Prologas: Išgamos gimimas
Sena, ant nukankinto krikščionių kankinio odos išskusta pranašystė, tūkstantmetį saugota po pranciškonų vienuolyno griuvėsiais, skelbė baisią lemtį. Kai trys pūvančios galybės – Šiaurės Perkūnas, Olimpo Hadas ir Kapitolijaus Plutonas – susirinks ryti vienas kito likučių, žemė taps mėsykla. Pranašystė reikalavo, kad iš mirtingos moters įsčių, apvaisintų trijų mirusių pasaulių sėkla, gimtų Vaikas-Išgama. Jo verksmas turėjo suvirpinti dangų, o jo gyslomis tekanti visų dievų galybė – suvienyti juos į vieną nemirtingą imperiją.
Tačiau vienybė buvo susieta su mirtimi. Vaikas privalėjo būti paaukotas tą pačią akimirką, kai jo galva išlįs į šviesą. Jo šilta širdis turėjo būti suėsta trijų dievų, o kūno mėsa išsklaidyta po pelkes. Jei vaiko kraujas neaplies trijų panteonų akmenų – dievai suės patys save, o žemė taps amžinu pūvančiu kapu.
1 Skyrius: Kruvina sėkla
Naktinis Vilniaus Verkių miškas kvepėjo ne pavasariu, o tvaiku, kuris paprastai tvyro gyvulių skerdyklose. Elena bėgo pro tankius krūmus, jos kvėpavimas draskė gerklę. Ji buvo tik studentė, pasiklydusi po vėlyvo vakarėlio, tačiau dabar jos realybė buvo virtusi košmaru. Už nugaros girdėjosi garsai, kurie neturėjo priklausyti jokiam žemiškam padarui – sunkus, metalinis šarvų žvangėjimas, sumaišytas su šlapiu, pūvančių šaknų šliaužimu.
Ji įgriuvo į apleisto, dar XIX amžiuje sudegusio vandens malūno rūsį. Čia tvyrojo aklina tamsa, sulaužyta tik silpnos, melsvos šviesos, sklindančios iš giliai po žeme esančio šulinio. Elena susigūžė kampe, bandydama užspausti sau burną, tačiau buvo per vėlu. Iš šulinio gelmių pakilo trys šešėliai. Kai melsva šviesa nušvietė jų veidus, Elena prarado balsą iš siaubo.
Pirmasis buvo Hadas – graikų požemių valdovas, tačiau jo kūnas buvo išpuvęs, iš jo akių bėgo juoda derva, o iš burnos kyšojo nukankintų sielų liežuviai. Antrasis buvo jo brolis dvynys Plutonas – romėniškasis mirties dievas, įspraustas į surūdijusius, kraujuojančius legionieriaus šarvus, jo veidas buvo nukaltas iš šalto, mirtino marmuro, kuris nuolat trūkinėjo. Trečiasis buvo vietinis – baltiškasis Velnias, milžiniškas, samanotas padaras su viena žalia akimi ir ožio ragais, aplipusiais šviežia žmonių mėsa.
„Štai ji,“ – Hado balsas nuskambėjo kaip tūkstančio kapų dūzgimas. – „Paskutinė švari šios žemės įsčių linija.“
„Mano legionai reikalauja atgimimo,“ – sudundėjo romėnas Plutonas, jo geležiniai pirštai sugriebė Eleną už plaukų ir ištempė ją į rūsio centrą. Mergina bandė priešintis, spirti, tačiau jos jėgos prieš šiuos monstrus buvo niekas.
Velnias priėjo arčiau, jo ilgi, paukštiški nagai perrėžė Elenos marškinius, palikdami gilias, kraujuojančias žymes ant jos pilvo. Trys dievai nesikovė dėl jos – jie dalinosi ja. Jie suleido savo pūvančius pirštus į jos kūną, įliedami savo tamsią, nemirtingą sėklą tiesiai į jos įsčias. Elena pajuto nežmonišką, deginantį skausmą, tarsi jos viduje būtų užviręs skystas metalas. Jos pilvas akimirksniu išsipūtė, oda pradėjo trūkinėti, o permatomose gyslose pasipylė juodas, degančių dievų kraujas. Ritualas buvo baigtas. Monstrai atsitraukė, palikdami Eleną klykti ant kruvinų rūsio grindų.
2 Skyrius: Mėsos pūga
Vilniaus gatvės ištirpo gyvame košmare. Virš Gedimino prospekto pakibo purvinai raudoni debesys, o iš dangaus pliūptelėjo tirštas, šiltas kraujo lietus, akimirksniu nudažęs barokinį senamiestį mirties spalva. Oro temperatūra pakilo iki smaugiančio keturiasdešimties laipsnių karščio, priversdama upelius asfalte virti. Žmonės klykdami bėgo iš automobilių, tačiau pastatų rūsiai ir lauko kavinės tapo jų spąstais.
Prospekto viduryje stovėjo Marsas. Romėnų karo dievas buvo įspraustas į gigantiškus, pajuodusius geležies šarvus, iš kurių plyšių be perstojo pulsavo pūvantys raumenys. Jo rankose gniaužiamas gladiujus skrodė panikos apimtų praeivių kūnus su mechaniniu tikslumu. Kiekviena nukirsta galūnė maitino jo jėgas.
„Silpna mirtingųjų mėsa!“ – riaumojo Marsas, jo balsas skambėjo kaip tūkstančių legionierių skydų dūžiai į kaulus. Jis sugriebė bėgantį vyrą ir vienu judesiu perplėšė jį pusiau, apliedamas šaligatvį viduriais. – „Hadas pažadėjo man šio vaiko armiją. Ši žemė bus Romos imperijos kapynas!“
Iš gretimos gatvės, atskriedama virš sulaužytų troleibusų linijų, išniro Artemidė. Graikų deivė šuoliavo lydima savo išsigimusių šunų, kurių nulupta oda tįso sniego ir kraujo košėje. Jos įskiltas lankas spjaudė juodas strėles – kiekviena iš jų, pataikiusi į žmogų, priversdavo jo kūną akimirksniu sprogti iš vidaus.
„Tu per lėtas, romėnų rubežiau!“ – klykė Artemidė, herojės geltonos akys lakstė po krauju plūstančias gatves. Ji nusileido ant sudaužyto automobilio stogo, nagais perplėšdama vairuotojo gerklę. – „Išgama mano įsčiose auga! Ji priklauso Olimpui, o ne tavo supuvusiam Kapitolijui!“
„Ji nepriklauso niekam iš jūsų, svetimšaliai monstrai!“ – staiga dangus virš Vilniaus televizijos bokšto suskilo į tūkstančius melsvų šukių.
Akinantis žaibo smūgis rėžėsi tiesiai tarp Marso ir Artemidės, sudegindamas aplinkinius pastatus iki pamatų. Iš rūkstančio kraterio iškilo Perkūnas. Baltų dangaus budelis buvo milžiniškas, jo kūnas sudarytas iš degančio granito ir gyvos elektros srovių. Jo rankose žaižaravo sunkus kirvis, o lavos veidas buvo persikreipęs iš nevaldomo įniršio.
„Jūs išniekinote mano girias ir mano šventovę savo pūvančiu maru!“ – griaudėjo Perkūnas, jo balsas išdaužė visus likusius miesto langus. Jis pakėlė kirvį, nukreipdamas naują žaibų bangą tiesiai į abu pietų dievus. – „Šiandien jūsų kraujas tekės kartu su mirtingųjų mėsa. Aš sudeginsiu šį miestą, bet vaikas niekada neišvys šviesos!“
3 Skyrius: Šventasis karas dėl mėsos
Vilniaus senamiestis virto planetarinio masto skerdykla. Romėnų ir graikų panteonai, susijungę į laikiną, pūvančią koaliciją, susirėmė su baltiškaisiais miškų ir dangaus valdovais. Romėnų dievai judėjo kaip geležinė, nepakeliama karinė mašina. Plutonas ir Marsas vadovavo legionams, sudarytiems iš nukankintų sielų šarvuose. Jų taktinė brutalumas neturėjo ribų – romėnų kariai gyvais nagais ir gladiujais lupo odą nuo smulkesnių baltiškų dvasių.
„Užrakinkite kelius! Nulupkite jų mišką iki kaulų!“ – staugė Plutonas, jo marmurinis veidas trūkinėjo, o iš plyšių veržėsi degantis sieros skystis.
Iš kitos pusės Hadas paleido dvasinį marą. Tai buvo pilkas, tirštas rūkas, slenkantis per Gedimino kalno papėdę. Kiekviena baltiškų dievų dvasia, įkvėpusi šio Maro, akimirksniu pūvo gyva. Jų mediniai kūnai ištirpo į juodą, dvokiantį skystį. Tačiau baltų dievų atsakas buvo baisesnis už bet kokį organizuotą terorą. Tai buvo grynas, laukinis įniršis.
Medeinė, pasirodžiusi kaip trijų aukštų namo dydžio vilkė kruvinu moters veidu, įsiveržė į graikų nimfų ir satyrų gretas. Jos žandikauliai užsitrenkdavo su baisiu traškesiu. Ji sugriebdavo graikų nimfas už galūnių ir plėšė jas pusiau, tėkšdama dievišką, auksinį jų kraują ant šaligatvių. Šalia jos miško medžiai prabudo – jų šaknys virto gyvais mėsos malūnais, kurie įtraukdavo romėnų legionierius, traiškydami jų šarvus į vientisą košę.
Perkūnas skriejo virš šio pragaro, jo granito kirvis skrodė patį orą. Kiekviena jo smūgis sudegindavo šimtus graikų ir romėnų dvasių, palikdamas tik pajuodusius kaulus. „Jūs sudegsite mano žemėje!“ – griaudėjo dangaus budelis, nukirsdamas sparnuotą romėnų Viktorijos deivę.
Gedimino kalno papėdėje Marsas nesitraukė. Jo juodi plieno šarvai alsavo krauju, o rankoje gniaužiamas dvišakis kalavijas dūzgė. „Laukinė miško kalyte!“ – suriko Marsas, jo balsas perskrodė griuvėsius. – „Tavo giria bus išdeginta!“
„Svetimšali rubežiau,“ – Medeinės moteriškasis veidas persikreipė, o iš vilkiškų nasrų pasipylė juoda derva. – „Ši žemė ryja imperijas. Tu būsi tik trąša.“
Marsas šoko pirmyn. Jo dvišakis kalavijas rėžėsi tiesiai Medeinei į krūtinę. Pasigirdo baisus raumenų plėšimo garsas, ir iš gilios žaizdos pliūptelėjo tirštas kraujas. Medeinė net nesuklykė – tik savo masyvia letena smogė Marsui atgal. Smūgis buvo toks stiprus, kad romėnų karo dievo skydas subyrėjo into tūkstančius geležinių šukių, o šarvai įsmigo giliai į krūtinę. Marsas nuskriejo per prospektą.
Tačiau Marsas buvo karo esmė. Jis atsistojo iš griuvėsių, spjaudydamasis savo auksiniu krauju. Vieno žaibišku judesiu jis atsirado po Medeinės pilvu ir pradėjo be gailesčio varyti savo kalaviją gilyn. Kraujas tyško litrais. Medeinė suleido savo iltis tiesiai Marsui į kairįjį petį ir tiesiog išplėšė jo ranką. Marsas suriko iš agonijos, tačiau dešine ranka sugebėjo suvaryti kalaviją Medeinei tiesiai po žandikauliu.
4 Skyrius: Mėsos slėptuvė
Per patį šių skerdynių centrą bėgo Elena. Vaizdas buvo sunkiai pakeliamas. Jos pilvas jau buvo pasiekęs devintą mėnesį – milžiniškas, deformuotas, ištemptas iki ribos. Per ploną, pamėlusią merginos odą aiškiai matėsi aštrūs Išgamos nagai, draskantys jos gimdą. Kiekvienas žingsnis Elenai kėlė agoniją, jos kojomis srovėmis tekėjo juodas kraujas.
Mergina šliaužė per pragarą, jos nagai smigo į šlapią žemę. Virš jos galvos prašvilpė nukirsta graikų nimfos galva. Bėgti nebuvo kur – romėnų legionierių likučiai naršė prospektą, ieškodami būtent jos. Elena suprato, kad drabužiai padarys ją lengvu grobiu. Sukaupusi paskutines jėgas, ji įsivertė į gilią, sprogimo išraustą duobę. Čia, vienas ant kito, gulėjo dešimtys nukautų romėnų legionierių.
Mergina sukando dantis, kad nesuvemtų. Ji įšliaužė į patį krūvos vidurį, rankomis traukdama ant savęs sunkias, šaltas žuvusių kareivių kojas ir nukirstus torsus. Ji pasislėpė po storu mėsos ir geležies sluoksniu, palikdamas tik nedidelį plyšį tarp šarvų plokščių. Vaiko širdis jos viduje plakė tokiu greičiu, kad Elenai atrodė, jog jos pačios šonkauliai tuoj sulūš.
Tiesiai virš jos slėptuvės pasigirdo sunkūs, metaliniai žingsniai. Pro plyšį Elena pamatė sužeistą romėnų legionierių. Jis stovėjo ant mėsos krūvos, jo kalavijas varvėjo juoda derva. Jis pradėjo badyti kūnų krūvą, tikrindamas, ar nėra gyvų. Kalavijas pervėrė tiesiai virš Elenos gulinčio kareivio šlaunį. Šiltas kraujas pradėjo bėgti tiesiai merginai ant veido. Ji užsimerkė, sulaikiusi kvėpavimą, kol ašmenys praėjo vos per kelis centimetrus nuo jos pilvo.
„Čia nieko nėra, tik supuvę lavonai!“ – sušuko kareivis kitam ir nulipo žemyn. Elena liko gulėti mėsos spąstuose.
Tačiau tamsa aplink ją staiga pasidarė dar sunkesnė. Juodos, pūvančios Hado šaknys suvaržė kūnų krūvą, o tada su kraupiu traškesiu išplėšė Eleną iš jos mėsos slėptuvės. Mergina klykė iš skausmo. Plutonas sugriebė ją už plaukų, o Hadas užspaudė jai burną. Jų prisilietimas dvokė kapų siera.
„Indas mūsų rankose,“ – sudundėjo Plutonas. – „Perkelk mus, brola.“
5 Skyrius: Sulaužytas ašis
Akimirksniu erdvė aplink juos ištirpo. Vilniaus skerdynių triukšmą pakeitė kurtinanti, mirtina šventosios kirtavietės tyla. Jie atsidūrė Romovėje. Žemė čia buvo juoda, o centre stūksojo milžiniškas, plokščias aukuro akmuo. Prie jo, tamsiame rūke, jų jau laukė išdavikas Velnias. Jo žalia akis tamsoje žibėjo nepasotinamu alkiu. Velnias, pajutęs progą, nusprendė išduoti baltiškąją pusę dėl vaiko sielos dalies.
„Atgabenote,“ – sugurgždėjo Velnias per savo nukirstų varnų galvas. – „Laikas perskrosti įsčias. Jo galybė išlaisvins mus visus.“
Plutonas šiurkščiai numetė Eleną ant šalto, apledėjusio akmens. Mergina raitėsi iš agonijos. Jos pilvas deformavosi, audiniai trūkinėjo, o iš po odos pradėjo veržtis gintarinė ir purpurinė šviesa. Kūdikis – trijų panteonų Išgama – buvo pasiruošęs išlįsti į pasaulį. Monstrai išskleidė savo nagus, pasiruošę perplėšti vaiką, suėsti jo širdį ir išpildyti pranašystę.
Tačiau vaikas nespėjo gimti. Dangus virš Romovės suskilo su tokiu griaustiniu, kad pati žemė po aukuru pasislinko. Akinantis, mėlynas žaibas – tyras, nevaldomas kosminis pyktis – trenkė tiesiai į Elenos įsčias. Smūgis buvo toks tikslus ir galingas, kad merginos kūnas akimirksniu virto pelenais, o jos viduje buvęs kūdikis net nespėjo išleisti pirmojo verksmo. Žaibo ugnis sudegino Išgamos kūną dar prieš jam išvystant šviesą, visiškai sulaužydama tamsiąją pranašystę.
Iš rūkstančių pelenų iškilo Perkūnas. Jo granito kūnas pulsavo visomis trimis magiškos šviesos spalvomis: dangiškuoju baltiškos elektros gintaru, purpurine Olimpo derva ir šalta romėniško plieno pilkuma. Žuvusio kūdikio galybė – visų trijų nemirtingų pasaulių sėkla – nesusijungė su aukurais. Ją visą, iki paskutinio lašo, per savo žaižaruojantį kirvį persigėrė pats Perkūnas. Dangaus budelio akys užsidegė trimis skirtingomis liepsnomis, o jo ūgis išaugo dvigubai. Jis tapo vieninteliu, absoliučiu šio pasaulio valdovu, pasisavinusiu graikų ir romėnų esybę.
„Pranašystė mirė kartu su išgama!“ – užriko Perkūnas, jo naujasis, trigubas balsas privertė Hadą, Plutoną ir Velnią suklupti ant kelių nuo gryno siaubo. – „Dabar jūsų kraujas priklauso man!“
6 Skyrius: Trigubas teismas
Romovės šventykloje neliko vietos šviesai – tik akinantis, mirtinas žaibų spektras. Priešais Perkūną, purviname sniege ir pelenuose, klūpėjo trys likę dievai: Hadas, Plutonas ir išdavikas Velnias. Jų tamsus paktas ir viltys užvaldyti pasaulį subyrėjo into šukes. Jie nebemąstė apie valdžią – jų akyse degė tik laukinis, mirtinas siaubas.
„Svetimšaliai ir išgamos,“ – sugriaudėjo Perkūnas, o jo žingsnis sukrėtė žemės pamatus. – „Jūsų pūvanti mėsa per ilgai teršė mano šventoves.“
Pirmasis puolė Plutonas. Romėnų mirties dievas, vedamas kario instinkto, suriko ir šoko pirmyn, iškėlęs savo gladiujų. Tačiau Perkūnas net nenaudojo kirvio – jis tiesiog sugriebė Plutoną už jo marmurinio veido. Dieviškoji elektra akimirksniu suveikė kaip lydykla. Marmuras pradėjo trūkinėti, o iš po šarvų pasipylęs auksinis romėnų kraujas užvirė ir išgaravo. Perkūnas suspaudė delną, ir Plutono galva sprogo kaip akmeninė vaza, ištaškydama šukes. Romos mirties valdovas virto pelenų krūva.
Hadas, pamatęs brolio dvynio baigtį, bandė trauktis into savo šešėlių karalystę. Jo pūvančios šaknys pradėjo lįsti atgal į žemę, o iš burnos pasipylė juodas dvasinis maras.
„Mano požemiai tavęs nepriims!“ – užriko Perkūnas. Vieno kirvio kirtimu jis perskrodė žemę, sukurdamas gilų kraterį, pilną skystos ugnies. Hado šešėliai buvo išplėšti into šviesą. Perkūnas sugriebė graikų valdovą už stuburo ir tiesiog perplėšė jo kūną pusiau. Juoda graikų derva išsiliejo fontanu, o Hadas nustojo egzistuoti.
Liko tik Velnias. Baltų požemių išgama šliaužė per sniegą, jo vienintelė žalia akis isteriškai lakstė, ieškodama išsigelbėjimo. Jis bandė šnabždėti senovinius pagoniškus prakeiksmus, tačiau jo paties kalba prieš Perkūno rūstybę neturėjo galios. Perkūnas lėtai priėjo prie išdaviko. Jis užmynė savo sunkia granite koja ant Velnio ožio ragų, prispausdamas jo galvą prie kruvino aukuro akmens.
„Tu pardavei šią žemę svetimiems už mėsos gurkšnį,“ – šaltu, trigubu šnabždesiu ištarė Perkūnas.
Kirvis smigo žemyn. Ašmenys perskrodė Velnio kaukolę, o žalia akis sprogo su baisiu garsu. Perkūnas jo kirviu išgėrė paskutinius baltiškos tamsos likučius, palikdamas tik sausą, pajuodusį odos gabalą ant akmens.
Šventykloje įsiviešpatavo aklina, spengianti tyla. Visi keturi dievai buvo sunaikinti, o pranašystė – sudeginta kartu su Elenos įsčiomis. Perkūnas atsisuko į kirtavietės kraštą. Tolumoje, virš sudeginto ir krauju užlieto Vilniaus, pamažu pradėjo kilti pirmoji tikra, šalta ir pilka aušra. Kraujo lietus liovėsi. Pasaulis buvo išvalytas nuo senųjų panteonų mėsos, tačiau jame neliko vietos ir žmonėms. Virš žemės stūksojo tik vienas, trigubai galingesnis ir negailestingas dangaus valdovas, pasirengęs sukurti naują pasaulį iš pelenų ir geležies.





