Saulės gėla: kraujo ir ledo rekviemas

Prologas: Sutemos virš šventovių
Kai konkistadorų kardai ir ligos išskerdė actekų ir inkų imperijas, jų dievai nemirė – jie neteko namų. Palikę apleistas laiptuotas piramides, pasruvusias pasenusiu krauju, senieji Pietų Amerikos valdovai bėgo per vandenyną, ieškodami naujų vietų savo kultui. Jie ieškojo žemės, kurioje vis dar galingai alsavo laukinė, jokių dogmų nepavergta pagoniška jėga. Šis kelias juos atvedė į giliuosius, šaltus ir rūstus Baltijos miškus.
Tačiau baltiškos girios turėjo savo šeimininkus, kurie krauju ginti savo žemę išmoko dar prieš tūkstantmečius.
1 Skyrius: Žiemos saulėgrąža
Sniegas aplink Kernavės piliakalnius krito sunkiais, drėgnais dribsniais. Buvo pati giliausia žiemos saulėgrąžos naktis. Krivis dainavo senovines raudas prie didžiulio ąžuolinio laužo, bandydamas sušildyti sušalusią žemę, kai staiga ugnis akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu ir užgeso. Tyla, įsiviešpatavusi miške, buvo spengianti ir sunki. Oro temperatūra per kelias sekundes pakilo taip stipriai, kad sniegas po pagonių kojomis pradėjo tirpti, virsti garuojančiu purvu.
Iš miško tankmės lėtai išniro trys figūros, kurios atrodė lyg išplėštos iš karščiuojančio ligonio košmaro.
Pirmasis žengė Huicilopočtli – actekų karo ir saulės dievas. Jo kūnas buvo pusiau išpuvęs, dekoruotas ryškiomis, purvinomis kolibrių plunksnomis, o dešinėje rankoje jis gniaužė obsidianinį kalaviją, kuris vis dar varvėjo pajuodusiu krauju. Šalia jo slinko Inti – inkų saulės valdovas, kurio veidas buvo nukaltas iš gryno, deformuoto aukso. Tas auksas nuolat lydėsi nuo karščio, varvėdamas ant jo nuogos krūtinės ir degindamas žemę. Trečiasis virš jų sklandė Kvecalcoatlis – milžiniška, sparnuota gyvatė, kurios žvynai švietė mirtina, žalia šviesa.
„Ši žemė... ji dar gyva,“ – Huicilopočtli balsas nuskambėjo kaip tūkstančių pjaustomų kūnų dejavimas laiptuotoje piramidėje. – „Čia nėra jų baltojo dievo kryžiaus. Čia yra kraujo.“
„Mano saulė miršta šaltyje,“ – sudundėjo auksinis Inti, jo lydytas pirštas parodė į krivį, kuris iš siaubo suklupo prie užgesusio laužo. – „Mums reikia jo širdies. Reikia šilto, garuojančio kraujo, kad ugnis vėl pakiltų.“
Kvecalcoatlis paleido šiurpų šnypštimą, o jo sparnai pakėlė karštą pelenų vėją, kuris akimirksniu nudegino šimtamečių ąžuolų žievę. Krivis nespėjo net surikti – actekų karo dievas vienu žaibišku judesiu atsidūrė tiesiai priešais jį. Obsidianiniai ašmenys perskrodė pagonio krūtinę, ir Huicilopočtli plikomis, pajuodusiomis rankomis išplėšė dar plakančią krivio širdį, keldamas ją link pilko baltiškų sutemų dangaus. Svetimi dievai atėjo medžioti.
2 Skyrius: Širdžių medžioklė
Kernavės pašonėje stūksantis medinis Pajautos slėnio kaimas pakliuvo į gyvą mėsmalę. Baltijos žemę užklupo išsigimusi anomalija. Iš dangaus kartu su ledo kruša krito karšti, verdantys kraujo lašai. Anomalus, dusinantis karštis akimirksniu ištirpino gilų sniegą, paversdamas kaimo gatves garuojančio purvo ir pūvančių žolių liūnu. Siaučiant šiai kruvinai pūgai, iš miško rūko išsiveržė patys baisiausi Pietų Amerikos košmarai.
Huicilopočtli judėjo kaip mėsos pjaustyklė. Actekų karo dievas įsiveržė į pirmąją rąstinę trobą. Vietinis žvejas nespėjo net pasiekti savo kirvio – dievo obsidianinis kalavijas akimirksniu nukirto jam abi rankas. Huicilopočtli suleido savo pajuodusius nagus giliai po vyro šonkauliais. Su kraupiu kaulų lūžiu jis išplėšė dar garuojančią, plakančią širdį.
„Daugiau kraujo! Saulė reikalauja mėsos!“ – riaumojo Huicilopočtli. Jo burna buvo pilna stingstančio skysčio, o iš jo žaizdų ant pagoniškų grindų lašėjo mirtini nuodai.
Šalia jo stojo Inti. Inkų saulės valdovas spinduliavo tokį baisų, deginantį karštį, kad šiaudiniai kaimo stogai pradėjo liepsnoti vien nuo jo artumo. Jo deformuotas auksinis veidas lėtai lydėsi, o skystas auksas lašėjo ant klykiančių moterų ir vaikų. Inti sugriebė bėgančią merginą už gerklės – jos oda akimirksniu pajuodavo ir anglijo. Inkų monstras prarėžė jos krūtinę lydytu pirštu, ištraukdamas širdį ir ją prarydamas, kad pamaitintų savo vėstančią dangiškąją esybę.
Kaimo šventasis ąžuolas, prie kurio žmonės glaudėsi ieškodami baltiškų dievų užuovėjos, neatlaikė. Virš jo apsivyniojo Kvecalcoatlis. Milžiniška sparnuota gyvatė savo žaliais žvynais pradėjo smaugti šimtametį medį, kol kamienas neatlaikė ir sprogo, ištaškydamas degančias šukes into paskutinius gyvus gyventojus. Kruvinos pūgos sūkuryje kaimas virto pajuodusia pelenų ir sudraskytų kūnų krūva.
3 Skyrius: Liūno glėbys
Viška Pajautos slėnio pragare gyvas liko tik mažasis Jonas. Kruvinas lietus plovė ašaras nuo jo suodino veido, kai jis basomis kojomis bėgo per garuojantį, purviną sniegą. Už nugaros girdėjosi šiurpus sausų šiaudų traškesys – Inti karštis rijo jo namus, o Huicilopočtli nagai draskė paskutinius kaimo gyventojus. Jonas negalvojo. Jis tiesiog pasileido gilyn into šiaurę, kur miškas tankėjo, virstamas gūdžia, niekada neužšąlančia Velniabalio pelke.
Vaikas žinojo kaimo senolių perspėjimus: „Niekada neik into pelkę sutemus, ten tūno tas, kuris jokių maldų neklauso.“ Tačiau dabar tas pirmykštis šiaurės monstras atrodė geresnis už deginančius Pietų Amerikos siaubūnus.
„Suraskite jį! Jo siela dar tyra!“ – per mišką persirito Huicilopočtli staugsmas. Už Jono nugaros pasigirdo sunkus krūmų lūžis. Du actekų jaguarų kariai – iškreipti padarai su gyvūnų kaukėmis ir obsidianiniais peiliais – šuoliavo tiesiai paskui jį.
Jonas suklupo, įvirsdamas into šaltą, pūvantį pelkės dumblą. Vanduo čia buvo juodas, o pro ledines plyšines kilo salsvas sieros garas. Vaikas apsisuko ant nugaros, spausdamasis prie sukietėjusio spanguolyno kupsto. Jaguarų kariai jau stovėjo ant liūno krašto. Jų gintarinės akys tamsoje žibėjo laukiniu įniršiu, o ašmenys pakilo virš berniuko galvos.
Tą pačią akimirką pelkės paviršius užvirė. Iš juodo liūno gelmių, tiesiai tarp vaiko ir actekų karių, iškilo milžiniška, samanomis ir pūvančiomis plunksnomis aplipusi ranka. Kreivi, pajuodę paukščio nagai akimirksniu sugriebė abu užpuolikus už kaklų. Pasigirdo baisus kaulų traiškymo garsas, tarsi būtų lūžę šimtamečiai ąžuolai. Ranka tiesiog nusitempė juos gilyn into neužšąlantį purvą, palikdama tik kelis riebius kraujo burbulus paviršiuje.
Rūkas išsisklaidė, ir iš liūno lėtai pakilo pats Velnias. Jo viena didžiulė, žaliai švytinti akis tamsoje atrodė kaip prakeiktas brangakmenis, o ožio ragai buvo aplipę šviežiu pelkės dumblu. Padaras nejudėjo, bet Jono galvoje suskambė tūkstančiai gurgždančių balsų: „Svetimi medžioja mano vaikus... Svetimi drasko mano žemę... Lik čia, mažasis vaidila. Samanos tave paslėps. O aš einu pasiimti jų skolos.“
Pelkės vanduo aplink Joną akimirksniu pasidengė storu, saugiu ledo sluoksniu, paslėpdamas jį nuo pūgos, o pats Velnias su baisiu staugsmu pasileido atgal into kaimo griuvėsius.
4 Skyrius: Lydyto aukso ir mėsos pjaustykla
Pajautos slėnio kaimas buvo visiškai sunaikintas. Rąstinių trobų likučiai smilko kruvinos pūgos sūkuryje, o ištirpęs sniegas virto juodu, garuojančiu purvu, maišytu su nužudytų pagonių krauju. Viduryje šios pelenų dykumos stovėjo Inti. Inkų saulės valdovas spinduliavo tokią nežemišką, koncentruotą kaitrą, kad aplinkinis oras virpėjo. Jo deformuotas auksinis veidas lydėsi, o skysto metalo lašai sunkiai krito ant žemės, sudegindami viską, prie ko prisiliesdavo. Jo rankose gniaužiamas auksinis skeptras dūzgė nuo mirtinos saulės gėlos.
Staiga iš pamiškės rūko, laužydama degančias tvoras, išsiveržė Medeinė. Baltiškoji girios deivė buvo milžiniška – trijų aukštų namo dydžio vilkė su stingstančiu, negyvu moters veidu. Jos tuščios akiduobės liepsnojo akla, žalia miško ugnimi, o iš nasrų srovėmis tekėjo juoda, verdanti derva. Ji paleido tokį kurtinantį staugsmą, kad likusios trobų sienos sugriuvo, ir vienu galingu šuoliu puolė tiesiai ant svetimšalio dievo.
„Svetimšali monstre! Tu sudegini mano medžius!“ – Medeinės moteriškasis veidas persikreipė iš pasiutimo, o jos galingi nagai rėžėsi tiesiai Inti into krūtinę.
Garsas buvo kraupus – tarsi plienas būtų rėžęs įkaitusį akmenį. Medeinės nagai giliai perskrodė inkų dievo kūną, plėšdami skystą auksą tarsi minkštą vašką. Iš Inti žaizdų pliūptelėjo akinanti saulės ugnis, kuri akimirksniu nudegino Medeinės priekinių letenų kailį iki pat kaulų. Tačiau laukinė deivė net nekrūptelėjo. Vedama aklo įniršio, ji suleido savo milžiniškas iltis tiesiai Inti into dešinįjį petį.
„Mano saulė nebus užgesinta jūsų šiaurės purve!“ – suriko Inti, jo balsas skambėjo kaip ugnikalnio išsiveržimas.
Nepaisydamas to, kad vilkės dantys trauškė jo auksinę mėsą, jis pakėlė savo skeptrą ir visa jėga suvarė jį Medeinei tiesiai into sužeistą šoną. Įkaitęs auksas ir saulės liepsna įsiveržė giliai into jos vidurius. Medeinės oda pradėjo svilti, o iš jos žaizdų ant pelenų pasipylė verdanti, juoda derva, kuri maišėsi su Inti auksiniu krauju into vientisą masę. Skausmo pamišusi Medeinė staigiu galvos judesiu išplėšė Inti petį kartu su ranka ir skeptru. Lydytas auksas ištaško litrais, užliedamas kaimo centrą ir akimirksniu paversdamas purvą stiklu. Inkų valdovas suklupo, jo veidas karštligiškai trūkinėjo, tačiau iš jo krūtinės išsiveržė grynos saulės ugnies spindulys, nukreiptas tiesiai Medeinei into moteriškąjį veidą.
Deivės oda pradėjo luptis ir anglėti, tačiau ji nesitraukė nė per žingsnį. Jos vilkiški dantys su kraupiu traškesiu susitiko pačioje Inti auksinio kaklo šerdyje. Inkų saulės valdovas paleido paskutinį klyksmą, kol jo deformuotas kūnas visiškai ištirpo. Inti buvo nugalėtas.
5 Skyrius: Skerdynės pelenuose
Pergalės akimirką, iš kraujo pūgos sūkurio, tiesiai Medeinei iš nugaros išniro Huicilopočtli. Actekų karo dievas, gindamas savo mirštantį pietų sąjungininką, šoko su nežemišku, grobuonišku įniršiu. Jo obsidianinis kalavijas su baisiu švilpesiu smigo giliai Medeinei into nugarą – tiesiai tarp pečių menčių, kur jungėsi jos žvėriško kūno stuburas.
„Šiaurės kale! Tavo mėsa pamaitins mano gyvates!“ – staugė Huicilopočtli, jo burna išsiviepė iki ausų, o iš akių pasipylė juoda derva.
Ašmenys perskrodė mėsą, o iš gilios žaizdos litrais pasipylė verdanti, juoda baltiškos deivės derva. Medeinė paleido agonijos kupiną kauksmą, kuris privertė subyrėti likusius kaimo trobų kaminus. Huicilopočtli suleido savo pajuodusius nagus into žaizdą, bandydamas plėšti jos stuburą iš vidaus. Tačiau baltiškosios girios deivė skausmo pamišusi staigiu judesiu apsisuko ore. Jos masyvi uodega ir letenos nagai pagavo Huicilopočtli vidury šuolio. Vienu žaibišku judesiu ji suleido savo sužalotus nagus tiesiai actekų dievui into pilvą ir rėžė žemyn.
Medeinė sunkiai suklupo ant priekinių kojų, o iš gilios žaizdos jos nugaroje vis dar srovėmis tekėjo juoda derva. Šalia jos purve tįsojo Huicilopočtli – actekų karo dievas bandė šliaužti. Tada garuojantis purvas kaimo centre pradėjo skystėti. Iš šlapiu liūno glėbio lėtai išniro Velnias. Jo milžiniškas kūnas buvo aplipęs šimtamečių durpių sluoksniu. Kai jo viena didžiulė, žaliai švytinti akis užfiksavo merdintį actekų dievą, degančių trobų liepsnos akimirksniu nusidažė melsvai ir pradėjo gęsti.
„Svetimšali rubežiau,“ – Velnio balsas nuskambėjo tiesiai Huicilopočtli kaukolėje. – „Tu medžiojai mano vaikus Pajautos slėnyje. Dabar mano samanoms reikia tavo trąšos.“
Velnias lėtai užmynė savo sunkia koja ant actekų dievo krūtinės ląstos. Pasigirdo šlapias šonkaulių lūžis. Velnias pasilenkė arčiau, jo ilgi nagai įsmigo giliai into pilvą. Vienu lėtu judesiu jis suėmė Huicilopočtli širdį ir suspaudė delną. Širdis sprogo. Huicilopočtli kūnas akimirksniu pradėjo trauktis ir pūti, virstamas sausomis plunksnomis ir dulkėmis. Actekų karo dievas nustojo egzistuoti.
6 Skyrius: Perkūno teismas
Kruvina pūga virš sudeginto kaimo akimirksniu nuslopo, užleisdama vietą spengiančiai, mirtinai tylai. Virš Pajautos slėnio pakibo juodi, metalinio sunkumo debesys. Velnias pakėlė savo žalią akį into dangų. Medeinė, gausiai kraujuodama, išleido gilų, duslų urgžgimą. Jie žinojo šį ženklą. Akinantis, melsvai baltas žaibas perskyrė dangų pusiau su tokiu griaustiniu, kad pati žemė po sugriautomis trobomis suvirpėjo. Smūgis teko tiesiai into kaimo centrą, akimirksniu paversdamas purvą stiklu.
Iš dūmų ir degančios elektros išlydžių iškilo Perkūnas. Dangaus budelis buvo milžiniškas, jo šarvų plokštės nukaltos iš juodo amžino granito, o gyslose tekėjo skysta lavos ugnis. Jo rankose žaižaravo sunkus, dviasmenis kirvis, nuo kurio briaunų žemyn srovėmis liejosi gryna kosminė energija.
„Išgamos iš pietų!“ – sugriaudėjo Perkūnas, jo trigubas balsas ištaškė paskutinius likusius kaimo akmenis. – „Jūs išdrįsote sudeginti mano šventąjį ąžuolą. Jūs liejote mirtingųjų kraują mano žemėje. Jūsų teismas prasideda dabar!“
Virš miško medžių viršūnių pasigirdo šiurpus šnypštimas. Kvecalcoatlis – paskutinis gyvas likęs pietų panteono dievas – išniro iš debesų. Milžiniška sparnuota gyvatė buvo pamišusi iš įniršio dėl savo brolių Inti ir Huicilopočtli žūties. Jos žali, smaragdiniai žvynai švietė nuodinga šviesa, o iš nasrų virvėmis tįso mirtini ugnies liežuviai. Kvecalcoatlis puolė iš viršaus, bandydamas apsivynioti aplink Perkūno granito kūną.
Tačiau dangaus valdovas net nepasitraukė. Perkūnas sugriebė skriejančią sparnuotąją gyvatę plikomis rankomis tiesiai už nasrų. Elektros išlydis akimirksniu sudegino actekų dievo dantis ir virto dūmais jo gerklėje. Kvecalcoatlis klykė iš agonijos, plaktamas Perkūno žaibų, kol jo žali žvynai pradėjo luptis.
„Mano dangus nepriklauso ropliams!“ – užriko Perkūnas ir, iškėlęs savo sunkiąją granite koją, prispaudė gyvatės uodegą prie žemės.
Vienu galingu kirvio kirtimu Perkūnas nukirto kairįjį Kvecalcoatlio sparną. Pasipylė tirštas, šviečiantis dieviškasis kraujas, kuris degino sniegą. Gyvatė karštligiškai bandė suleisti savo nuodus Perkūnui into kaklą, tačiau dangaus budelis antrą kartą pakėlė kirvį. Ašmenys smigo tiesiai Kvecalcoatliui per kaukolę, perskrosdami jo smaragdinį kūną iki pat žemės pamatų.
Akinantis ugnies ir žaibų sprogimas nušvietė visą Kernavę. Paskutinis actekų dievas sukrėtė žemę ir virto suanglėjusia, nejudria mase. Perkūnas ištraukė kirvį, jo lavos akys nusisuko into sužeistą Medeinę ir pelkėse tūpantį Velnią. Svetimšaliai buvo sunaikinti.
Epilogas: Amžinasis įšalas
Užgijus didžiausioms skerdynių žaizdomis, Pajautos slėnį sukaustė anomalus, stingdantis šaltis. Temperatūra nukrito taip žemai, kad net likęs gyvųjų kraujas akimirksniu virto ledo kristalais. Žuvusių actekų ir inkų dievų liekanos – suanglėjęs Kvecalcoatlio kūnas, Huicilopočtli pelenai ir Inti lydyto aukso balos – buvo užrakinti storame, skaidriame ledo sluoksnyje, tapsdami piliakalnių pamatų dalimi.
Velniabalio pelkėje mažasis Jonas sėdėjo po storu ledo kupolu, kurį jam sukūrė požemių valdovas. Jis girdėjo, kaip pamažu rimsta baisusis miško dundesys. Šiaurės dvasios apgynė savo namus, tačiau kaina buvo kaimo sunaikinimas.
Medeinė lėtai nušliaužė į giliausius šilo tankumynus gydytis savo gilių žaizdų, o Velnias vėl pasinėrė į juodąjį liūną, palikdamas žemės paviršių ramybėje. Virš Kernavės pakilo šalta, giedra žiemos saulė, kurios spinduliai lūžo lede įšalusiame svetimšalių dievų aukse. Baltų dievai dar kartą įrodė, kad šios girios priklauso tik jiems, o kiekvienas įsibrovėlis čia ras tik savo paties kraujo upę ir amžiną miegą po samanomis.