Šilko ir griaustinio kelias

Prologas: Imperijos plėtra ir dvasinės ribos
Tolimuosiuose Rytuose, po Nefrito imperatoriaus ir dangiškųjų drakonų priežiūra, Kinijos dievai šimtmečius valdė didingas imperijas. Jų galia augo kartu su mirtingųjų miestais, šventyklomis ir ilgais prekybos keliais. Tačiau dangiškieji dvasiniai valdovai troško daugiau – jie siekė išplėsti savo įtaką už žinomų imperijos ribų, ten, kur dar niekada nebuvo smilkę jų šventieji smilkalai. Nefrito imperatorius išsiuntė savo ištikimus dvasinius pasiuntinius į vakarus, į tolimus, paslaptingus Europos miškus. Jų užduotis buvo aiški: surasti naujas, dvasiškai stiprias žemes, pastatyti ten didingas pagodas ir pradėti garbinti Rytų dievus. Tačiau dangiškieji pasiuntiniai nežinojo, kad gilioji šiaurės šventovė jau turi savo išdidžius valdovus, kurie nepakenčia svetimų įstatymų savo žemėje.
1 skyrius: Dangiškieji pasiuntiniai šiaurės džiunglėse
Baltų žemėse tvyrojo tvirta, drėgna pavasario šiluma. Senieji kriviai Rambyno kalno viršūnėje ramiai kūreno šventąją ugnį, kai ore staiga pasijuto keistas, iki šiol nepatirtas virpėjimas. Vėjas atnešė egzotišką jazminų, degančio bambuko ir šilko kvapą. Virš gilių ąžuolynų lajų pasirodė trys mistinės figūros, apsuptos auksinio sniego dangiškojo rūko.
Priekyje žengė dangiškasis pasiuntinys Liun, vilkintis ilgu, hieroglifais išsiuvinėtu šilko chalatu, jo rankose švietė Nefrito imperatoriaus antspaudas. Šalia jo, skrisdami virš medžių viršūnių, judėjo du dangiškieji sargybiniai – galingi kariai su nefrito šarvais ir ilgais drakonų ietimis, o aplink juos sukosi mažos, dangiškosios ugnies dvasios.
„Ši žemė alsuoja stipria, pirmykšte dvasia,“ – pasakė Liun, nuleisdamas savo auksinį ritinį virš samanų. „Čia mes pastatysime pirmąją didingą pagodą Nefrito imperatoriaus garbei. Šie medžiai bus nukirsti, o jų vietoje iškils šventosios Rytų šventyklos.“
„Stok, svetimšali! Nė vienas tavo įrankis nepalies šių šventų medžių!“ – iš tamsos išniro vyriausiasis krivis, savo vaidilos lazda užtverdamas kelią dangiškiesiems sargybiniams.
„Traukis, mirtingasis,“ – šaltai ištarė vienas iš karių, keldamas nefrito ietį. „Mes vykdome dangiškąją valią. Jūsų žemė nuo šiol priklauso Imperatoriui.“
Tačiau sargybinis nespėjo žengti nė žingsnio. Dangus akimirksniu nusidažė mirtina, juoda audros spalva, ir proskynoje su kurtinančiu trenksmu smogė žaibas. Žemė sudrebino, ir prieš dangiškuosius pasiuntinius iškilo Perkūnas, spausdamas rankoje liepsnojantį ugninį kirvį.
2 skyrius: Susidūrimas proskynoje
Perkūno akys žaibavo tikru, teisingu įniršiu, o jo oda buvo šalta kaip šiaurės naktis. „Svetimi pasiuntiniai neneša savo antspaudų į mūsų girias!“ – nugriaudėjo jo balsas, priversdamas dangiškuosius sargybinius suklupti. „Jūsų šilkas ir auksas neturi vertės po šiais ąžuolais. Išsinešdinkite, kol mano žaibai nepavertė jūsų dangiškų šarvų pelenais!“
Liun išdidžiai išskleidė Nefrito imperatoriaus ritinį, iš kurio išsiveržė galinga dvasinė šviesa. „Mes ieškome vietos šventykloms, griausmavaldi. Mūsų valdovai yra amžini, o jūsų miškai privalo nusilenkti dangiškajai tvarkai. Susidūrimas neišvengiamas, jei tu stoji prieš mūsų Imperijos plėtrą.“
Tuo pat metu iš šešėlių tyliai išniro Velnias, baltų požemių ir vėlių valdovas. Jo akyse žibėjo gudri, bet pavojinga ugnis. „O, rytų valdininkai... Jūs manote, kad galite tiesiog ateiti ir statyti savo pagodas ant mūsų kapų? Mano vėlės greitai apsuks jūsų šilkinius chalatus ir nusitemps jus gilyn į pelkių akivarus.“
Dangiškieji sargybiniai išleido drakonų riaumojimą, ir jų ietys išspjovė galingą kosminę ugnį. Perkūnas atsakė ugniniu kirvio smūgiu, kuris perskrodė nefrito šarvus. Prasidėjo žiaurus ir bekompromisis dviejų visiškai skirtingų pasaulių karas – šilko, drakonų ir griežtos imperinės tvarkos susidūrimas su laukine, nepažabojama šiaurės gamtos jėga.
3 skyrius: Nefrito danguje ir drakonų griausmas
Pamatęs, kad Perkūno ugninis kirvis ir Velnio požemių šešėliai be gailesčio triuškina nefrito sargybinius, dangiškasis pasiuntinys Liun suprato, jog laukinė šiaurės jėga yra per stipri jo mandatui. Kraujuodamas iš gilaus kirčio petyje, jis pakėlė Nefrito imperatoriaus antspaudą į naktinį dangų, suplėšė šilko ritinį ir sušuko senovinę mantrą, aidinčią per devynis dangiškuosius sluoksnius.
Dangus virš Rambyno kalno perskyrė ne paprasti audros debesys, o tviskantis, auksinis dvasinis rūkas. Erdvė suvirpėjo, ir pro dangiškus vartus į baltų žemes nužengė patys vyriausieji Kinijos dievai.
Priekyje, ant dangiškojo drakono nugaros, sėdėjo pats Guan Yu – karo, ištikimybės ir teisingumo dievas. Jo veidas liepsnojo raudonumu, ilga barzda plevėsavo vėjuje, o rankose jis gniaužė milžinišką Guandao ašmenų kardą, galintį vienu smūgiu perskelti kalnus. Šalia jo, apsuptas keturių jūrų drakonų valdovų (Longwang), nužengė Nefrito imperatoriaus karo maršalas, nešantis dangiškosios armijos vėliavas. Drakonai išskleidė savo sparnus virš baltiškų upių, o jų riaumojimas privertė upių vandenis virti ir kilti į viršų.
„Ši žemė atsisakė dangiškosios tvarkai ir sužeidė mūsų pasiuntinius,“ – griežtu, ramiu balsu ištarė Guan Yu, keldamas savo žėrintį kardą. „Jei šie miškai negali tapti mūsų šventovėmis taikiu būdu, jie taps pelenais po mūsų drakonų pėdomis.“
4 skyrius: Panteonų susidūrimas
Baltų dievai nesitraukė. Pamatęs artėjančius drakonus ir dangiškąjį karo dievą, Perkūnas išleido tokį galingą griaustinio riaumojimą, kad visi aplinkiniai piliakalniai suvirpėjo. Iš giliausių miško tankmių į pagalbą atskubėjo Žemyna, kurios įsakymu šimtamečiai ąžuolai pradėjo judėti, savo šaknimis pindami drakonų uodegas ir traukdami juos žemyn, prie gyvosios miško paklotės.
Guan Yu žengė į priekį, jo Guandao kardas susidūrė su liepsnojančiu Perkūno kirviu. Sprogimo banga nuplėšė medžių lajas kelių kilometrų spinduliu – Rytų imperijos disciplinuotas karo menas susidūrė su laukiniu, nepažabojamu šiaurės gamtos pykčiu. Kiekvienas Guan Yu smūgis buvo tikslus ir persmelktas dangiškosios išminties, tačiau Perkūnas kovojo su žemės ir dangaus suteiktu nepalaužiamu užsispyrimu.
Tuo pat metu pelkių gilumoje keturi jūrų drakonai susidūrė su Bangpūčiu ir Velniu. Bangpūtis pakėlė marių bangas, bandydamas užtvindyti drakonų nešamą kosminę ugnį, o Velnias, pasitelkęs milijardus požemio vėlių, pradėjo painioti kinų sargybinių nefrito šarvus, traukdamas juos į giliausius akivarus.
„Jūs esate tik tūkstantmečio miško dulkės!“ – klykė Longwang drakonai, spjaudydami žydrą ugnį į samanų patalus.
„Šios dulkės jus ir palaidos, svetimi gyvūnai!“ – atsakė iš po žemių aidintis Velnio juokas.
5 skyrius: Likimo audėja ir Gailestingumo motina
Kai Guan Yu Guandao kardas ir Perkūno ugninis kirvis susidūrė dar kartą, skeldami pačią realybės materiją, o drakonų ugnis pradėjo garinti Bangpūčio vandenis, visą kovos lauką užliejo akinanti, perlamutrinė šviesa. Laikas akimirkai sustojo – žaibai pakibo ore, o drakonai sustingo vidury skrydžio. Į liepsnojantį Rambyno kalno pragarą nužengė dvi galingiausios abiejų panteonų deivės.
Iš Rytų pusės, sėdėdama ant milžiniško balto lotoso žiedo, nusileido Guanyin – kinų gailestingumo ir užuojautos deivė. Jos rankose buvo šventasis gluosnio šakelės indas, iš kurio varvėjo tyros dvasinės rasos lašai, akimirksniu užgesindami degančius miško plotus. Šalia joj, danguje tiesdama švytinčius sidabrinius siūlus, pasirodė Laima – baltų likimo ir gimimo deivė, kurios rankose sukosi amžinasis gyvenimo ratas.
„Sustokite, dangiškieji ir žemės valdovai!“ – Guanyin balsas skambėjo kaip švelnus varpų aidas, priversdamas Guan Yu nuleisti ginklą. „Jūsų įniršis apakino jus. Jūs liejate nemirtingųjų kraują ten, kur turėtų augti dvasinė išmintis.“
Laima žengė ant šilko šviesos tako, os sidabriniai siūlai pradėjo pyti Perkūno ir drakonų figūras, ne leisdami jiems judėti. „Jūs laužote dėsnius, kurie buvo užrašyti dar prieš gimstant pirmiesiems mirtingiems. Šis karas nėra jūsų pergalė. Tai jūsų visų pabaiga.“
6 skyrius: Sulaužytas balansas ir senoji pranašystė
Deivė Laima išskleidė savo dvasinį ritinį, kuriame tviskėjo pačios pirmosios pasaulio sutvėrimo gijos. Tuo pat metu Guanyin pakėlė savo nefrito ranką, projektuodama dangiškuosius hieroglifus tiesiai ant juodų audros debesų. Abi deivės prabilo vienu metu, atskleisdames senovės pranašystę, kurią abu panteonai buvo giliai paslėpę savo archyvuose:
„Kai Rytų drakonas gers Šiaurės griaustinio žaibą, o ugninis kirvis skels nefrito sostą, pasaulių ašis bus sulaužyta. Dievai negali kariauti tarpusavyje, nes kiekviena nemirtingojo žaizda yra plyšys visatos pamatuose. Jei liepsnos šis miškas, užges ir dangiškieji sluoksniai. Sugriovus balansą, tamsa pasiglemžs abi puses, o nemirtingieji išnyks amžinoje nebūtyje, palikdami tik tuštumą.“
Guan Yu pažvelgė į deivę Guanyin, o jo raudonas veidas išreiškė gilią pagarbą ir supratimą. Jis suprato, kad dangiškasis mandatas neleidžia sunaikinti paties kosminio balanso. Perkūnas, žvelgdamas į Laimos siūlus, lėtai nuleido savo kirvį, kurio ugnis pamažu užgeso. Velnio vėlės sugrįžo į požemius, o keturi jūrų drakonai nuleido savo sparnus, atsitraukdami nuo Bangpūčio marių.
„Mes ieškojome tik vietos šventykloms, ne dvasinio kosmoso griūties,“ – pripažino Nefrito imperatoriaus maršalas, nusilenkdamas prieš Laimą ir Guanyin.
„Mūsų girios išliks laisvos, bet pranašystė sako tiesą – jūsų griūtis būtų ir mūsų medžių pabaiga,“ – dusliai ištarė Perkūnas.
7 skyrius: Garbingas pasitraukimas
Išklausęs pranašystės žodžius ir išvydęs realią grėsmę visatos pamatams, dangiškasis karo dievas Guan Yu lėtai įstatė savo Guandao kardą į nugaros dėklą. Kosminis auksinis rūkas, iki šiol tvyrojęs virš Rambyno kalno, pradėjo lėtai kilti atgal į dangaus skliautus. Kinų dievai suprato, kad dangiškoji plėtra negali būti vykdoma griaunant senovinę kosminę tvarką.
„Šiaurės valdovai,“ – tvirtu, bet ramiu balsu ištarė Guan Yu, žvelgdamas į Perkūną. „Jūsų žemė turi nepalaužiamą šerdį. Mes gerbiame jūsų dievų dėsnius ir dvasinę visatos ašį. Mūsų šventyklos iškils kitur, o šie miškai tegul lieka jūsų žaibų ir samanų valdžioje.“
Keturi jūrų drakonai apsisuko ore, sužibėdami savo nefrito žvynais, ir pakilo gilyn į debesis. Deivė Guanyin, dar kartą palaimindama nukentėjusias miško proskynas savo šventojo indo rasa, nukreipė dangiškuosius sargybinius ir pasiuntinį Liun atgal pro dvasinius vartus. Kinų panteonas pasitraukė garbingai ir taikiai, nepalikdamas nei neapykantos, nei karo pėdsakų, o tik gilią abipusę pagarbą tarp dviejų galingų pusių.
Perkūnas ir Velnias stebėjo, kaip užsidaro dangiškieji vartai ir virš šiaurės girių vėl tvyro gili, rami prieblanda. Šilko ir griaustinio keliai išsiskyrė, tačiau pranašystės išmintis išgelbėjo abu pasaulius, o senosios girios vėl liko laisvos ir saugios po savo prigimtiniais dangaus skliautais.