas, žvelgdamas į delne ramiai švytintį „Aethelį“, kurį Ertiškai leido jam pasilikti kaip naujosios eros sargui. – Mes tiesiog buvome pamiršę, kas esame. Mūsų praeitis buvo paslėpta dulkėse, bet mūsų ateitis prasideda būtent dabar.
Laivas pradėjo leistis į atgimstančią Žemę. Žmonija, nukentėjusi, bet nesulaužyta, buvo pasiruošusi sukurti naują erą – nebe kaip kosminių imperijų vergai, o kaip naujieji taikos ir balanso nešėjai visoje Visatoje.

Prologas: Dūmai virš šventųjų ąžuolynų
Keltų žemės – didingi Galijos miškai ir paslaptingos šventvietės – tūkstantmečius alsavo pirminių dievų galybe. Čia medžių dvasios ir upių valdovai klausėsi druidų giesmių. Tačiau iš pietų pakilo geležinė, krauju ir ugnimi alsuojanti jėga. Romėnų dievai, vedami nenumaldomo Marso ir šaltakraujiško Jupiterio, žengė išvien su savo legionais. Jie kirto šventuosius keltų ąžuolus, griovė akmeninius aukurus ir vertė senuosius panteonus savo vergais. Netekę mirtingųjų maldų ir persekiojami mirtino romėnų plieno, keltų dievai buvo priversti bėgti.
Bėgliai judėjo į šiaurę ir rytus, bėgdami nuo juos persekiojančių imperijos šešėlių. Sekdami drėgnos žemės ir gilių, nepaliestų girių kvapu, jie atsitiktinai peržengė nematomas dvasines ribas ir įžengė į baltų žemes. Išvargę, kruvini ir praradę viltį, keltų valdovai manė, kad šiuose tankiuose miškuose pagaliau rado saugų prieglobstį. Jie nežinojo, kad romėnų legionų dievai seka jiems iš paskos, o baltiškosios girios turi savo šeimininkus, pasiruošusius ginti savo namų ramybę iki paskutinio kraujo lašo.
1 skyrius: Tremtiniai iš vakarų
Rambyno kalno pakraštyje tvyrojo sunki, rudeninė rūko skraistė. Šventąją ugnį saugoję kriviai staiga pajuto, kad vėjas atnešė svetimą – kraujo, degančio amalo ir nulaužtų tamsių kardų kvapą. Iš tankmės, šlubuodami ir besiremdami vienas į kitą, išniro keltų panteono likučiai.
Priekyje žengė Kernunolas – miškų ir laukinės gamtos dievas su elnio ragais, tačiau jo ragai buvo aplaužyti, o iš gilių žaizdų krūtinėje tekėjo žalias, dvasinis kraujas. Šalia jo judėjo Dagda – vyriausiasis keltų dievas, gniauždamas savo galingą, bet jau įskeltą magišką kuoką, o už jų sekė deivė Morigan, karo ir mirties valdovė, kurios juodi varno sparnai buvo suplėšyti ir pasidengę purvu.
„Mes saugūs...“ – sunkiai kvėpuodamas ištarė Kernunolas, klupdamas ant minkštų šiaurės samanų. „Šie medžiai didingi, jie nepažįsta romėnų kirvio. Mes radome prieglobstį.“
„Neskubėk džiaugtis, elniaragi,“ – iš gilaus šešėlio už šimtamečio ąžuolo pasigirdo sausas, perspėjantis balsas. Iš tamsos išniro Velnias, baltų požemių ir vėlių valdovas. Jo akyse žibėjo gudri, bet šalta ugnis. „Jūs atsinešėte mirties tvaiką į mūsų namus. Girių ramybė nėra nemokama pastogė bėgliams.“
„Mes neieškome karo su jumis!“ – sušuko Dagda, sunkiai remdamasis į savo kuoką. „Mes ieškome tik vietos pasislėpti! Tie, kurie sugriovė mūsų pasaulį, seka mums iš paskos. Jie nepasigailės nieko!“
Tą pačią akimirką dangų virš jų skėlė galingas, purpurinis žaibas. Proskynoje pasirodė Perkūnas, spausdamas ugninį kirvį. „Svetimi dievai neneša savo priešų į mūsų kapus!“ – nugriaudėjo jo balsas. „Kas jus persekioja, vakarų bėgliai?“
2 skyrius: Geležinis imperijos maršas
Atsakymas atėjo greičiau, nei panteonai spėjo pradėti derybas. Miško pakraštį supurtė ritmingas, baisus ir sunkus tūkstančių geležinių batų dundėjimas. Oras akimirksniu įkaito, pakvipo degančia alyva, lauru lapais ir šaltu imperiniu plienu. Pro medžių lajas, nušviesdami girią kraujo raudonumo ugnimi, įžengė Romos imperijos dievai.
Priekyje žengė Marsas – karo dievas, vilkintis blizgančius bronzinius šarvus, jo rankose švietė nenumaldoma ietis, o veidą dengė mirtinas šalmas. Šalia jo, skriedamas virš medžių viršūnių auksiniame vežime, pasirodė pats Jupiteris, gniauždamas dangiškuosius žaibus, o už jų nugarų ryškėjo romėnų legionų dvasiniai šešėliai, pasiruošę išdeginti šiuos miškus.
„Štai kur pasislėpėte, Galijos šunys!“ – suriaumojo Marsas, jo balsas skambėjo kaip susiduriantys skydai. „Joks miškas jūsų neišgelbės nuo Romos galybės! Ši žemė nuo šiol priklauso Imperijai, o jos dievai nusilenks Jupiterio valiai!“
Jupiteris pakėlė savo žaibą, nukreipdamas jį tiesiai į Kernunolą. „Sunaikinkite juos ir šiuos laukinius medžius! Roma neturi ribų!“
Perkūnas žengė į priekį, jo ugninis kirvis nušvito tokia jėga, kad romėnų bronziniai šarvai akimirksniu pradėjo kaisti. „Ši žemė priklauso mūsų šaknims! Jūsų imperija baigiasi ties šia proskyna, pietų grobuonys!“
3 skyrius: Trijų pusių pragaras
Mūšis prasidėjo su tokiu įniršiu, kad pati žemė po Rambyno kalnu pradėjo skilti. Jupiterio dangiškieji žaibai susidūrė su Perkūno griaustiniu, sukeldami kosminį sprogimą, kuris nuplėšė tūkstančius medžių lajų. Marsas puolė į priekį, jo ietis susidūrė su Dagdos magiška kuoka ir morigan varno sparnų šešėliais. Keltai, supratę, kad bėgti nebėra kur, kovojo su paskutiniu, desperatišku išlikimo įniršiu.
Tačiau romėnų dievai buvo per stipri jėga. Jų disciplina ir mirtingųjų užkariavimų maitinama galia spaudė abi puses. Marsas savo ietimi sužeidė Kernunolą, o Jupiterio ugnis pradėjo deginti šventąsias Žemynos samanas.
Pamatęs, kad jo namai virsta pelenais, į kovą įsitraukė Velnias. Iš požemių jis išleido milijardus juodų vėlių ir pūvančio dumblo upes, kurios pradėjo semti romėnų legionierių dvasinius skydus, traukdamos juos gilyn į akivarus. Bangpūtis pakėlė marių bangas, bandydamas užtvindyti romėnų atneštą degantį alyvų karštį.
„Mes nugalėjome Galiją, nugalėsime ir šiuos šiaurės kirminus!“ – klykė Marsas, rėždamas savo kardu per medžių šaknis.
„Šie miškai jus gyvus suės!“ – atsakė Perkūnas, keldamas kirvį galutiniam, triuškinančiam smūgiui, kol keltai ir baltai petys į petį stojo į bendrą gynybos sieną prieš nesustabdomą Romos geležį.
4 skyrius: Šiaurės sąjunga ir imperijos atsitraukimas
Kovai pasiekus kritinį tašką, deivė Morigan išleido šiurpų karo klyksmą, kuris susiliejo su baltų maro deivės Giltinės pasirodymu. Giltinė nužengė iš rūko, jos surūdijęs pjautuvas atnešė tokį kaulinį šaltį, kad romėnų dievų dangiškoji ugnis pradėjo blėsti, o paties Marso ietis pasidengė šiaurės šerkšnu.
Perkūnas ir Dagda sujungė savo ginklus. Ugninis kirvis ir magiška kuoka smogė vienu metu tiesiai į Jupiterio auksinį vežimą. Sprogimas buvo toks galingas, kad Jupiterio žaibai išsilakstė į šonus, o pats vyriausiasis romėnų dievas patyrė gilų dvasinį smūgį. Velnias tuo pat metu savo dervuotomis grandinėmis supančiojo Marso kojas, neleisdamas jam judėti.
Suvokę, kad laukinė šiaurės gamta, sujungta su keltų desperacija ir Giltinės maro šalčiu, yra nenugalima jėga jų disciplinuotai tvarkai, romėnų dievai pradėjo silpti.. Jų galybė šiuose drėgnuose miškuose pradėjo sparčiai tirpti.
„Atgal! Ši žemė prakeikta, jos medžiai kovoja kartu su numirėliais!“ – spjaudydamasis auksiniu krauju sušuko Jupiteris, apsukdamas savo apgadintą vežimą.
Marsas, išsilaisvinęs iš Velnio grandinių, įniršęs atsitraukė pro dūmus. Romėnų dievai ir jų legionų šešėliai pradėjo paniškai bėgti atgal į pietus, palikdami baltų žemes ir pripažindami savo pirmąjį pralaimėjimą.
5 skyrius: Girių paktas
Kai romėnų geležies dundėjimas nutilo tolumoje, virš Rambyno kalno vėl tvyrojo dūmai ir sunki prieblanda. Kernunolas ir Dagda nukrito ant kelių prieš Perkūną ir Žemyną. Jie buvo išsekę, tačiau gyvi. Jų ieškotas prieglobstis pasirodė esąs kruvinas, bet tikras.
„Jūs apgynėte mus, nors mes atnešėme tik nelaimę,“ – nuleidęs galvą ištarė Kernunolas, jo ragai lėtai pradėjo gyti, medžių šaknims liečiant jo žaizdas.
Perkūnas lėtai įstatė savo ugninį kirvį į dėklą. „Mes gynėme savo namus, keltų valdove. Bet jūsų priešas dabar yra ir mūsų priešas. Roma nepamirš šio pralaimėjimo.“
Žemyna žengė į priekį, jos rankose žaliavo naujos ąžuolo sėklos. „Mes duodame jums prieglobstį. Šie miškai dideli, juose užteks vietos jūsų šventvietėms. Bet nuo šiol mes esame viena šeima. Jūsų druidų išmintis persipins su mūsų krivių giesmėmis. Mes saugosime šią šiaurės sieną kartu.“
Sandoris buvo sudarytas. Keltų dievai rado savo naujus namus tarp baltų pelkių ir šventųjų ąžuolynų. Jų laukinė dvasia rado ramybę, o abu panteonai susijungė į naują, galingą Šiaurės sąjungą, pasiruošusią saugoti pasaulio laisvę nuo bet kokios ateities imperijų galybės.

Didysis lūžis: Pasaulio panteonų sutemos
Prologas: Šviesos ir tamsos koalicijos
Pralaimėjimas baltiškose giraitėse sukrėtė Romos panteono pamatus. Imperijos dievai nesugebėjo susitaikyti su mintimi, kad laukinė šiaurės sąjunga sustabdė jų plieninį maršą. Jupiteris ir Marsas suprato, kad vieni šių medžių neiškirs, todėl kreipėsi į tuos, kurių galybė taip pat priklausė nuo griežtos tvarkos, užkariavimų ir mirtingųjų baimės. Olimpo valdovas Dzeusas, matydamas Romos galybės įtrūkimus, sutiko suvienyti jėgas – graikų mitų baisybės, titanų palikimas ir žaibai papildė legionų gretas. Iš džiūstančių dykumų pakilo ir Egipto valdovai: Anubisas, Sechmet ir dangiškasis Ra, trokštantys šiaurės žmonių kraujo ir sielų savo naujosioms šventovėms. Šis galingas aljansas pasivadino „Pietų saule“ – jėga, pasiryžusia išdeginti viską iki pat pasaulio krašto.
Tačiau Šiaurės ir Rytų panteonai neliko akli šiai kosminei mobilizacijai. Skandinavų dievai, sėdintys savo Asgardo salėse, suprato romėnų klastą. Odinas, sekdamas savo varnų pranešimais, išvydo, kad sulaužius baltų ir keltų šaknis, ateis Asgardo šviesos ir Midgardo žmonių pabaiga. Prie jų prisijungė ir slavų dievai – Perunas, valdantis galingus rytų griaustinius, ir Velesas, požemių gyvačių valdovas. Jie žinojo: jei Pietų saulė pasiglemš baltų žemes, bus sunaikintas visų jų namų pamatas, senasis tikėjimas, o jų pačių šventieji stabai virs pelenais. Taip virš Rambyno kalno, pelkių ir girių susitiko dvi didžiausios visų laikų dievų koalicijos.
1 skyrius: Dangaus ir žemės mobilizacija
Šiaurės dangų virš baltų žemių užtraukė ne šiaip audra – tai buvo mirtina, ledinė ir sunki panteonų susitelkimo prieblanda. Rambyno kalnas tapo viso dvasinio pasaulio centru. Baltų kriviai ir keltų druidai, suklupę aplink šventąją ugnį, kartu giedojo gintarines bei amalo giesmes, kurios pynėsi į vientisą dvasinį skydą virš medžių lajų.
Atskubėję sąjungininkai nužengė iš dangiškų sluoksnių. Odinas, vyriausiasis skandinavų dievas, atvyko raitas ant savo aštuonkojo žirgo Sleipniro, jo vienintelė akis žibėjo šalta išmintimi, o rankoje tvyrojo nenumaldoma ietis Gungnir. Šalia jo, žvangindamas sunkiais šarvais ir gniauždamas kūjį Mjolnir, žengė Toras, o iš rytų pusės, apsuptas galingų griaustinio debesų, pasirodė slavų valdovas Perunas su ugniniu kardu, lydimas Veleso šešėlių.
„Jie ateina ne tiesiog žudyti, jie ateina trinti mūsų vardų iš žmonių atminties,“ – giliu, aidinčiu balsu ištarė Odinas, žvelgdamas į vakarus. „Jei mes pralaimėsime čia, Midgardo ir šiaurės miškai virs tik vergovės smėlynais.“
„Mano kirvis dar nepamiršo romėnų bronzos skonio,“ – pakėlė savo ugninį ginklą Perkūnas, stodamas petys į petį su Toru ir Perunu. „Ir šį kartą mes turime pakankamai griaustinio, kad užgesintume bet kokią svetimą saulę.“
Keltų miškų dievas Kernunolas ir Dagda rikiavosi antroje gretoje, jų žaizdos jau buvo užgijusios, o akyse degė nebe baimė, o keršto ugnis. Šiaurės aljansas buvo paruoštas didžiausiam visų laikų išbandymui.
2 skyrius: Pietų saulės invazija
Vakarų pakraštį supurtė toks galingas kosminis smūgis, kad upių vandenys akimirksniu pradėjo garuoti, o samanų patalai po dievų kojomis ėmė džiūti. Oras įkaito, pakvipdamas degančiu smilkalų aliejumi, dykumų smėliu ir laurų lapais. Pro dvasinius vartus į baltiškas girias įsiveržė Pietų koalicija.
Priekyje auksiniame vežime skriejo Jupiteris ir Dzeusas, jų abiejų žaibai pynėsi į vieną milžinišką, akinančią ugnies lavą. Šalia jų, kraujo raudonumo šarvais spindėdamas Marsas ir graikų karo dievas Arėjas leido kurtinančius kovos klyksmus, o iš užnugario juos dengė Egipto tamsa – Anubisas su šakalo galva ir Sechmet su liūtės snukiu, vedantys tūkstantines mumijų ir dvasinių legionierių armijas. Deivė Ra barstė dykumos ugnį, bandydama paversti šiaurės ąžuolynus pelenais.
„Nusilenkite Olimpo ir Romos galybei, laukiniai šiaurės šunys!“ – suriko Dzeusas, mesdamas savo kosminį žaibą tiesiai į Rambyno šventvietę.
„Ši žemė priklauso mūsų piramidėms ir mūsų sostams!“ – sušnypštė Anubisas, keldamas savo mirtinas svarstykles, pasiruošęs pasiglemžti visų trijų panteonų sielas.
Mūšis prasidėjo su tokiu įniršiu, kokio visata dar nebuvo patyrusi. Triukšmas buvo toks kurtinantis, kad mirtingųjų pasaulyje žmonės krito ant žemės, griebdamiesi už ausų, manydami, kad prasidėjo pati pasaulio pabaiga.
3 skyrius: Griaustinių ir titanų susidūrimas
Kovos laukas virto visišku dvasiniu chaosu. Trys didžiausi griaustinio valdovai – Perkūnas, Toras ir Perunas – sujungė savo galias. Ugninis kirvis, Mjolnir kūjis ir slavų ugninis kardas smogė vienu metu, sukurdami trigubą griaustinio potvynį, kuris susidūrė su Dzeuso ir Jupiterio žaibais. Sprogimo banga nuplėšė žemės paviršių iki pat uolienų, paversdama šimtus romėnų legionierių ir graikų dvasinių karių dulkėmis.
Marsas ir Arėjas puolė Kernunolą bei Dagdą. Tačiau šį kartą keltai nebuvo vieni – iš šešėlių išniro skandinavų vilkas Fenriras ir Veleso gyvatės, kurios pradėjo draskyti karo dievų šarvus. Odinas, skriedamas ant Sleipniro, savo ietimi Gungnir perskrodė Egipto deivės Sechmet liūtės pečius, priversdamas ją sužeistą pasitraukti atgal į dūmus.
Velnias ir slavų požemių valdovai sujungė jėgas prieš Anubį. Jie atvėrė pačios žemės gelmes, išleisdami milijardus šiaurės vėlių, kurios pradėjo painioti Anubiso svarstykles ir traukti jo mumijų armijas gilyn į drėgnus, pūvančius pelkių akivarus, kur dykumos magija neturėjo jokios galios.
„Jūs negalite sustabdyti amžinosios saulės!“ – klykė Ra, spjaudydamas karštas ugnies bangas į Žemynos saugomas samanas.
„Mūsų saulė čia teka ir leidžiasi pagal mūsų dėsnius, svetimšali!“ – atsakė Žemyna, priversdama pačius kalnus kilti į viršų ir spausti Egipto valdovą akmeniniais gniaužtais.
4 skyrius: Pasaulio ašies išvalymas
Mūšiui pasiekus kulminaciją, kai abiejų pusių jėgos pradėjo sekti, o dvasinė erdvė trūkinėjo iš baimės, į kovą nužengė Giltinė ir skandinavų Helė – mirusiųjų karalystės valdovė. Jų bendras pasirodymas atnešė tokį baisų, kaulinį ir nepažabojamą šiaurės šaltį, kad Pietų aljanso atnešta dykumų ugnis bei laurų karštis akimirksniu pradėjo gesti.
Toras, sukaupęs paskutines jėgas, Mjolnir kūju smogė tiesiai į Jupiterio auksinį vežimą, visiškai jį sutrupindamas. Perunas savo kardu perskėlė Arėjo skydą, o Perkūnas ugniniu kirviu sudegino paskutines Anubiso svarstyklių gijas. Šiaurės ir Rytų sąjunga, varoma išlikimo ir savo namų gynybos instinkto, parodė, kad disciplina negali nugalėti laukinio, prigimtinio tėvynės pykčio.
Pietų koalicija pradėjo subyrėti. Dzeusas, sužeistas Perkūno žaibo į krūtinę, ir Jupiteris, netekęs savo vežimo, suprato, kad šiaurės miškai tapo jų pačių kapaviete.
„Atgal! Šie dievai pasiruošę sudeginti patį kosmosą, kad tik išlaikytų savo samanas!“ – spjaudydamasis auksiniu krauju sušuko Dzeusas, nukreipdamas likusius graikų dievus link dvasinių vartų.
Marsas, Anubisas ir Sechmet, kruvini ir sutriuškinti, paniškai bėgo atgal pro atsivėrusį plyšį, palikdami savo sulaužytus ginklus ir šarvus baltiškame purve. Pietų saulės aljansas buvo visiškai ir negrįžtamai sutriuškintas.
5 skyrius: Amžinasis Šiaurės paktas
Kai karo dundėjimas nutilo, virš Rambyno kalno vėl pakilo ramūs, drėgni rudeniniai dūmai. Penkių panteonų valdovai – Perkūnas, Odinas, Perunas, Dagda ir Velnias – susirinko aplink išlikusį aukurarą. Ši pergalė nebuvo paprasta, ji nubrėžė naujas pasaulio dvasines ribas.
„Mes apgynėme šią žemę kartu,“ – tarė Odinas, atsiremdamas į savo ietį ir žvelgdamas į Perkūną. „Nuo šios nakties Roma ir Olimpas žino, kur baigiasi jų įtaka.“
Perkūnas lėtai iškėlė savo kirvį, kurio ugnis švietė ramia, apsaugančia šviesa. „Jūs atvykote ginti mūsų namų, nes žinojote, kad jūsų namai yra mūsų šaknų tęsinys. Šis karas mus sujungė visam laikui.“
Slavų Perunas ir Velesas nusilenkė šiaurės valdovams, o keltų Kernunolas padėjo savo atgijusius elnio ragus ant žemės – tai buvo amžinos ištikimybės ženklas. Penki panteonai sudarė Didįjį Šiaurės paktą. Jie pasidalino įtakos sferomis, tačiau sutarė, kad nuo šiol bet koks svetimas įsibrovėlis, išdrįsęs peržengti jų miškų, kalnų ar pelkių ribas, susidurs su sujungta penkių panteonų galybe.
Sena giria vėl paskendo ramioje prieblandoje, o krivių, druidų ir skandinavų dainių giesmės susiliejo į vieną galingą dvasinį skydą, saugantį šiaurės pasaulio tikėjimą ir laisvę nuo bet kokių ateities imperijų galybės.
6 skyrius: Šilko išmintis ir pirmasis kraujas
Didysis Šiaurės paktas atrodė nepalaužiamas, tačiau Romos ir Olimpo valdovai greitai suprato, jog jėga laukinio miško pykčio neįveiks. Jie kreipėsi į Tolimuosius Rytus. Kinų dievai, vedami Nefrito imperatoriaus ir karo stratego Guan Yu, atsinešė ne aklą įniršį, o tūkstantmetę išmintį bei nepermaldaujamą karo meną. Jie matė visatos pamatų dėsnius kaip dvasinę šachmatų lentą ir pasiūlė planą: aljansą naikinti po vieną jo narį, iš pamatų išraunant jų dvasines šaknis.
Pirmiausia krito slavų dievai. Kinų strategai nukreipė Romos imperijos legionus į rytų lygumas, naudodami dvasines dūmų uždangas ir klaidinančius manevrus, kurie neutralizavo Peruno griaustinius. Kai romėnų plienas užkariavo slavų žemes, o jų šventieji ąžuoliniai stabai buvo sudeginti, Perunas ir Velesas neteko savo galios šaltinio ir išnyko nebūtyje.
Netrukus tas pats likimas ištiko skandinavus. Kinų dievų patarti, romėnai ir graikai užpuolė šiaurės dvasinius vartus ne kaktomuša, o nukirsdami Midgardo žmonių ryšį su Asgardu. Imperijos kariuomenė užkariavo skandinavų žemes, o Odino ir Toro vardai buvo uždrausti. Kai mirtingieji nustojo tikėti savo herojais, Asgardo sienos sugriuvo, o patys dievai ištirpo amžinoje ledo tyloje.
7 skyrius: Dievų tuštuma
Karas ir prievarta atnešė netikėtą, baisią pasekmę. Matydami, kaip žūsta ištisi panteonai, kaip dega šventovės, o dievai griauna vieni kitus dėl įtakos zonų, paprasti žmonės patyrė gilų dvasinį lūžį. Mirtingieji suprato, kad jie tebuvo žaislai šioje kosminėje šachmatų lentoje. Visame pasaulyje žmonės nusisuko nuo dievų. Šventosios ugnys užgeso ne dėl užkariautojų kardų, o todėl, kad niekas nebenešė joms malkų. Maldos nutilo, o aukurų pelenai atšalo.
Ši visuotinė dvasinė tuštuma skaudžiausiai smogė tiems, kurie šį karą pradėjo. Romėnų, graikų ir Egipto dievai pajuto, kad jų pačių namuose tikėjimas blėsta, o nemirtingumas tirpsta. Vedami desperacijos ir nenumaldomo bado, jie suprato, kad vienintelė vieta, kur dar tvyrojo gyva, pirmykštė energija, buvo paskutinis Šiaurės aljanso likutis – baltų žemės.
Tačiau šį kartą puolantieji nebuvo vieningi valdovai. Tai buvo išprotėjusios, badaujančios būtybės. Prie graikų, romėnų ir Egipto dievų prisijungė ir jų pačių pavergti bei iškraipyti slavų bei skandinavų dievų šešėliai – dvasiniai klonai, neturintys savo valios, o tik vykdantys Pietų koalicijos įsakymus. Ši monstriška, desperatiška armija pajudėjo link Rambyno kalno paskutiniam, galutiniam dvasiniam mūšiui.
8 skyrius: Paskutinė proskyna
Baltų žemėje tvyrojo mirtina, ledinė prieblanda. Aplink Rambyno aukurą stovėjo tik Perkūnas, Žemyna ir Velnias. Jų pusėje ištikimi likę keltų dievai – Kernunolas su aplaužytais ragais ir Dagda, spaudžiantis savo įskeltą kuoką. Penkių narių paktas buvo sunaikintas, o aplinkiniai kaimai buvo tušti – žmonės sėdėjo savo trobelėse, užmerkę akis ir atsisakę šauktis bet kokio dangiškojo tėvo pagalbos. Baltų ir keltų dievai kovojo nebe dėl žmonių ištikimybės, o dėl pačios teisės egzistuoti.
Virš miško lajų išsivėrė didžiuliai dvasiniai vartai, iš kurių plūstelėjo buvusių priešų ir buvusių sąjungininkų masė. Jupiteris ir Dzeusas skriejo apsupti pajuodusių žaibų, Marsas ir Arėjas žengė išvien su egiptiečių Anubiu, o už jų nugarų judėjo tuščiomis akimis tvyros Peruno ir Odino dvasiniai šešėliai, paversti vergais.
„Jūs likote paskutiniai šio pasaulio medžiai!“ – subliovė Dzeusas, jo balsas virpėjo nuo dvasinio bado. „Atiduokite savo žemės šerdį, arba mes išrausime jūsų šaknis su pačia planeta!“
Perkūnas žengė į proskyną, jo ugninis kirvis nušvito paskutine, bet neįtikėtinai tyra, paaukoto kraujo ugnimi. Žemyna ištiesė rankas, sujungdama savo esybę su Kernunolo miškais, o Velnias pasiruošė atverti giliausius katakombų akivarus.
„Mes esame šios žemės pradžia ir mes būsime jos pabaiga,“ – nugriaudėjo Perkūnas, pakeldamas ginklą prieš visą pasaulio panteonų koaliciją. „Težūva dangiškieji sostai, bet mūsų girios pasiduos tik mirčiai.“
Baltų ir keltų dievai stojo į savo paskutinį, beviltišką ir kruviną mūšį prieš visą sukilusį dvasinį pasaulį, pasiryžę sudeginti patį kosmosą, bet neatsiduoti svetimų valdovų badui.

9 skyrius: Pasaulinis ragnarokas ir aklas įniršis
Mūšis virš Rambyno kalno peržengė bet kokias dvasinio karo ribas. Tai nebebuvo kova dėl teritorijų ar žmonių sielų – tai buvo aklas, dvasinio bado ir desperacijos varomas išprotėjusių dievų draskymasis. Dzeuso, Jupiterio ir Ra žaibai bei dykumų ugnis maišėsi su galingais, bet paskutiniais Perkūno griaustinio smūgiais. Pajuodę Peruno ir Odino šešėliai, valdomi egiptiečių ir romėnų magijos, puolė savo buvusius brolius, o jų laužomi ginklai skėlė pačią erdvės ir laiko materiją.
Pasaulio dvasinis balansas buvo galutinai sulaužytas. Kadangi mirtingieji paviršiuje visiškai nusigręžė nuo dievų ir nebemaitino jų savo tikėjimu, kiekviena panteonų gauta žaizda nebegijo. Nemirtingųjų kraujas srovėmis liejosi ant šiaurės samanų, ištirpindamas pačią žemę. Šiame visuotiniame chaose dievai prarado protą:
• Egipto ir Romos konfliktas: Pajutę, kad dvasinė energija senka kas sekundę, Anubisas ir Sechmet mūšio įkarštyje atsigręžė prieš savo sąjungininkus graikus ir romėnus, bandydami pasiglemžti jų esybes, kad išgyventų patys. Marsas ir Arėjas, įniršę dėl tokios išdavystės, nukreipė savo ietis į Egipto valdovus.
• Šešėlių sukilimas: Pavergti Odino ir Peruno dvasiniai klonai akimirkai išsivadavo iš dvasinio teroro ir su mirtinu įniršiu puolė juos kontroliavusį Jupiterį, draskydami dangiškąjį valdovą savo sulaužytais ginklais.
• Šiaurės pasiaukojimas: Perkūnas, Žemyna ir keltų dievai Kernunolas bei Dagda, matydami, kad visata virto degančia, pūvančia pabaisų skyle, suprato, jog vienintelis būdas išvalyti šį kosminį marą – visiškas sunaikinimas.
Sužeistas Perkūnas paleido savo ugninį kirvį tiesiai į patį mūšio centrą, kur susikirto visų panteonų dvasinės ašys. Velnias tuo pat metu atvėrė giliausius požemių akivarus, o Dagda trenkė savo magiška kuoka į Rambyno akmenį. Sprogimas buvo toks galingas ir visaapimantis, kad dvasinė banga akimirksniu nusidriekė per visus devynis dangiškuosius ir požeminius sluoksnius.
Dievai sunaikino patys save. Olimpas, Roma, Egipto piramidės, keltų šventvietės ir baltiškosios girios išsilydė viename milžiniškame, kosminiame ugnies ir pelenų verpete. Neliko nė vieno valdovo, nė vieno nemirtingojo sosto – dangiškieji valdovai patys pasirašė savo mirties nuosprendį, sudegdami savo pačių sukurto bado ir arogancijos liepsnose.
Epilogas: Tuščio dangaus era
Praėjo šimtmečiai nuo tos dienos, kai virš Rambyno kalno nukrito paskutinė dieviškoji kibirkštis, o dvasinis pasaulis paniro į visišką, nebylią tylą. Žemė pamažu užgijo – pelenai virto naujomis, drėgnomis samanomis, o išdegusių ąžuolynų vietoje išaugo jauni, vešlūs miškai. Tačiau šie miškai nebebuvo šventi. Juose nebetvyrojo nei Perkūno žaibų baimė, nei Velnio šešėlių paslaptys, nei Kernunolo elniaragių dvelksmas.
Žmonija liko visiškai viena. Nusisukę nuo dievų dar prieš jiems sunaikinant vieniems kitus, mirtingieji išmoko gyventi be dangiškosios priežiūros ar dvasinio teroro. Pasaulyje nebeliko aukurų, nebebuvo statomi ziguratai, o senieji hieroglifai ir krivių giesmės virto tik dulkėtais istorijos puslapiais. Žmonės patys tapo savo likimo valdovais – jie statė miestus, kūrė įstatymus ir kovojo savo žemiškus karus, nebepriklausydami nuo jokių nemirtingųjų įgeidžių ar šachmatų lentos manevrų.
Tolimuosiuose Rytuose kinų dievai, kurie per savo išmintį nusprendė nebežengti į Rambyno pragarą, pamažu taip pat ištirpo, nes pasaulinė dvasinė tuštuma ir žmonių netikėjimas galiausiai pasiekė ir jų šilkines šventyklas. Dangiškasis mandatas nustojo galioti, užversdamas paskutinį dievų epochos puslapį.
Naktimis, kai virš ramių piliakalnių kyla pilnatis, dangus lieka tuščias, ramiu ir šaltu žvaigždžių švytėjimu žvelgdamas į žemę. Žmonija laimėjo savo laisvę, tačiau prarado magiją. Žemė tapo racionali, šalta ir priklausanti tik tiems, kurie joje vaikšto plikomis kojomis – primenanti apie epochą, kai dievai turėjo viską, bet dėl savo pačių įniršio ir puikybės nepaliko nieko, išskyrus ramią, nebylią tylą po medžių šaknimis.

Prologas: Imperijos plėtra ir dvasinės ribos
Tolimuosiuose Rytuose, po Nefrito imperatoriaus ir dangiškųjų drakonų priežiūra, Kinijos dievai šimtmečius valdė didingas imperijas. Jų galia augo kartu su mirtingųjų miestais, šventyklomis ir ilgais prekybos keliais. Tačiau dangiškieji dvasiniai valdovai troško daugiau – jie siekė išplėsti savo įtaką už žinomų imperijos ribų, ten, kur dar niekada nebuvo smilkę jų šventieji smilkalai. Nefrito imperatorius išsiuntė savo ištikimus dvasinius pasiuntinius į vakarus, į tolimus, paslaptingus Europos miškus. Jų užduotis buvo aiški: surasti naujas, dvasiškai stiprias žemes, pastatyti ten didingas pagodas ir pradėti garbinti Rytų dievus. Tačiau dangiškieji pasiuntiniai nežinojo, kad gilioji šiaurės šventovė jau turi savo išdidžius valdovus, kurie nepakenčia svetimų įstatymų savo žemėje.
1 skyrius: Dangiškieji pasiuntiniai šiaurės džiunglėse
Baltų žemėse tvyrojo tvirta, drėgna pavasario šiluma. Senieji kriviai Rambyno kalno viršūnėje ramiai kūreno šventąją ugnį, kai ore staiga pasijuto keistas, iki šiol nepatirtas virpėjimas. Vėjas atnešė egzotišką jazminų, degančio bambuko ir šilko kvapą. Virš gilių ąžuolynų lajų pasirodė trys mistinės figūros, apsuptos auksinio sniego dangiškojo rūko.
Priekyje žengė dangiškasis pasiuntinys Liun, vilkintis ilgu, hieroglifais išsiuvinėtu šilko chalatu, jo rankose švietė Nefrito imperatoriaus antspaudas. Šalia jo, skrisdami virš medžių viršūnių, judėjo du dangiškieji sargybiniai – galingi kariai su nefrito šarvais ir ilgais drakonų ietimis, o aplink juos sukosi mažos, dangiškosios ugnies dvasios.
„Ši žemė alsuoja stipria, pirmykšte dvasia,“ – pasakė Liun, nuleisdamas savo auksinį ritinį virš samanų. „Čia mes pastatysime pirmąją didingą pagodą Nefrito imperatoriaus garbei. Šie medžiai bus nukirsti, o jų vietoje iškils šventosios Rytų šventyklos.“
„Stok, svetimšali! Nė vienas tavo įrankis nepalies šių šventų medžių!“ – iš tamsos išniro vyriausiasis krivis, savo vaidilos lazda užtverdamas kelią dangiškiesiems sargybiniams.
„Traukis, mirtingasis,“ – šaltai ištarė vienas iš karių, keldamas nefrito ietį. „Mes vykdome dangiškąją valią. Jūsų žemė nuo šiol priklauso Imperatoriui.“
Tačiau sargybinis nespėjo žengti nė žingsnio. Dangus akimirksniu nusidažė mirtina, juoda audros spalva, ir proskynoje su kurtinančiu trenksmu smogė žaibas. Žemė sudrebino, ir prieš dangiškuosius pasiuntinius iškilo Perkūnas, spausdamas rankoje liepsnojantį ugninį kirvį.
2 skyrius: Susidūrimas proskynoje
Perkūno akys žaibavo tikru, teisingu įniršiu, o jo oda buvo šalta kaip šiaurės naktis. „Svetimi pasiuntiniai neneša savo antspaudų į mūsų girias!“ – nugriaudėjo jo balsas, priversdamas dangiškuosius sargybinius suklupti. „Jūsų šilkas ir auksas neturi vertės po šiais ąžuolais. Išsinešdinkite, kol mano žaibai nepavertė jūsų dangiškų šarvų pelenais!“
Liun išdidžiai išskleidė Nefrito imperatoriaus ritinį, iš kurio išsiveržė galinga dvasinė šviesa. „Mes ieškome vietos šventykloms, griausmavaldi. Mūsų valdovai yra amžini, o jūsų miškai privalo nusilenkti dangiškajai tvarkai. Susidūrimas neišvengiamas, jei tu stoji prieš mūsų Imperijos plėtrą.“
Tuo pat metu iš šešėlių tyliai išniro Velnias, baltų požemių ir vėlių valdovas. Jo akyse žibėjo gudri, bet pavojinga ugnis. „O, rytų valdininkai... Jūs manote, kad galite tiesiog ateiti ir statyti savo pagodas ant mūsų kapų? Mano vėlės greitai apsuks jūsų šilkinius chalatus ir nusitemps jus gilyn į pelkių akivarus.“
Dangiškieji sargybiniai išleido drakonų riaumojimą, ir jų ietys išspjovė galingą kosminę ugnį. Perkūnas atsakė ugniniu kirvio smūgiu, kuris perskrodė nefrito šarvus. Prasidėjo žiaurus ir bekompromisis dviejų visiškai skirtingų pasaulių karas – šilko, drakonų ir griežtos imperinės tvarkos susidūrimas su laukine, nepažabojama šiaurės gamtos jėga.
3 skyrius: Nefrito danguje ir drakonų griausmas
Pamatęs, kad Perkūno ugninis kirvis ir Velnio požemių šešėliai be gailesčio triuškina nefrito sargybinius, dangiškasis pasiuntinys Liun suprato, jog laukinė šiaurės jėga yra per stipri jo mandatui. Kraujuodamas iš gilaus kirčio petyje, jis pakėlė Nefrito imperatoriaus antspaudą į naktinį dangų, suplėšė šilko ritinį ir sušuko senovinę mantrą, aidinčią per devynis dangiškuosius sluoksnius.
Dangus virš Rambyno kalno perskyrė ne paprasti audros debesys, o tviskantis, auksinis dvasinis rūkas. Erdvė suvirpėjo, ir pro dangiškus vartus į baltų žemes nužengė patys vyriausieji Kinijos dievai.
Priekyje, ant dangiškojo drakono nugaros, sėdėjo pats Guan Yu – karo, ištikimybės ir teisingumo dievas. Jo veidas liepsnojo raudonumu, ilga barzda plevėsavo vėjuje, o rankose jis gniaužė milžinišką Guandao ašmenų kardą, galintį vienu smūgiu perskelti kalnus. Šalia jo, apsuptas keturių jūrų drakonų valdovų (Longwang), nužengė Nefrito imperatoriaus karo maršalas, nešantis dangiškosios armijos vėliavas. Drakonai išskleidė savo sparnus virš baltiškų upių, o jų riaumojimas privertė upių vandenis virti ir kilti į viršų.
„Ši žemė atsisakė dangiškosios tvarkai ir sužeidė mūsų pasiuntinius,“ – griežtu, ramiu balsu ištarė Guan Yu, keldamas savo žėrintį kardą. „Jei šie miškai negali tapti mūsų šventovėmis taikiu būdu, jie taps pelenais po mūsų drakonų pėdomis.“
4 skyrius: Panteonų susidūrimas
Baltų dievai nesitraukė. Pamatęs artėjančius drakonus ir dangiškąjį karo dievą, Perkūnas išleido tokį galingą griaustinio riaumojimą, kad visi aplinkiniai piliakalniai suvirpėjo. Iš giliausių miško tankmių į pagalbą atskubėjo Žemyna, kurios įsakymu šimtamečiai ąžuolai pradėjo judėti, savo šaknimis pindami drakonų uodegas ir traukdami juos žemyn, prie gyvosios miško paklotės.
Guan Yu žengė į priekį, jo Guandao kardas susidūrė su liepsnojančiu Perkūno kirviu. Sprogimo banga nuplėšė medžių lajas kelių kilometrų spinduliu – Rytų imperijos disciplinuotas karo menas susidūrė su laukiniu, nepažabojamu šiaurės gamtos pykčiu. Kiekvienas Guan Yu smūgis buvo tikslus ir persmelktas dangiškosios išminties, tačiau Perkūnas kovojo su žemės ir dangaus suteiktu nepalaužiamu užsispyrimu.
Tuo pat metu pelkių gilumoje keturi jūrų drakonai susidūrė su Bangpūčiu ir Velniu. Bangpūtis pakėlė marių bangas, bandydamas užtvindyti drakonų nešamą kosminę ugnį, o Velnias, pasitelkęs milijardus požemio vėlių, pradėjo painioti kinų sargybinių nefrito šarvus, traukdamas juos į giliausius akivarus.
„Jūs esate tik tūkstantmečio miško dulkės!“ – klykė Longwang drakonai, spjaudydami žydrą ugnį į samanų patalus.
„Šios dulkės jus ir palaidos, svetimi gyvūnai!“ – atsakė iš po žemių aidintis Velnio juokas.
5 skyrius: Likimo audėja ir Gailestingumo motina
Kai Guan Yu Guandao kardas ir Perkūno ugninis kirvis susidūrė dar kartą, skeldami pačią realybės materiją, o drakonų ugnis pradėjo garinti Bangpūčio vandenis, visą kovos lauką užliejo akinanti, perlamutrinė šviesa. Laikas akimirkai sustojo – žaibai pakibo ore, o drakonai sustingo vidury skrydžio. Į liepsnojantį Rambyno kalno pragarą nužengė dvi galingiausios abiejų panteonų deivės.
Iš Rytų pusės, sėdėdama ant milžiniško balto lotoso žiedo, nusileido Guanyin – kinų gailestingumo ir užuojautos deivė. Jos rankose buvo šventasis gluosnio šakelės indas, iš kurio varvėjo tyros dvasinės rasos lašai, akimirksniu užgesindami degančius miško plotus. Šalia joj, danguje tiesdama švytinčius sidabrinius siūlus, pasirodė Laima – baltų likimo ir gimimo deivė, kurios rankose sukosi amžinasis gyvenimo ratas.
„Sustokite, dangiškieji ir žemės valdovai!“ – Guanyin balsas skambėjo kaip švelnus varpų aidas, priversdamas Guan Yu nuleisti ginklą. „Jūsų įniršis apakino jus. Jūs liejate nemirtingųjų kraują ten, kur turėtų augti dvasinė išmintis.“
Laima žengė ant šilko šviesos tako, os sidabriniai siūlai pradėjo pyti Perkūno ir drakonų figūras, ne leisdami jiems judėti. „Jūs laužote dėsnius, kurie buvo užrašyti dar prieš gimstant pirmiesiems mirtingiems. Šis karas nėra jūsų pergalė. Tai jūsų visų pabaiga.“
6 skyrius: Sulaužytas balansas ir senoji pranašystė
Deivė Laima išskleidė savo dvasinį ritinį, kuriame tviskėjo pačios pirmosios pasaulio sutvėrimo gijos. Tuo pat metu Guanyin pakėlė savo nefrito ranką, projektuodama dangiškuosius hieroglifus tiesiai ant juodų audros debesų. Abi deivės prabilo vienu metu, atskleisdames senovės pranašystę, kurią abu panteonai buvo giliai paslėpę savo archyvuose:
„Kai Rytų drakonas gers Šiaurės griaustinio žaibą, o ugninis kirvis skels nefrito sostą, pasaulių ašis bus sulaužyta. Dievai negali kariauti tarpusavyje, nes kiekviena nemirtingojo žaizda yra plyšys visatos pamatuose. Jei liepsnos šis miškas, užges ir dangiškieji sluoksniai. Sugriovus balansą, tamsa pasiglemžs abi puses, o nemirtingieji išnyks amžinoje nebūtyje, palikdami tik tuštumą.“
Guan Yu pažvelgė į deivę Guanyin, o jo raudonas veidas išreiškė gilią pagarbą ir supratimą. Jis suprato, kad dangiškasis mandatas neleidžia sunaikinti paties kosminio balanso. Perkūnas, žvelgdamas į Laimos siūlus, lėtai nuleido savo kirvį, kurio ugnis pamažu užgeso. Velnio vėlės sugrįžo į požemius, o keturi jūrų drakonai nuleido savo sparnus, atsitraukdami nuo Bangpūčio marių.
„Mes ieškojome tik vietos šventykloms, ne dvasinio kosmoso griūties,“ – pripažino Nefrito imperatoriaus maršalas, nusilenkdamas prieš Laimą ir Guanyin.
„Mūsų girios išliks laisvos, bet pranašystė sako tiesą – jūsų griūtis būtų ir mūsų medžių pabaiga,“ – dusliai ištarė Perkūnas.
7 skyrius: Garbingas pasitraukimas
Išklausęs pranašystės žodžius ir išvydęs realią grėsmę visatos pamatams, dangiškasis karo dievas Guan Yu lėtai įstatė savo Guandao kardą į nugaros dėklą. Kosminis auksinis rūkas, iki šiol tvyrojęs virš Rambyno kalno, pradėjo lėtai kilti atgal į dangaus skliautus. Kinų dievai suprato, kad dangiškoji plėtra negali būti vykdoma griaunant senovinę kosminę tvarką.
„Šiaurės valdovai,“ – tvirtu, bet ramiu balsu ištarė Guan Yu, žvelgdamas į Perkūną. „Jūsų žemė turi nepalaužiamą šerdį. Mes gerbiame jūsų dievų dėsnius ir dvasinę visatos ašį. Mūsų šventyklos iškils kitur, o šie miškai tegul lieka jūsų žaibų ir samanų valdžioje.“
Keturi jūrų drakonai apsisuko ore, sužibėdami savo nefrito žvynais, ir pakilo gilyn į debesis. Deivė Guanyin, dar kartą palaimindama nukentėjusias miško proskynas savo šventojo indo rasa, nukreipė dangiškuosius sargybinius ir pasiuntinį Liun atgal pro dvasinius vartus. Kinų panteonas pasitraukė garbingai ir taikiai, nepalikdamas nei neapykantos, nei karo pėdsakų, o tik gilią abipusę pagarbą tarp dviejų galingų pusių.
Perkūnas ir Velnias stebėjo, kaip užsidaro dangiškieji vartai ir virš šiaurės girių vėl tvyro gili, rami prieblanda. Šilko ir griaustinio keliai išsiskyrė, tačiau pranašystės išmintis išgelbėjo abu pasaulius, o senosios girios vėl liko laisvos ir saugios po savo prigimtiniais dangaus skliautais.

Prologas: Šiurpioji pranašystė
Kai žemė pavargo nuo amžinos gyvybės, gyliai buvo užrašyti žodžiai, kuriuos žinojo tik patys seniausi kriviai ir dykumų burtininkai. Ši pranašystė nekalbėjo apie šviesą ar išsigelbėjimą – ji žadėjo mėsos ir sielų rudenį:
„Kai šiaurės ąžuolo šaknys ims gerti dykumos smėlį, o saulė danguje taps akla kaip numirėlio akis, du tamsos poliai susidurs virš gyvųjų kaulų. Ateis tie, kurie matuoja sielas ant svarstyklių, ir tie, kurie laiko vėles po medžių šaknimis. Žmogus šioje naktyje nebus nei karys, nei stebėtojas. Jis bus tik molis jų pirštuose, gyvas deglas jų šventovėse ir mėsa jų šunims. Šiame kare nelaimės niekas, išskyrus amžinąjį badą.“
Pranašystė reiškė viena: kai egiptiečių dievai, palikę savo išdžiūvusį Nilą, pajudės į šiaurę, baltų žemės taps kruvina žaidimų aikštele, o mirtingieji – tik bejėgiais įrankiais jų rankose.
1 skyrius: Smėlis ant samanų
Baltų žemėse vasara visada būdavo gyva, tačiau šie metai buvo kitokie. Dangų užtraukė švininiai, dusinantys debesys, o iš šiaurinių girių pasitraukė visi paukščiai. Oras tapo sunkus, persisunkęs pūvančio dumblo ir džiūstančių drobių kvapu. Vieną naktį, šventajame Rambyno ąžuolyne, vyriausiasis krivis nustėręs pažvelgė žemyn ir susmigo į purvą. Švelnios, šimtmečius žaliavusios samanų klotys po jo kojomis virto karštu, biriu ir gelsvu dykumos smėliu.
„Žemyna mus palieka...“ – sausomis lūpomis sušnypštė senasis krivis, griebdamas saują svetimos žemės. „Ugnis gesta, o smėlis ryja mūsų šaknis!“
Iš šalto upės rūko lėtai išniro figūros, skleisdamos gyvulišką siaubą. Priekyje žengė Anubisas – požemių valdovas žmogaus kūnu ir juodo šakalo galva. Jo rankose tvyrojo mirtinas mumifikacijos šaltis, o geltonos akys spingsėjo alkana šviesa. Už jo judėjo Sechmet – karo ir ligų deivė su liūtės galva, kurios karštas kvėpavimas akimirksniu pavertė šimtamečius ąžuolus anglį dvelkiančiais stulpais.
Egiptiečių dievai atvyko į šiaurę, nes jų pačių šalis virto dulkėmis, ir jiems reikėjo naujų sielų nemirtingumui palaikyti.
„Kvepia gyva mėsine ir drėgnais kapais,“ – pasuko šakalo galvą Anubisas, jo balsas skambėjo lyg sausų kaulų krebždesys. „Ši žemė bus naujasis mūsų slėnis. O šie mirtingieji – mūsų molis.“
Sechmet iššiepė kruvinas iltis, o jos gerklinis riaumojimas suvirpino girią: „Jų kraujas dar tirštas, nenumalšintas saulės. Paverskime juos gyvais akmenimis mūsų sostui.“
Žmonės neturėjo jokios valios priešintis. Vos tik Anubiso šakalo žvilgsnis kliudė netoliese esančio kaimo gyventojus, šie lyg pakirsti krito ant kelių į purvą. Jų protai buvo akimirksniu sulaužyti. Be jokio pasipriešinimo, tuščiomis, stiklinėmis akimis jie vykdė baisiausius įgeidžius.
„Mano širdis... ji nebepriklauso man,“ – monotonišku, ramiu balsu sumurmėjo jauna moteris, pati pjaustydama savo ranką aštriu titnagu. „Aš matau juodąją saulę. Aš piešiu jos vardą.“
Vyrai ir moterys, lyg lėlės, plėšė nuo savęs drabužius ir savo pačių krauju ant džiūstančių medžių kamienų pradėjo piešti didžiulius egiptiečių hieroglifus. Jie tapo gyvais įrankiais, pasiruošusiais plikomis rankomis statyti smėlio piramides vidury baltiškų pelkių.
„Dirbkite, šiaurės kirminai,“ – sušnypštė Sechmet, žengdama per sulaužytus mirtingųjų kūnus. „Jūsų kaulai sutvirtins mūsų sienas, o jūsų baimė bus mūsų maistas. Šiandien jūsų dievai miršta.“
2 skyrius: Pyktis po žeme
Svetimų dievų invazija sukrėtė pačius šiaurės žemės pamatus. Velnias, baltų požemių ir mirusiųjų valdovas, savo giliose katakombose pajuto, kaip jo valdomos vėlės pradėjo klykti iš nenumaldomo skausmo. Anubiso dvasinės svarstyklės pradėjo grobti baltų sielas tiesiai iš požemių valdovo gniaužtų.
„Atiduok jas! Tai mano požemių šešėliai, mano vėlės!“ – baisiu balsu urzgė Velnias, gniauždamas dervuotą lazdą, kai pamatė, kaip baltos šiaurės dvasios virvėmis tempiamos į dangiškąsias egiptiečių svarstykles. Tačiau požemių šakalas jo negirdėjo.
Paviršiuje tamsa tirštėjo. Iš galingo griaustinio debesies į girios proskyną smogė Perkūnas. Jo veidas buvo iškreiptas įniršio, oda pajuodusi nuo pykčio, o ugninis kirvis liepsnojo kruvina, kerštinga ugnimi. Jis išvydo Sechmet, kuri savo naguotomis rankomis draskė šventąjį Žemynos aukurą. Aplinkui klūpantys žmonės prarado bet kokį protą.
„Imk mano kūną, deive, imk mano vaiką, pamaitink savo amžinąjį badą!“ – tuščiomis akimis klykė moteris, pati kišdama klykiantį kūdikį po sunkiomis, gauruotomis liūtės pėdomis.
„Tavo auka priimta, kirmine. Tavo vaiko mirtis pamaitins mano pyktį,“ – dusliai sužaibavo akimis Sechmet, laužydama aukuro akmenis.
„Kas drįsta trypti mūsų kapus ir gerti mūsų žmonių gyvybę?“ – nugriaudėjo Perkūno balsas, sukeldamas žemės drebėjimą, nuo kurio lūžo medžių viršūnės. „Šalin rankas nuo mūsų žemės, dykumų grobuonys!“
Anubisas lėtai pasuko savo šakalo galvą, o iš jo burnos, jam prabilus, išsiveržė tūkstančių metų senumo mumijų dulkės.
„Tavo miškai priklauso mums, laukinis valdove,“ – šaltai ištarė Anubisas, jo balsas aidėjo lyg tuščioje kapavietėje. „Tavo žmonės jau atidavė mums savo širdis, kai mes tik nužengėme nuo upės. Jie nebėra tavo. Jie yra mūsų naujosios karalystės pamatai.“
Sechmet išleido kraupų liūtės riaumojimą, nukreipdama savo dvasinį įsakymą į minią: „Ginkite savo tikrąją deivę! Sunaikinkite šį medžių netikėlį!“
Šimtai kaimo gyventojų, ginkluoti paprastais akmenimis ir mediniais kuolais, tuščiomis, stiklinėmis akimis puolė tiesiai ant Perkūno.
„Mes mirsime už tamsąją saulę! Mes nužudysime tave, Perkūne!“ – rėkė vaikinai ir seniai, keldami ginklus prieš savo pačių dangiškąjį tėvą. Jie judėjo lyg lėlės, pasiruošusieji mirti kaip gyvasis skydas, saugantis svetimus įsibrovėlius.
3 skyrius: Maro ir chaoso šešėliai
Kai paprastų žmonių, paverstų gyvaisiais skydais, kraujas pradėjo gerti Rambyno samanų likučius, iš tamsiausių miško tankmių išniro pati baisiausia baltų panteono jėga. Giltinė – maro, badmečio ir mirties deivė – nužengė į kovos lauką. Ji neturėjo kūno, tik ilgą, pūvančią baltą drobulę, iš po kurios kyšojo kauliniai pirštai, gniaužiantys senovinį, surūdijusį pjautuvą. Jos pasirodymas atnešė tokį šaltį, kad klūpančių ir egiptiečiams paklūstančių žmonių kvėpamimas akimirksniu pavirto ledu, o jų oda nusidažė mirtinu mėlynumu.
Giltinė atėjo ne ginti mirtingųjų, o pasiimti to, kas jai priklauso pagal amžinąjį dvasinį dėsnį. Tačiau jai kelią užtvėrė kažkas, kas gimė pačioje kosminio chaoso gelmėje.
Egiptiečių dievų atsivežtas tamsos palikimas prabilo per patį Apofį – amžinosios tamsos, destrukcijos ir chaoso gyvatę. Šis padaras materializavosi kaip milžiniškas, pūvančio dumblo ir šešėlių verpetas, tviskantis skystu dervos juodumu, o iš jo burnos veržėsi rūgštis, akimirksniu ištirpinanti šventuosius baltų ąžuolus iki pat šaknų.
„Šiose giriose per daug gyvybės šnaresio... Aš atėjau praryti jūsų pasaulio šviesos ir užrakinti jį amžinoje tamsoje,“ – iš šešėlių verpeto pasigirdo duslus, šnypščiantis Apofio balsas, nuo kurio drebėjo pelkių vanduo.
Giltinė pakėlė savo kauliną veidą iš po pūvančios drobulės. Jos balsas skambėjo kaip kasantis žemę kastuvas: „Tavo chaosas čia neturi galios, svetima kirmėle. Šios sielos priklauso mano pjautuvui. Aš esu pabaiga, kuri ateina į kiekvieną šių miškų trobelę.“
„Tavo mirtis per maža, baltoji laidojų deive,“ – gyvatė išskleidė savo šešėlinius nasrus, išspjaudama rūgšties bangą, nuo kurios akimirksniu užsidegė durpynai. „Tu gausi tik pelenus. Aš prarysiu patį laiką, o tavo pjautuvas rūdys negyvoje smėlio dykumoje, kurioje niekas nebegims ir nebemirs.“
„Tuomet pradėkime tavo pačios laidotuves,“ – sušnypštė Giltinė, jos kauliniai pirštai stipriau suspaudė surūdijusį pjautuvo kotą.
Maro deivės ginklas rėžė šešėlinį gyvatės kūną, tačiau chaoso padaras tik sugėrė mirtį, atsakydamas nuodingu dūmų debesiu, kuris privertė Giltinės drobulę trūkinėti. Šių dviejų mirties valdovų kova užleido vietą visiškam siaubui – aplinkiniai kaimai buvo pasmerkti tapti pūvančia dykviete.
4 skyrius: Žaislai gyvulių šventovėse
Kol Giltinė ir Apofis draskė pačią žemės dvasinę materiją, Sechmet ir Anubisas tęsė savo šiurpų planą. Paklusę jų dvasiniam terorui, tūkstančiai aplinkinių piliakalnių gyventojų tuščiomis, pajuodusiomis akimis dirbo be poilsio. Jie nebebuvo žmonės, jie prarado bet kokį savisaugos instinktą. Moterys savo rankomis rausė pelkių dumblą, kol jų pirštai likdavo be nagų, o vyrai tempė šventuosius akmenis, laužydami savo pačių stuburus.
Vidury baltiškų miškų pradėjo kilti pirmoji juodo smėlio ir purvo piramidė. Tai buvo egiptiečių dievų tvirtovė, statoma ant gyvų žmonių kūnų.
„Mano stuburas... aš girdžiu, kaip jis lūžta, bet akmuo turi judėti,“ – beprasmiu, ramiu balsu murmėjo senas žvejys, vilkdamas milžinišką uolą per purvą, kol jo kojos linko nuo svorio. „Deivė nori aukščio. Mes turime statyti šventyklą saulei.“
Šalia jo parkritęs jaunuolis nebepajėgė atsistoti – sunkus rąstas sutraiškė jo dubens kaulus. Vietoj to, kad jam padėtų, kiti kaimo gyventojai tiesiog lipo per jį, nešdami purvo kibirus.
„Gulkitės į pamatus, silpnieji,“ – sušnypštė virš jų tvyrojęs Anubisas, rodydamas savo dvasiniu skeptru į kylančios piramidės plyšius. „Tie, kurie nebepajėgia nešti, taps paties sosto dalimi. Jūsų mėsos šiluma šildys mūsų naujuosius namus.“
„Aš būsiu siena. Aš būsiu šviesa deivės akims,“ – su džiaugsmu akyse sušnypštė sužeistas jaunuolis, pats šliauždamas į siaurą uolų tarpą, kur kiti vergai jį iškart pradėjo užpilti šlapiu, karštu smėliu. Jie buvo tiesiog įmūrijami į sienas kaip gyva, dar kvėpuojanti masė.
Perkūnas bandė smogti savo ugniniu kirviu tiesiai į kylančią piramidę, tačiau Sechmet, garsiai nusijuokusi, ištiesė ranką ir nukreipė dvasinį įsakymą į likusius gyvus vaidilas ir krivius.
„Stokite prieš savo senąjį tėvą!“ – suriaumojo Sechmet, jos liūtės karčiai tviskėjo krauju. „Parodykite jam, kam dabar priklauso jūsų ištikimybė!“
Šventi vyrai ir moterys, šventai tikėję Perkūnu visą savo gyvenimą, dabar, visiškai praradę valią, patys puolė ant Perkūno kirvio ašmenų, uždengdami Sechmet savo kūnais.
„Tėve, atleisk, bet jos troškulys yra mūsų įstatymas,“ – tuščiu žvilgsniu ištarė vyriausioji vaidilutė, pati žengdama tiesiai į ugnines Perkūno žiežirbas.
Griausmavaldis sustingo, matydamas, kaip jo paties garbintojai miršta vien tam, kad apsaugotų svetimą deivę su liūtės galva. Žmonija šiame tamsiame kare tapo pačiu pigiausiu ir baisiausiu dievų ginklu – mėsa, skirta sugerti dieviškąjį pyktį.
5 skyrius: Kruvinas požemių ir dangaus paktas
Matydamas, kako jo paties žyniai ir vaidilos lieja savo kraują, kako uždengtų Sechmet, Perkūnas nusileido į giliausias, tamsiausias požemių katakombas. Ten, kur tvyrojo pūvančių vėlių dvelksmas ir amžina drėgmė, jo laukė Velnias. Požemių valdovo akys, anksčiau žibėjusios gudria ugnimi, dabar degė šaltu įniršiu – Anubiso svarstyklės jau buvo pasiglemžusios pusę jo mirusiųjų karalystės sielų.
„Atsivedei savo griaustinius į mano kapus, broli?“ – iš tamsos pasigirdo sausas, pašaipus Velnio balsas, tačiau jame nebebuvo senojo linksmumo. „Viršuje nebėra ko saugoti. Girdžiu, kaip tavo vaidilos gieda giesmes šakalui.“
Perkūnas sunkiai žengė į priekį, jo ugninis kirvis vilko žeme kibirkščių taką, o oda buvo pajuodusi nuo pykčio. „Svetimšaliai pavertė mūsų gyvuosius gyvulių banda, o mirusiuosius – savo šventovių vergais. Jie panaudojo mūsų pačių vaikus kaip skydą prieš mano ugnį.“
Velnias lėtai pakilo nuo savo akmeninio sosto, jo nagai skausmingai rėžė uolą. „Mes nebeturime žmonių, Perkūne. Jų protai sulaužyti. Jie nebėra mūsų vaikai. Jie tapo jų įrankiais, mėsos ir kaulų siena. Kai Anubisas ima mano vėles, ima mano jėgą. Jei jie pastatys tą piramidę, šviesa ir tamsa šiose girioje priklausys tik dykumos maitvanagiams.“
Griausmavaldis pakėlė savo kirvį, kuris tamsoje nušvito kraupia, purpurine šviesa. Jo veide nebeliko gailesčio. „Jei mirtingieji pasirenka būti jų skydu, jie sudegs kartu su jais. Mes išvalysime šią žemę iki pat pelenų, kako joje neliktų nė vieno egiptiečių hieroglifo. Man nerūpi, kiek kūnų teks paversti dulkėmis.“
Velnias šaltai nusišypsojo, jo akyse sužibo mirtina sutikimo ugnis. „Tuomet atverk savo dangų, o aš išleisiu visus savo požemių košmarus. Paverskime jų naująją šventyklą masiniu kapu. Tegul kraujas užpila jų smėlį.“
Šis paktas buvo baisiausias baltiškos žemės istorijoje. Du amžini priešai – dangaus teisingumas ir požemių tamsa – suvienijo jėgas, visiškai atsisakydami žmonijos gelbėjimo idėjos. Žmonės buvo nurašyti kaip prarasti žaislai. Nuo šiol kiekvienas mirtingasis, pasistojęs jų kelyje, turėjo būti sunaikintas be jokio dvejojimo.
6 skyrius: Pelenų sostas ir pasitraukimas į pogrindį
Mūšis dėl kylančios purvo piramidės prasidėjo be jokių perspėjimų ar derybų. Perkūnas pakilo aukštai virš debesų, sukeldamas tokį juodą ir tamsų griaustinio potvynį, kokio šiaurės žemė dar nebuvo regėjusi. Žaibai nebebuvo tik šviesos blyksniai – tai buvo mirtinos, ugninės ietys, kurios smigo tiesiai į tūkstantines žmonių minias, dirbusias prie piramidės sienų.
Paviršiuje atsivėrė pati žemė. Velnio įsakymu iš požemių išsiveržė pūvančios vėlės ir juodo dumblo upės. Šešėliniai demonai griebė klūpančius žmones, laužydami jų kaulus ir siurbdami gyvybę.
Sechmet išleido kraupų liūtės riaumojimą, keldama rankas į dangų. „Kvailas debesų valdove! Žiūrėk, ką žudai! Tavo paties žyniai stovi po mano kojomis! Vienas mano žodis, ir jie patys išsiplėš sau širdis!“ – klykė ji, pasitikėdama savo dvasiniu teroru.
Tačiau iš juodų debesų ataidėjo tik ledinis, griausmingas Perkūno juokas: „Jie nebėra mano žyniai, dykumų kale! Jie tik dulkės ant mano kirvio šerdies! Žūk kartu su savo vergais!“
Tą pačią akimirką ugninis kirvis nuskriejo tiesiai per minią, visiškai nekreipdamas dėmesio į žmonių maldas ar gailestingumo šauksmus. Kirvis akimirksniu sudegino šimtą pavergtų mirtingųjų, paversdamas juos pelenų debesiu, o po jų likučius Perkūnas smogė tiesiai Sechmet į krūtinę, priversdamas ją pasipilti juodu, dievišku krauju.
„Anubisai! Jie išprotėjo! Jiems neberūpi šių kirminų gyvybės!“ – su siaubu akyse suriaumojo Sechmet, spausdama ranka gilų kirtį krūtinėje.
Anubisas bandė pakelti savo dvasines svarstykles, kad sugertų žuvusiųjų sielas. „Mano svarstyklės privalo pasisotinti! Šis kraujas maitina mano piramidę!“ – šaukė šakalo galva, tačiau iš po žemių išnirusios naguotos Velnio rankos sugriebė pačias svarstyklių lėkštes.
„Šį vakarą tu rysi tik purvą, dykumų maitvanagi!“ – iš tamsos sušnypštė Velnias, tempdamas požemių šakalą gilyn į pelkių akivarus.
Nhors Perkūno žaibai išdegino ištisus miškus, o Velnio požemių upės pasiglemžė tūkstančių žmonių, egiptiečių dievų atneštas chaoso patogenas pasirodė esąs galingesnis už fizinį naikinimą. Kiekviena mirtis, kiekvienas nužudytas žmogus, kuriuos paaukojo patys baltų dievai, tik stiprino piramidės galias, paversdamas aukų energiją dykumos magija. Juodojo smėlio piramidė tapo neįveikiama tvirtove. Apofio juodi žvynai visiškai apgaubė Rambyno kalvą, paversdami ją amžinos tamsos monumentu.
Baltų dievai suprato, kako tęsdami šį atvirą karą jie tiesiog sunaikins likusius žemės syvus, o egiptiečių klanas tik stiprės nuo pelenų. Sužeistas ir praradęs savo ugninio kirvio šviesą, Perkūnas buvo priverstas trauktis. Egiptiečių dievai sugebėjo įsitvirtinti pelenuose – šiaurės girios virto negyva dykviete, kurioje naujieji valdovai įkūrė savo tamsiąją imperiją.
Pralaimėję lemiamą mūšio etapą, baltų dievai nuėjo į gilų, mirtiną pogrindį. Jie pasitraukė į pačias giliausias, žmonėms neprieinamas požemių katakombas, užmūrytus urvus ir pelkių akivarus, laukdami savo valandos tamsoje.
7 skyrius: Dieviškasis kraujas ir slapta viltis
Pogrindyje, kur blėstančios šventosios ugnies likučius saugojo sumenkę, bet kerštu degantys dievai, gimė paskutinis išsigelbėjimo planas. Perkūnas, pasitelkęs paskutines dvasines jėgas, nužengė į materialųjį pasaulį pas paprastą mirtingąją moterį, vardu Eleną, kurios širdies egiptiečių dievų teroras dar nebuvo galutinai sulaužęs. Iš šis dvasinės ir kūniškos sąjungos, paslėptoje pelkių trobelėje, gimė berniukas. Vaikas nešiojo paprasto žmogaus trapumą, bet jo gyslomis tekėjo tyra, nemirtinga šiaurės žaibų ugnis.
Egiptiečių dievai paviršiuje valdė dešimtmetį, tačiau jų imperija pradėjo trūkinėti iš vidaus, mat žemė atsisakė duoti jiems naujų jėgų. Atėjus lemtingai nakčiai, kai šiaurės dangų nušvietė kruvina pilnatis, baltų dievai surinko dešimtmetį berniuką į giliausią šventąją giraitę. Kad sugrįžtų tikroji, sena, viską naikinanti baltų dievų galia, reikėjo aukščiausios dvasinės aukos – pusdievio kraujo.
Berniukas, žinodamas savo likimą ir matydamas kenčiančią žmoniją, pats žengė prie akmeninio aukuro. Jo akys, nors ir žmogiškos, kartais sužibėdavo purpurine žaibo šviesa.
„Tėve,“ – tyliai prabilo vaikas, žiūrėdamas į tamsoje rymantį milžinišką Perkūno šešėlį. „Mano motina kiekvieną naktį verkė, klausydamasi vergų dejonių viršuje. Ar mano kraujas tikrai užgesins tą juodąją dykumos saulę?“
Perkūnas nusuko savo pajuodusį veidą, jo rankos, laikančios ugninį kirvį, pastebimai virpėjo. „Tavo kraujas yra vienintelė ugnis, kurios jie negali praryti, mano sūnau. Tu esi mūsų paskutinis žaibas.“
Iš tamsos išniro Velnias, jo naguotuose pirštuose blizgėjo ilgas, senovinis apeiginis peilis. „Laiko nebėra, šviesos vaike. Anubiso sargyba jau artėja prie pelkių. Gulkis ant akmens.“
Berniukas lėtai atsigulė ant šalto, samanomis apaugusio Rambyno akmens. Jis neužsimerkė. „Aš nebijau peilio, dėde. Aš bijau, kad jie laimės. Atiduokite mano ugnį girioms.“
„Tavo auka bus prisiminta, kol gyvuos paskutinis šios žemės medis,“ – sušnypštė Velnias, pakeldamas ašmenis virš berniuko krūtinės.
Perkūnas uždengė akis, o katakombų skliautus sudrebino duslus, tolimas perkūnijos aidas. Kai vaiko kraujas pasipylė ant akmens ir sraunia srove įsigėrė giliai į senąsias žemės šaknis, požemiai suvirpėjo taip, kako dar niekada istorijoje. Šventasis pusdievio kraujas akimirksniu nuplovė egiptiečių dykumos patogeną. Žemė skaudžiai sudejavo, sugerdama auką, ir visi baltų dievai – Perkūnas, Velnias, Žemyna ir Giltinė – akimirksniu atgavo savo pirmykštį, nepažabojamą dydį, jėgą ir mirtiną įniršį.
8 skyrius: Galutinis išvalymas ir išvarymas
Išsiveržę iš požemių katakombų, baltų dievai nebesislėpė. Perkūno ugninis kirvis nušvito tokia akinančia šviesa, kad juodojo smėlio dulkėmis užklota naktis akimirksniu virto krauju tvaskančia diena. Žemyna pakilo iš pelkių kaip milžiniška, šimtametė žemės ir medžių masė, o Velnias vedė milijardinę šiaurės vėlių armiją, kuri juodu potvyniu užplūdo šventąją Rambyno kalvą.
Užklupti netikėto jėgos proveržio, egiptiečių dievai stojo į beviltišką gynybą ant kylančios piramidės laiptų. Sechmet puolė į priekį, jos liūtės snukis buvo iškreiptas įniršio.
„Iš kur gavote šią ugnį?!“ – subliovė karo deivė, bandydama savo nagais pasiekti Perkūną. „Jūsų žmonės buvo sulaužyti! Jūs neturėjote nieko!“
Perkūnas nužengė iš debesų, jo balsas skambėjo kaip skylančios tektoninės plokštės: „Mes paaukojome savo pačių kraujo šerdį, dykumų grobuone! Ši žemė gers jūsų nemirtingumą, kol virs dulkėmis!“
Vienu triuškinančiu ugninio kirvio smūgiu griausmavaldis sulaužė Sechmet liūtės žandikaulius ir nusviedė jos degančią figūrą per visą dykvietę. Tuo pat metu Anubisas bandė kelti savo skeptra, šaukdamasis Apofio chaoso šešėlių.
„Atgal į savo urvus, šiaurės vabalai! Šis smėlis priklauso man!“ – klykė šakalo galva.
Tačiau iš po žemių išnirusios Velnio grandinės, nukaltos iš amžino kapų šalčio, akimirksniu apsivijo Anubiso kaklą. Velnias patraukė grandines žemyn, priversdamas požemių šakalą paklupti ant kelių į pelkių dumblą.
„Tavo svarstyklės čia daugiau nebematuos sielų, svetimšali,“ – šaltai sušnypštė Velnias, savo ilgais nagais rėždamas Anubiso veidą. „Šį vakarą tu pats tapsi mano požemių grobiu!“
Maro deivė Giltinė pakilo virš piramidės viršūnės, jos pūvanti balta drobulė uždengė danguje besirangančią milžinišką Apofio gyvatę. Surūdijęs jos pjautuvas rėžė pačią kosminio chaoso šerdį.
„Tavo laikas baigėsi, amžinoji sutvėrime,“ – sušnabždėjo Giltinė, ir su kiekvienu jos pjautuvo mostu Apofio juodi žvynai ištirpo, paversdami chaoso slibiną tik silpnu, nekenksmingu dūmų debesėliu.
Sujungta šiaurės dievų jėga pradėjo tiesiogine prasme trinti egiptiečių magiją iš realybės. Purvo piramidės sugriuvo, virsdamos pelenais, o karštas dykumos smėlis vėl užleido vietą žalioms, drėgnoms ir gyvoms samanoms. Pralaimėję karą, sužeisti ir netekę visų savo jėgų, Anubisas ir Sechmet suprato, kad pasilikę čia jie bus visiškai sunaikinti.
„Ši žemė... ji prakeikta. Ji ryja mūsų dievybę,“ – spjaudydamasis juodu krauju sušnypštė Anubisas.
„Bėgam! Atgal į Nilą! Atgal į smėlį!“ – sudužusiu balsu suriko Sechmet.
Surinkę savo likusius šešėlius ir ištirpusios gyvatės Apofio likučius, egiptiečių dievai su baisiu klyksmu išsinešdino pro dvasinį plyšį atgal į savo išdegusias dykumas, palikdami šiaurės padangę visam laikui.

Prologas: Skaitmeniniai šešėliai
Šimtamečiai ąžuolai virto serverinėmis, o vaidilų raudos persikėlė į užkoduotus pranešimus tamsiojo interneto forumuose. Baltų dievai XXI amžiuje neišnyko – jie mutavo. Praradę šventuosius miškus, jie rado prieglobstį skaitmeninėje erdvėje, maitindamiesi žmonių vienatve, socialinių tinklų priklausomybėmis ir didžiųjų duomenų srautais. Jie nebepasirodo kailiuose – jie dėvi firminius kostiumus, valdo rizikos kapitalo fondus ir kuria algoritmus, valdančius milijonų žmonių protus.
Sena pranašystė, užkoduota pirmosiose interneto svetainėse, skelbė, kad iš skaitmeninės ir mirtingo kūno sąjungos gims naujas valdovas. Tačiau šis vaikas turėjo būti paaukotas transliacijos metu, kad jo energija visiškai sujungtų dievus su pasauliniu tinklu. Pirmykštis kraujo alkis persikėlė į skaitmeninį eterį.
1 Skyrius: Naktinė pamaina
Vilniaus Žvėryno rajone esantis stiklinis verslo centras skendėjo pilkoje gegužės nakties tyloje. Lukas pasitaisė akinius, jo akys degančios žiūrėjo į tris monitorius, kuriuose mirgėjo dešimtys tūkstančių kodo eilučių. Jam buvo dvidešimt šešeri, jis dirbo vyresniuoju duomenų analitiku korporacijoje „Gintaro Tinklas“. Oficialiai jie kūrė saugumo algoritmus bankams, bet šią naktį Lukas rado tai, ko sistemoje neturėjo būti.
Naujausioje programėlės versijoje buvo paslėptas keistas šifras. Lukas paleido vizualizacijos programą, kad pamatytų kodo geometriją. Ekrane pasirodė trimačiai grafikai – kodo gijos nesidėliojo į įprastus blokus, o lūžo aštriais kampais, suformuodamos idealiai tikslią baltiškąją Perkūno runą. Vos vaizdas susiformavo, visame aukšte pasigirdo tylus šnypštimas, tarsi iš procesoriaus būtų pradėjusi bėgti derva.
„Kas per velniava...“ – sušnibždėjo Lukas.
Jis ištiesė ranką prie klaviatūros, bet netyčia užkabino kavos puodelį. Karštas skystis išsiliejo tiesiai ant atviros sisteminio bloko plokštės. Įvyko trumpasis jungimas. Pasipylė melsvos kibirkštys, ir Lukas pajuto staigų smūgį į rodomąjį pirštą. Šiltas kraujas iš gilios įpjovos nuvarvėjo tiesiai ant įkaitusių pagrindinės plokštės mikroschemų.
Sąlyčio akimirką monitorius neužgeso. Vaizdas ekrane nusidažė kraujo raudonumu. Visi pastato serveriai pradėjo staugti nežmonišku garsu. Kondicionieriai išsijungė, ir patalpoje akimirksniu pakilo duslinantis šaltis, nešantis pelkės dumblo ir ozono tvaiką. Už stiklinių langų dangus akimirksniu pajuodavo. Luko išmanusis telefonas suvibravo. Ekrane pasirodė nežinomas numeris, o iš garsiakalbio pasigirdo mechaninis balsas: „Sveikiname prisijungus, vaidila. Tavo kraujas patvirtino tapatybę. Kilkite į 30-ąjį aukštą. Generalinis direktorius jūsų laukia“
. 2 Skyrius: Generalinis direktorius Perkūnas
Lifto kabina kilo nežmonišku greičiu, o durys atsivėrė į vadovybės zoną. Visiškas minimalizmas: poliruoto juodo granito grindys ir milžiniškos stiklo sienos, už kurių virš Konstitucijos prospekto dangoraižių tvenkėsi neįprastai tamsūs pūgos debesys. Prie stiklo nugara į Luką stovėjo vyras anglies juodumo kostiumu.
„Tu vėluoji, Lukai,“ – ištarė vyras. Jo balsas nuskambėjo tiesiai analitiko smegenyse.
Kai vyras lėtai atsisuko, Lukas žengė žingsnį atgal. Tai buvo „Gintaro Tinklo“ įkūrėjas, milijardierius. Tačiau jo veidas nebuvo žmogiškas – oda atrodė nukalta iš juodo bazalto, o po ja pulsavo skysta, baltai žaižaruojanti elektros ugnis. Jo akys neturėjo vyzdžių – tai buvo du aukštos raiškos ekranai, kuriuose pašėlusiu greičiu sukosi Luko asmeniniai duomenys.
„Jūs... Jūs esate Perkūnas,“ – užspringo Lukas.
„Oficialiai – aš esu šios įmonės generalinis direktorius,“ – vyras lėtai priėjo arčiau, po jo pėdomis nuvilnydavo statinės elektros išlydžiai. – „Prieš tūkstantmetį žmonės man aukodavo jaučius, kad gautų lietaus. Šiandien jie man aukoja savo dėmesį ir sielas, spausdami \'Sutinku su sąlygomis\' skaitmeninėse sutartyse. Tavo kraujas aktyvavo senąjį protokolą. Mums reikia vaidilos. Algoritmas baigtas. Pranašystės transliacija prasidės jau šią naktį.“
„Aš nedalyvausiu jūsų beprotystėje,“ – Lukas karštligiškai bandė pasiekti lifto mygtuką.
Perkūnas lėtai pakėlė dešinę ranką. Už stiklo, tiesiai į dangoraižio viršūnę, trenkė gigantiškas žaibas. Biuro kompiuteriai trisdešimtyje aukštų pradėjo sprogti, taškydami plastiką. Visas Vilnius už lango akimirksniu paskendo aklinoje tamsoje.
„Tu jau sistemoje, Lukai,“ – sugriaudėjo Perkūnas. – „O dabar eik ir surask Gabiją. Jos įsčiose jau atsisiunčia mūsų naujasis valdovas.“
3 Skyrius: Pelkių serverinė
Lukas lėkė per visiškame tamsos paralyžiuje skendintį Vilnių. Atjungtas miestas atrodė baisiai – automobiliai su sudegusiomis elektroninėmis sistemomis stovėjo vidury kelių. Užbėgęs į savo daugiabučio namo penktąjį aukštą, Lukas išspyrė buto duris.
„Gabija!“ – suriko jis į tamsą.
Atsakymo nebuvo, tačiau iš svetainės sklido keistas, ritmingas garsas – sunkaus kietojo disko aušintuvo dūzgimas. Oras bute buvo drėgnas, persigėręs pelkės dumblo ir degančios plastmasės tvaiko. Lukas įžengė į kambarį ir nukreipė prožektoriaus šviesą į lovą.
Gabija sėdėjo lovos viduryje, visiškai nuoga. Jos akys buvo plačiai atvertos, tačiau vyzdžiuose mirgėjo žaižaruojantis gintaro kodas. Šviesolaidiniai kabeliai ir variniai interneto laidai buvo išplėšti iš sienų ir kaip gyvos šaknys lindo jai po oda ties kaklu ir riešais. Permatomose jos kūno gyslose tekėjo skysta derva. Jos pilvas buvo neįtikėtinai išsipūtęs, pasidengęs aštriais gintaro randais. Po plona plėvele kažkas judėjo – aštrūs nagai rėžė gimdos sieneles iš vidaus.
Televizoriaus ekranas ant sienos užsidegė savaime. Iš garsiakalbių pasigirdo girgždantis Velnio juokas: „Per vėlu, vaidila. Failas jau atsisiunčia. Ji – mūsų serverinė. Jos įsčiose kuriamas naujasis kodas, kuris sujungs mus su kiekviena mikroschema.“
„Paleiskite ją!“ – Lukas kirto peiliu per vieną iš kabelių.
Iš nukirsto laido pliūptelėjo tirštas skaitmeninis kraujas, kuris nudegino Luko ranką. Gabija išleido mechaninį klyksmą, o gintaro randai ant pilvo pradėjo šviesti mirtina ugnimi. Failo parsisiuntimas artėjo prie pabaigos. Lukas suprato, kad vienintelis būdas ją išgelbėti – nugabenti ją į apleistą televizijos bokštą, kur signalas gali būti nutrauktas.
4 Skyrius: Skerdynės tiesioginiame eteryje
Lukas nešė Gabiją ant rankų į seno, mechaninio visureigio galinę sėdynę. Mergina nesiliovė klykti, jos balsas dabar sklido tiesiai per visų aplinkinių automobilių radijo imtuvus. Tai buvo tiesioginis jos kūno agonijos eteris. Visureigis pajudėjo link Karoliniškių kalvų, kur Televizijos bokštas tamsoje žibėjo mirtina gintaro šviesa.
Sąvartynu virtusiame Laisvės prospekte prasidėjo tikras technogeninis siaubas. Hakerių grupuotės „Medeinė“ paleistas virusas visiškai perėmė išmaniųjų namų kontrolę – šiuolaikiniai daugiabučiai užsirakino iš vidaus, paversdami butus gyvų žmonių karstais. Liftai su siaubingu greičiu krito į šachtas, o išmanieji automobiliai patys didino greitį ir rėžėsi į betonines sienas. Kraujas tyško ant prekybos centrų vitrinų, o skaitmeniniai reklamos ekranai transliavo baltiškąsias runas, mirgėjusias kartu su Gabijos širdies dūžių grafikais.
„Sistemos atnaujinimas: devyniasdešimt procentų,“ – prabilo visi kelyje palikti telefonai, jų ekranams sprogstant nuo perkrovos.
Gatvėse prasidėjo skaitmeninė medžioklė. Medeinės dvasia, materializavusi per dronų spiečius ir autonominius robotus, draskė žmones tiesioginiame eteryje. Kiekviena mirtis buvo skaitmenizuojama ir siunčiama tiesiai į Gabijos įsčias. Merginos pilvas jau buvo pasiekęs baisią ribą – gintariniai randai trūkinėjo, o pro juos lašėjo šviečianti derva. Visureigis sunkiai skynėsi kelią pro degančių automobilių laužus, o kūdikis jos viduje jautė, kad jie artėja prie antenos.
5 Skyrius: Kryžiaus ir Žaibo sandūra
Visureigis pralaužė apsauginį Televizijos bokšto užtvarą ir įsirėžė tiesiai į pagrindinę aikštelę. Lukas iššoko iš mašinos, pasirengęs griebti Gabiją, tačiau žengti pirmyn nespėjo. Dangus virš kalvų sprogo. Akinantis žaibas smogė į aikštelės centrą, ir iš dūmų išniro Perkūnas bazalto veidu, gniauždamas titano kirvį.
„Tu atgabenai indą į mano šventyklą, vaidila!“ – sugriaudėjo Perkūnas. – „Mūsų valdovo parsisiuntimas baigtas. Padėk ją ant aukuro, ir šis pasaulis bus perkrautas!“
Gabija mašinoje išleido baisų riksmą – sistemos atnaujinimas pasiekė devyniasdešimt devynis procentus. Tačiau prieš Perkūnui žengiant link automobilio, naktinę tamsą perskrodė sunki, akinanti auksinė šviesa, nešanti bažnytinių vargonų gausmą. Iš šviesos debesies materializavosi baltų krikščioniškieji dievai – šventieji budeliai ir kankiniai, kurie prieš šimtmečius kalaviju užrakino senąsias pagonių dvasias. Jų priešakyje stovėjo milžiniška šviesos figūra su ugniniu kalaviju.
„Senieji stabai vėl pakėlė galvas iš tamsiojo interneto liūnų!“ – pasigirdo dangiškas balsas. – „Jūsų tinklas bus išdegintas.“
Perkūnas suriko iš įniršio, jo ekranai-akys nusidažė raudonai. Jis pakėlė savo kirvį, paleisdamas elektrą į artėjančią šviesą, tačiau auksinis skydas atlaikė smūgį. Ugninis krikščionių dievo kalavijas smigo žemyn. Vienu galingu kirtimu krikščioniškoji šviesa perplėšė televizijos bokšto anteną, ir skaitmeninis signalas nutrūko. Ugniniai ašmenys perskrodė patį Perkūną – jo kūnas pradėjo skilinėti, procesorių skystis užsidegė, ir generalinis direktorius virto pajuodusia anglimi.
Iš pelkių atskubėjęs Velnias ir Medeinė bandė priešintis, tačiau auksiniai kryžiai rėžėsi į žemę, sudegindami skaitmenines dvasias iki paskutinio baito. Medeinės virusas buvo ištrintas, o Velnio serverinės virto pelenais. Senieji baltų dievai buvo sunaikinti.
Kai šviesa išsisklaidė, aikštelėje įsiviešpatavo visiška tyla. Lukas pribėgo prie visureigio – kabeliai, apipynę Gabijos kūną, nudžiūvo ir virto pilkais pelenais. Merginos pilvas akimirksniu nuslūgo, o jos akys vėl tapo žmogiškos. Skaitmeninis maras pasibaigė. Vilnius liko tamsus, be elektros ir interneto, tačiau laisvas nuo nemirtingųjų teroro.

Prologas: Sutemos virš šventovių
Kai konkistadorų kardai ir ligos išskerdė actekų ir inkų imperijas, jų dievai nemirė – jie neteko namų. Palikę apleistas laiptuotas piramides, pasruvusias pasenusiu krauju, senieji Pietų Amerikos valdovai bėgo per vandenyną, ieškodami naujų vietų savo kultui. Jie ieškojo žemės, kurioje vis dar galingai alsavo laukinė, jokių dogmų nepavergta pagoniška jėga. Šis kelias juos atvedė į giliuosius, šaltus ir rūstus Baltijos miškus.
Tačiau baltiškos girios turėjo savo šeimininkus, kurie krauju ginti savo žemę išmoko dar prieš tūkstantmečius.
1 Skyrius: Žiemos saulėgrąža
Sniegas aplink Kernavės piliakalnius krito sunkiais, drėgnais dribsniais. Buvo pati giliausia žiemos saulėgrąžos naktis. Krivis dainavo senovines raudas prie didžiulio ąžuolinio laužo, bandydamas sušildyti sušalusią žemę, kai staiga ugnis akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu ir užgeso. Tyla, įsiviešpatavusi miške, buvo spengianti ir sunki. Oro temperatūra per kelias sekundes pakilo taip stipriai, kad sniegas po pagonių kojomis pradėjo tirpti, virsti garuojančiu purvu.
Iš miško tankmės lėtai išniro trys figūros, kurios atrodė lyg išplėštos iš karščiuojančio ligonio košmaro.
Pirmasis žengė Huicilopočtli – actekų karo ir saulės dievas. Jo kūnas buvo pusiau išpuvęs, dekoruotas ryškiomis, purvinomis kolibrių plunksnomis, o dešinėje rankoje jis gniaužė obsidianinį kalaviją, kuris vis dar varvėjo pajuodusiu krauju. Šalia jo slinko Inti – inkų saulės valdovas, kurio veidas buvo nukaltas iš gryno, deformuoto aukso. Tas auksas nuolat lydėsi nuo karščio, varvėdamas ant jo nuogos krūtinės ir degindamas žemę. Trečiasis virš jų sklandė Kvecalcoatlis – milžiniška, sparnuota gyvatė, kurios žvynai švietė mirtina, žalia šviesa.
„Ši žemė... ji dar gyva,“ – Huicilopočtli balsas nuskambėjo kaip tūkstančių pjaustomų kūnų dejavimas laiptuotoje piramidėje. – „Čia nėra jų baltojo dievo kryžiaus. Čia yra kraujo.“
„Mano saulė miršta šaltyje,“ – sudundėjo auksinis Inti, jo lydytas pirštas parodė į krivį, kuris iš siaubo suklupo prie užgesusio laužo. – „Mums reikia jo širdies. Reikia šilto, garuojančio kraujo, kad ugnis vėl pakiltų.“
Kvecalcoatlis paleido šiurpų šnypštimą, o jo sparnai pakėlė karštą pelenų vėją, kuris akimirksniu nudegino šimtamečių ąžuolų žievę. Krivis nespėjo net surikti – actekų karo dievas vienu žaibišku judesiu atsidūrė tiesiai priešais jį. Obsidianiniai ašmenys perskrodė pagonio krūtinę, ir Huicilopočtli plikomis, pajuodusiomis rankomis išplėšė dar plakančią krivio širdį, keldamas ją link pilko baltiškų sutemų dangaus. Svetimi dievai atėjo medžioti.
2 Skyrius: Širdžių medžioklė
Kernavės pašonėje stūksantis medinis Pajautos slėnio kaimas pakliuvo į gyvą mėsmalę. Baltijos žemę užklupo išsigimusi anomalija. Iš dangaus kartu su ledo kruša krito karšti, verdantys kraujo lašai. Anomalus, dusinantis karštis akimirksniu ištirpino gilų sniegą, paversdamas kaimo gatves garuojančio purvo ir pūvančių žolių liūnu. Siaučiant šiai kruvinai pūgai, iš miško rūko išsiveržė patys baisiausi Pietų Amerikos košmarai.
Huicilopočtli judėjo kaip mėsos pjaustyklė. Actekų karo dievas įsiveržė į pirmąją rąstinę trobą. Vietinis žvejas nespėjo net pasiekti savo kirvio – dievo obsidianinis kalavijas akimirksniu nukirto jam abi rankas. Huicilopočtli suleido savo pajuodusius nagus giliai po vyro šonkauliais. Su kraupiu kaulų lūžiu jis išplėšė dar garuojančią, plakančią širdį.
„Daugiau kraujo! Saulė reikalauja mėsos!“ – riaumojo Huicilopočtli. Jo burna buvo pilna stingstančio skysčio, o iš jo žaizdų ant pagoniškų grindų lašėjo mirtini nuodai.
Šalia jo stojo Inti. Inkų saulės valdovas spinduliavo tokį baisų, deginantį karštį, kad šiaudiniai kaimo stogai pradėjo liepsnoti vien nuo jo artumo. Jo deformuotas auksinis veidas lėtai lydėsi, o skystas auksas lašėjo ant klykiančių moterų ir vaikų. Inti sugriebė bėgančią merginą už gerklės – jos oda akimirksniu pajuodavo ir anglijo. Inkų monstras prarėžė jos krūtinę lydytu pirštu, ištraukdamas širdį ir ją prarydamas, kad pamaitintų savo vėstančią dangiškąją esybę.
Kaimo šventasis ąžuolas, prie kurio žmonės glaudėsi ieškodami baltiškų dievų užuovėjos, neatlaikė. Virš jo apsivyniojo Kvecalcoatlis. Milžiniška sparnuota gyvatė savo žaliais žvynais pradėjo smaugti šimtametį medį, kol kamienas neatlaikė ir sprogo, ištaškydamas degančias šukes into paskutinius gyvus gyventojus. Kruvinos pūgos sūkuryje kaimas virto pajuodusia pelenų ir sudraskytų kūnų krūva.
3 Skyrius: Liūno glėbys
Viška Pajautos slėnio pragare gyvas liko tik mažasis Jonas. Kruvinas lietus plovė ašaras nuo jo suodino veido, kai jis basomis kojomis bėgo per garuojantį, purviną sniegą. Už nugaros girdėjosi šiurpus sausų šiaudų traškesys – Inti karštis rijo jo namus, o Huicilopočtli nagai draskė paskutinius kaimo gyventojus. Jonas negalvojo. Jis tiesiog pasileido gilyn into šiaurę, kur miškas tankėjo, virstamas gūdžia, niekada neužšąlančia Velniabalio pelke.
Vaikas žinojo kaimo senolių perspėjimus: „Niekada neik into pelkę sutemus, ten tūno tas, kuris jokių maldų neklauso.“ Tačiau dabar tas pirmykštis šiaurės monstras atrodė geresnis už deginančius Pietų Amerikos siaubūnus.
„Suraskite jį! Jo siela dar tyra!“ – per mišką persirito Huicilopočtli staugsmas. Už Jono nugaros pasigirdo sunkus krūmų lūžis. Du actekų jaguarų kariai – iškreipti padarai su gyvūnų kaukėmis ir obsidianiniais peiliais – šuoliavo tiesiai paskui jį.
Jonas suklupo, įvirsdamas into šaltą, pūvantį pelkės dumblą. Vanduo čia buvo juodas, o pro ledines plyšines kilo salsvas sieros garas. Vaikas apsisuko ant nugaros, spausdamasis prie sukietėjusio spanguolyno kupsto. Jaguarų kariai jau stovėjo ant liūno krašto. Jų gintarinės akys tamsoje žibėjo laukiniu įniršiu, o ašmenys pakilo virš berniuko galvos.
Tą pačią akimirką pelkės paviršius užvirė. Iš juodo liūno gelmių, tiesiai tarp vaiko ir actekų karių, iškilo milžiniška, samanomis ir pūvančiomis plunksnomis aplipusi ranka. Kreivi, pajuodę paukščio nagai akimirksniu sugriebė abu užpuolikus už kaklų. Pasigirdo baisus kaulų traiškymo garsas, tarsi būtų lūžę šimtamečiai ąžuolai. Ranka tiesiog nusitempė juos gilyn into neužšąlantį purvą, palikdama tik kelis riebius kraujo burbulus paviršiuje.
Rūkas išsisklaidė, ir iš liūno lėtai pakilo pats Velnias. Jo viena didžiulė, žaliai švytinti akis tamsoje atrodė kaip prakeiktas brangakmenis, o ožio ragai buvo aplipę šviežiu pelkės dumblu. Padaras nejudėjo, bet Jono galvoje suskambė tūkstančiai gurgždančių balsų: „Svetimi medžioja mano vaikus... Svetimi drasko mano žemę... Lik čia, mažasis vaidila. Samanos tave paslėps. O aš einu pasiimti jų skolos.“
Pelkės vanduo aplink Joną akimirksniu pasidengė storu, saugiu ledo sluoksniu, paslėpdamas jį nuo pūgos, o pats Velnias su baisiu staugsmu pasileido atgal into kaimo griuvėsius.
4 Skyrius: Lydyto aukso ir mėsos pjaustykla
Pajautos slėnio kaimas buvo visiškai sunaikintas. Rąstinių trobų likučiai smilko kruvinos pūgos sūkuryje, o ištirpęs sniegas virto juodu, garuojančiu purvu, maišytu su nužudytų pagonių krauju. Viduryje šios pelenų dykumos stovėjo Inti. Inkų saulės valdovas spinduliavo tokią nežemišką, koncentruotą kaitrą, kad aplinkinis oras virpėjo. Jo deformuotas auksinis veidas lydėsi, o skysto metalo lašai sunkiai krito ant žemės, sudegindami viską, prie ko prisiliesdavo. Jo rankose gniaužiamas auksinis skeptras dūzgė nuo mirtinos saulės gėlos.
Staiga iš pamiškės rūko, laužydama degančias tvoras, išsiveržė Medeinė. Baltiškoji girios deivė buvo milžiniška – trijų aukštų namo dydžio vilkė su stingstančiu, negyvu moters veidu. Jos tuščios akiduobės liepsnojo akla, žalia miško ugnimi, o iš nasrų srovėmis tekėjo juoda, verdanti derva. Ji paleido tokį kurtinantį staugsmą, kad likusios trobų sienos sugriuvo, ir vienu galingu šuoliu puolė tiesiai ant svetimšalio dievo.
„Svetimšali monstre! Tu sudegini mano medžius!“ – Medeinės moteriškasis veidas persikreipė iš pasiutimo, o jos galingi nagai rėžėsi tiesiai Inti into krūtinę.
Garsas buvo kraupus – tarsi plienas būtų rėžęs įkaitusį akmenį. Medeinės nagai giliai perskrodė inkų dievo kūną, plėšdami skystą auksą tarsi minkštą vašką. Iš Inti žaizdų pliūptelėjo akinanti saulės ugnis, kuri akimirksniu nudegino Medeinės priekinių letenų kailį iki pat kaulų. Tačiau laukinė deivė net nekrūptelėjo. Vedama aklo įniršio, ji suleido savo milžiniškas iltis tiesiai Inti into dešinįjį petį.
„Mano saulė nebus užgesinta jūsų šiaurės purve!“ – suriko Inti, jo balsas skambėjo kaip ugnikalnio išsiveržimas.
Nepaisydamas to, kad vilkės dantys trauškė jo auksinę mėsą, jis pakėlė savo skeptrą ir visa jėga suvarė jį Medeinei tiesiai into sužeistą šoną. Įkaitęs auksas ir saulės liepsna įsiveržė giliai into jos vidurius. Medeinės oda pradėjo svilti, o iš jos žaizdų ant pelenų pasipylė verdanti, juoda derva, kuri maišėsi su Inti auksiniu krauju into vientisą masę. Skausmo pamišusi Medeinė staigiu galvos judesiu išplėšė Inti petį kartu su ranka ir skeptru. Lydytas auksas ištaško litrais, užliedamas kaimo centrą ir akimirksniu paversdamas purvą stiklu. Inkų valdovas suklupo, jo veidas karštligiškai trūkinėjo, tačiau iš jo krūtinės išsiveržė grynos saulės ugnies spindulys, nukreiptas tiesiai Medeinei into moteriškąjį veidą.
Deivės oda pradėjo luptis ir anglėti, tačiau ji nesitraukė nė per žingsnį. Jos vilkiški dantys su kraupiu traškesiu susitiko pačioje Inti auksinio kaklo šerdyje. Inkų saulės valdovas paleido paskutinį klyksmą, kol jo deformuotas kūnas visiškai ištirpo. Inti buvo nugalėtas.
5 Skyrius: Skerdynės pelenuose
Pergalės akimirką, iš kraujo pūgos sūkurio, tiesiai Medeinei iš nugaros išniro Huicilopočtli. Actekų karo dievas, gindamas savo mirštantį pietų sąjungininką, šoko su nežemišku, grobuonišku įniršiu. Jo obsidianinis kalavijas su baisiu švilpesiu smigo giliai Medeinei into nugarą – tiesiai tarp pečių menčių, kur jungėsi jos žvėriško kūno stuburas.
„Šiaurės kale! Tavo mėsa pamaitins mano gyvates!“ – staugė Huicilopočtli, jo burna išsiviepė iki ausų, o iš akių pasipylė juoda derva.
Ašmenys perskrodė mėsą, o iš gilios žaizdos litrais pasipylė verdanti, juoda baltiškos deivės derva. Medeinė paleido agonijos kupiną kauksmą, kuris privertė subyrėti likusius kaimo trobų kaminus. Huicilopočtli suleido savo pajuodusius nagus into žaizdą, bandydamas plėšti jos stuburą iš vidaus. Tačiau baltiškosios girios deivė skausmo pamišusi staigiu judesiu apsisuko ore. Jos masyvi uodega ir letenos nagai pagavo Huicilopočtli vidury šuolio. Vienu žaibišku judesiu ji suleido savo sužalotus nagus tiesiai actekų dievui into pilvą ir rėžė žemyn.
Medeinė sunkiai suklupo ant priekinių kojų, o iš gilios žaizdos jos nugaroje vis dar srovėmis tekėjo juoda derva. Šalia jos purve tįsojo Huicilopočtli – actekų karo dievas bandė šliaužti. Tada garuojantis purvas kaimo centre pradėjo skystėti. Iš šlapiu liūno glėbio lėtai išniro Velnias. Jo milžiniškas kūnas buvo aplipęs šimtamečių durpių sluoksniu. Kai jo viena didžiulė, žaliai švytinti akis užfiksavo merdintį actekų dievą, degančių trobų liepsnos akimirksniu nusidažė melsvai ir pradėjo gęsti.
„Svetimšali rubežiau,“ – Velnio balsas nuskambėjo tiesiai Huicilopočtli kaukolėje. – „Tu medžiojai mano vaikus Pajautos slėnyje. Dabar mano samanoms reikia tavo trąšos.“
Velnias lėtai užmynė savo sunkia koja ant actekų dievo krūtinės ląstos. Pasigirdo šlapias šonkaulių lūžis. Velnias pasilenkė arčiau, jo ilgi nagai įsmigo giliai into pilvą. Vienu lėtu judesiu jis suėmė Huicilopočtli širdį ir suspaudė delną. Širdis sprogo. Huicilopočtli kūnas akimirksniu pradėjo trauktis ir pūti, virstamas sausomis plunksnomis ir dulkėmis. Actekų karo dievas nustojo egzistuoti.
6 Skyrius: Perkūno teismas
Kruvina pūga virš sudeginto kaimo akimirksniu nuslopo, užleisdama vietą spengiančiai, mirtinai tylai. Virš Pajautos slėnio pakibo juodi, metalinio sunkumo debesys. Velnias pakėlė savo žalią akį into dangų. Medeinė, gausiai kraujuodama, išleido gilų, duslų urgžgimą. Jie žinojo šį ženklą. Akinantis, melsvai baltas žaibas perskyrė dangų pusiau su tokiu griaustiniu, kad pati žemė po sugriautomis trobomis suvirpėjo. Smūgis teko tiesiai into kaimo centrą, akimirksniu paversdamas purvą stiklu.
Iš dūmų ir degančios elektros išlydžių iškilo Perkūnas. Dangaus budelis buvo milžiniškas, jo šarvų plokštės nukaltos iš juodo amžino granito, o gyslose tekėjo skysta lavos ugnis. Jo rankose žaižaravo sunkus, dviasmenis kirvis, nuo kurio briaunų žemyn srovėmis liejosi gryna kosminė energija.
„Išgamos iš pietų!“ – sugriaudėjo Perkūnas, jo trigubas balsas ištaškė paskutinius likusius kaimo akmenis. – „Jūs išdrįsote sudeginti mano šventąjį ąžuolą. Jūs liejote mirtingųjų kraują mano žemėje. Jūsų teismas prasideda dabar!“
Virš miško medžių viršūnių pasigirdo šiurpus šnypštimas. Kvecalcoatlis – paskutinis gyvas likęs pietų panteono dievas – išniro iš debesų. Milžiniška sparnuota gyvatė buvo pamišusi iš įniršio dėl savo brolių Inti ir Huicilopočtli žūties. Jos žali, smaragdiniai žvynai švietė nuodinga šviesa, o iš nasrų virvėmis tįso mirtini ugnies liežuviai. Kvecalcoatlis puolė iš viršaus, bandydamas apsivynioti aplink Perkūno granito kūną.
Tačiau dangaus valdovas net nepasitraukė. Perkūnas sugriebė skriejančią sparnuotąją gyvatę plikomis rankomis tiesiai už nasrų. Elektros išlydis akimirksniu sudegino actekų dievo dantis ir virto dūmais jo gerklėje. Kvecalcoatlis klykė iš agonijos, plaktamas Perkūno žaibų, kol jo žali žvynai pradėjo luptis.
„Mano dangus nepriklauso ropliams!“ – užriko Perkūnas ir, iškėlęs savo sunkiąją granite koją, prispaudė gyvatės uodegą prie žemės.
Vienu galingu kirvio kirtimu Perkūnas nukirto kairįjį Kvecalcoatlio sparną. Pasipylė tirštas, šviečiantis dieviškasis kraujas, kuris degino sniegą. Gyvatė karštligiškai bandė suleisti savo nuodus Perkūnui into kaklą, tačiau dangaus budelis antrą kartą pakėlė kirvį. Ašmenys smigo tiesiai Kvecalcoatliui per kaukolę, perskrosdami jo smaragdinį kūną iki pat žemės pamatų.
Akinantis ugnies ir žaibų sprogimas nušvietė visą Kernavę. Paskutinis actekų dievas sukrėtė žemę ir virto suanglėjusia, nejudria mase. Perkūnas ištraukė kirvį, jo lavos akys nusisuko into sužeistą Medeinę ir pelkėse tūpantį Velnią. Svetimšaliai buvo sunaikinti.
Epilogas: Amžinasis įšalas
Užgijus didžiausioms skerdynių žaizdomis, Pajautos slėnį sukaustė anomalus, stingdantis šaltis. Temperatūra nukrito taip žemai, kad net likęs gyvųjų kraujas akimirksniu virto ledo kristalais. Žuvusių actekų ir inkų dievų liekanos – suanglėjęs Kvecalcoatlio kūnas, Huicilopočtli pelenai ir Inti lydyto aukso balos – buvo užrakinti storame, skaidriame ledo sluoksnyje, tapsdami piliakalnių pamatų dalimi.
Velniabalio pelkėje mažasis Jonas sėdėjo po storu ledo kupolu, kurį jam sukūrė požemių valdovas. Jis girdėjo, kaip pamažu rimsta baisusis miško dundesys. Šiaurės dvasios apgynė savo namus, tačiau kaina buvo kaimo sunaikinimas.
Medeinė lėtai nušliaužė į giliausius šilo tankumynus gydytis savo gilių žaizdų, o Velnias vėl pasinėrė į juodąjį liūną, palikdamas žemės paviršių ramybėje. Virš Kernavės pakilo šalta, giedra žiemos saulė, kurios spinduliai lūžo lede įšalusiame svetimšalių dievų aukse. Baltų dievai dar kartą įrodė, kad šios girios priklauso tik jiems, o kiekvienas įsibrovėlis čia ras tik savo paties kraujo upę ir amžiną miegą po samanomis.

Prologas: Išgamos gimimas
Sena, ant nukankinto krikščionių kankinio odos išskusta pranašystė, tūkstantmetį saugota po pranciškonų vienuolyno griuvėsiais, skelbė baisią lemtį. Kai trys pūvančios galybės – Šiaurės Perkūnas, Olimpo Hadas ir Kapitolijaus Plutonas – susirinks ryti vienas kito likučių, žemė taps mėsykla. Pranašystė reikalavo, kad iš mirtingos moters įsčių, apvaisintų trijų mirusių pasaulių sėkla, gimtų Vaikas-Išgama. Jo verksmas turėjo suvirpinti dangų, o jo gyslomis tekanti visų dievų galybė – suvienyti juos į vieną nemirtingą imperiją.
Tačiau vienybė buvo susieta su mirtimi. Vaikas privalėjo būti paaukotas tą pačią akimirką, kai jo galva išlįs į šviesą. Jo šilta širdis turėjo būti suėsta trijų dievų, o kūno mėsa išsklaidyta po pelkes. Jei vaiko kraujas neaplies trijų panteonų akmenų – dievai suės patys save, o žemė taps amžinu pūvančiu kapu.
1 Skyrius: Kruvina sėkla
Naktinis Vilniaus Verkių miškas kvepėjo ne pavasariu, o tvaiku, kuris paprastai tvyro gyvulių skerdyklose. Elena bėgo pro tankius krūmus, jos kvėpavimas draskė gerklę. Ji buvo tik studentė, pasiklydusi po vėlyvo vakarėlio, tačiau dabar jos realybė buvo virtusi košmaru. Už nugaros girdėjosi garsai, kurie neturėjo priklausyti jokiam žemiškam padarui – sunkus, metalinis šarvų žvangėjimas, sumaišytas su šlapiu, pūvančių šaknų šliaužimu.
Ji įgriuvo į apleisto, dar XIX amžiuje sudegusio vandens malūno rūsį. Čia tvyrojo aklina tamsa, sulaužyta tik silpnos, melsvos šviesos, sklindančios iš giliai po žeme esančio šulinio. Elena susigūžė kampe, bandydama užspausti sau burną, tačiau buvo per vėlu. Iš šulinio gelmių pakilo trys šešėliai. Kai melsva šviesa nušvietė jų veidus, Elena prarado balsą iš siaubo.
Pirmasis buvo Hadas – graikų požemių valdovas, tačiau jo kūnas buvo išpuvęs, iš jo akių bėgo juoda derva, o iš burnos kyšojo nukankintų sielų liežuviai. Antrasis buvo jo brolis dvynys Plutonas – romėniškasis mirties dievas, įspraustas į surūdijusius, kraujuojančius legionieriaus šarvus, jo veidas buvo nukaltas iš šalto, mirtino marmuro, kuris nuolat trūkinėjo. Trečiasis buvo vietinis – baltiškasis Velnias, milžiniškas, samanotas padaras su viena žalia akimi ir ožio ragais, aplipusiais šviežia žmonių mėsa.
„Štai ji,“ – Hado balsas nuskambėjo kaip tūkstančio kapų dūzgimas. – „Paskutinė švari šios žemės įsčių linija.“
„Mano legionai reikalauja atgimimo,“ – sudundėjo romėnas Plutonas, jo geležiniai pirštai sugriebė Eleną už plaukų ir ištempė ją į rūsio centrą. Mergina bandė priešintis, spirti, tačiau jos jėgos prieš šiuos monstrus buvo niekas.
Velnias priėjo arčiau, jo ilgi, paukštiški nagai perrėžė Elenos marškinius, palikdami gilias, kraujuojančias žymes ant jos pilvo. Trys dievai nesikovė dėl jos – jie dalinosi ja. Jie suleido savo pūvančius pirštus į jos kūną, įliedami savo tamsią, nemirtingą sėklą tiesiai į jos įsčias. Elena pajuto nežmonišką, deginantį skausmą, tarsi jos viduje būtų užviręs skystas metalas. Jos pilvas akimirksniu išsipūtė, oda pradėjo trūkinėti, o permatomose gyslose pasipylė juodas, degančių dievų kraujas. Ritualas buvo baigtas. Monstrai atsitraukė, palikdami Eleną klykti ant kruvinų rūsio grindų.
2 Skyrius: Mėsos pūga
Vilniaus gatvės ištirpo gyvame košmare. Virš Gedimino prospekto pakibo purvinai raudoni debesys, o iš dangaus pliūptelėjo tirštas, šiltas kraujo lietus, akimirksniu nudažęs barokinį senamiestį mirties spalva. Oro temperatūra pakilo iki smaugiančio keturiasdešimties laipsnių karščio, priversdama upelius asfalte virti. Žmonės klykdami bėgo iš automobilių, tačiau pastatų rūsiai ir lauko kavinės tapo jų spąstais.
Prospekto viduryje stovėjo Marsas. Romėnų karo dievas buvo įspraustas į gigantiškus, pajuodusius geležies šarvus, iš kurių plyšių be perstojo pulsavo pūvantys raumenys. Jo rankose gniaužiamas gladiujus skrodė panikos apimtų praeivių kūnus su mechaniniu tikslumu. Kiekviena nukirsta galūnė maitino jo jėgas.
„Silpna mirtingųjų mėsa!“ – riaumojo Marsas, jo balsas skambėjo kaip tūkstančių legionierių skydų dūžiai į kaulus. Jis sugriebė bėgantį vyrą ir vienu judesiu perplėšė jį pusiau, apliedamas šaligatvį viduriais. – „Hadas pažadėjo man šio vaiko armiją. Ši žemė bus Romos imperijos kapynas!“
Iš gretimos gatvės, atskriedama virš sulaužytų troleibusų linijų, išniro Artemidė. Graikų deivė šuoliavo lydima savo išsigimusių šunų, kurių nulupta oda tįso sniego ir kraujo košėje. Jos įskiltas lankas spjaudė juodas strėles – kiekviena iš jų, pataikiusi į žmogų, priversdavo jo kūną akimirksniu sprogti iš vidaus.
„Tu per lėtas, romėnų rubežiau!“ – klykė Artemidė, herojės geltonos akys lakstė po krauju plūstančias gatves. Ji nusileido ant sudaužyto automobilio stogo, nagais perplėšdama vairuotojo gerklę. – „Išgama mano įsčiose auga! Ji priklauso Olimpui, o ne tavo supuvusiam Kapitolijui!“
„Ji nepriklauso niekam iš jūsų, svetimšaliai monstrai!“ – staiga dangus virš Vilniaus televizijos bokšto suskilo į tūkstančius melsvų šukių.
Akinantis žaibo smūgis rėžėsi tiesiai tarp Marso ir Artemidės, sudegindamas aplinkinius pastatus iki pamatų. Iš rūkstančio kraterio iškilo Perkūnas. Baltų dangaus budelis buvo milžiniškas, jo kūnas sudarytas iš degančio granito ir gyvos elektros srovių. Jo rankose žaižaravo sunkus kirvis, o lavos veidas buvo persikreipęs iš nevaldomo įniršio.
„Jūs išniekinote mano girias ir mano šventovę savo pūvančiu maru!“ – griaudėjo Perkūnas, jo balsas išdaužė visus likusius miesto langus. Jis pakėlė kirvį, nukreipdamas naują žaibų bangą tiesiai į abu pietų dievus. – „Šiandien jūsų kraujas tekės kartu su mirtingųjų mėsa. Aš sudeginsiu šį miestą, bet vaikas niekada neišvys šviesos!“
3 Skyrius: Šventasis karas dėl mėsos
Vilniaus senamiestis virto planetarinio masto skerdykla. Romėnų ir graikų panteonai, susijungę į laikiną, pūvančią koaliciją, susirėmė su baltiškaisiais miškų ir dangaus valdovais. Romėnų dievai judėjo kaip geležinė, nepakeliama karinė mašina. Plutonas ir Marsas vadovavo legionams, sudarytiems iš nukankintų sielų šarvuose. Jų taktinė brutalumas neturėjo ribų – romėnų kariai gyvais nagais ir gladiujais lupo odą nuo smulkesnių baltiškų dvasių.
„Užrakinkite kelius! Nulupkite jų mišką iki kaulų!“ – staugė Plutonas, jo marmurinis veidas trūkinėjo, o iš plyšių veržėsi degantis sieros skystis.
Iš kitos pusės Hadas paleido dvasinį marą. Tai buvo pilkas, tirštas rūkas, slenkantis per Gedimino kalno papėdę. Kiekviena baltiškų dievų dvasia, įkvėpusi šio Maro, akimirksniu pūvo gyva. Jų mediniai kūnai ištirpo į juodą, dvokiantį skystį. Tačiau baltų dievų atsakas buvo baisesnis už bet kokį organizuotą terorą. Tai buvo grynas, laukinis įniršis.
Medeinė, pasirodžiusi kaip trijų aukštų namo dydžio vilkė kruvinu moters veidu, įsiveržė į graikų nimfų ir satyrų gretas. Jos žandikauliai užsitrenkdavo su baisiu traškesiu. Ji sugriebdavo graikų nimfas už galūnių ir plėšė jas pusiau, tėkšdama dievišką, auksinį jų kraują ant šaligatvių. Šalia jos miško medžiai prabudo – jų šaknys virto gyvais mėsos malūnais, kurie įtraukdavo romėnų legionierius, traiškydami jų šarvus į vientisą košę.
Perkūnas skriejo virš šio pragaro, jo granito kirvis skrodė patį orą. Kiekviena jo smūgis sudegindavo šimtus graikų ir romėnų dvasių, palikdamas tik pajuodusius kaulus. „Jūs sudegsite mano žemėje!“ – griaudėjo dangaus budelis, nukirsdamas sparnuotą romėnų Viktorijos deivę.
Gedimino kalno papėdėje Marsas nesitraukė. Jo juodi plieno šarvai alsavo krauju, o rankoje gniaužiamas dvišakis kalavijas dūzgė. „Laukinė miško kalyte!“ – suriko Marsas, jo balsas perskrodė griuvėsius. – „Tavo giria bus išdeginta!“
„Svetimšali rubežiau,“ – Medeinės moteriškasis veidas persikreipė, o iš vilkiškų nasrų pasipylė juoda derva. – „Ši žemė ryja imperijas. Tu būsi tik trąša.“
Marsas šoko pirmyn. Jo dvišakis kalavijas rėžėsi tiesiai Medeinei į krūtinę. Pasigirdo baisus raumenų plėšimo garsas, ir iš gilios žaizdos pliūptelėjo tirštas kraujas. Medeinė net nesuklykė – tik savo masyvia letena smogė Marsui atgal. Smūgis buvo toks stiprus, kad romėnų karo dievo skydas subyrėjo into tūkstančius geležinių šukių, o šarvai įsmigo giliai į krūtinę. Marsas nuskriejo per prospektą.
Tačiau Marsas buvo karo esmė. Jis atsistojo iš griuvėsių, spjaudydamasis savo auksiniu krauju. Vieno žaibišku judesiu jis atsirado po Medeinės pilvu ir pradėjo be gailesčio varyti savo kalaviją gilyn. Kraujas tyško litrais. Medeinė suleido savo iltis tiesiai Marsui į kairįjį petį ir tiesiog išplėšė jo ranką. Marsas suriko iš agonijos, tačiau dešine ranka sugebėjo suvaryti kalaviją Medeinei tiesiai po žandikauliu.
4 Skyrius: Mėsos slėptuvė
Per patį šių skerdynių centrą bėgo Elena. Vaizdas buvo sunkiai pakeliamas. Jos pilvas jau buvo pasiekęs devintą mėnesį – milžiniškas, deformuotas, ištemptas iki ribos. Per ploną, pamėlusią merginos odą aiškiai matėsi aštrūs Išgamos nagai, draskantys jos gimdą. Kiekvienas žingsnis Elenai kėlė agoniją, jos kojomis srovėmis tekėjo juodas kraujas.
Mergina šliaužė per pragarą, jos nagai smigo į šlapią žemę. Virš jos galvos prašvilpė nukirsta graikų nimfos galva. Bėgti nebuvo kur – romėnų legionierių likučiai naršė prospektą, ieškodami būtent jos. Elena suprato, kad drabužiai padarys ją lengvu grobiu. Sukaupusi paskutines jėgas, ji įsivertė į gilią, sprogimo išraustą duobę. Čia, vienas ant kito, gulėjo dešimtys nukautų romėnų legionierių.
Mergina sukando dantis, kad nesuvemtų. Ji įšliaužė į patį krūvos vidurį, rankomis traukdama ant savęs sunkias, šaltas žuvusių kareivių kojas ir nukirstus torsus. Ji pasislėpė po storu mėsos ir geležies sluoksniu, palikdamas tik nedidelį plyšį tarp šarvų plokščių. Vaiko širdis jos viduje plakė tokiu greičiu, kad Elenai atrodė, jog jos pačios šonkauliai tuoj sulūš.
Tiesiai virš jos slėptuvės pasigirdo sunkūs, metaliniai žingsniai. Pro plyšį Elena pamatė sužeistą romėnų legionierių. Jis stovėjo ant mėsos krūvos, jo kalavijas varvėjo juoda derva. Jis pradėjo badyti kūnų krūvą, tikrindamas, ar nėra gyvų. Kalavijas pervėrė tiesiai virš Elenos gulinčio kareivio šlaunį. Šiltas kraujas pradėjo bėgti tiesiai merginai ant veido. Ji užsimerkė, sulaikiusi kvėpavimą, kol ašmenys praėjo vos per kelis centimetrus nuo jos pilvo.
„Čia nieko nėra, tik supuvę lavonai!“ – sušuko kareivis kitam ir nulipo žemyn. Elena liko gulėti mėsos spąstuose.
Tačiau tamsa aplink ją staiga pasidarė dar sunkesnė. Juodos, pūvančios Hado šaknys suvaržė kūnų krūvą, o tada su kraupiu traškesiu išplėšė Eleną iš jos mėsos slėptuvės. Mergina klykė iš skausmo. Plutonas sugriebė ją už plaukų, o Hadas užspaudė jai burną. Jų prisilietimas dvokė kapų siera.
„Indas mūsų rankose,“ – sudundėjo Plutonas. – „Perkelk mus, brola.“
5 Skyrius: Sulaužytas ašis
Akimirksniu erdvė aplink juos ištirpo. Vilniaus skerdynių triukšmą pakeitė kurtinanti, mirtina šventosios kirtavietės tyla. Jie atsidūrė Romovėje. Žemė čia buvo juoda, o centre stūksojo milžiniškas, plokščias aukuro akmuo. Prie jo, tamsiame rūke, jų jau laukė išdavikas Velnias. Jo žalia akis tamsoje žibėjo nepasotinamu alkiu. Velnias, pajutęs progą, nusprendė išduoti baltiškąją pusę dėl vaiko sielos dalies.
„Atgabenote,“ – sugurgždėjo Velnias per savo nukirstų varnų galvas. – „Laikas perskrosti įsčias. Jo galybė išlaisvins mus visus.“
Plutonas šiurkščiai numetė Eleną ant šalto, apledėjusio akmens. Mergina raitėsi iš agonijos. Jos pilvas deformavosi, audiniai trūkinėjo, o iš po odos pradėjo veržtis gintarinė ir purpurinė šviesa. Kūdikis – trijų panteonų Išgama – buvo pasiruošęs išlįsti į pasaulį. Monstrai išskleidė savo nagus, pasiruošę perplėšti vaiką, suėsti jo širdį ir išpildyti pranašystę.
Tačiau vaikas nespėjo gimti. Dangus virš Romovės suskilo su tokiu griaustiniu, kad pati žemė po aukuru pasislinko. Akinantis, mėlynas žaibas – tyras, nevaldomas kosminis pyktis – trenkė tiesiai į Elenos įsčias. Smūgis buvo toks tikslus ir galingas, kad merginos kūnas akimirksniu virto pelenais, o jos viduje buvęs kūdikis net nespėjo išleisti pirmojo verksmo. Žaibo ugnis sudegino Išgamos kūną dar prieš jam išvystant šviesą, visiškai sulaužydama tamsiąją pranašystę.
Iš rūkstančių pelenų iškilo Perkūnas. Jo granito kūnas pulsavo visomis trimis magiškos šviesos spalvomis: dangiškuoju baltiškos elektros gintaru, purpurine Olimpo derva ir šalta romėniško plieno pilkuma. Žuvusio kūdikio galybė – visų trijų nemirtingų pasaulių sėkla – nesusijungė su aukurais. Ją visą, iki paskutinio lašo, per savo žaižaruojantį kirvį persigėrė pats Perkūnas. Dangaus budelio akys užsidegė trimis skirtingomis liepsnomis, o jo ūgis išaugo dvigubai. Jis tapo vieninteliu, absoliučiu šio pasaulio valdovu, pasisavinusiu graikų ir romėnų esybę.
„Pranašystė mirė kartu su išgama!“ – užriko Perkūnas, jo naujasis, trigubas balsas privertė Hadą, Plutoną ir Velnią suklupti ant kelių nuo gryno siaubo. – „Dabar jūsų kraujas priklauso man!“
6 Skyrius: Trigubas teismas
Romovės šventykloje neliko vietos šviesai – tik akinantis, mirtinas žaibų spektras. Priešais Perkūną, purviname sniege ir pelenuose, klūpėjo trys likę dievai: Hadas, Plutonas ir išdavikas Velnias. Jų tamsus paktas ir viltys užvaldyti pasaulį subyrėjo into šukes. Jie nebemąstė apie valdžią – jų akyse degė tik laukinis, mirtinas siaubas.
„Svetimšaliai ir išgamos,“ – sugriaudėjo Perkūnas, o jo žingsnis sukrėtė žemės pamatus. – „Jūsų pūvanti mėsa per ilgai teršė mano šventoves.“
Pirmasis puolė Plutonas. Romėnų mirties dievas, vedamas kario instinkto, suriko ir šoko pirmyn, iškėlęs savo gladiujų. Tačiau Perkūnas net nenaudojo kirvio – jis tiesiog sugriebė Plutoną už jo marmurinio veido. Dieviškoji elektra akimirksniu suveikė kaip lydykla. Marmuras pradėjo trūkinėti, o iš po šarvų pasipylęs auksinis romėnų kraujas užvirė ir išgaravo. Perkūnas suspaudė delną, ir Plutono galva sprogo kaip akmeninė vaza, ištaškydama šukes. Romos mirties valdovas virto pelenų krūva.
Hadas, pamatęs brolio dvynio baigtį, bandė trauktis into savo šešėlių karalystę. Jo pūvančios šaknys pradėjo lįsti atgal į žemę, o iš burnos pasipylė juodas dvasinis maras.
„Mano požemiai tavęs nepriims!“ – užriko Perkūnas. Vieno kirvio kirtimu jis perskrodė žemę, sukurdamas gilų kraterį, pilną skystos ugnies. Hado šešėliai buvo išplėšti into šviesą. Perkūnas sugriebė graikų valdovą už stuburo ir tiesiog perplėšė jo kūną pusiau. Juoda graikų derva išsiliejo fontanu, o Hadas nustojo egzistuoti.
Liko tik Velnias. Baltų požemių išgama šliaužė per sniegą, jo vienintelė žalia akis isteriškai lakstė, ieškodama išsigelbėjimo. Jis bandė šnabždėti senovinius pagoniškus prakeiksmus, tačiau jo paties kalba prieš Perkūno rūstybę neturėjo galios. Perkūnas lėtai priėjo prie išdaviko. Jis užmynė savo sunkia granite koja ant Velnio ožio ragų, prispausdamas jo galvą prie kruvino aukuro akmens.
„Tu pardavei šią žemę svetimiems už mėsos gurkšnį,“ – šaltu, trigubu šnabždesiu ištarė Perkūnas.
Kirvis smigo žemyn. Ašmenys perskrodė Velnio kaukolę, o žalia akis sprogo su baisiu garsu. Perkūnas jo kirviu išgėrė paskutinius baltiškos tamsos likučius, palikdamas tik sausą, pajuodusį odos gabalą ant akmens.
Šventykloje įsiviešpatavo aklina, spengianti tyla. Visi keturi dievai buvo sunaikinti, o pranašystė – sudeginta kartu su Elenos įsčiomis. Perkūnas atsisuko į kirtavietės kraštą. Tolumoje, virš sudeginto ir krauju užlieto Vilniaus, pamažu pradėjo kilti pirmoji tikra, šalta ir pilka aušra. Kraujo lietus liovėsi. Pasaulis buvo išvalytas nuo senųjų panteonų mėsos, tačiau jame neliko vietos ir žmonėms. Virš žemės stūksojo tik vienas, trigubai galingesnis ir negailestingas dangaus valdovas, pasirengęs sukurti naują pasaulį iš pelenų ir geležies.

Akys nemirksi,
Šaltas šešėlis žolėj,
Dingsta be garso.

suskaičiavau: savo eilės dar laukia 50 kūrinių.