Visatos perkrovimas

1 skyrius: Katastrofa dykumoje
Kosmosas nemoka gailėtis, tačiau planeta X-42 turėjo savo, ypatingą žiaurumo formą.
Žvalgybos laivas „Odisėjas“ krito per retą, bet toksišką atmosferą kaip liepsnojanti kometa. Viskas įvyko per kelias minutes. Variklių skyriaus sprogimas, kaukiančios sirenos, o tada – kurtinantis smūgis į begalines, rūdimis dvelkiančias kopas.
Kai pagrindinis kompiuteris galutinai užgeso, korpuse liko tik mirtina, slegianti tyla.
Kapitonė Viktorija Holt atmerkė akis. Burnoje jautė kraujo skonį. Pro sudužusį kapitono tiltelio triumą matėsi tik raudonas, nejudantis dangus ir dulkės. Ji nusisegė saugos diržus ir sunkiai nukrito ant pakreiptų grindų.
– Ataskaita, – užkimusiu balsu ištarė ji. – Kas gyvas?
Iš tamsos ir dūmų pasigirdo kosulys. Vyriausiasis inžinierius Lukas, laikydamasis už sužeisto šono, išlindo iš po nukritusios valdymo konsolės.
– Gyvas, kapitone. Bet „Odisėjas“ mirė. Ryšio nėra. Antigravitaciniai varikliai virto metalo lažu. Mes įstrigome.
Netrukus iš vidinių skyrių pasigirdo daugiau balsų. Iš trisdešimties įgulos narių gyvi liko tik dvylika. Likusieji miegojo amžinu miegu po sulankstytomis metalo konstrukcijomis. Tarp gyvųjų buvo ir jauna ksenobiologė daktarė Elenė Krauz, kuri jau spėjo prie riešo pritvirtintu skeneriu ištirti aplinką.
– Kapitone, – prabilo Elenė, jos balsas drebėjo, bet ne iš baimės, o iš nuostabos. – Atmosferoje yra deguonies, bet radiacijos lygis ties kritine riba. Ir... čia nėra jokios gyvybės. Jokios. Skeneris nerodo net bakterijų. Ši planeta yra visiškai mirusi.
Viktorija priėjo prie rankiniu būdu atverto šliuzo. Ji žengė žingsnį į išorę. Padas giliai smigo į smulkų, violetinio atspalvio smėlį.
Aplinkui, kiek užmatė akys, driekėsi banguojančios kopos ir aštrios, tarsi peiliai, juodo akmens uolos. Karštas, sausas vėjas nedvelkė. Nebuvo jokio garso – nei paukščių giesmės, nei augalų šlamėjimo. Tik spengianti, slegianti tyla, kuri atrodė sunkesnė už pačią planetos gravitaciją.
Žmonija vos prieš kelis dešimtmečius išsiveržė į gilųjį kosmosą. Jie greitai sužinojo, kad visata jau turi savo šeimininkus. Troksai, dastortai ir kramplokai buvo pasidalinę žvaigždes, o žmonėms liko tik trupiniai ir pavojingos, neištirtos teritorijos. Tokios kaip ši – sektorius X-42, kurio visi vengė.
– Ruoškite stovyklą, – įsakė Viktorija, stengdamasi, kad jos balsas skambėtų tvirtai. – Surenkite vandenį, maisto davinius ir medicinos atsargas. Jei tyla mus stebi, turime būti pasiruošę.
Lukas jau pradėjo montuoti avarinius energijos elementus, kai staiga daktarės Elenės skeneris pradėjo trumpai, ritmingai pypsėti. Tai nebuvo gedimas.
– Kapitone... – Elenė pakėlė akis į horizontą, kur tarp dviejų milžiniškų uolų skendėjo šešėlis. – Skeneris kažką aptiko. Už dviejų kilometrų nuo mūsų. Tai ne gamtinis objektas. Ir jis... jis spinduliuoja energiją, kurios dažnio aš niekada gyvenime nesu mačiusi.
Mirtinoje dykumos tyloje kažkas nubudo. Ir tai buvo tik pradžia.
2  skyrius: Paslaptingas radinys
Smėlis girgždėjo po sunkiais batų padais. Viktorija, Elenė ir Lukas, nešini keliais išgelbėtais impulsiniu šautuvu, judėjo link uolų plyšio. Likusi įgula liko prie „Odisėjo“ nuolaužų, bandydama pastatyti laikiną pastogę nuo alinančio karščio.
Elenė nuolat žvelgė į skenerio ekraną, kurio mirgėjimas apšvietė jos veidą.
– Signalas stiprėja, – sušnabždėjo ji, balsu sulaužydama slegiančią tylą. – Bet tai neturi prasmės. Pagal fizikos dėsnius, šis energijos šaltinis turėjo sudeginti mano jutiklius prieš dešimt minučių. O jis tiesiog... vibruoja.
– Gal tai Troksų paliktas karinis švyturys? – paklausė Lukas, atsargiai žvalgydamasis į juodas, aštrias uolas. – Jei jų kariai čia buvo, mes einame tiesiai į spąstus.
– Ne, Lukai, – papurtė galvą ksenobiologė. – Troksų technologija palieka purviną, sunkią radiaciją. Šis dažnis švarus. Švelnus. Tarsi pati planeta kvėpuotų.
– Ši planeta mirusi, Elene. Mirusios planetos nekvėpuoja, – Nukirto Viktorija, pakeldama ranką ir liepdama visiems sustoti.
Jie priėjo gilaus, siauro kanjono kraštą. Apačioje, kur nepasiekė raudona saulės šviesa, tvyrojo tiršta tamsa. Tačiau pačiame centre kažkas pulsavo. Tai buvo silpna, indigo spalvos šviesa.
– Nusileidžiame, – įsakė kapitonė. – Saugikliai išjungti, ginklai parengtyje.
Po dešimties minučių sunkaus lipimo žemyn akmenuotu šlaitu, jie atsidūrė priešais struktūrą, kuri privertė juos sustoti. Tai nebuvo pastatas ar laivas. Tai buvo milžiniškas, tobulo apskritimo formos žiedas, įaugęs tiesiai į juodą uolą. Jo paviršius nebuvo metalinis ar akmeninis – jis atrodė kaip sukietėjusi tamsa, išmarginta smulkiomis, švytinčiomis gijomis.
Lukas pribėgęs pasilenkė ir palietė žiedo pagrindą.
– Čia nėra jokių sujungimų. Jokių varžtų, jokių suvirinimo žymių. Tai viena monolitinė masė.
– Pažvelkite į šias žymes, – Elenė pirštų galiukais perbraukė per švytinčius glifus. – Tai ne Troksų hieroglifai ir ne Dastortų kodai. Tai... tai primena senovės žvaigždžių žemėlapius, bet žvaigždžių išsidėstymas visiškai kitoks.
– Kitoks? Ką tai reiškia? – paklausė Viktorija, nepaleisdama šautuvo iš rankų.
– Tai reiškia, kapitone, kad kai šis daiktas buvo sukurtas, mūsų matoma visata atrodė visiškai kitaip. Žvaigždynai, kuriuos žinome, dar net nebuvo gimę. Šiam objektui gali būti milijardai metų. Jis senesnis už viską, ką žino trys didžiosios rasės.
– Tai neįmanoma, – sumurmėjo Lukas, jo balsas suvirpėjo. – Troksai teigia, kad jie yra seniausia civilizacija. Jie būtų tai radę.
– O kas, jei ieškojo, bet nerado? – Viktorija žengė arčiau, jos žvilgsnis užsifiksavo ties žiedo centru, kur oras keistai virpėjo, iškraipydamas erdvę už jo. – Žiūrėkite į vidų. Ten nėra tolimesnės uolos sienos. Ten... tuštuma.
– Kapitone, atsitraukite! – staiga sušuko Elenė, kai jos skeneris pradėjo klykti aukštu, nenutrūkstamu tonu. – Energijos lygis kyla! Artefaktas reaguoja į mūsų buvimą!
– Aš nieko neliečiau! – teisinosi Lukas, atšokdamas atgal.
– Tam nereikia prisilietimo, – Elenės akys išsiplėtė iš siaubo ir susižavėjimo. – Jis reaguoja į mūsų biologinį lauką. Į deguonį, kurį iškvepiame. Į mūsų DNR. Jis laukė kažko gyvo.
Staiga indigo šviesa žiede virto akinančiu, baltu blyksniu. Kanjoną sudrebino žemas, viską virpinantis garsas, panašus į griaustinį. Virš jų, giedrame raudoname planetos danguje, sužibo trys naujos, ryškios žvaigždės. Jos judėjo. Ir judėjo greitai, besileisdamos tiesiai į X-42 atmosferą.
Viktorija pažvelgė į viršų, o tada į savo komandą.
– Mūsų signalas nebuvo vienintelis, kurį jis išsiuntė. Mes ką tik pažadinome visą galaktiką. Ruoškitės, prasideda medžioklė.
3 skyrius: Medžiotojai prabunda
Dangus virš X-42 skyrėsi pusiau. Trys didžiuliai ugnies pėdsakai rėžė raudoną atmosferą, o kurtinantis garsas privertė drebėti po kojomis esantį smėlį.
– Jie jau čia, – Lukas stipriau suspaudė impulsinį šautuvą, jo krumpliai pabalo. – Kaip jie mus rado taip greitai?
– Jie rado ne mus, – Elenė skubiai slėpė skenerį į taktinę kišenę. – Jie sekė artefakto energijos bangą. Tai buvo toks stiprus impulsas, kad jį pajuto net tolimiausiame galaktikos pakraštyje.
– Judam atgal prie laivo nuolaužų, – įsakė Viktorija, rodydama ranka link kanjono išėjimo. – Reikia perspėti likusią įgulą. Jei mus apsups čia, šiame rure, mes tapsime lengvu grobiu.
Jiems nespėjus pasiekti slėnio lygumos, horizonte pasirodė pirmasis laivas. Tai buvo kampuotas, masyvus, tamsiai pilko metalo Troksų transporteris. Jis rėžėsi į smėlį vos už kilometro nuo sudužusio „Odisėjo“, pakeldamas milžinišką violetinių dulkių debesį. Troksai nelaukė. Jų šliuzai atsivėrė akimirksniu, ir į dykumą išsirito sunkiai šarvuoti, keturrankiai kariai, nešini plazminiais ginklais.
– Troksų avangardas, – pro binoklį stebėdama aplinką sušnibždėjo Viktorija. – Jie nesiderės. Jie valo teritoriją.
– Žiūrėkite į dešinę! – Lukas parodė pirštu į virš uolų pakilusį visiškai tylų, glotnų, sidabrinį diską.
Tai buvo Dastortų žvalgybinis modulis. Jis ne nuleido karius, o paleido dešimtis smulkių, skraidančių dronų, kurie kaip metalinių vabzdžių spiečius pradėjo skenuoti uolas, ieškodami bet kokio gyvybės pėdsako. Dastortai visada veikė iš tolo – pirma surinkdavo informaciją, manipuliuodavo aplinka, o tik tada smogdavo.
– O kur tretieji? – Elenė baugščiai apsidairė, prisiminusi Kramplokus.
Atsakymas atėjo iš po žemės. Tolumoje, tiesiai po viena iš kopų, smėlis pradėjo suktis į milžinišką sūkurį. Iš jo išniro kirmėliškos, pusiau organinės, pusiau mechaninės būtybės. Kramplokai neturėjo individualios valios – jie judėjo kaip viena banga, valdomi kolektyvinio proto. Jų biologiniai jutikliai akimirksniu užfiksavo žmonių šiluminius pėdsakus.
– Jie mus mato! – sušuko Lukas, kai vienas iš Kramplokų padarų atsigręžė į jų pusę ir išleido šiurpų, ultragarsinį klyksmą.
– Bėgam! Į uolų labirintus! Prie laivo grįžti nebegalime, – Viktorija paleido trumpą ugnies papliūpą į artėjantį Dastortų droną. Jis sprogo mėlyna kibirkščių kruša. – Lukas, vesk Elenę! Aš dengiu užnugarį!
Troksų kariai, išgirdę šūvius, paleido sunkiąsias plazmines baterijas. Violetinis smėlis virto stiklu nuo karščio. Tuo pat metu Kramplokų masė pradėjo greitai šliaužti uolomis aukštyn, o Dastortų laivas paleido elektromagnetinį impulsą, kuris akimirksniu išjungė Luko ir Elenės skenerius.
Žmonės liko akli ir kurti, įstrigę tarp trijų galingiausių visatos rasių, kurios pradėjo negailestingą medžioklę dėl paslapties, paslėptos X-42 gelmėse.
4 skyrius: Aljansai ir išdavystės
Uolų plyšys, į kurį įšoko bėgliai, pasirodė esąs įėjimas į milžinišką, tamsų požeminių urvų tinklą. Virš jų galvų dundėjo žemė – Troksų plazminės salvės ir Dastortų orbitaliniai smūgiai drebino planetos plutą. Didžiosios rasės nesiruošė dalintis grobiu. Jos pradėjo karą.
Viktorija įjungė taktinį žibintuvėlį. Šviesos spindulys skrodė drėgnus, siaurus koridorius.
– Visi sveiki? – ji tyliai paklausė, neatitraukdama piršto nuo šautuvo nuleistuko.
– Tik pora įbrėžimų, – atsiduso Lukas, valydamas violetines dulkes nuo veido. – Bet mano ginklo energijos liko tik trisdešimt procentų. Tas Dastortų impulsas vos nesudegino baterijos.
– Žiūrėkite į šias sienas, – Elenė priglaudė delną prie uolos. Ji jau nebesinaudojo skeneriu – jis buvo visiškai sugadintas. – Šie tuneliai nėra natūralūs. Jie išskobti. Ir jie veda gilyn, tiesiai po Vartais.
Jiems judant giliau į tamsą, urvo gilumoje pasigirdo metalinis skrebenimas ir sunkus alpavimas. Viktorija iškėlė ginklą. Žibinto šviesa išplėšė iš tamsos figūrą. Tai buvo Dastortas – lieknas, keturiais šviesos jutikliais vietoje akių pasižymintis ateivis. Jo sidabrinis skafandras buvo suplėšytas, o iš žaizdos šone tekėjo tirštas, žalias skystis. Jis buvo įstrigęs po nukritusia uolos luitu.
– Nešaukite! – staiga pasigirdo sintetinis, keistai traškantis balsas tiesiai jų ausinėse. Dastortas transliavo vertimą per artimojo ryšio dažnį. – Aš... aš ne karys. Aš analitikas. Vreksas.
– Kodėl turėtume tau padėti? – rūsčiai paklausė Lukas. – Jūsų dronai ką tik bandė mus išgarinti.
– Mano rasė ieško išlikimo, kaip ir jūs, – Dastortas sunkiai sujudino savo skaitmeninius jutiklius. – Troksai... jie jau sunaikino mūsų laivyną orbitoje. Jie nepaliks gyvų. Jei padėsite man išsilaisvinti, aš pasidalinsiu informacija, kurios jums reikia, kad išgyventumėte.
Viktorija akimirką dvejojo. Pasitikėti Dastortu – rase, žinoma dėl savo manipuliacijų – buvo beprotybė. Tačiau jie neturėjo pasirinkimo. Ji linktelėjo Lukui. Abu vyrai sukaupę jėgas pakėlė akmenį. Vreksas sunkiai išsirito iš po jo, giliai kvėpuodamas filtruotu oru.
– Kalbėk, – trumpai nukirto kapitonė.
– Jūs, žmonės, manote, kad patekote į paprastą katastrofą, – sušnypštė Vreksas, ranka laikydamas sužeistą šoną. – Bet šie Vartai... jie yra priežastis, kodėl mūsų trys rasės nekariavo atviro karo tūkstantį metų. Mes bijojome vieni kitų. O dabar, kai Vartai aktyvuoti, tas, kas pirmas juos perpras, ištrins kitus iš galaktikos žemėlapio. Jūs esate tik pėstininkai. Maži, trapūs pėstininkai, kurie netyčia užmynė ant minos.
– Kas per Vartai? Kokia jų paskirtis? – Elenė žengė žingsnį į priekį, jos ksenobiologės smalsumas nugalėjo baimę.
Vreksas keistai nusijuokė – garsas primena stiklo dūžius.
– Jūs manote, kad jie veda į kitus pasaulius. Troksai mano, kad tai ginklas. Kramplokai mato tai kaip naują evoliucijos etapą. Bet tiesa yra ta, kad niekas nežino. Visi tiesiog nori būti pirmieji. Ir mano rasė... mano vadai jau sudarė paktą su Troksais, kad sunaikintų jus ir Kramplokus. O tada jie išduos ir Troksus.
Staiga tunelio pradžioje pasigirdo šiurpus, Kramplokų kolektyvinio proto klyksmas. Siena šalia jų pradėjo skeldėti – Kramplokų kirmėlės graužėsi tiesiai per uolą, sekdamos šviežio kraujo kvapu.
– Jie čia! – sušuko Lukas.
Vreksas, staigiu ir netikėtu judesiu, pastūmė Elenę tiesiai link griūvančios sienos, o pats, aktyvavęs paslėptą asmeninį maskuotės įrenginį, ištirpo tamsiuose tunelio gilumuose.
– Išdavikas! – suriko Viktorija, griebdama Elenę už rankos ir tempdama atgal, kai pro sieną pralindo pirmieji Kramplokų čiuptuvai.
Aljansas truko vos kelias minutes. Žaidimas buvo kur kas purvinesnis, nei žmonės galėjo įsivaizduoti, o laikas bėgo.
5 skyrius: Vartų paslaptis
Kramplokų klyksmai pamažu tilo tunelių tolybėse. Viktorija, Elenė ir Lukas, bėgdami per staigius požeminius posūkius, netikėtai išniro į milžinišką, kupolo formos salę. Tai buvo ta pati erdvė, esanti tiesiai po Vartais, tačiau čia sienos švytėjo kur kas ryškiau. Šviesa sklido iš tūkstančių smulkių, judančių glifų, kurie plaukiojo akmeniniuose reljefuose tarsi šviesos žuvys naktiniame vandenyje.
Salės centre stovėjo masyvus, iš uolos iškilęs pultas. Ant jo gulėjo sudužusio „Odisėjo“ nešiojamasis terminalas. Prie jo, prijungęs kelis storus laidus tiesiai prie švytinčių gijų, dirbo vyriausiasis laivo mokslininkas – profesorius Aras, kuris sugebėjo čia pasislėpti po laivo katastrofos.
– Profesoriau! Jūs gyvas! – Elenė pribėgo prie jo, vos gaudydama kvapą.
Aras net neatsisuko. Jo akys, pilnos karštligiško užsidegimo, atsispindėjo žaižaruojančiame terminalo ekrane. Jo pirštai žaibiškai bėgiojo klaviatūra.
– Gyvas, bet laiko neturime, – greitai sumurmėjo mokslininkas. – Kai viršuje prasidėjo mūšis, aš supratau, kad šie požemiai veikia kaip artefakto procesorius. Šis daiktas... jis kalba. Ir aš pagaliau pralaužiau pirminį jo sintaksės kodą.
– Ką tau pavyko sužinoti? – Viktorija atsistojo prie įėjimo į salę, stebėdama tamsius tunelius ir saugodama užnugarį. – Viršuje Troksai ir Dastortai naikina vieni kitus. O Dastortų analitikas mus ką tik išdavė. Mums reikia atsakymų dabar.
Aras paspaudė paskutinį klavišą, ir salės sienose glifai staiga sustojo. Jie suformavo tris milžiniškas holografines projekcijas. Vienoje matėsi brutalūs Troksų protėviai, kitoje – ankstyvieji Dastortų kosminiai laivai, trečioje – primityvi Kramplokų biomasė.
– Pažvelkite į datavimo duomenis, – Aras parodė į skaičių sekas, kurios neturėjo pabaigos. – Šis artefaktas... šie Vartai egzistavo dar prieš Didįjį sprogimą. Jie senesni už pačią mūsų Visatą. Jie buvo čia, kai nebuvo nei vienos žvaigždės, nei vienos planetos.
Lukas sutrikęs pasitrynė kaktą.
– Bet tai prieštarauja visai astrofizikai. Kaip kažkas gali būti senesnis už erdvę ir laiką?
– Nes jie sukurti iš kitos, ankstesnės realybės materijos, – paaiškino Aras, jo balsas suvirpėjo iš pagarbos šiam radiniui. – Tūkstantmečius Trys Didžiosios rasės sekė šio artefakto mitus. Jų seniausiuose metraščiuose rašoma apie „Absoliučios Galios Šaltinį“. Troksai manė, kad tai ginklas, galintis vienu smūgiu išgarinti ištisas galaktikas. Dastortai tikėjo, kad tai begalinis energijos ir žinių šaltinis, leisiantis jiems manipuliuoti pačiu laiku. O Kramplokai... jie jautė tai kaip dieviškąjį šauksmą, skirtą sujungti visą gyvybę į vieną protą.
– Ir todėl jie pasiruošę sudeginti šią planetą, kad tik jį gautų, – tarė Viktorija, suprasdama situacijos rimtumą. – Jie kariauja tūkstantį metų dvasiniame lygmenyje, o dabar tas karas persikėlė čia.
– Taip, – Elenė priėjo arčiau hologramos, tyrinėdama glifų struktūrą. – Vartai yra raktas į absoliučią visatos kontrolę. Kas valdo vartus, tas rašo naujas taisykles visoms esamoms rasėms. O mes, žmonės, esame tik maža, jauna rūšis, kuri netyčia įžengė į dievų kambarį.
Staiga salės lubos smarkiai sudrebėjo. Nuo viršaus pradėjo kristi akmeniniai luitai, o švytintys glifai ant sienų nusidažė grėsminga, ryškiai raudona spalva.
– Jie prasiveržė, – Lukas pakėlė ginklą. – Troksų sunkioji artilerija gręžia tiesiai per viršutinius uolos sluoksnius. Jie žino, kad mes čia.
Viktorija pažvelgė į profesorių Arą, o tada į Elenę.
– Mums nebėra kur bėgti. Jei jie paims Vartus, žmonijai neliks vietos šioje visatoje. Turime rasti būdą, kaip juos sustabdyti, arba mirti bandant.
6 skyrius: Pirmoji sandūra
Sunkūs požeminio kupolo skliautai neatlaikė. Viršutinė uolos dalis įgriuvo su kurtinančiu trenksmu, į salę įsileisdama alinančią raudoną planetos šviesą ir milžiniškus dulkių debesis. Kartu su griūvančiomis uolomis į gilumą nusileido pirmieji Troksų kariai. Jų keturrankiai siluetai, apsaugoti sunkiais, švytinčiais šarvais, atrodė grėsmingai.
– Traukiamės į šonines vėdinimo šachtas! – sušuko Viktorija, paleisdama ugnies seriją į artimiausią Troksų karį. Kulka tik skrebeno per jo šarvus, tačiau privertė jį atsitraukti.
Žmonių komanda sugebėjo pasislėpti siaurose, aukštai sienose iškirstose nišose, iš kurių puikiai matėsi visa centrinė salė. Tai buvo ideali vieta partizaninei taktikai. Žmonių buvo per mažai tiesioginiam mūšiui, tačiau jie turėjo kai ką geresnio – žinojimą, kad ateiviai nekenčia vieni kitų.
– Profesoriau, ar jūsų terminalas dar veikia? – skubiai paklausė Elenė, prisiglaudusi prie uolos.
– Ryšys su kai kuriais glifais išliko, – sušnypštė Aras, skubiai spaudydamas nešiojamojo kompiuterio klavišus. – Galiu trumpam manipuliuoti salės apšvietimu ir kai kuriais energijos srautais.
– Puiku. Lukai, paruošk paskutines elektromagnetines granatas, – Viktorijos akys žibėjo koviniu azartu. – Mes priversime juos patikėti, kad juos puola ne žmonės, o jų pačių priešai.
Tučiu tuojau į salę per kitą įgriuvą įsiveržė Dastortų elitinis būrys. Jie judėjo plastiškai, jų rankose žaižaravo molekuliniai ašmenys, o ore sklandė sunkesni koviniai dronai. Vos jiems pasirodžius, salės gilumoje iš smėlio sūkurių ėmė lįsti ir Kramplokų biomasė. Trys didžiosios rasės atsidūrė vienoje patalpoje, pasiruošusios žiauriausiam susidūrimui.
– Dabar, profesoriau! – įsakė Viktorija.
Aras aktyvavo kodą. Salės indigo šviesos staiga užgeso, o po akimirkos sužibo ryškia, Troksų kariniams švyturiams būdinga raudona spalva. Tuo pat metu Lukas metė elektromagnetinę granatą tiesiai į Dastortų dronų spiečių. Dronai sukvailiojo ir paleido nevaldomas plazmines salves... tiesiai į Troksų pozicijas.
– Jie mus išduoda! Sunaikinti Dastortus! – per visą salę nugriaudėjo Troksų vado riksmas, kurį žmonių ausinės išvertė akimirksniu.
Troksai atsakė sunkiąja ugnimi. Salėje kilęs chaosas buvo apokalipsės vertas vaizdas. Dastortai, manydami, kad Troksai sulaužė anksčiau minėtą paktą, paleido savo mirtinus virpesių ginklus. Į šį jovalą įsiliejo ir Kramplokai, kurie puolė viską, kas judėjo, nesuprasdami, kas yra draugas, o kas priešas.
Žmonės iš savo slėptuvių tiksliais, pavieniais šūviais tik palaikė ugnį. Kai Troksų kariai pradėdavo imti viršų, Viktorija duodavo ženklą, ir Lukas paleisdavo šūvį į virš jų kabančius uolos luitus, palaidodamas ateivius po akmenimis. Jei Dastortai bandydavo persigrupuoti, profesorius Aras trumpam nukreipdavo Vartų energijos iškrovą į jų pusę.
– Tai veikia! – džiūgavo Lukas, matydamas, kaip dešimtys stipriausių visatos rasių karių naikina vieni kitus dėl žmonių sukelto chaoso. – Jie patys išsivalys kelią mums!
Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Didžiulė Kramplokų masė, pajutusi, kad šūviai į salės centrą skrieja iš viršutinių nišų, staiga nustojo pulti Troksus. Tūkstančiai mažų, švytinčių akių vienu metu atsisuko tiesiai į žmonių slėptuvę. Kolektyvinis protas suprato apgaulę.
7 skyrius: Kova dėl rakto
Kramplokų kolektyvinis intelektas buvo šiurpinančiai greitas. Supratę, kad požeminiame chaose jais manipuliuojama, jie nustojo pulti Troksus ir Dastortus. Vietoj to tūkstančiai šliaužiančių, pusiau mechaninių padarų suformavo gyvą banguojančią masę, kuri pradėjo kilti uolomis tiesiai į žmonių slėptuvę.
– Jie nuskaitė mūsų pozicijas! – sušuko Lukas, paskubomis keisdamas paskutinę savo šautuvo bateriją. – Kapitone, mūsų ugnies galios neužteks šiai bangai sustabdyti!
– Profesoriau, bėgdamas iš laivo pasiėmei avarinį branduolinį užtaisą. Kur jis? – Viktorijos balsas per garsiakalbius skambėjo ramiai, nors jos širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Profesorius Aras drebančia ranka parodė į sunkų metalinį lagaminą, paslėptą po pultu.
– Čia. Tai „Odisėjo“ juodosios dėžės savilikvidacijos modulis. Jei jį aktyvuosime, sprogimas sugriaus visą šį požeminį kompleksą. Bet... tai sunaikins ir Vartus. Mes palaidosime seniausią visatos paslaptį po milijonais tonų uolienų.
– Ir patys liksime po jomis, – pridūrė Lukas, paleisdamas mirtiną šūvių seriją į pirmąjį Kramploką, perkopusį nišos kraštą. Padaras sprogo rūgšties purslais, o jo vietoje akimirksniu atsirado trys nauji.
Tuo metu salės centre Troksų vadas ir likę Dastortų kariai pastebėjo, kur krypsta Kramplokų dėmesys. Jie suprato, kad žmonės yra arti Vartų valdymo pulto. Nepaisydami patirtų nuostolių, abiejų rasių likučiai pradėjo trūkti pirmyn, mindydami vieni kitus. Tai buvo paskutinis, desperatiškas rasių šturmas. Kas pirmas palies Vartų aktyvavimo raktą, tas laimės tūkstantmečių karą.
Viktorija stovėjo tarp dviejų ugnių. Kramplokų čiuptuvai jau griebė Luko šarvus, o iš apačios į juos skriejo Troksų plazminės salvės. Ji žinojo, kad evakuotis nėra jokių šansų. Laivas sudužęs, o planeta apsupta ateivių laivynų.
Tai buvo sunkiausias sprendimas jos gyvenime. Išgelbėti savo įgulą ir leisti vienai iš brutalių rasių užvaldyti Vartus, o tai reikštų garantuotą neseniai į kosmosą pakilusios žmonijos sunaikinimą ateityje. Arba paaukoti visus čia esančius, detonuoti užtaisą ir užverti Vartus amžiams.
– Lukai, Elene, profesoriau... – Viktorija atsisuko į savo žmones. Jos žvilgsnyje nebuvo baimės, tik liūdna ramybė. – Žmonija neturi pralaimėti karo, kuriame net nespėjo sudalyvauti.
Ji priėjo prie lagamino ir atvėrė apsauginį skydelį. Įvedė autorizacijos kodą. Raudonas laikmatis pradėjo skaičiuoti paskutines šešiasdešimt sekundžių.
– Kapitone, – Elenė staiga sučiupo Viktoriją už rankos, jos akys buvo pilnos ne siaubo, o karštligiško atradimo. – Palaukite! Pažvelkite į Vartų šerdį! Kai Kramplokai priartėjo prie pat pulto, glifai pradėjo keistis. Jie nesiruošia jo valdyti. Jie ruošiasi jį... aktyvuoti iš baimės! Vartai nereaguoja į užtaisą, jie reaguoja į mūsų pasiryžimą mirti!
Laikmatis nenumaldomai skaičiavo: 45 sekundės... 44...
Ateiviai jau buvo vos už kelių metrų, o Kramplokų masė užliejo pultą. Viktorijos pirštas pakibo virš detonacijos mygtuko. Ką daryti – pasitikėti mokslininkės nuojauta ir leisti įvykti tam, kas nežinoma, ar paspausti mygtuką ir užbaigti viską dabar?
8 skyrius: Vartų aktyvavimas
Laikmatis negailestingai skaičiavo paskutines sekundes: 18... 17... 16...
Kramplokų masė pralaužė apsauginį barjerą. Lukas, iššaudęs paskutinius impulsinius užtaisus, ginklo buože trenkė per ateivio šarvus. Troksų plazminis šūvis rėžėsi į sieną tiesiai virš profesoriaus Aro galvos, pasipylė skysto akmens purslai. Dastortų dronai jau suko ratus aplink valdymo pultą. Žmonės buvo visiškai įspausti į kampą. Vilties išgyventi nebeliko.
– Kapitone! – per visą triukšmą sušuko Lukas, kraujuojančia ranka prispausdamas prie žemės dar vieną padarą. – Sprogdink mus! Nepalik jiems nieko!
Viktorija pažvelgė į raudoną mygtuką, tada į Elenę, kuri karštliriškai pirštais sekė Vartų energijos gijas.
– Ne! – sušuko Elenė. – Profesoriau, nukreipkite branduolinio užtaiso energiją ne į sprogimą, o tiesiai į Vartų valdymo pultą! Mes pat patys juos aktyvuosime! Jei mirti – tai sužinant tiesą. Galbūt tai mus išganyks, o gal sudegins kartu su jais, bet tai geriau nei atiduoti šią galią šiems monstras!
Viktorija akimirksniu suprato planą. Tai buvo visiškas, beprotiškas va bank. Ji trenkė delnu per savilikvidacijos modulio ekraną, pakeisdama komandą iš „Sprogdinti“ į „Iškrauti energiją į išorinį šaltinį“.
– Profesoriau, junk laidus! – įsakė ji.
Aro rankos nedrebėjo. Jis sugriebė storus, pulsuojančius laivo laidus ir sujungė juos su senoviniu artefakto lizdu. Laikmatis pasiekė 0.
Vietoj griausmingo branduolinio sprogimo pasigirdo gilus, visą planetą perskrodęs dūzgimas. „Odisėjo“ avarinis užtaisas akimirksniu išsiliejo į Vartų grandinę. Senovinis artefaktas godžiai sugėrė žmonių technologijų energiją. Visi salėje buvę glifai iš raudonų ir indigo spalvų akimirksniu virto akinamai baltais.
– Kas vyksta?! – suriko Lukas, užsidengdamas akis.
Didžiosios rasės sustingo. Troksų kariai nuleido ginklus, Dastortų dronai tiesiog nukrito ant žemės, o Kramplokų biomasė pradėjo trauktis atgal į tamsą, tarsi gindamasi nuo dvasinio skausmo. Artefakto žiedas salės viršuje pradėjo suktis neįtikėtinu greičiu.
Centrinėje Vartų tuštumoje atsivėrė ne kosminis kelias ir ne juodoji skylė. Ten nubudo kažkas, kas priminė skystą, spindinčią šviesą. Ši šviesa nebuvo karšta – ji buvo rami, slegianti ir kartu išlaisvinanti.
– Mes tai padarėme, – sušnypštė Aras, krisdamas ant kelių ne nuo sužeidimų, o nuo jėgos, kuri pradėjo spausti visų salėje esančių būtybių protus.
Balsas. Ne ausinėse, o tiesiai jų pačių smegenyse, pasigirdo tūkstančių balsų choras. Jis nebuvo piktas. Jis skambėjo kaip labai seniai lauktas verdiktas.
Akinanti, balta šviesa išsiveržė iš požeminio kupolo, rėžėsi pro viršutinę uolų įgriuvą ir milžinišku stulpu pakilo į X-42 dangų. Per kelias sekundes šviesos banga nusidriekė per visas violetines kopas, per sudužusį „Odisėją“, pasiekė orbitoje tūnančius trijų rasių karo laivynus ir užliejo visą planetą, panardindama visatą į absoliučią, akinančią tylą.
9 skyrius: Kulminacija ir tiesos akimirka
Akinanti šviesa pamažu nuslūgo, palikdama keistą, spengiančią tylą. Viktorija atsargiai atmerkė akis, tikėdamasi išvysti sudegusius urvo skliautus arba Kramplokų dantis prie savo gerklės. Tačiau vaizdas, kurį ji pamatė, privertė ją sulaikyti kvėpavimą.
Urvo nebebuvo. Nebuvo ir raudono, toksiško planetos X-42 dangaus.
Visi – žmonės, Troksų kariai, Dastortų likučiai ir Kramplokų biomasė – stovėjo ant permatomo, stiklinio paviršiaus, pakibusio vidury absoliučios kosminės tuštumos. Aplink juos ratu sukosi tūkstančiai galaktikų, švytėjo ūkai, o erdvė pulsavo švelnia, sidabrine šviesa. Visi ginklai buvo dingę, o ateiviai atrodė visiškai paralyžiuoti, praradę bet kokią agresiją.
– Kur... kur mes esame? – iš baimės ir nuostabos sušnypštė Lukas, žiūrėdamas į savo rankas, kurios atrodė pusiau permatomos.
– Mes esame pačioje Vartų šerdyje, – ramiu, beveik hipnotizuojančiu balsu ištarė Elenė. – Tiksliau, pačioje laiko ir erdvės pradžioje.
Milžiniško, begalinio žiedo centre, virš jų galvų, pradėjo formuotis trimačiai vaizdai. Tai buvo ne ateities, o praeities projekcijos. Jos rodė neįtikėtinus įvykius: kaip gimsta ir miršta ištisos visatos, kaip viena po kitos iškyla ir išnyksta galingos civilizacijos. Tačiau visi šie vaizdai turėjo vieną bendrą bruožą – kiekviena visata galiausiai baigdavosi visišku susinaikinimu dėl joje gyvenančių rasių godumo ir karų.
Tada kosminėje tuštumoje nuskambėjo balsas. Tai nebuvo garsas, sklindantis per orą, o mintis, akimirksniu suprantama kiekvienai gyvai būtybei.
„Jūs ieškojote Vartų, kad valdytumėte esamą pasaulį,“ – kalbėjo balsas, ir Troksų vadas iš baimės susigūžė, o Dastortų jutikliai pradėjo mirgėti. „Jūs manėte, kad tai transporto tinklas arba ginklas, galintis sunaikinti jūsų priešus. Tačiau šis artefaktas nėra skirtas valdyti šią Visatą. Jis skirtas ją užbaigti.“
Hologramose pasirodė trys didžiosios rasės. Buvo rodomi vaizdai, kaip Troksai degina planetas, kaip Dastortai pavergia ištisas sistemas skaitmenine kontrole, kaip Kramplokai ryja gyvybę, nepalikdami vietos individualumui.
„Ši Visata pasiekė kritinį neapykantos ir destrukcijos lygį. Šis artefaktas yra Visatos perkrovimo mygtukas. Karantino kontrolė. Kai civilizacijų agresija pasiekia šį tašką, Vartai aktyvuojasi, kad ištrintų esamą laiko juostą ir sukurtų viską iš naujo. Švariame lape. Be jūsų“.
Siaubas sukaustė visus ateivius. Troksai, dastortai ir kramplokai suprato – jų tūkstantmečius trukusios paieškos buvo bėgimas link savo pačių budelio. Jie pat patys atvedė visatą prie ištrynimo ribos.
„Tačiau...“ – balsas aidėjo toliau, o vaizdas pasikeitė, nukrypdamas į sudužusį „Odisėją“ ir keturis žmones, pasirengusius paaukoti save. „Šį kartą Vartus aktyvavo ne dominuojančių rasių godumas, o jauniausios, neseniai pakilusios rūšies pasiaukojimas. Jūs, žmonės, ieškojote ne galios, o prieglobsčio ir teisybės. Jūsų poelgis įrodė, kad ši Visata dar turi viltį.“
Sidabrinė erdvė pradėjo trauktis, o Vartų žiedas nusileido tiesiai priešais kapitonę Viktoriją Holt. Žėrintis valdymo skydelis laukė jos rankos prisilietimo.
„Perkrovimas sustabdytas. Tačiau senoji tvarka negali tęstis. Jauniausioji rasė, parodžiusi didžiausią brandą, nuo šiol turi nuspręsti – ar ištrinti šį pasaulį, ar tapti naujaisiais jo sergėtojais ir teisėjais.“
Viktorija pažvelgė į Troksų vadą, kuris dabar atrodė mažas ir išsigandęs, tada į savo įgulą. Visi laukė jos sprendimo. Tai buvo akimirka, pakeisianti viską.
10 skyrius: Reziumė ir netikėta pabaiga
Viktorija stovėjo priešais pulsuojančią Vartų šerdį. Jos ranka pakibo virš švytinčio valdymo skydelio. Aplinkui tvyrančioje kosminėje tuštumoje tūkstančiai Troksų, Dastortų ir Kramplokų karių laukė jos nuosprendžio. Jie, valdę galaktikas tūkstantmečius, dabar tebuvo nebylūs stebėtojai, kurių likimas gulėjo jauniausios kosminės rasės rankose.
– Kapitone, – tyliai prabilo Lukas. – Jei nepersikrausime, jie grįš prie savo senų įpročių. Vos tik grįšime į realų pasaulį, jie mus sunaikins, kad paslėptų savo gėdą.
– Lukas teisus, – pritarė profesorius Aras. – Jų prigimtis – dominuoti ir naikinti.
Elenė žengė žingsnį į priekį, stebėdama aplink juos besisukančias galaktikų projekcijas.
– Bet jei pasirinksime pilną perkrovimą, ištrinsime ir Žemę. Ištrinsime viską, ką mūsų rūšis pasiekė. Turi būti kitas kelias. Vartai nesiūlo mums tiesiog paspausti mygtuko. Jie siūlo tapti teisėjais.
Viktorija giliai įkvėpė. Ji pažvelgė į Troksų vadą, kurio keturios rankos dabar drebėjo, o ne griebė ginklą. Ji suprato, kad baimė yra stipresnis vienytojas nei bet koks paktas.
– Mes neperkrausime Visatos, – tvirtai ištarė Viktorija ir nuleido delną ant Vartų šerdies. – Bet mes pakeisime jos taisykles.
Akinantis sidabrinis blyksnis sugrąžino visus atgal į planetą X-42. Tačiau aplinka jau nebuvo tokia pati. Urvo kupolas buvo atviras, o virš jų danguje nebemirgėjo karo laivų ugnys. Visi ginklai – tiek žmonių impulsai, tiek ateivių plazminės baterijos – buvo paversti neveiksmingu, šaltu metalu. Vartų energija visoje planetoje sukūrė nuolatinę neutralią zoną, kurioje joks smurtas buvo techniškai neįmanomas.
Netikėtas pabaigos posūkis paaiškėjo orbitoje. Vartai ne tik suvaldė planetos paviršių – jie integravosi į kiekvieno Troksų, Dastortų ir Kramplokų laivo navigacinę sistemą visoje galaktikoje. Kiekvienas hiper-šuolis, kiekvienas planetų kolonizavimo bandymas dabar turėjo praeiti pro Vartų filtrą. O šio filtro kontrolė buvo patikėta žmonijai.
Žmonės netapo naujaisiais visatos užkariautojais. Jie negavo milžiniškų armijų ar mirtinų ginklų. Vartai suteikė jiems kažką daug galingesnio – Galaktinį veto. Jei bet kuri iš trijų didžiųjų rasių inicijuos agresiją prieš silpnesnę rūšį ar bandys pradėti totalinį karą, Vartų algoritmas automatiškai izoliuos tos rasės gimtąją sistemą, visiškai išjungdamas jų technologijas ir sugrąžindamas juos į akmens amžių.
„Odisėjo“ įgula liko planetoje X-42, kuri iš užmiršto dykumos kampelio virto svarbiausiu Visatos centru – Galaktikos Arbitražu. Trys didžiosios rasės, tūkstantmečius ieškojusios absoliučios galios ginklo, savo pačių rankomis pastatė save į narvą, kurio raktus atidavė rasei, kurios dar vakar net nepastebėjo.
Žmonija ne pakilo į kosmosą kaip užkariautoja – ji buvo pasirinkta kaip jo sąžinė.