Juodasis saulėgrąžis: Dievų tamsa

Prologas: Šiurpioji pranašystė
Kai žemė pavargo nuo amžinos gyvybės, gyliai buvo užrašyti žodžiai, kuriuos žinojo tik patys seniausi kriviai ir dykumų burtininkai. Ši pranašystė nekalbėjo apie šviesą ar išsigelbėjimą – ji žadėjo mėsos ir sielų rudenį:
„Kai šiaurės ąžuolo šaknys ims gerti dykumos smėlį, o saulė danguje taps akla kaip numirėlio akis, du tamsos poliai susidurs virš gyvųjų kaulų. Ateis tie, kurie matuoja sielas ant svarstyklių, ir tie, kurie laiko vėles po medžių šaknimis. Žmogus šioje naktyje nebus nei karys, nei stebėtojas. Jis bus tik molis jų pirštuose, gyvas deglas jų šventovėse ir mėsa jų šunims. Šiame kare nelaimės niekas, išskyrus amžinąjį badą.“
Pranašystė reiškė viena: kai egiptiečių dievai, palikę savo išdžiūvusį Nilą, pajudės į šiaurę, baltų žemės taps kruvina žaidimų aikštele, o mirtingieji – tik bejėgiais įrankiais jų rankose.
1 skyrius: Smėlis ant samanų
Baltų žemėse vasara visada būdavo gyva, tačiau šie metai buvo kitokie. Dangų užtraukė švininiai, dusinantys debesys, o iš šiaurinių girių pasitraukė visi paukščiai. Oras tapo sunkus, persisunkęs pūvančio dumblo ir džiūstančių drobių kvapu. Vieną naktį, šventajame Rambyno ąžuolyne, vyriausiasis krivis nustėręs pažvelgė žemyn ir susmigo į purvą. Švelnios, šimtmečius žaliavusios samanų klotys po jo kojomis virto karštu, biriu ir gelsvu dykumos smėliu.
„Žemyna mus palieka...“ – sausomis lūpomis sušnypštė senasis krivis, griebdamas saują svetimos žemės. „Ugnis gesta, o smėlis ryja mūsų šaknis!“
Iš šalto upės rūko lėtai išniro figūros, skleisdamos gyvulišką siaubą. Priekyje žengė Anubisas – požemių valdovas žmogaus kūnu ir juodo šakalo galva. Jo rankose tvyrojo mirtinas mumifikacijos šaltis, o geltonos akys spingsėjo alkana šviesa. Už jo judėjo Sechmet – karo ir ligų deivė su liūtės galva, kurios karštas kvėpavimas akimirksniu pavertė šimtamečius ąžuolus anglį dvelkiančiais stulpais.
Egiptiečių dievai atvyko į šiaurę, nes jų pačių šalis virto dulkėmis, ir jiems reikėjo naujų sielų nemirtingumui palaikyti.
„Kvepia gyva mėsine ir drėgnais kapais,“ – pasuko šakalo galvą Anubisas, jo balsas skambėjo lyg sausų kaulų krebždesys. „Ši žemė bus naujasis mūsų slėnis. O šie mirtingieji – mūsų molis.“
Sechmet iššiepė kruvinas iltis, o jos gerklinis riaumojimas suvirpino girią: „Jų kraujas dar tirštas, nenumalšintas saulės. Paverskime juos gyvais akmenimis mūsų sostui.“
Žmonės neturėjo jokios valios priešintis. Vos tik Anubiso šakalo žvilgsnis kliudė netoliese esančio kaimo gyventojus, šie lyg pakirsti krito ant kelių į purvą. Jų protai buvo akimirksniu sulaužyti. Be jokio pasipriešinimo, tuščiomis, stiklinėmis akimis jie vykdė baisiausius įgeidžius.
„Mano širdis... ji nebepriklauso man,“ – monotonišku, ramiu balsu sumurmėjo jauna moteris, pati pjaustydama savo ranką aštriu titnagu. „Aš matau juodąją saulę. Aš piešiu jos vardą.“
Vyrai ir moterys, lyg lėlės, plėšė nuo savęs drabužius ir savo pačių krauju ant džiūstančių medžių kamienų pradėjo piešti didžiulius egiptiečių hieroglifus. Jie tapo gyvais įrankiais, pasiruošusiais plikomis rankomis statyti smėlio piramides vidury baltiškų pelkių.
„Dirbkite, šiaurės kirminai,“ – sušnypštė Sechmet, žengdama per sulaužytus mirtingųjų kūnus. „Jūsų kaulai sutvirtins mūsų sienas, o jūsų baimė bus mūsų maistas. Šiandien jūsų dievai miršta.“
2 skyrius: Pyktis po žeme
Svetimų dievų invazija sukrėtė pačius šiaurės žemės pamatus. Velnias, baltų požemių ir mirusiųjų valdovas, savo giliose katakombose pajuto, kaip jo valdomos vėlės pradėjo klykti iš nenumaldomo skausmo. Anubiso dvasinės svarstyklės pradėjo grobti baltų sielas tiesiai iš požemių valdovo gniaužtų.
„Atiduok jas! Tai mano požemių šešėliai, mano vėlės!“ – baisiu balsu urzgė Velnias, gniauždamas dervuotą lazdą, kai pamatė, kaip baltos šiaurės dvasios virvėmis tempiamos į dangiškąsias egiptiečių svarstykles. Tačiau požemių šakalas jo negirdėjo.
Paviršiuje tamsa tirštėjo. Iš galingo griaustinio debesies į girios proskyną smogė Perkūnas. Jo veidas buvo iškreiptas įniršio, oda pajuodusi nuo pykčio, o ugninis kirvis liepsnojo kruvina, kerštinga ugnimi. Jis išvydo Sechmet, kuri savo naguotomis rankomis draskė šventąjį Žemynos aukurą. Aplinkui klūpantys žmonės prarado bet kokį protą.
„Imk mano kūną, deive, imk mano vaiką, pamaitink savo amžinąjį badą!“ – tuščiomis akimis klykė moteris, pati kišdama klykiantį kūdikį po sunkiomis, gauruotomis liūtės pėdomis.
„Tavo auka priimta, kirmine. Tavo vaiko mirtis pamaitins mano pyktį,“ – dusliai sužaibavo akimis Sechmet, laužydama aukuro akmenis.
„Kas drįsta trypti mūsų kapus ir gerti mūsų žmonių gyvybę?“ – nugriaudėjo Perkūno balsas, sukeldamas žemės drebėjimą, nuo kurio lūžo medžių viršūnės. „Šalin rankas nuo mūsų žemės, dykumų grobuonys!“
Anubisas lėtai pasuko savo šakalo galvą, o iš jo burnos, jam prabilus, išsiveržė tūkstančių metų senumo mumijų dulkės.
„Tavo miškai priklauso mums, laukinis valdove,“ – šaltai ištarė Anubisas, jo balsas aidėjo lyg tuščioje kapavietėje. „Tavo žmonės jau atidavė mums savo širdis, kai mes tik nužengėme nuo upės. Jie nebėra tavo. Jie yra mūsų naujosios karalystės pamatai.“
Sechmet išleido kraupų liūtės riaumojimą, nukreipdama savo dvasinį įsakymą į minią: „Ginkite savo tikrąją deivę! Sunaikinkite šį medžių netikėlį!“
Šimtai kaimo gyventojų, ginkluoti paprastais akmenimis ir mediniais kuolais, tuščiomis, stiklinėmis akimis puolė tiesiai ant Perkūno.
„Mes mirsime už tamsąją saulę! Mes nužudysime tave, Perkūne!“ – rėkė vaikinai ir seniai, keldami ginklus prieš savo pačių dangiškąjį tėvą. Jie judėjo lyg lėlės, pasiruošusieji mirti kaip gyvasis skydas, saugantis svetimus įsibrovėlius.
3 skyrius: Maro ir chaoso šešėliai
Kai paprastų žmonių, paverstų gyvaisiais skydais, kraujas pradėjo gerti Rambyno samanų likučius, iš tamsiausių miško tankmių išniro pati baisiausia baltų panteono jėga. Giltinė – maro, badmečio ir mirties deivė – nužengė į kovos lauką. Ji neturėjo kūno, tik ilgą, pūvančią baltą drobulę, iš po kurios kyšojo kauliniai pirštai, gniaužiantys senovinį, surūdijusį pjautuvą. Jos pasirodymas atnešė tokį šaltį, kad klūpančių ir egiptiečiams paklūstančių žmonių kvėpamimas akimirksniu pavirto ledu, o jų oda nusidažė mirtinu mėlynumu.
Giltinė atėjo ne ginti mirtingųjų, o pasiimti to, kas jai priklauso pagal amžinąjį dvasinį dėsnį. Tačiau jai kelią užtvėrė kažkas, kas gimė pačioje kosminio chaoso gelmėje.
Egiptiečių dievų atsivežtas tamsos palikimas prabilo per patį Apofį – amžinosios tamsos, destrukcijos ir chaoso gyvatę. Šis padaras materializavosi kaip milžiniškas, pūvančio dumblo ir šešėlių verpetas, tviskantis skystu dervos juodumu, o iš jo burnos veržėsi rūgštis, akimirksniu ištirpinanti šventuosius baltų ąžuolus iki pat šaknų.
„Šiose giriose per daug gyvybės šnaresio... Aš atėjau praryti jūsų pasaulio šviesos ir užrakinti jį amžinoje tamsoje,“ – iš šešėlių verpeto pasigirdo duslus, šnypščiantis Apofio balsas, nuo kurio drebėjo pelkių vanduo.
Giltinė pakėlė savo kauliną veidą iš po pūvančios drobulės. Jos balsas skambėjo kaip kasantis žemę kastuvas: „Tavo chaosas čia neturi galios, svetima kirmėle. Šios sielos priklauso mano pjautuvui. Aš esu pabaiga, kuri ateina į kiekvieną šių miškų trobelę.“
„Tavo mirtis per maža, baltoji laidojų deive,“ – gyvatė išskleidė savo šešėlinius nasrus, išspjaudama rūgšties bangą, nuo kurios akimirksniu užsidegė durpynai. „Tu gausi tik pelenus. Aš prarysiu patį laiką, o tavo pjautuvas rūdys negyvoje smėlio dykumoje, kurioje niekas nebegims ir nebemirs.“
„Tuomet pradėkime tavo pačios laidotuves,“ – sušnypštė Giltinė, jos kauliniai pirštai stipriau suspaudė surūdijusį pjautuvo kotą.
Maro deivės ginklas rėžė šešėlinį gyvatės kūną, tačiau chaoso padaras tik sugėrė mirtį, atsakydamas nuodingu dūmų debesiu, kuris privertė Giltinės drobulę trūkinėti. Šių dviejų mirties valdovų kova užleido vietą visiškam siaubui – aplinkiniai kaimai buvo pasmerkti tapti pūvančia dykviete.
4 skyrius: Žaislai gyvulių šventovėse
Kol Giltinė ir Apofis draskė pačią žemės dvasinę materiją, Sechmet ir Anubisas tęsė savo šiurpų planą. Paklusę jų dvasiniam terorui, tūkstančiai aplinkinių piliakalnių gyventojų tuščiomis, pajuodusiomis akimis dirbo be poilsio. Jie nebebuvo žmonės, jie prarado bet kokį savisaugos instinktą. Moterys savo rankomis rausė pelkių dumblą, kol jų pirštai likdavo be nagų, o vyrai tempė šventuosius akmenis, laužydami savo pačių stuburus.
Vidury baltiškų miškų pradėjo kilti pirmoji juodo smėlio ir purvo piramidė. Tai buvo egiptiečių dievų tvirtovė, statoma ant gyvų žmonių kūnų.
„Mano stuburas... aš girdžiu, kaip jis lūžta, bet akmuo turi judėti,“ – beprasmiu, ramiu balsu murmėjo senas žvejys, vilkdamas milžinišką uolą per purvą, kol jo kojos linko nuo svorio. „Deivė nori aukščio. Mes turime statyti šventyklą saulei.“
Šalia jo parkritęs jaunuolis nebepajėgė atsistoti – sunkus rąstas sutraiškė jo dubens kaulus. Vietoj to, kad jam padėtų, kiti kaimo gyventojai tiesiog lipo per jį, nešdami purvo kibirus.
„Gulkitės į pamatus, silpnieji,“ – sušnypštė virš jų tvyrojęs Anubisas, rodydamas savo dvasiniu skeptru į kylančios piramidės plyšius. „Tie, kurie nebepajėgia nešti, taps paties sosto dalimi. Jūsų mėsos šiluma šildys mūsų naujuosius namus.“
„Aš būsiu siena. Aš būsiu šviesa deivės akims,“ – su džiaugsmu akyse sušnypštė sužeistas jaunuolis, pats šliauždamas į siaurą uolų tarpą, kur kiti vergai jį iškart pradėjo užpilti šlapiu, karštu smėliu. Jie buvo tiesiog įmūrijami į sienas kaip gyva, dar kvėpuojanti masė.
Perkūnas bandė smogti savo ugniniu kirviu tiesiai į kylančią piramidę, tačiau Sechmet, garsiai nusijuokusi, ištiesė ranką ir nukreipė dvasinį įsakymą į likusius gyvus vaidilas ir krivius.
„Stokite prieš savo senąjį tėvą!“ – suriaumojo Sechmet, jos liūtės karčiai tviskėjo krauju. „Parodykite jam, kam dabar priklauso jūsų ištikimybė!“
Šventi vyrai ir moterys, šventai tikėję Perkūnu visą savo gyvenimą, dabar, visiškai praradę valią, patys puolė ant Perkūno kirvio ašmenų, uždengdami Sechmet savo kūnais.
„Tėve, atleisk, bet jos troškulys yra mūsų įstatymas,“ – tuščiu žvilgsniu ištarė vyriausioji vaidilutė, pati žengdama tiesiai į ugnines Perkūno žiežirbas.
Griausmavaldis sustingo, matydamas, kaip jo paties garbintojai miršta vien tam, kad apsaugotų svetimą deivę su liūtės galva. Žmonija šiame tamsiame kare tapo pačiu pigiausiu ir baisiausiu dievų ginklu – mėsa, skirta sugerti dieviškąjį pyktį.
5 skyrius: Kruvinas požemių ir dangaus paktas
Matydamas, kako jo paties žyniai ir vaidilos lieja savo kraują, kako uždengtų Sechmet, Perkūnas nusileido į giliausias, tamsiausias požemių katakombas. Ten, kur tvyrojo pūvančių vėlių dvelksmas ir amžina drėgmė, jo laukė Velnias. Požemių valdovo akys, anksčiau žibėjusios gudria ugnimi, dabar degė šaltu įniršiu – Anubiso svarstyklės jau buvo pasiglemžusios pusę jo mirusiųjų karalystės sielų.
„Atsivedei savo griaustinius į mano kapus, broli?“ – iš tamsos pasigirdo sausas, pašaipus Velnio balsas, tačiau jame nebebuvo senojo linksmumo. „Viršuje nebėra ko saugoti. Girdžiu, kaip tavo vaidilos gieda giesmes šakalui.“
Perkūnas sunkiai žengė į priekį, jo ugninis kirvis vilko žeme kibirkščių taką, o oda buvo pajuodusi nuo pykčio. „Svetimšaliai pavertė mūsų gyvuosius gyvulių banda, o mirusiuosius – savo šventovių vergais. Jie panaudojo mūsų pačių vaikus kaip skydą prieš mano ugnį.“
Velnias lėtai pakilo nuo savo akmeninio sosto, jo nagai skausmingai rėžė uolą. „Mes nebeturime žmonių, Perkūne. Jų protai sulaužyti. Jie nebėra mūsų vaikai. Jie tapo jų įrankiais, mėsos ir kaulų siena. Kai Anubisas ima mano vėles, ima mano jėgą. Jei jie pastatys tą piramidę, šviesa ir tamsa šiose girioje priklausys tik dykumos maitvanagiams.“
Griausmavaldis pakėlė savo kirvį, kuris tamsoje nušvito kraupia, purpurine šviesa. Jo veide nebeliko gailesčio. „Jei mirtingieji pasirenka būti jų skydu, jie sudegs kartu su jais. Mes išvalysime šią žemę iki pat pelenų, kako joje neliktų nė vieno egiptiečių hieroglifo. Man nerūpi, kiek kūnų teks paversti dulkėmis.“
Velnias šaltai nusišypsojo, jo akyse sužibo mirtina sutikimo ugnis. „Tuomet atverk savo dangų, o aš išleisiu visus savo požemių košmarus. Paverskime jų naująją šventyklą masiniu kapu. Tegul kraujas užpila jų smėlį.“
Šis paktas buvo baisiausias baltiškos žemės istorijoje. Du amžini priešai – dangaus teisingumas ir požemių tamsa – suvienijo jėgas, visiškai atsisakydami žmonijos gelbėjimo idėjos. Žmonės buvo nurašyti kaip prarasti žaislai. Nuo šiol kiekvienas mirtingasis, pasistojęs jų kelyje, turėjo būti sunaikintas be jokio dvejojimo.
6 skyrius: Pelenų sostas ir pasitraukimas į pogrindį
Mūšis dėl kylančios purvo piramidės prasidėjo be jokių perspėjimų ar derybų. Perkūnas pakilo aukštai virš debesų, sukeldamas tokį juodą ir tamsų griaustinio potvynį, kokio šiaurės žemė dar nebuvo regėjusi. Žaibai nebebuvo tik šviesos blyksniai – tai buvo mirtinos, ugninės ietys, kurios smigo tiesiai į tūkstantines žmonių minias, dirbusias prie piramidės sienų.
Paviršiuje atsivėrė pati žemė. Velnio įsakymu iš požemių išsiveržė pūvančios vėlės ir juodo dumblo upės. Šešėliniai demonai griebė klūpančius žmones, laužydami jų kaulus ir siurbdami gyvybę.
Sechmet išleido kraupų liūtės riaumojimą, keldama rankas į dangų. „Kvailas debesų valdove! Žiūrėk, ką žudai! Tavo paties žyniai stovi po mano kojomis! Vienas mano žodis, ir jie patys išsiplėš sau širdis!“ – klykė ji, pasitikėdama savo dvasiniu teroru.
Tačiau iš juodų debesų ataidėjo tik ledinis, griausmingas Perkūno juokas: „Jie nebėra mano žyniai, dykumų kale! Jie tik dulkės ant mano kirvio šerdies! Žūk kartu su savo vergais!“
Tą pačią akimirką ugninis kirvis nuskriejo tiesiai per minią, visiškai nekreipdamas dėmesio į žmonių maldas ar gailestingumo šauksmus. Kirvis akimirksniu sudegino šimtą pavergtų mirtingųjų, paversdamas juos pelenų debesiu, o po jų likučius Perkūnas smogė tiesiai Sechmet į krūtinę, priversdamas ją pasipilti juodu, dievišku krauju.
„Anubisai! Jie išprotėjo! Jiems neberūpi šių kirminų gyvybės!“ – su siaubu akyse suriaumojo Sechmet, spausdama ranka gilų kirtį krūtinėje.
Anubisas bandė pakelti savo dvasines svarstykles, kad sugertų žuvusiųjų sielas. „Mano svarstyklės privalo pasisotinti! Šis kraujas maitina mano piramidę!“ – šaukė šakalo galva, tačiau iš po žemių išnirusios naguotos Velnio rankos sugriebė pačias svarstyklių lėkštes.
„Šį vakarą tu rysi tik purvą, dykumų maitvanagi!“ – iš tamsos sušnypštė Velnias, tempdamas požemių šakalą gilyn į pelkių akivarus.
Nhors Perkūno žaibai išdegino ištisus miškus, o Velnio požemių upės pasiglemžė tūkstančių žmonių, egiptiečių dievų atneštas chaoso patogenas pasirodė esąs galingesnis už fizinį naikinimą. Kiekviena mirtis, kiekvienas nužudytas žmogus, kuriuos paaukojo patys baltų dievai, tik stiprino piramidės galias, paversdamas aukų energiją dykumos magija. Juodojo smėlio piramidė tapo neįveikiama tvirtove. Apofio juodi žvynai visiškai apgaubė Rambyno kalvą, paversdami ją amžinos tamsos monumentu.
Baltų dievai suprato, kako tęsdami šį atvirą karą jie tiesiog sunaikins likusius žemės syvus, o egiptiečių klanas tik stiprės nuo pelenų. Sužeistas ir praradęs savo ugninio kirvio šviesą, Perkūnas buvo priverstas trauktis. Egiptiečių dievai sugebėjo įsitvirtinti pelenuose – šiaurės girios virto negyva dykviete, kurioje naujieji valdovai įkūrė savo tamsiąją imperiją.
Pralaimėję lemiamą mūšio etapą, baltų dievai nuėjo į gilų, mirtiną pogrindį. Jie pasitraukė į pačias giliausias, žmonėms neprieinamas požemių katakombas, užmūrytus urvus ir pelkių akivarus, laukdami savo valandos tamsoje.
7 skyrius: Dieviškasis kraujas ir slapta viltis
Pogrindyje, kur blėstančios šventosios ugnies likučius saugojo sumenkę, bet kerštu degantys dievai, gimė paskutinis išsigelbėjimo planas. Perkūnas, pasitelkęs paskutines dvasines jėgas, nužengė į materialųjį pasaulį pas paprastą mirtingąją moterį, vardu Eleną, kurios širdies egiptiečių dievų teroras dar nebuvo galutinai sulaužęs. Iš šis dvasinės ir kūniškos sąjungos, paslėptoje pelkių trobelėje, gimė berniukas. Vaikas nešiojo paprasto žmogaus trapumą, bet jo gyslomis tekėjo tyra, nemirtinga šiaurės žaibų ugnis.
Egiptiečių dievai paviršiuje valdė dešimtmetį, tačiau jų imperija pradėjo trūkinėti iš vidaus, mat žemė atsisakė duoti jiems naujų jėgų. Atėjus lemtingai nakčiai, kai šiaurės dangų nušvietė kruvina pilnatis, baltų dievai surinko dešimtmetį berniuką į giliausią šventąją giraitę. Kad sugrįžtų tikroji, sena, viską naikinanti baltų dievų galia, reikėjo aukščiausios dvasinės aukos – pusdievio kraujo.
Berniukas, žinodamas savo likimą ir matydamas kenčiančią žmoniją, pats žengė prie akmeninio aukuro. Jo akys, nors ir žmogiškos, kartais sužibėdavo purpurine žaibo šviesa.
„Tėve,“ – tyliai prabilo vaikas, žiūrėdamas į tamsoje rymantį milžinišką Perkūno šešėlį. „Mano motina kiekvieną naktį verkė, klausydamasi vergų dejonių viršuje. Ar mano kraujas tikrai užgesins tą juodąją dykumos saulę?“
Perkūnas nusuko savo pajuodusį veidą, jo rankos, laikančios ugninį kirvį, pastebimai virpėjo. „Tavo kraujas yra vienintelė ugnis, kurios jie negali praryti, mano sūnau. Tu esi mūsų paskutinis žaibas.“
Iš tamsos išniro Velnias, jo naguotuose pirštuose blizgėjo ilgas, senovinis apeiginis peilis. „Laiko nebėra, šviesos vaike. Anubiso sargyba jau artėja prie pelkių. Gulkis ant akmens.“
Berniukas lėtai atsigulė ant šalto, samanomis apaugusio Rambyno akmens. Jis neužsimerkė. „Aš nebijau peilio, dėde. Aš bijau, kad jie laimės. Atiduokite mano ugnį girioms.“
„Tavo auka bus prisiminta, kol gyvuos paskutinis šios žemės medis,“ – sušnypštė Velnias, pakeldamas ašmenis virš berniuko krūtinės.
Perkūnas uždengė akis, o katakombų skliautus sudrebino duslus, tolimas perkūnijos aidas. Kai vaiko kraujas pasipylė ant akmens ir sraunia srove įsigėrė giliai į senąsias žemės šaknis, požemiai suvirpėjo taip, kako dar niekada istorijoje. Šventasis pusdievio kraujas akimirksniu nuplovė egiptiečių dykumos patogeną. Žemė skaudžiai sudejavo, sugerdama auką, ir visi baltų dievai – Perkūnas, Velnias, Žemyna ir Giltinė – akimirksniu atgavo savo pirmykštį, nepažabojamą dydį, jėgą ir mirtiną įniršį.
8 skyrius: Galutinis išvalymas ir išvarymas
Išsiveržę iš požemių katakombų, baltų dievai nebesislėpė. Perkūno ugninis kirvis nušvito tokia akinančia šviesa, kad juodojo smėlio dulkėmis užklota naktis akimirksniu virto krauju tvaskančia diena. Žemyna pakilo iš pelkių kaip milžiniška, šimtametė žemės ir medžių masė, o Velnias vedė milijardinę šiaurės vėlių armiją, kuri juodu potvyniu užplūdo šventąją Rambyno kalvą.
Užklupti netikėto jėgos proveržio, egiptiečių dievai stojo į beviltišką gynybą ant kylančios piramidės laiptų. Sechmet puolė į priekį, jos liūtės snukis buvo iškreiptas įniršio.
„Iš kur gavote šią ugnį?!“ – subliovė karo deivė, bandydama savo nagais pasiekti Perkūną. „Jūsų žmonės buvo sulaužyti! Jūs neturėjote nieko!“
Perkūnas nužengė iš debesų, jo balsas skambėjo kaip skylančios tektoninės plokštės: „Mes paaukojome savo pačių kraujo šerdį, dykumų grobuone! Ši žemė gers jūsų nemirtingumą, kol virs dulkėmis!“
Vienu triuškinančiu ugninio kirvio smūgiu griausmavaldis sulaužė Sechmet liūtės žandikaulius ir nusviedė jos degančią figūrą per visą dykvietę. Tuo pat metu Anubisas bandė kelti savo skeptra, šaukdamasis Apofio chaoso šešėlių.
„Atgal į savo urvus, šiaurės vabalai! Šis smėlis priklauso man!“ – klykė šakalo galva.
Tačiau iš po žemių išnirusios Velnio grandinės, nukaltos iš amžino kapų šalčio, akimirksniu apsivijo Anubiso kaklą. Velnias patraukė grandines žemyn, priversdamas požemių šakalą paklupti ant kelių į pelkių dumblą.
„Tavo svarstyklės čia daugiau nebematuos sielų, svetimšali,“ – šaltai sušnypštė Velnias, savo ilgais nagais rėždamas Anubiso veidą. „Šį vakarą tu pats tapsi mano požemių grobiu!“
Maro deivė Giltinė pakilo virš piramidės viršūnės, jos pūvanti balta drobulė uždengė danguje besirangančią milžinišką Apofio gyvatę. Surūdijęs jos pjautuvas rėžė pačią kosminio chaoso šerdį.
„Tavo laikas baigėsi, amžinoji sutvėrime,“ – sušnabždėjo Giltinė, ir su kiekvienu jos pjautuvo mostu Apofio juodi žvynai ištirpo, paversdami chaoso slibiną tik silpnu, nekenksmingu dūmų debesėliu.
Sujungta šiaurės dievų jėga pradėjo tiesiogine prasme trinti egiptiečių magiją iš realybės. Purvo piramidės sugriuvo, virsdamos pelenais, o karštas dykumos smėlis vėl užleido vietą žalioms, drėgnoms ir gyvoms samanoms. Pralaimėję karą, sužeisti ir netekę visų savo jėgų, Anubisas ir Sechmet suprato, kad pasilikę čia jie bus visiškai sunaikinti.
„Ši žemė... ji prakeikta. Ji ryja mūsų dievybę,“ – spjaudydamasis juodu krauju sušnypštė Anubisas.
„Bėgam! Atgal į Nilą! Atgal į smėlį!“ – sudužusiu balsu suriko Sechmet.
Surinkę savo likusius šešėlius ir ištirpusios gyvatės Apofio likučius, egiptiečių dievai su baisiu klyksmu išsinešdino pro dvasinį plyšį atgal į savo išdegusias dykumas, palikdami šiaurės padangę visam laikui.