Likimo skeveldra

Prologas: Paskutinis pėstininkas
Galaktika neturėjo ašarų. Ji turėjo tik logistiką.
Hardotų Imperijos Didžiajame registre žmonija nebuvo pažymėta kaip kultūra, mokslo bendruomenė ar netgi kaip savarankiška gyvybės forma. Žemės kodas kariniuose kompiuteriuose buvo paprastas: Resursas Nr. 44-B. Organinė masė, pasižyminti greitu regeneracijos ciklu, dideliu skausmo slenksčiu ir gebėjimu funkcionuoti esant ekstremaliam spaudimui.
Ideali patrankų mėsa.
Šimtą metų žmonija buvo siunčiama į fronto linijas. Kai hardotai susidurdavo su jortų antimaterijos bangomis, pirmose eilėse stovėdavo žmonės, sugeriantys mirtinus spindulius savo kūnais. Kai jauni, agresyvūs lapoliai savo organiniais ašmenimis rėždavosi į hardotų pozicijas, jie pirmiausia turėdavo perbristi per milijonų žmonių lavonų jūrą. Žmonija pamiršo, kaip atrodo gimtoji planeta. Žemė virto gigantišku karinės pramonės monstru – fabriku, kuris štampavo šaudmenis svetimiems ginklams ir gimdė vaikus, kurių vienintelis gyvenimo tikslas buvo mirti už dešimčių šviesmečių esančiuose purvo apkasuose.
Giliai po žvaigždžių dulkėmis, nuarų – seniausios visatoje išlikusios rasės – dvasininkai stebėjo šį kosminį teatrą su tyliu liūdesiu. Jie žinojo tai, ko nežinojo nei brutalieji hardotai, nei šalti, viską apskaičiuojantys jortų mokslininkai. Jie žinojo, kad visata artėja prie savo pabaigos – prie momento, kai karo chaosas peržengs kritinę ribą ir pati tikrovė ims trūkinėti.
1 skyrius: Dangaus liepsnos
Sunkus, metalu ir siera persigėręs oras spaudė plaučius. Virš gamyklinių miestų, kadaise vadintų Uralo regionu, dangus niekada nebūdavo mėlynas. Jį dengė nuolatinis purvinai pilkų debesų sluoksnis, kurį kas kelias minutes perskrosdavo milžiniški hardotų transporto laivai. Kiekvienas iš jų į tolimesnius galaktikos frontus gabeno tūkstančius šauktinių – žmonių, kurių gyvybės trukmė tarpgalaktiniame kare buvo matuojama valandomis. Žmonija buvo tik skaičiai hardotų logistikos lentelėse. Patrankų mėsa.
Požeminiame bunkeryje, įrengtame giliai po veikiančia amunicijos gamykla, kapitonas rymojo prie holo-stalo. Jo veidą rėžė gilūs nuovargio randai, o akys sekė dar vieną masinio šaukimo sąrašą.
– Vakar išsiuntė dar pusę milijono iš Europos sektoriaus, – pratarė jame sėdinti technologijų karininkė, Elena. Jos pirštai nervingai bėgiojo senu, modifikuotu klaviatūros paviršiumi. – Hardotai net neduoda jiems laiko baziniams apmokymams. Tiesiog įgrūda į kapsules ir paleidžia į ugnį prieš lapolius.
– Jiems nereikia kareivių, Elena. Jiems reikia gyvų skydų, kad laimėtų laiko savo pagrindiniams kreiseriams pergrupuoti, – kapitonas sunkiai atsiduso ir išjungė ekraną. – Jei per ateinančius metus nerasime būdo suduoti smūgio jų tiekimo grandinei čia, Žemėje, neliks kam priešintis. Mes tiesiog išmirsime svetimuose karuose.
Elenos atsakymą nutraukė staigus, kurtinantis kaukimas. Tai nebuvo įprasta oro pavojaus sirena. Garsas sklido iš pačių sistemų gilumos – monitoriai ėmė mirgėti, o holograma stalo centre išsikraipė, virsdama chaotišku linijų kratiniu.
– Kas per velniava? Hardotų skaitmeninis valymas? – kapitonas akimirksniu sugriebė savo impulsinį šautuvą.
– Ne... tai ne jie, – Elena karštligiškai bandė stabilizuoti signalą. – Kažkas įskriejo į atmosferą. Greitis neįtikėtinas. Tai ne hardotų laivas ir ne astoroidas. Trajektorija visiškai laužo fizikos dėsnius. Žiūrėk!
Ekrane sekundei pasirodė vaizdas iš išorinės kameros. Juodą, dūmų pilną dangų perskrodė ne ugnies stulpas, o gyva, violetinė ir aklinai juoda liepsna. Objektas judėjo be jokio garso, palikdamas erdvėje virpantį vakuumo pėdsaką. Jis nesubyrėjo, nesumažino greičio ir sukrečiančia jėga rėžėsi į žemę toli rytuose – apleistame Sibiro krateryje.
Smūgio banga buvo keista. Žemė nesudrebėjo taip, kaip turėtų nukritus tokio dydžio kūnui. Vietoj to per visą kambarį nusirito nematoma energetinė banga.
Tą pačią akimirką bunkeryje dingo šviesa. Tačiau tai nebuvo paprastas elektros gedimas. Hardotų gamyklos pulsavimas viršuje – tas įkyrus, žemo dažnio ūžesys, prie kurio žmonės buvo įpratę per dešimtmečius – staiga nutilo.
– Elena? – tamsoje pašaukė kapitonas.
– Aš gyva. Bet mano konsolė... visi hardotų mikroschemų blokai tiesiog iškepė. Pažiūrėk pro ventiliacijos šachtą į viršų, – jos balsas drebėjo iš nuostabos ir baimės.
Kapitonas pribėgo prie metalinių grotelių ir pažvelgė į gamyklos teritoriją. Hardotų sargybiniai bokšteliai, visada švietę mirtina raudona šviesa, buvo tamsūs. Jų sunkūs gravitaciniai tankai tiesiog nukrito ant betono iš kelių metrų aukščio, o patys hardotai – milžiniški, šarvuoti padarai – sumišę bėgo iš transporto priemonių, veltui daužydami savo neveikiančius ginklus.
– Jų technologija mirė, – sušnabždėjo kapitonas, jo akyse sužibo pirmoji viltis per daugelį metų. – Visas sektorius atjungtas. Kas ten bebūtų nukritę Sibire, tai paralyžiavo galingiausią visatos rasę.
– Kapitone, mes turime judėti dabar, – Elena tamsoje surado mechaninį prožektorių, veikiantį senosios Žemės baterijomis. – Jei tai sužlugdė hardotus, jie padarys viską, kad tą daiktą sunaikintų. Ir jie nebus vieninteliai. Jei nuarai ar jortai pagaus šį signalą, Žemė taps visos galaktikos karo lauku.
Kapitonas užtaisė šautuvą, kuris, laimei, buvo modifikuotas rankiniu būdu ir nenaudojo hardotų energijos celių.
– Ruošk komandą. Važiuojame į kraterį. Kad ir kas ten nukrito, tai mūsų vienintelis šansas nustoti būti mėsa ir tapti žaidėjais.
________________________________________
Po kelių valandų desperatiško žygio per paralyžiuotą kraštovaizdį, pasipriešinimo būrys pasiekė Sibiro kraterio kraštą. Vaizdas privertė juos sustoti.
Duobės centre, apsuptas išsilydžiusio, bet jau stingstančio sniego ir uolienų, stūksojo trijų metrų aukščio monolitas. Tai buvo obsidianas, tačiau jis nebuvo negyvas. Jo paviršiumi bėgiojo šviesos gyslos, primenančios plakančią širdį. Kiekvienas artefakto „suplakimas“ skleidė tylų, virpantį garsą, kuris aidėjo tiesiai žmonių protuose.
– Jis... gyvas, – Elena žengė žingsnį į priekį, laikydama rankose seną radiacijos matuoklį, kuris tiesiog rodė nulį. – Tai ne technologija. Tai kažkas aukščiau.
Kapitonas lėtai nusileido į kraterį, jausdamas, kaip nematoma jėga traukia jį prie tamsaus objekto. Kai jis priartėjo per kelis žingsnius, pulsuojančios gyslos ant artefakto staiga pakeitė spalvą iš violetinės į ryškiai auksinę. Objektas sureagavo į jo artumą.
– Kapitone, atsargiai! – sušuko Elena.
Tačiau kapitonas jau negalėjo sustoti. Jis pakėlė ranką ir, vedamas nepaaiškinamo instinkto, priglaudė delną prie šalto, bet kartu neįtikėtinai gyvo akmens paviršiaus. Pro jo kūną perėjo elektros iškrova, o protą užliejo vizijos: tūkstančiai degančių žvaigždžių, žūstančios civilizacijos ir viena aiški, aidinti mintis – Sargai grįžo.
Tą pačią akimirką Elenos racija, suderinta su senaisiais radijo dažniais, užpylė kambarį statiniu triukšmu, pro kurį prasiveržė panikos pilnas pranešimas iš orbitos stebėjimo posto:
– Baze, baze, priimkite! Hardotų blokada orbitoje sujudo, bet tai ne viskas... Erdvėje tiesiai virš mūsų veriasi dešimtys hiper-erdvinių langų! Jortų moksliniai laivai jau čia. Ir mes matome nuarų šešėlius... Jie visi žino. Jie visi ateina pasiimti to, kas nukrito.
Kapitonas atitraukė ranką nuo artefakto, jo akys blizgėjo. Auksinė šviesa monolito viduje nenustojo plakti.
– Teisingai, jie ateina, – kapitonas atsigręžė į savo būrį. – Bet šį kartą mes nebėgsime į apkasus. Pasiruoškite, prasideda tikrasis karas.
įtemptą rasių susirėmimą Žemės orbitoje ir pirmąsias diplomatines intrigas
2 skyrius: Didžiųjų šešėliai
Žemės orbita virto degančiu metalo ir energijos voratinkliu. Vos prieš kelias valandas čia šeimininkavo tik sunkūs, kampuoti hardotų kariniai kreiseriai, primenantys plūduriuojančias uolas. Dabar erdvė aplink planetą mirgėjo nuo atsiveriančių hiper-erdvinių langų.
Pirmieji pasirodė jortai. Jų laivai buvo tobuli, balti, ištęsti cilindrai, aplink kuriuos vibravo melsvi gravitaciniai laukai. Jie nenaudojo ginklų sistemų, kurias būtų galima pastebėti plika akimi, tačiau pati jų struktūra dvelkė šaltu, apskaičiuotu pavojumi. Netrukus kosmoso tamsoje, tarsi iš niekur, ėmė ryškėti nuarų laivynas – grakštūs, pusiau organiniai, tamsaus safyro spalvos laivai, kurie judėjo visiškai be garso, tarsi plauktų per skystą naktį.
Hardotų flagmano „Gromor“ komandiniame tilte tvyrojo įniršis. Vyriausiasis karo vadas, milžiniškas, keturių metrų ūgio hardotas, vardu Kargas, trenkė savo šarvuotu kumščiu į taktinį stalą.
– Kaip tai suprasti – blokuojama?! – riaumojo jis, o jo po oda esančios kraujagyslės pulsavo pykčiu. – Tai mūsų teritorija! Žemė yra hardotų imperijos resursų zona, o tie žmonių gyvuliai – mūsų nuosavybė! Nukreipkite plazmines baterijas į jortų avangardą!
– Vade, negalime, – pratarė žemesnio rango karininkas, baimingai traukdamasis atgal. – Jortų flagmanas aktyvavo lokalią erdvės iškraipymo matricą. Jei iššausime, sviediniai grįš į mūsų pačių skydus. O nuarai... jie neatsako į jokius signalus, bet jų ginklų sistemos nukreiptos tiesiai į mūsų reaktorius. Jie nujaučia, kas nukrito Sibire.
Tuo pat metu stalo centre sužibo trys holofigūros. Prasidėjo skubus, uždaras tarpgalaktinis ryšys.
– Vade Kringai, jūsų emocijos trukdo racionaliam mąstymui, – holofigūroje pasirodė jortų vyriausiasis tyrėjas Tolas. Jo veidas buvo pailgas, be jokių plaukų, o akys – visiškai juodos, be vyzdžių. – Tas objektas, kuris prasiskverbė pro jūsų primityvią gynybos sistemą, nėra meteoritas. Tai anomalija, pažeidžianti priežastingumo dėsnius. Mes privalome jį pasiimti tyrimams. Tai evoliucijos būtinybė.
– Užsičiaupk, kirmija! – nukirto Kargas. – Mes tiesiog išdeginsime tą Sibiro sektorių kartu su visu žemynu! Niekas negaus to, kas kelia grėsmę Imperijai!
– Tuomet tu sunaikinsi pačią visatos ašį, hardote, – pasigirdo trečiasis balsas. Tai buvo nuarų atstovė, sena, mįslinga būtybė, kurios kūnas atrodė sudarytas iš kintančių šešėlių ir šviesos. Jos balsas aidėjo tiesiai Kargaso sąmonėje. – Mes stebėjome šį artefaktą dar tada, kai jūsų rasė nemokėjo ugnies išgauti. Tai „Likimo skeveldra“. Jei jūsų grubūs ginklai ją pažeis, kilusi grandininė reakcija sugriaus šios galaktikos audinį. Atsitraukite.
– Atsitraukti? Mes – hardotai! Mes niekada...
Ryšį grubiai nutraukė ketvirtoji, visiškai neplanuota projekcija. Tai buvo jauna, agresyvi lapolių rasė. Jų lyderis, pasipuošęs blizgiais, dygliuotais šarvais, šypsojo plėšria, aštriašante šypsena.
– O kodėl visi pamiršo mus? – įžūliai paklausė lapolis. – Hardotų laivynas Žemės sektoriuje šiuo metu paralyžiuotas tos keistos bangos iš apačios. Jūsų ginklai neveikia, tiesa, Kargasai? O mano laivynas jau pakeliui. Siūlau pasidalinti planetą. Jortams – duomenys, nuarams – jų paslaptys, o mums – teritorija ir tas žaisliukas. O jei ne... na, pažiūrėsime, kaip hardotai kariauja be savo gamyklų.
Komandiniame tilte įsiviešpatavo mirtina tyla. Diplomatiniai spąstai užsivėrė. Hardotai, pratę prie absoliutaus dominavimo, staiga suprato, kad yra pažeidžiami.
________________________________________
Tuo tarpu Žemėje, po tamsiu Sibiro dangumi, kapitonas ir Elena stebėjo, kaip virš jų esantys debesys nušvinta trumpais, spalvotais žybsniais. Tai buvo orbitinių laivų manevrų ir skydų susidūrimų aidai.
– Jie jau ginčijasi dėl mūsų, – tarė Elena, tikrindama suremontuotą, rankiniu būdu perrašytą jutiklį. – Orbitoje tvyro tokia įtampa, kad užtektų vienos kibirkšties, ir visas dangus užsidegs.
– Tegul ginčijasi, – kapitonas nenuleido akių nuo artefakto, kuris dabar tyliai dūzgė, o auksinės gyslos jo viduje stabilizavosi. – Kol jie matuoja savo laivynų dydžius, mes turime pranašumą. Šis daiktas pasirinko mus. Ne hardotus ir ne jortus.
– Kapitone, pažiūrėkite į šitą pranešimą, – Elena atvėrė senojo dažnio radijo imtuvą. – Gautas koduotas signalas iš nepažymėto laivo. Tai lapoliai. Jie siunčia žinutę tiesiai į mūsų pasipriešinimo dažnį.
Kapitonas pasirėmė ant šautuvo.
– Na, klausomės, ką siūlo jaunieji grobuonys.
Iš imtuvo pasigirdo šiurkštus, sintetiniu vertėju pakeistas balsas:
– Žmonių pasipriešinimui. Mes žinome, kad esate tik dulkės po hardotų batais. Bet dabar mes turime bendrą priešą. Hardotai ruošiasi sterilizuoti Sibirą iš orbitos, vos tik jortai nusisuks. Mes siūlome jums sandorį. Atiduokite mums koordinates ir padėkite blokuoti jortų jutiklius ant žemės. Mainais mes suteiksime jums apsaugą, ginklus ir pripažinsime Žemę laisva zona po to, kai nuversime Imperiją. Turite vieną valandą sprendimui.
Elena pažvelgė į kapitoną.
– Tai spąstai, tiesa? Lapoliai garsėja tuo, kad sulaužo sutartis greičiau nei jas pasirašo.
– Žinoma, kad spąstai, – kapitonas šyptelėjo šalta, pavojinga šypsena. – Jie nori, kad mes padarytume purviną darbą, o tada tiesiog perimtų hardotų vietą ir vėl paverstų mus vergais. Bet... tai nereiškia, kad negalime tuo pasinaudoti.
Jis priėjo prie Elenos ir padėjo ranką jai ant peties.
– Atsakyk jiems. Pasakyk, kad mes sutinkame. Duok jiems netikras artefakto koordinates – maždaug už penkiasdešimties kilometrų nuo čia, senuose hardotų sandėliuose. Tegul jie ten siunčia savo desantą. Kai jie susidurs su ten vis dar esančiais hardotų kariais, kils toks chaosas, kad didieji orbitoje turės pradėti šaudyti vieni į kitus.
– O mes? – paklausė Elena.
– O mes per tą laiką išsiaiškinsime, kaip šį daiktą perkelti, – kapitonas atsigręžė į pulsuojantį obsidianą. – Nes didieji šešėliai jau nusileido ant Žemės, ir mūsų laikas senka.
3 skyrius: Žemės dulkės ir ultimatumai
Sniegas Sibiro lygumose maišėsi su juodais pelenais. Kapitono planas suveikė su šiurpiu tikslumu. Už penkiasdešimties kilometrų esančiame hardotų karinių sandėlių komplekse naktį nušvietė dešimtys plazminių sprogimų. Lapolių desantinis laivynas, patikėjęs netikromis koordinatėmis, rėžėsi tiesiai į įtvirtintas hardotų pozicijas. Išgirdę ginkluotą susirėmimą, hardotai net nesiaiškino detalių – jų įniršis po technologinio paralyžiaus išsiliejo mirtina ugnimi.
Tačiau džiaugsmas bunkeryje truko neilgai. Dangus virš Sibiro staiga nušvito akinamai balta, slegiančia šviesa. Tai nebuvo sprogimas. Tai buvo hardotų flagmano „Gromor“ tiesioginė projekcija – milžiniškas, kilometro pločio holografinis vaizdas, pakibęs tiesiai virš debesų, matomas pusėje planetos.
Iš dangaus pasigirdo griausmingas vado Kargaso balsas, privertęs virpėti žemę:
– Žemės dulkės. Žmonių gyvuliai. Jūsų įžūlumas pasiekė ribą. Jūs suokalbiu su lapolių išdavikais užpuolėte Imperijos nuosavybę. Mes žinome, kad anomalus objektas yra jūsų rankose. Išklausykite vienintelį ir galutinį Imperijos ultimatumą.
Kapitonas ir Elena išėjo iš kraterio gilumos ir pakėlė akis į dangų. Milžiniškas, šarvuotas hardoto veidas iš aukštybių žiūrėjo žemyn su neslepiama panieka.
– Jūs turite trisdešimt jūsų planetos minučių pristatyti artefaktą į artimiausią veikiantį hardotų fortą. Jei po trisdešimties minučių objektas nebus perduotas, „Gromor“ aktyvuos planetos branduolio destabilizavimo spindulį. Mums nereikia šios gamyklos, jei joje knibžda parazitai. Žemė bus paversta asteroidų žiedu. Laikas pradedamas skaičiuoti dabar.
Holograma užgeso, palikdama tik kraujo raudonumo skaitmeninį laikmatį, skaičiuojantį minutes atgal tiesiai virš dūmuose skendinčio horizonto: 29:59... 29:58...
– Jie tai padarys, – Elena pajuto, kaip jos rankos ima drebėti. – Kargasas nesidera. Jam Žemė – tik viena iš tūkstančio kolonijų. Jei jie negali turėti artefakto, jie tiesiog sunaikins mus visus, kad jortai ar nuarai jo negautų.
– Jie nekenčia to, ko negali kontroliuoti, – griežtai ištarė kapitonas, o jo žvilgsnis nukrypo į obsidianinį monolitą.
Artefaktas elgėsi keistai. Nuo tos akimirkos, kai kapitonas jį palytėjo, auksinės šviesos gyslos nebe plaktų – jos tekėjo ramiu, stabiliu ritmu. Staiga monolito viršūnė atsivėrė ir į orą pakilo nedidelė, delno dydžio sferinė detalė, spindinti ta pačia auksine šviesa. Ji lėtai nusileido tiesiai priešais kapitoną, pakibdama ore.
– Kas tai? – Elena žengė arčiau, jos jutikliai pašėlusiai pypsėjo. – Kapitono DNR... jis susiejo savo biologinį kodą su tavimi. Šis daiktas... jis aktyvavo kažkokį nešiojamą sąsajos modulį.
Kapitonas ištiesė ranką ir paėmė šiltą, pulsuojančią sferą. Tą pačią sekundę aplink jį išsivėrė nematomas energetinis skydas, akimirksniu ištirpinęs aplinkui esantį sniegą. Kapitonas pajuto, kaip jo protas susijungė su kažkuo neaprėpiamu – jis jautė kiekvieną žemės virptelėjimą, kiekvieną orbitoje esantį laivą.
– Tai ne tiesiog ginklas, Elena, – taria kapitonas, jo balsas skambėjo neįprastai ramiai, giliai. – Tai raktas. Ir mes esame jo sargai.
Staiga iš už kraterio krašto pasigirdo tylus, metalinis šnažesys. Pasipriešinimo kariai akimirksniu pakėlė ginklus. Iš tamsos išniro trys lapolių kariai. Jų dygliuoti šarvai buvo aplamdyti, padengti hardotų krauju ir nudegimais po nesėkmingo puolimo sandėliuose. Jų lyderis, sunkiai kvėpuodamas per respiratorių, iškėlė tuščias rankas.
– Nešaukite, mėsos gabalai... – sušnypštė lapolis, jo keturios akys piktai žybčiojo. – Hardotai mus sutriuškino sandėliuose. Orbitoje mūsų laivynas traukiasi. Tas Kargasas išprotėjo, jis tikrai išgarins šią planetą po dvidešimties minučių!
– Ko jūs čia norite, lapoli? – kapitonas žengė į priekį, spausdamas rankoje auksinę sferą.
Lapolis, pamatęs sferą ir aplink kapitoną virpantį skydą, akimirkai apstulbo. Jo balsas prarado ankstesnę įžūlybę.
– Mes norime gyventi. Ir norime nuversti hardotus. Jūs turite raktą, bet neturite laivų. Hardotų skydai orbitoje neperšaunami mūsų ginklais, bet jei jūs su šiuo daiktu galite juos išjungti iš vidaus... Mes siūlome tikrą aljansą. Mūsų likęs slaptas transportavimo laivas paslėptas už kalno. Mes galime jus nugabenti tiesiai į Neutraliąją stotį, kur šiuo metu renkasi visų rasių ambasadoriai.
– Kodėl turėtume jumis pasitikėti? – paklausė Elena. – Jūs jau kartą mus apgavote.
– Nes jei liksime čia, po dvidešimties minučių visi tapsime kosminėmis dulkėmis! – sušuko lapolis, rodydamas į danguje degantį raudoną laikmatį: 19:42. – Stotyje vyksta skubus rasių pasitarimas dėl šio artefakto. Jortai ir nuarai bando sulaikyti hardotus nuo planetos sunaikinimo. Jei pasirodysite ten su artefakto dalimi, jūs pakeisite jėgų balansą. Jūs tapsite derybų puse, o ne patrankų mėsa.
Kapitonas pažvelgė į Eleną, tada į raudoną laikmatį danguje, o galiausiai į auksinę sferą savo rankoje. Sfera jo delne subloškė dar vieną viziją – stotį, skendinčią intrigose, ir kaukėtus rasių veidus.
– Gerai, – nusprendė kapitonas. – Elena, paimk pasipriešinimo branduolį, mes evakuojamės. Lapoli, vesk prie savo laivo. Mes vykstame į šitą diplomatų gyvačių lizdą. Pažiūrėsime, kaip didžiosios rasės kalbės, kai derybų stalo centre atsidurs pats ginklas.
4 skyrius: Diplomatija po kaukėmis
Neutrali stotis „Aethel“ stūksojo stabiliame taške tarp Žemės ir Mėnulio orbitų. Tai buvo milžiniškas, iš kelių persipynusių žiedų sudarytas kosminis miestas, kuriame galaktikos rasės susitikdavo spręsti konfliktų, kai karas tapdavo per brangus net galingiausiems. Tačiau šiandien stoties koridoriuose tvyrojo ne taika, o paralyžiuojanti baimė.
Lapolių slaptasis laivas, pasinaudojęs sumaištimi orbitoje, sugebėjo prasmukti pro hardotų blokadą ir prisišvartuoti prie techninio stoties modulio. Kapitonas, Elena ir juos lydintis lapolių karys skubiai žengė metaliniais koridoriais link Didžiosios asamblėjos salės. Kapitonas po sunkiu odiniu apsiaustu slėpė pulsuojančią auksinę sferą – artefakto širdį.
– Atsiminkite, – pusbalsiu šnypštė lapolis, nervingai žvalgydamasis aplinkui. – Čia niekas nenaudoja ginklų, bet žodžiai ir pažadai čia žudo greičiau nei plazma. Hardotai bandys jus areštuoti, jortai – nusipirkti, o nuarai... saugokitės nuarų. Jie mato kiaurai jūsų melą.
Kai salės durys atsivėrė, triukšmas akimirksniu nutilo. Šimtai įvairių rasių atstovų, sėdinčių amfiteatro formos ložėse, nukreipė savo žvilgsnius į įeinančius žmones. Žmonija dar niekada nebuvo įžengusi į šią salę kaip lygiateisė narė – tik kaip kaltinamieji arba vergai.
Salės centre, ant pakylos, jau stovėjo trijų pagrindinių rasių lyderiai. Hardotų ambasadorius Vorkas, vilkintis ceremoninius šarvus, piktai dėbsojo į žmones. Šalia jo – šaltas, beveik permatomas jortų vyriausiasis tyrėjas Tolas, o ložės šešėlyje skendėjo nuarų dvasininkas, kurio kontūrai virpėjo tarsi karštas oras virš dykumos.
– Kas leido šiems gyvuliams teršti asamblėjos salę?! – Vorko balsas nugriaudėjo per garsiakalbius. – Jie pažeidė Imperijos įstatymus, pavogė iš Žemės anomalų objektą ir suorganizavo teroristinį išpuolį prieš mūsų pajėgas! Reikalauju juos nedelsiant perduoti hardotų teisingumui!
– Nusiraminkite, ambasadoriau Vorkai, – ramiai, it kompiuterio sintezuotas balsas prabilo jortas Tolas. Jo juodos akys įsmeigė į kapitoną. – Mes matome, kad energetinis parašas, sklindantis iš po žmogaus apsiausto, sutampa su Sibiro anomalija. Žmogau, tu laikai objektą, kuris nepriklauso tavo primityviai rasei. Jortų mokslo taryba siūlo tau sandorį. Atiduok mums sferą. Mainais mes išpirksime visos žmonijos skolą hardotų imperijai, o jūsų planetai suteiksime saugomos teritorijos statusą. Jūs būsite laisvi savo rezervate.
Elena pasibjaurėjusi pašnibždomis tarė kapitonui:
– Rezervatas... Jie nori mus uždaryti į narvą kaip retus gyvūnus ir tyrinėti.
Kapitonas žengė į salės centrą. Kiekvienas jo žingsnis aidėjo mirtinoje tyloje. Jis lėtai praskleidė apsiaustą ir išėmė auksinę sferą. Salėje nuvilnijo nuostabos ir godumo atsidusimų banga. Jortų aparatai ėmė pašėlusiai pypsėti, fiksuodami neįtikėtinus energijos šuolius.
– Mes nesame nei bėgliai, nei prekė, – garsiai ir tvirtai prabilo kapitonas, žiūrėdamas tiesiai į hardotų ambasadorių. – Jūsų laikmatis Žemės padangėje skaičiuoja paskutines minutes. Bet jei jūsų flagmanas iššaus į mūsų planetą, pažadu – ši sfera aktyvuos lokalią anomaliją, kuri sunaikins jūsų laivyną greičiau, nei jūsų spindulys pasieks Žemės branduolį. Mes nebeturime ko prarasti.
– Tu blefuoji, kirmėle! – suriko hardotas, tačiau jo ranka nevalingai suvirpėjo prie komunikatoriaus. Jis žinojo, kas nutiko gamykloms Sibire.
Tada iš šešėlio išniro nuarų dvasininkas. Jo balsas nuskambėjo ne salės kolonėlėse, o tiesiai visų susirinkusiųjų protuose, sukeldamas lengvą skausmą:
– Žmogus sako tiesą. Jis neblefuoja. Tačiau jis nežino, ką laiko. Tai nėra ginklas. Tai visatos perkrovimo mechanizmo šerdis. Jei jį suaktyvinsite nemokšiškai, nukentės ne tik hardotai. Nukentės visa galaktika.
Tą akimirką salėje kilo sumaištis. Lapolių ložės atstovas staiga atsistojo ir sušuko:
– Jei hardotai bijo, mes nebijome! Žmonės, mes pasiruošę pulti hardotų flagmaną dabar, jei pažadėsite mums prieigą prie šio objekto valdymo kodų!
– Tylos, oportunistai! – jortas Tolas pakėlė ranką, ir jo laivo jutikliai stoties ekranuose parodė kažką netikėto. – Palaukite... Mūsų skaitmeninė analizė rodo keistą anomaliją pačioje hardotų sistemoje. Ambasadoriau Vorkai, jūsų flagmano kodai ką tik buvo pakeisti iš išorės. Kažkas perima jūsų planetos naikinimo spindulio kontrolę.
Hardotų ambasadorius išpūtė akis ir karštligiškai ėmė spausti savo konsolę.
– Tai neįmanoma! Tai uždaras karinis kanalas! Kas... kas tai padarė?!
Kapitonas staigiai atsigręžė į Tolą, o tada į lapolių atstovą. Salėje pakvipo nauja, kur kas pavojingesne išdavyste. Kažkas manipuliavo visomis raseis vienu metu, kad išprovokuotų Žemės sunaikinimą ir priverstų kapitoną aktyvuoti sferą čia, stotyje.
– Elena, tikrink signalo šaltinį, – įsakė kapitonas, jausdamas, kaip sfera jo rankoje pradeda įkaisti, reaguodama į augantį chaosą ir pyktį salėje. – Mus įviliojo į politinius spąstus. Karas prasideda ne ten, Žemėje. Jis prasideda šitoje salėje.
5 skyrius: Išdavystės kaina
Asamblėjos salėje įsiplieskė panika. Didžiuliuose stoties ekranuose hardotų planetos naikinimo spindulio laikmatis staiga peršoko dešimt minučių į priekį ir ėmė mirksėti mirtina, skubia purpuro šviesa. Iki Žemės branduolio destabilizavimo liko vos kelios minutės. Hardotų ambasadorius Vorkas veltui daužė savo pultą – jo autorizacijos kodai buvo visiškai ištrinti.
– Elena! – per rasių rėkimą sušuko kapitonas. – Kas valdo tą spindulį?!
Elena karštligiškai spaudė savo rankinio terminalo klavišus, stengdamasi pagauti pro stoties skydus prasiveržiančius duomenų paketus. Jos veidas išblyško.
– Kapitone... Signalas sklinda ne iš hardotų laivo. Jis retransliuojamas per pačią stotį, bet pirminis šaltinis... tai jortų aukšto dažnio kvantinis tinklas! Tai jie užgrobė hardotų ginklą!
– Ką?! – kapitonas staigiai atsigręžė į jortų vyriausiąjį tyrėją Tolą.
Tačiau šaltas, permatomas jorto veidas net nesuvirpėjo. Vietoj to jis lėtai pakėlė ranką, ir tą pačią sekundę visos Asamblėjos salės durys su trenksmu užsirėmė, o gravitacija akimirkai dingusi privertė visus susirinkusius pasijusti nesvarumo būsenoje.
– Jūsų evoliucinis primityvumas jus apakino, – ramiu, monotonišku balsu per salės garsiakalbius prabilo Tolas. – Hardotų imperija per ilgai stabdė galaktikos progresą savo brutalia jėga. Žemės sunaikinimas yra būtina auka. Tai išprovokuos galutinį karą, kuriame hardotai bus sunaikinti, o mes, jortai, pasieksime tobulybę, ištyrę šį artefaktą.
Tą pačią akimirką iš viršutinių ložių pasigirdo ginkluoti šūviai. Tačiau tai buvo ne jortai. Jaunosios lapolių rasės kariai, aktyvavę savo dygliuotų šarvų maskuotę, pasipylė žemyn link pakylos. Jų aštriadančiai snukiai buvo iškreipti godumo.
– Sfera mūsų! – suriko lapolių vadas, paleisdamas plazmos užtaisą tiesiai į hardotų ambasadorių Vorką. Šis nespėjo net sureaguoti – karšta energijos srovė perplėšė jo sunkius šarvus, ir milžiniškas hardotas sunkiu trenksmu krito ant derybų stalo.
Salėje prasidėjo tikras ginkluotas chaosas. Hardotų sargyba atsakė ugnimi, jortų mechaniniai dronai išsiskleidė iš lubų ir ėmė šaudyti paralyžiuojančiais lazeriais į viską, kas juda. Lapoliai, pasinaudodami sumaištimi, brovėsi tiesiai link kapitono.
– Kapitone, saugokis! – Elena griebė nuo žemės žuvusio hardoto sargybinio impulsinį pistoletą ir paleido šūvių seriją į artėjantį lapolių karį. Šarvai sugėrė dalį smūgio, bet lapolis buvo nublokštas atgal.
Kapitonas stipriai spaudė auksinę sferą prie savo krūtinės. Sfera, reaguodama į aplinkui tvyrančią mirtį ir agresiją, ėmė pulsuoti vis greičiau, o jos skleidžiama šiluma jau degino odą pro odinį apsiaustą. Aplink kapitoną vėl išsivėrė apsauginis auksinis laukas, tačiau jortų dronai jau suko ratus aplink jį, ieškodami skydo dažnio spragų.
– Mums reikia bėgti! Čia mus užspaus! – sušuko kapitonas, šaudydamas iš savo šautuvo į artėjančius jortų robotus.
Staiga tiesiai priešais juos erdvė subangavo. Iš šešėlių išniro nuarų dvasininkas. Jo kontūrai nebebuvo ramūs – jie liepsnojo tamsiai mėlyna ugnimi. Jis ištiesė savo ilgą, šešėlinę ranką ir ore nubrėžė simbolį. Tą pačią sekundę trys jortų dronai tiesiog subyrėjo į smulkias dulkes, tarsi laikas aplink juos būtų pagreitėjęs tūkstančius kartų.
– Sekite mane, Žemės vaikai, – nuaro balsas nuskambėjo tiesiai kapitono ir Elenos galvose. – Jortų aklumas atvers pragarą, kurio jie nesugebės suvaldyti. Jei sfera liks čia, ši stotis taps visų mūsų kapu.
Lapolių kariai, pamatę nuaro jėgą, akimirkai sutriko, bet Tolas iš savo ložės šaltakraujiškai įsakė:
– Padidinti kvantinių jutiklių galią. Sugaukite juos. Sfera turi būti išanalizuota.
Kapitonas, Elena ir juos saugantis nuaras bėgo per degančius stoties koridorius, o už jų nugarų aidėjo sprogimai ir mirštančiųjų klyksmai. Jie ką tik sužinojo šiurpią tiesą – didžiosios mokslininkų rasės kaukė slėpė patį baisiausią monstrą, pasiruošusį sudeginti Žemę vien dėl eksperimento.
6 skyrius: Nuaro pranašystė
Nuarų dvasininkas vedė kapitoną ir Eleną giliais, apleistais stoties techniniais koridoriais, kur nepasiekė jortų dronų jutikliai ar lapolių desantininkų riksmai. Čia, žemo dažnio transformatorių fone, tvyrojo slegianti tyla. Galiausiai jie pasiekė izoliuotą stoties stebėjimo kupolą. Pro milžinišką organinio stiklo langą vėl atsivėrė vaizdas į Žemę, kurios orbitoje vis dar panikuodami manevravo hardotų kreiseriai.
Nuaras sustojo. Jo kontūrai, sudaryti iš kosminės tamsos ir žvaigždžių šviesos, išsilygino. Jis atsigręžė į kapitoną, kurio rankose auksinė sfera švietė vis ramiau, pamažu prisitaikydama prie nepažįstamojo ramybės.
– Čia mes saugūs. Kol kas, – dvasininko balsas suskambo abiejų žmonių sąmonėje, sukeldamas vėsos pojūtį. – Jortai mano, kad skaičiais ir kodais gali pavergti tai, kas sukūrė pačius skaičius. Jie klysta.
– Kas yra šis artefaktas? – paklausė kapitonas, ištiesdamas ranką su švytinčia sfera. – Kodėl jortai pasiruošę sudeginti Žemę, kad jį gautų, o nuarai... kodėl jūs mums padedate?
Nuaro figūra suvirpėjo, ir ant stiklo, fone virš Žemės rutulio, išsiliejo holografiniai vaizdai, kuriuos projektavo pati jo sąmonė. Žmonės išvydo nepažįstamas galaktikas, seniai užgesusias žvaigždes ir milžiniškus, geometriškai tobulus miestus, praryjamus absoliučios tamsos.
– Prieš milijardus metų, kai visata buvo jauna, egzistavo Pirmieji, – pradėjo nuaras. – Jie nebuvo iš mėsos ar metalo, jie buvo pati sąmonė. Jie suprato, kad kiekviena gyvybės forma visatoje turi ciklą: gimimas, ekspansija, karas ir galutinis susinaikinimas. Kad išvengtų visiškos nebūties, jie sukūrė „Likimo skeveldrą“ – visatos perkrovimo mechanizmą. Ši sfera, kurią laikai, yra pultas. Tas, kuris sugebės valdyti pilną artefaktą, galės perrašyti pačius fizikos dėsnius, ištrinti ištisas civilizacijas iš praeities ir ateities bei sukurti naują visatos versiją pagal savo norus.
Elena iš baimės sulaikė kvėpavimą.
– Jortai... jei jortai jį gaus...
– Jie sujungs visas protingas rases į vieną skaitmeninę, emocijų neturinčią matricą, tikėdamiesi pasiekti „tobulybę“, – patvirtino nuaras. – O hardotai, jei sužinos tiesą, tiesiog įšaldys laiką dabartiniame taške, kad jų brutali Imperija truktų amžinai. Lapoliai paverstų visatą nesibaigiančių skerdynių lauku. Nė viena iš didžiųjų rasių negali turėti šios galios.
– Bet kodėl objektas nukrito Žemėje? – kapitonas įsmeigė žvilgsnį į mistinę būtybę. – Kodėl jis reaguoja į mano DNR? Žmonija visatoje yra niekas. Tik patrankų mėsa hardotų apkasuose.
Nuaro dvasininkas lėtai palinko į priekį. Jo šešėliniai pirštai pakibo ore vos per centimetrą nuo auksinės sferos.
– Todėl, kad žmonija nėra atsitiktinė rūšis, kapitone. Pirmieji suprato, kad galingos, aukštą technologinį lygį pasiekusios rasės visada bus apakintos savo egoizmo ir išdidumo. Jiems reikėjo sargų, kurie pažintų didžiausią skausmą, didžiausią neteisybę, bet kartu išlaikytų gebėjimą jausti empatiją, aukotis ir kovoti dėl išlikimo, kai nelieka jokių šansų. Prieš pasitraukdami iš šio realybės sluoksnio, Pirmieji pasėjo jūsų kodą Žemėje. Jūs buvote sukurti kaip šio artefakto seifai. Žmonija buvo paslėpta periferijoje, kad didieji grobuonys jūsų nepastebėtų, kol ateis laikas. Hardotai manė, kad naudoja jus kaip gyvus skydus karuose, bet iš tikrųjų... jie atvedė sargus tiesiai prie vartų.
Kapitonas pažvelgė į sferą. Vizijos jo prote staiga įgavo prasmę. Tas nepaaiškinamas jausmas, traukęs jį prie monolito krateryje, nebuvo svetima magija – tai buvo pabudęs senovinis instinktas, įrašytas į kiekvieną jo kūno ląstelę.
– Bet mes neturime laiko pranašystėms, – nutraukė Elena, rodydama į už stiklo esantį vaizdą. – Jortų virusas hardotų flagmane baigia pasiruošimą. Laikmatis stotyje jau beveik nulyje. Žemė tuoj sudegs, o kartu ir mūsų ateitis.
– Kad išgelbėtumėte Žemę, turite grįžti ten, kur viskas prasidėjo, – pasakė nuaras. – Sfera yra tik raktas, bet pats kūnas, energijos šaltinis, liko Sibiro krateryje. Jei sujungsite šį modulį su monolitu, suaktyvinsite planetos gynybos protokolą. Tačiau perspėju: tai pareikalaus visko, kas tu esi, kapitone. Tu nustosi būti tik žmogumi.
Kapitonas tvirtai sugniaužė sferą ir atsisuko į Eleną.
– Ruoškis. Grįžtame į Žemę. Nesvarbu, kuo teks tapti – mėsos gabalais mes daugiau nebūsime.
7 skyrius: Trūkinėjantys aljansai
Prasiveržimas iš Neutraliosios stoties „Aethel“ prilygo skrydžiui per patį pragarą. Nuarų dvasininko padedami, kapitonas ir Elena pasiekė paslėptą lapolių transporto laivą. Tačiau vos jiems pakilus į erdvę, už stiklo atsivėrė šiurpus vaizdas: diplomatijos laikas baigėsi, o Žemės orbita pavirto gigantišku metalo kapinuynu.
Sužinoję apie jortų išdavystę ir savo flagmano užgrobimą, hardotų kreiseriai atidengė ugnį į viską, kas nebuvo jų pačių gamybos. Jortų baltieji cilindrai atsakė mirtinais gravitaciniais impulsais, kurie tiesiog traiškė hardotų šarvus kaip sausus lapus. Į šį mirtiną šokį įsipynė ir lapolių likučiai, desperatiškai bandantys išplėšti savo naudos dalį iš liepsnojančio chaoso.
– Skydai senka! Mes neprasiveršime pro šitą laivynų sieną! – rėkė lapolis pilotas, karštligiškai manevruodamas tarp sprogstančių nuolaužų ir plazmos srautų.
– Varyk žemyn! Naudokis hardotų kreiserių šešėliais! – įsakė kapitonas, viena ranka įsikibęs į sėdynę, o kita prie krūtinės spausdamas auksinę sferą. Sfera pulsavo vis stipriau, tarsi jausdama, kad artėja prie savo didžiojo kūno Sibire.
Kol laivas, per stebuklą išvengęs tiesioginio jortų lazerio smūgio, smigo į degančią Žemės atmosferą, Elenos terminalas pagavo koduotą signalą iš požeminio bunkerio. Ekranas mirgėjo, o jame pasirodė vyriausiojo žmonių pasipriešinimo tarybos nario, generolo Vėbros, veidas. Jo fone matėsi bėgantys žmonės ir panika.
– Kapitone! Girdite mus?! – pro statinį triukšmą šaukė Vėbra. – Žemėje tikras chaosas. Hardotų antžeminės įgulos bėga, bet jortų koviniai dronai jau leidžiasi tiesiai į Sibiro kraterį! Pusė pasipriešinimo tarybos reikalauja, kad mes pasiduotume jortams! Jie žada evakuoti mus iš šio sektoriaus, jei padėsime jiems izoliuoti monolitą!
– Generole, neklausykite jų! – sušuko Elena, palinkdama prie ekrano. – Jortai užgrobė hardotų flagmaną, jie nori sunaikinti Žemę ir paversti mus skaitmeniniais vergais! Tai jie paspaudė gaiduką!
– Bet mes neturime pasirinkimo! – desperatiškai atšovė Vėbra. – Taryba pasidalino į dvi stovyklas. Pulkininkas radikalas jau išvedė savo būrius prie kraterio, pasiruošęs padėti jortams montuoti energijos siurblius. Jie mano, kad taip išgelbės bent dalį žmonijos. Jei jūs neperimsite kontrolės, mes patys save sunaikinsime dar prieš iššaunant hardotų spinduliui!
Kapitonas paėmė komunikatorių. Jo balsas skambėjo nebe kaip paprasto kario, o kaip žmogaus, kurio sąmonę rėmė senovinė Pirmųjų jėga.
– Generole Vėbra. Įsakykite visiems ištikimiems būriams užimti gynybines pozicijas aplink kraterį. Niekas – nei jortas, nei hardotas, nei išdavikas žmogus – neturi prisiliesti prie monolito, kol mes nusileisime. Mes turime raktą. Aljansų nebėra. Šitą kovą turime užbaigti patys.
Ryšys nutrūko, kai laivas įskriejo į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Korpusas pradėjo tamsiai raudonuoti nuo trinties, o pro langus pasimatė pažįstamas, pelenų pilnumo Sibiro horizontas. Tačiau dabar tas horizontas liepsnojo: iš dangaus krito dešimtys jortų desantinių kapsulių, o žemėje jau aidėjo artilerijos šūviai. Žmonės kariavo prieš žmones, o ateiviai stebėjo, kas pirmas atneš jiems pergalę.
8 skyrius: Netikrų dievų taryba
Lapolių transporto laivas kirtosi per Sibiro pūgą ir sunkiai trenkėsi į apledėjusią uolą vos už kelių šimtų metrų nuo kraterio. Korpusas sutrūkinėjo, o hidraulinis slėgis išsiveržė verdančio garo srove. Kapitonas, Elena ir keli išgyvenę kariai iššoko į sniegynus, kur aplinkui virė tikras pragaras.
Tačiau pūgos kaukime ir sprogimų aiduose kapitono galvoje vėl suskambo tas pats keistas, virpantis dažnis. Šį kartą tai buvo ne tiesioginė nuarų dvasininko mintis, o stipri skaitmeninė transliacija, kuria jortai bando užmegzti ryšį tiesiai su jo sąmone, išnaudodami nešiojamosios sferos energiją. Pro akis pralėkė koordinatės ir vaizdas iš giluminio hardotų bunkerio, esančio po krateriu.
– Kapitone, jortų pajėgos jau prasiveržė pro pasipriešinimo barjerą vakaruose! – rėkė Elena, rankomis dengdamasi nuo artėjančio jortų kovinio drono plazmos skeveldrų. – Bet žiūrėk į jutiklius! Po krateriu esančiame hardotų ryšių centre kažkas vyksta. Vyriausioji jortų taryba transliuoja signalą iš ten!
– Jie nemontuoja jokių siurblių, Elena, – kapitonas stipriau suspaudė auksinę sferą, kuri jo rankose degė balta liepsna. – Jie jau yra ten. Mums nereikia bėgti prie paties monolito. Šaknis yra giliau. Sekite mane!
Pasinaudojęs atsivėrusiu požeminiu evakuacijos tuneliu, kurį hardotai paliko traukdamiesi, būrys nusileido į didžiulę, plienu armuotą salę. Čia turėjo būti hardotų karinės vadovybės centras, tačiau dabar viskas buvo nuklota jortų šviesolaidžiais ir bioskaitmeniniais mazgais. Salės centre tvyrojo milžiniška jortų vyriausiojo tyrėjo Tolo holograma, bet tikrasis šokas laukė prie konsolių.
Ten, apraizgytas jortų neuro-jungtimis, sėdėjo ne kas kitas, o generolo Vėbros pavaduotojas, pulkininkas Radvila – tas pats, kuris išvedė pusę žmonių pasipriešinimo padėti jortams. Jo akys buvo visiškai juodos, be vyzdžių, o oda aplink smilkinius pulsavo melsva šviesa.
– Radvila! – sušuko kapitonas, keldamas šautuvą. – Ką tu padarei?
Pulkininkas lėtai atsigręžė. Jo balsas buvo dvigubas – pusiau žmogaus, pusiau mechaniškai sintezuotas jortų dažnis.
– Jūs per vėlai supratote tiesą, kapitone. Žmonija niekada nebuvo sukurta kaip laisva rasė. Jortų mokslininkai suprato tai dar prieš tūkstantį metų. Mes esame jortų genetinio eksperimento dalis. Pirmieji pasėjo kodą, bet jortai jį modifikavo, kad sukurtų tobulą organinį indą, kuris galėtų absorboti šio artefakto energiją be pavojaus susinaikinti.
Tolo holograma salės centre suvirpėjo ir šaltai nusišypsojo.
– Jūsų pasipriešinimas buvo tik stimuliacija, kad išsivystytų jūsų išlikimo instinktas. Mums reikėjo, kad tu, kapitone, atneštum šį raktą čia. Žemės naikinimo spindulys orbitoje iššaus po trijų minučių. Tai nėra hardotų kerštas – tai mūsų suprogramuotas procesas. Spindulys nesunaikins planetos. Jis išgarins visą organinę masę, palikdamas tik monolitą ir tave, kad galėtume užbaigti visatos sintezę. Visi jūsų žmonės, milijardai fronto linijose ir čia, Žemėje, tiesiog taps skaitmeniniu kodu mūsų duomenų bazėse. Atiduok sferą Radvilai. Tai jūsų evoliucijos pabaiga.
Elena atsitraukė atgal, nukreipdama ginklą į pulkininką.
– Jie nori mus tiesiog ištrinti. Jie ne didvyriai ir ne išminčiai. Jie tiesiog archyvarai, norintys paversti mus skaitmeniniu muziejumi!
Kapitonas pažvelgė į danguje (kurį transliavo ekrano kameros) likusį laikmatį: 02:15... 02:14.
Prieš jį iškilo baisiausias pasirinkimas. Jei jis atiduos sferą, žmonija nustos egzistuoti kaip gyvos būtybės, virsdama jortų tobulybės matrica. Jei jis pasipriešins ir bandys pats aktyvuoti monolitą be jortų apskaičiuotų kodų, kils nuarų išpranašauta grandininė reakcija, kuri gali sudeginti ne tik Žemę, bet ir visą galaktikos sektorių, pražudydama viską.
– Tu kalbi apie tobulybę, Tolai, – kapitonas tvirtai žengė žingsnį link pajungto pulkininko, o sfera jo rankoje pradėjo rezonuoti su Radvilos juodomis akimis. – Bet tobulybė be pasirinkimo yra tik dar viena vergovės forma. Žmonija kraujavo hardotų karuose ne tam, kad taptų skaitmeninėmis eilutėmis jūsų kompiuteriuose.
– Tu neturi pasirinkimo, kapitone, – sušnypštė Radvilos kūnas, keldamas ranką link sferos. – Spindulys jau kraunasi.
Kapitonas pakėlė savo rankinį ginklą ne į pulkininką, o tiesiai į pagrindinį jortų kvantinį procesorių, palaikantį ryšį su orbitiniu flagmanu.
– Pasirinkimą aš turiu visada. Elena, bėgam prie monolito kraterio viršuje. Tegul visa galaktika sužino, kas nutinka, kai patrankų mėsa nusprendžia perrašyti taisykles.
9 skyrius: Aktyvacijos protokolas
Sprogimas giliai po žeme supurtė visą Sibiro kraterį. Kapitono šūvis į jortų kvantinį procesorių akimirkai nutraukė neuro-jungtį, ir modifikuotas pulkininko Radvilos kūnas suklupo, paleisdamas iš rankų valdymo pultą. Tačiau danguje virš galingos pūgos jortų užgrobtas hardotų flagmanas „Gromor“ jau skendėjo akinančioje energijoje – planetos naikinimo spindulys buvo sugeneruotas ir negrįžtamai paleistas žemyn.
Kapitonas ir Elena išsiveržė iš evakuacijos tunelio tiesiai į kraterio viršūnę. Vaizdas gniaužė kvapą ir kėlė šiurpą. Čia, aplink milžinišką obsidianinį monolitą, virė paskutinis, desperatiškas visų rasių susirėmimas.
Hardotų likučiai, supratę, kad jų pačių ginklas nukreiptas į juos, įnirtingai bandė prasiveržti prie objekto. Jortų koviniai dronai ir likę desantininkai, vedami aklos programos, šaudė melsvais lazeriais, o lapolių oportunistai chaotiškai puolė abi puses, tikėdamiesi paskutinę sekundę patys pagrobti artefaktą. Žmonių pasipriešinimo kariai, ištikimi kapitonui, suformavo gyvą skydą aplink monolito perimetrą, dengdami jį savo kūnais.
– Jie čia! Kapitonas turi raktą! – sušuko vienas iš pasipriešinimo kovotojų, kai iš dūmų išniro kapitonas, spausdamas rankoje auksinę sferą.
Tą pačią akimirką debesys virš kraterio išsisklaidė, ir iš dangaus smogė mirtinas purpurinis spindulys. Žemė aplink kraterio kraštus akimirksniu ėmė virsti stiklu, o oras įkaito taip, kad pasidarė sunku kvėpuoti. Jortų numatytas organinės masės ištrynimo protokolas prasidėjo. Žmonės, hardotai ir lapoliai tūkstančiais ėmė kristi ant kelių, jausdami, kaip spindulio energija pradeda ardyti jų biologinius kūnus iš vidaus.
– Kapitone! Greičiau! Mes nykstame! – Elena suklupo ant stikliškos uolienos, jos oda ėmė švytėti ta pačia destruktyvia purpuro šviesa.
Kapitonas, palaikomas tik aplink jį vis dar virpančio auksinio Pirmųjų skydo, bėgo link monolito centro. Kiekvienas žingsnis reikalavo nežmoniškų pastangų. Pro pūgą ir dūmus jo kelią užstojo jortų dronų siena, pasiruošusi sušaudyti jį vietoje.
Tačiau staiga iš tamsos išniro tamsiai mėlyna ugnis. Nuarų dvasininkas, paskutinį kartą panaudodamas savo mistinę jėgą, paaukojo savo fizinę formą – jo kūnas išsiplėtė į milžinišką šešėlinį skydą, kuris akimirkai sugėrė jortų dronų ugnį ir nukreipė purpuro spindulio dalį atgal į dangų.
– Vykdyk pranašystę, Žemės vaike... – nuaro balsas paskutinį kartą nuaidėjo kapitono sąmonėje ir užgeso.
Kelias buvo laisvas. Kapitonas pasiekė monolitą, kurio viršūnėje buvo likusi tuščia vieta – tobulas lizdas jo rankoje esančiai sferai. Kai jis iškėlė ranką virš objekto, obsidianas ėmė griausmingai dūgzti, o viršuje plieskiantis naikinimo spindulys priartėjo vos per kelis metrus nuo jo galvos.
– Kapitone, jei tai padarysi, kelio atgal nebus! Tu nustosi būti žmogumi! – iš paskutiniųjų jėgų sušuko Elena, jos kūnas jau pamažu vėrėsi skaitmeniniais tinkleliais, kuriuos siurbė jortų laivynas.
Kapitonas pažvelgė į degančią Žemę, į mirštančius savo žmones, kurie tūkstantmečius buvo tik pėstininkai svetimuose karuose. Jo akyse neliko baimės, tik rami, šalta viltis.
– Mes nebūsime jų archyvas. Mes būsime jų pabaiga, – taria kapitonas.
Su šiais žodžiais jis visa jėga įstūmė auksinę sferą į monolito šerdį.
Akimirksniu laikas krateryje sustojo. Sniego snaigės pakibo ore, purpurinis spindulys suakmenėjo danguje tarsi vientisas stiklo stulpas, o degančių ginklų ugnis užgeso. Iš monolito centro išsiveržė ne naikinanti banga, o akla, absoliuti balta šviesa, kuri per sekundės dalį apėmė visą kraterį, tuomet Žemę, o galiausiai – ir visą galaktikos sektorių, ištrindama senosios tikrovės dėsnius ir panardindama viską į visišką tylą.
10 skyrius: Naujos eros aušra
Balta šviesa nesukėlė skausmo. Tai buvo akimirka, kai visa visata tarsi sulaikė kvėpavimą, o realybės audinys persitvarkė pagal naują, žmogaus valia padiktuotą kodą. Kai šviesa išsisklaidė, Sibiro pūga buvo nurimusi. Dangus virš kraterio nebeplyšojo nuo purpurinių spindulių – jis buvo stulbinamai giedras, o virš horizonto tekėjo pirmoji tikra, neteršta Žemės saulė per pastaruosius šimtmečius.
Visi aplinkui esantys ginklai – hardotų plazminiai šautuvai, jortų elektroniniai moduliai ir lapolių dygliuoti ašmenys – tiesiog išsilydė, virsdami nekenksmingomis metalo dulkėmis.
Elena lėtai pakilo nuo žemės, apžiūrėdama savo rankas. Skaitmeninis tinklelis, kuris dar prieš sekundę ardė jos kūną, dingo. Ji vėl buvo visiškai sveika. Aplinkui tūkstančiai pasipriešinimo karių, taip pat ir išlikę ateiviai, sumišę stojosi ant kojų. Hardotų kariai suglumę žiūrėjo į savo tuščias, šarvuotas rankas, o jortų dronai tiesiog nukrito ant žemės kaip beverčiai metalo laužo gabalai.
– Kas... kas įvyko? – sutrikusi sušnibždėjo Elena, žvelgdama į kraterio centrą.
Monolitas dingo. Jo vietoje stovėjo tik kapitonas. Tačiau jis nebepriminė to pavargusio, randuoto kario, kuris prieš kelias valandas rymojo prie bunkerio stalo. Jo kūnas lengvai levitavo virš stikliškos žemės, o pro odą švietė ramios, auksinės Pirmųjų gyslos. Jo akys, dabar primenančios dvi spindinčias žvaigždes, matė ne tik kraterį – jis matė visą galaktiką vienu metu.
– Artefaktas atliko savo darbą, – kapitono balsas nuskambėjo ne ore, o tiesiai kiekvienos gyvos būtybės prote, pasiekdamas net ir tuos hardotų bei jortų laivus, kurie vis dar plūduriavo orbitoje. – Senasis ciklas sulaužytas.
Tą pačią akimirką visos galaktikos komunikaciniai tinklai užsipildė viena žinia. Kvantinė sintezė, kuria jortai norėjo pavergti gyvybę, buvo visam laikui užblokuota. Hardotų ginkluotė ir hiper-erdviniai varikliai visoje visatoje neteko 90 procentų savo galios – jų technologinis dominavimas buvo sunaikintas, o Imperija subyrėjo į atskirus, nebekenkmingus sektorius. Lapoliai, netekę galimybės plėštis, buvo priversti grįžti į savo gimtąsias sistemas ir mokytis diplomatijos iš naujo.
– Žmonija daugiau niekada nebus patrankų mėsa svetimuose karuose, – tęsė kapitonas, ir jo žodžiai aidėjo milijardų žmonių, esančių tolimiausiuose fronto linijų apkasuose, širdyse. Visi jie tą akimirką pajuto, kaip hardotų vergijos pančiai tiesiog nukrenta. – Nuo šiandien Žemė yra galaktikos arbitrai. Mes nesiekiame valdyti jūsų civilizacijų, kaip tai darė hardotai, ir nesiekiame jūsų paversti skaičiais, kaip jortai. Tačiau mes būsime tie, kurie saugos taiką. Kiekviena rasė, kuri pakels ginklą prieš silpnesnę, pajus „Likimo skeveldros“ bausmę.
Kapitonas lėtai nusileido ant žemės, ir auksinis švytėjimas aplink jį pamažu pribeso, tapdamas stabilesnis. Jis atsigręžė į Eleną ir švelniai šyptelėjo – jo žmogiškoji pusė vis dar buvo gyva, nors dabar ją rėmė visatos kūrėjų jėga.
– Kas bus dabar, kapitone? – paklausė Elena, prieidama arčiau.
– Dabar prasideda sunkiausia dalis, – kapitonas pažvelgė į giedrą dangų, kur hardotų ir jortų laivynai, priimantys naująją realybę, lėtai ir taikiai traukėsi iš Žemės orbitos. – Senosios rasės mūsų nekęs. Jos bandys ieškoti mūsų silpnybių, regs naujas intrigas ir bandys apeiti naujuosius dėsnius šešėliuose. Tikrasis, šaltasis karas prieš senąsias civilizacijas tik prasideda. Bet šį kartą mes žaidžiame pagal savo taisykles.
Elena pažvelgė į aplinkui stovinčius žmones. Jų veiduose nebebuvo baimės. Pirmą kartą per šimtmečius žmonija žiūrėjo į žvaigždes ne kaip į mirties vietą, o kaip į savo naujuosius namus. Virš nuniokoto, bet pagaliau laisvo Sibiro horizonto aušo nauja era – era, kurioje patrankų mėsa tapo galaktikos valdovais.