Paskutinis artefaktas

1 SKYRIUS: Dulkės ir pamiršta tiesa
Oras Žemėje skonis priminė pelenus ir geležį. Kadaise žaliavusi planeta dabar buvo tik išplėšta, skylėta dykynė, duso po geltonu, toksišku smogu. Galkalų kasybos laivai per tūkstantmetį išsiurbė viską – nuo naftos iki paskutinių retųjų metalų gyslų. Žmonija tapo tik dar vienu atsinaujinančiu ištekliu. Kas mėnesį gigantiški prekybiniai transporteriai nusileisdavo į dulkėtus miestus-lūšnynus, kad susirinktų duoklę: tūkstančius jaunų vyrų ir moterų. Jie buvo išvežami tarnauti patrankų mėsa svetimuose, šaltuose karuose, vykstančiuose už šviesmečių, ginti imperijų, kurių pavadinimų net nemokėjo ištarti. Žemė buvo pamiršta anomalija kosmoso pakraštyje. Vieta, kurioje gyvybė tiesiog laukė savo pabaigos.
Jonas nubraukė prakaitą nuo kaktos, palikdamas purviną ruožą. Jis buvo archeologas – profesija, kuri šiame mirštančiame pasaulyje atrodė labiau nei nenaudinga. Kol kiti kovojo dėl vandens gurkšnio, Jonas ieškojo atsakymų praeityje. Šįkart paieškos jį nubloškė giliai po „Mirusią zoną“ – apleistą teritoriją, kurioje galkalų skeneriai retai fiksuodavo aktyvumą. Landžiodamas po griūvančias, tamsias požemines katakombas, kurias slėgė tonų svorio akmeniniai skliautai, jis tikėjosi rasti bent senovinių įrankių liekanų. Vietoj to jo žibinto šviesa užkliuvo už kažko neįprasto. Gilioje nišoje, po storu dulkių sluoksniu, gulėjo sunki, visiškai lygi juodo metalo lentelė. Ji nebuvo pažeista korozijos, o prisilietus pasirodė keistai šilta, tarsi pulsuotų silpna gyvybe.
Jonas atsargiai išsitraukė nešiojamąjį skenerį – seną, kelis kartus modifikuotą prietaisą. Jam pradėjus analizuoti lentelės paviršių, ekranas sumirgėjo, o jame ėmė ryškėti nežinomi, matematiškai tikslūs simboliai. Archeologo širdis pradėjo daužytis į krūtinę, kai jo paties sukurta vertimo programa lėtai, raidė po raidės, ėmė dėlioti sakinius. Tai nebuvo žmonių kalba, bet ji buvo palikta Žemėje prieš milijonus metų.
„Tam, kas randa šį raštą...“ – mirgėjo ekrane. „Giliai Visatos audinyje paslėptas Pradinio Šaltinio artefaktas. Tai raktas, valdantis planetų branduolius ir keičiantis erdvėlaikio jėgų balansą. Kas valdys jį – valdys tūkstančius pasaulių ir pačias žvaigždes.“
Jonas sustingo, o katakombų tamsoje jo veidą apšvietė melsva skenerio šviesa. Žemė nebuvo tiesiog atsitiktinis, visų užmirštas užkampis. Ji saugojo paslaptį, galinčią parklupdyti pačias galingiausias Visatos rases.
2 SKYRIUS: Žinia nuteka į kosmosą
Jonas sukišo juodąją lentelę į kuprinę, jo rankos vis dar drebėjo. Vos išlindusį iš katakombų, jį pasitiko sena jo pažįstama Maja – vietinė mechanikė, padėdavusi jam gauti nelegalių detalių skeneriams. Ji nekantriai trepsėjo dulkėtoje gatvėje, žvalgydamasi į dangų, kur virš miesto kabojo sunkus Galkalų kasybos laivo šešėlis.
– Tu per ilgai ten užsibuvai, Jonai, – piktai sušnibždėjo ji, sugriebdama jį už rankos. – Patruliai šiandien įsiutę. Vėl renka žmones į laivyną. Ką ten radai, kad tavo akys šviečia labiau nei tas tavo sugedęs skeneris?
– Kažką, kas gali viską pakeisti, Maja, – tyliai atsakė Jonas, vesdamas ją link jos dirbtuvių. – Šįkart tai ne šiaip sena geležis. Tai koordinatės. Artefaktas.
Maja tik nusijuokė, už dulkėtos uždangos uždarydama dirbtuvių duris:
– Artefaktas? Jonai, mes neturime vandens, o tu vėl kliedi apie pasakas. Žemė tėra kapinės. Čia nėra nieko, išskyrus dulkes.
– Pažiūrėk pati, – Jonas ištraukė lentelę ir padėjo ant stalo. Skeneris vėl suprojektavo melsvus simbolius į orą. – Čia rašoma apie jėgų balansą. Kas jį valdo, valdo planetas. Galkalai, Grantykai... jie visi taps niekuo, jei mes tai rasime pirmi.
Maja sustingo, jos akys išsiplėtė. Ji ištiesė ranką, norėdama paliesti švytinčius simbolius, bet staiga jos kompiuterio terminalas pradėjo garsiai pypsėti. Raudona šviesa užtvindė kambarį.
– Kas čia? – Jonas krūptelėjo.
– Perėmimas, – išbalo Maja, pašokdama prie ekrano. – Kažkas prisijungė prie mano tinklo iš išorės. Tai ne Galkalai... jų kodas kitoks. Per daug švarus. Per daug greitas. O Dieve, Jonai, tavo skeneris! Jis buvo prijungtas prie mano palydovinio ryšio, kad išverstų simbolius. Signalas išėjo į orbitą.
Tuo pat metu, už tūkstančių kilometrų virš Žemės, prabangiame ir paslėptame Žarpiečių – pirklių rasės – laive, sužibo monitoriai. Žarpiečių prekybos agentas, vardu Slitas, stebėjo skubiai ateinančius duomenis. Jo oda, primenanti chameleoną, nusidažė ryškia aukso spalva – gilaus susijaudinimo ženklu.
– Neįtikėtina, – sumurmėjo Slitas, savo ilgais, keturpirščiais pirštais liesdamas holografinį Žemės žemėlapį. – Tie plaukuoti primatai sėdi ant didžiausio Visatos lobio. Ir jie net nežino jo vertės.
– Pone, ar pranešti Galkalų valdovams? – paklausė jo padėjėjas, žvelgdamas į monitorius.
– Jokiu būdu! – Slitas piktai sušnypštė. – Galkalai tik sunaikins viską savo tankais. Ši informacija verta daugiau nei tūkstantis sistemų. Žarpiečiai patys paims šį artefaktą. Suraskite tą archeologą. Pasiūlykite jam pinigų, laisvę, visą planetą! O jei nesutiks... paimkite lentelę jėga. Greitai, kol kitos rasės nesuodė kraujo.
Atgal dirbtuvėse Maja grubiai pastūmė Joną link galinių durų, į rankas įspausdama seną ginklą:
– Tau reikia bėgti. Jie jau žino, kur mes esame. Iškviečiau sukilėlių transportą, jie laukia prie senojo reaktoriaus.
– O kaip tu? – Jonas paėmė ją už pečių. – Aš negaliu tavęs čia palikti.
– Jei jie ras mus abu, mes mirę. Aš ištrinsiu likusius duomenis, – Maja pastūmė jį pro duris į naktį. – Bėk, Jonai! Medžioklė prasidėjo.
Virš miesto pasigirdo keistas, tylus variklių kaukimas. Tai nebuvo sunkūs Galkalų laivai. Tai buvo greiti, aptakūs Žarpiečių grobėjų transporteriai, besileidžiantys tiesiai į Jono kvartalą.
3 SKYRIUS: Didžiųjų jėgų pabudimas
Jonas gulėjo ant purvinų sukilėlių transporto grindų, o laivas drebėjo nuo perkrovos, kildamas pro tankų Žemės smogo sluoksnį. Šalia jo sėdėjo sukilėlių vadas Ričardas, įtariai žvelgdamas į juodąją lentelę archeologo rankose.
– Tikėkimės, kad šis metalo gabalas vertas tų vyrų, kuriuos ką tik praradome tavo evakuacijos metu, Jonai, – rūsčiai ištarė Ričardas, tikrindamas savo impulsinį šautuvą.
– Patikėk, Ričardai, – sunkiai kvėpuodamas atsakė Jonas. – Jei ši lentelė pateks į Galkalų rankas, mes prarasime net viltį kada nors būti laisvi. Šis artefaktas valdo pačias žvaigždes.
– Na, tuomet turime problemą, – įsiterpė pilotas, atsisukęs nuo valdymo pulto. – Mūsų skeneriai tiesiog išprotėjo. Viršutinėje orbitoje veriasi hipererdvės langai. Mes kylame tiesiai į patį pragarą.
Tuo pat metu virš Žemės atmosferos materializavosi gigantiški, Kampuoti Galkalų imperijos kreiseriai. Jų vadavietėje aukštas, šarvuotas Galkalų komandoras Krazas stebėjo taktinį ekraną. Žarpiečių bandymas slapta pagrobti archeologą nebuvo nepastebėtas.
– Žarpiečių žiurkės manė, kad gali vogti po mūsų nosimi? – sudundėjo Krazo balsas. – Žemė yra mūsų nuosavybė. Viskas, kas joje randama, priklauso Imperijai. Paruoškite planetos blokados žiedą. Nė vienas laivas neišskris iš šios sistemos.
– Komandore! – sušuko ryšių karininkas. – Skeneriai fiksuoja naujus termobranduolinius parašus. Tai ne pirkliai. Tai... Grantykai!
Ekrane pasirodė dešimtys aštrių, juodų kaip anglis laivų – amžinųjų Galkalų priešų, trokštančių dominuoti Visatoje. Grantykų flagmane generolas Voras stebėjo Galkalų rikiuotę. Jo veidą dengė biologiniai implantai, pulsuojantys pykčiu.
– Galkalai baiminasi to, kas paslėpta Žemėje, – šviesmečių atstumu nuskambėjo Voro žinutė jo kapitonams. – Jei jie gaus tą artefaktą, mūsų rasei galas. Atidengti ugnį į Galkalų avangardą! Mes išvalysime kelią iki to archeologo, net jei teks sudeginti visą šią planetą.
Kosmoso tamsą akimirksniu perplėšė plazminių baterijų salvės. Prasidėjo masinis dviejų galingiausių karinių rasių susirėmimas, o tarp jų, gindami savo pirklių laivus, chaotiškai manevravo Žarpiečiai.
Tačiau toliau nuo mūšio lauko, visiškoje šešėlių tamsoje, kabojo idealiai sferinis, sidabrinis laivas. Jame nebuvo nei ginklų, nei skydų – tik neįtikėtinai galingi skeneriai. Tai buvo Trusonai.
Du Trusonų stebėtojai stebėjo holografinę mūšio simuliaciją. Jų veidai buvo ramūs, be jokių emocijų.
– Konflikto eskalacija viršija prognozes 400 procentų, – mechanišku balsu ištarė pirmasis stebėtojas. – Pradinio Šaltinio artefaktas aptiktas. Jėgų balansas Visatoje destabilizuotas.
– Ar turėtume įsikišti? – paklausė antrasis.
– Ne. Mūsų paktas aiškus: mes tik fiksuojame įvykius ir laukiame pabaigos. Jei šios rasės sunaikins viena kitą, tokia yra Visatos evoliucija. Tęsti Jono ir artefakto koordinačių sekimą.
Mažas sukilėlių laivas, laviruodamas tarp krentančių kreiserių nuolaužų ir lazerių spindulių, bandė rasti plyšį Galkalų blokadoje, kad išsiveržtų į atvirą kosmosą. Jonas tvirtai prispaudė juodąją lentelę prie krūtinės – dabar jį sekė visa Visata.
4 SKYRIUS: Pavojingi aljansai
Sukilėlių laivui pavyko pasinaudoti mūšio chaosu ir atitrūkti. Jie pasiekė „Ūko Pasienį“ – neutralią kosminę stotį, pastatytą ant milžiniško asteroido, kur rinkosi visos Visatos nusikaltėliai, bėgliai ir dešimtys nelegalių pirklių. Čia, tarp neoninių šviesų ir sunkaus įvairių rasių kalbų triukšmo, Jonas ir Ričardas ieškojo vienintelio kelio išlikti – informacijos ir apsaugos.
Jie sėdėjo tamsiame stoties bare, kai prie jų stalo prisiartino tas pats Žarpiečių agentas Slitas. Jo oda dabar švytėjo ramia, derybine melsva spalva, o aplink jį stovėjo du ginkluoti samdiniai.
– Malonu matyti tave gyvą, archeologe Jonai, – pasisveikino Slitas, prisėsdamas be kvietimo. – Mano vardas Slitas. Galiu lažintis, kad dabar tavo galva yra brangiausias trofėjus Galkalų ir Grantykų laivynuose.
Ričardas akimirksniu uždėjo ranką ant ginklo:
– Ko tau reikia, pirkly? Jei manai, kad atiduosime tau lentelę, tu labai klysti.
– O, būkime pragmatiški, kariau, – nusišypsojo Slitas, atidengdamas aštrius dantis. – Galkalai jus sutryps. Grantykai jus išpjaus. Žarpiečiai siūlo kitką – sandorį. Duokite man artefakto koordinates. Mainais aš suteiksiu jums galingiausią mūsų laivą, imunitetą visose prekybos sistemose ir tiek pinigų, kad galėsite nusipirkti naują planetą savo rasei. Žemė juk vis tiek mirusi. Kam už ją kovoti?
Jonas pažvelgė į Slitą, tada į kuprinę, kurioje gulėjo lentelė.
– Tas artefaktas nėra prekė, Slitai. Jis priklauso tiems, kas jį ras. Jei atiduosiu jį jums, jūs tiesiog parduosite jį tam, kas pasiūlys didžiausią kainą. Karas nesibaigs.
– Karas yra geras verslas, Jonai, – šaltai atsakė Žarpietis. – Bet šįkart aš siūlau jums gyvybę. Pasirašykite kontraktą arba...
Staiga stoties bare dingo šviesa. Neoninės reklamos užgeso, o fone girdimas kosminių laivų variklių ūžesys akimirksniu nutilo. Užgijo netgi ginkluotų samdinių elektroniniai taikikliai. Visiškoje tamsoje ore pasirodė trys švytintys, melsvai balti energetiniai kamuoliai. Jie levitavo virš grindų, spinduliuodami tokią intensyvią energiją, kad aplink esantis oras ėmė traškėti nuo statinio krūvio.
– Ertiškai... – pašnibždomis išleido Slitas, jo oda iš baimės akimirksniu tapo visiškai balta. – Ką jie čia daro? Jie niekada nepalieka savo sektoriaus!
Ertiškai neturėjo nei veidų, nei kūnų, tačiau jų buvimas salėje sukėlė stiprų dvasinį spaudimą. Staiga Jono galvoje pasigirdo tūkstančiai aidinčių balsų, susiliejančių į vieną aiškią mintį:
„Jonai... Nesudaryk sandorio su tais, kurie mato tik naudą. Sek paskui šviesą. Tiesos ieškotojas privalo likti tyras, kitaip artefaktas sunaikins pačią Visatos sielą.“
Vienas iš energetinių kamuolių staiga staigiu judesiu praskriejo pro stalo vidurį. Sukėlęs trumpą, bet galingą elektromagnetinį impulsą, jis išjungė visus stoties apsaugos skydus ir apsvaigino Žarpiečių samdinius. Bare kilo masinė panika, visi puolė bėgti link išėjimų.
– Jonai, judėk! – sušuko Ričardas, griebdamas archeologą už striukės. – Kol jie vėl neįjungė ginklų!
Jonas atsisuko atgal. Tamsoje šviečiantys Ertiškai lėtai judėjo link stoties angarų, tarsi rodydami jiems kelią. Jie turėjo bėgti, bet dabar Jonas žinojo – ši medžioklė buvo kur kas gilesnė ir pavojingesnė, nei tiesiog karas dėl valdžios.
5 SKYRIUS: Ertiškų paslaptis
Sukilėlių laivas skriejo per aklą kosmoso tuštumą, palikęs panikos apimtą stotį toli už nugaros. Elektronika vis dar keistai mirgėjo nuo Ertiškų palikto energijos užtaiso. Jonas sėdėjo kajutėje, pasidėjęs juodąją lentelę ant kelių. Staiga kambario temperatūra nukrito, o jo paties kvėpavimas virto baltais garų kamuolėliais.
Priešais jį, tiesiai pro plienines laivo sienas, prasiskverbė vienas iš švytinčių energetinių kamuolių. Jonas norėjo šaukti Ričardą, bet jo balsas užstrigo gerklėje. Laiko tėkmė tarsi sustojo. Šviesa tapo tokia ryški, kad užliejo visą jo sąmonę, ir archeologas pajuto, kaip jo protas yra išplėšiamas iš kūno.
Jonas atsidūrė vizijoje. Aplinkui jį sukosi nepažįstamos žvaigždžių sistemos, o erdvėje vėrėsi milžiniški, švytintys portalai. Jo galvoje vėl pasigirdo tas pats choriškas, tūkstančių balsų aidas:
„Žiūrėk, tiesos ieškotojau. Žiūrėk į tai, kas buvo prieš prasidedant laikui.“
– Kas jūs tokie? – mintimis paklausė Jonas, žvelgdamas į prieš jį besikeičiančius vaizdus. – Ir ko norite iš manęs?
„Mes esame Ertiškai. Kadaise turėjome kūnus, tokius kaip tavo. Turėjome miestus, vandenynus ir troškimus. Mes buvome Pradinė Civilizacija, kuri sukūrė tai, ką jūsų rasės dabar vadina artefaktu. Jo tikrasis vardas – „Aethelis“. Tai nėra ginklas. Tai kosminis reguliatorius.“
Vizija pasikeitė. Jonas pamatė Žemę, tačiau ne dulkėtą ir mirštančią, o spinduliuojančią neįtikėtina gyvybe ir žaluma, apsuptą apsauginio energijos skydo.
– Jei tai reguliatorius, kodėl lentelėje rašoma, kad jis gali valdyti tūkstančius planetų? – suabejojo Jonas. – Galkalai ir Grantykai pasiruošę sudeginti Visatą, kad jį gautų!
„Todėl, kad jie mato tik galią sugriauti,“ – balsas tapo liūdnesnis, o vizijoje pasirodė Galkalų ir Grantykų protėviai, kariaujantys primityviuose karuose.
„„Aethelis“ sujungia visų Visatos planetų branduolius į vieną ekosistemą. Jei jį aktyvuos tas, kieno širdyje tūno godumas, jis galės išjungti bet kurios planetos magnetinį lauką ir paversti ją pelenais per sekundę. Štai kodėl mes atsisakėme savo fizinių kūnų. Mes tapome energija, kad galėtume saugoti šią paslaptį. Bet mūsų laikas senka. Visatos audinys plešiasi, o jūsų rasių godumas pramušė mūsų apsaugas.“
– Bet kodėl lentelė buvo Žemėje? – Jonas paklausė, jausdamas, kaip vizija pradeda trūpėti. – Žemė tėra užkampis! Niekam neįdomus pasaulis!
„Žemė buvo mūsų namai, Jonai. Ji – Pradinio Šaltinio lopšys. Jūs nesate patrankų mėsa. Jūs esate mūsų palikuonys, pamiršę savo kilmę. Artefaktas paslėptas ne Žemėje, o „Satyro anomalijoje“, bet tik Žemės vaiko kraujas ir kodas iš lentelės gali jį žadinti. Jei Galkalai ar Grantykai pasieks jį pirmi, jie privers tave jį aktyvuoti. Tu privalai juos aplenkti.“
Šviesa akimirksniu nuslopo. Jonas giliai įkvėpė oro ir nukrito atgal ant savo kajutės gulto. Jis vėl buvo laive. Rankose laikoma juoda lentelė dabar švietė ne melsva, o ryškia, auksine Ertiškų šviesa, o joje aiškiai matėsi naujas simbolis – koordinatės į mirtiną kosmoso anomaliją.
Kajutės durys atsidarė ir įlėkė išsigandęs Ričardas:
– Jonai! Kas čia įvyko? Skeneriai užfiksavo milžinišką energijos pliūpsnį tavo kambaryje! Ir... pažiūrėk į ekraną. Mūsų autopilotą kažkas perėmė. Laivas keičia kursą.
Jonas lėtai atsistojo, jo akys degė nauju ryžtu:
– Viskas gerai, Ričardai. Mes skrendame į „Satyro anomaliją“. Žinau, kur yra artefaktas. Ir žinau, kas mes esame iš tikrųjų.
6 SKYRIUS: Karo liepsnos
„Satyro anomalija“ atrodė kaip kosminis verpetas – milžiniškas, violetine spalva švytintis dujų ūkas, kurio centre buvo gravitacinė duobė. Čia fizikos dėsniai lūžo, o skeneriai rodė tik trikdžius . Tačiau baimė dingo, kai „Ūko Pasienio“ pakraštyje išniro dešimtys karinių laivynų. Galkalų plieniniai monstrai ir aštrūs, juodi Grantykų kreiseriai jau buvo čia. Kosmosas virpėjo nuo artėjančios ugnies baterijų krovimosi.
Jono ir Ričardo laivas pasislėpė už vieno iš asteroidų. Ričardas įnirtingai spaudė valdymo pulto mygtukus:
– Jonai, čia tikros skerdynės! Galkalai bando suformuoti gynybinį žiedą aplink anomalijos centrą, o Grantykai juos tiesiog drasko į gabalus. Mes neprasibrausime. Mūsų laivas subyrės nuo vieno atsitiktinio lazerio šūvio!
– Pažiūrėk į tuos Galkalų laivus, Ričardai, – Jonas pirštu parodė į holografinį ekraną, kuriame matėsi pažeistas Galkalų flagmano korpusas. – Jų energijos skydus palaiko pagalbiniai generatoriai, o juos valdo... mūsų žmonės. Patrankų mėsa.
Tuo pat metu didžiausio Galkalų kreiserio „Grom“ žemutiniuose deniuose tvyrojo dūmai ir panika. Šimtai žmonių, aprengtų sunkiais, primityviais kareivių šarvais, buvo varomi prie plazminių patrankų. Virš jų stovėjo Galkalų prižiūrėtojas, mojuojantis energiniu vėzdu.
– Judėkite, kirminai! – rėkė ateivis. – Jei Grantykų laivynas pralauš šį sektorių, aš asmeniškai išmesiu jus visus į atvirą kosmosą! Atidengti ugnį į kairįjį sparną!
Tarp kareivių buvęs sukilėlių pogrindžio narys, jaunas vaikinas vardu Lukas, sugriebė šalia stovinčio draugo petį. Jų racijos staiga sučirškė – Jonas, naudodamasis Ertiškų lentelės sustiprintu signalu, transliavo žinutę tiesiai į visų Galkalų laivų vidinius žmonių dažnius.
„Žemės vaikai, klausykite manęs,“ – aido pilnas Jono balsas skambėjo kiekvieno žmogaus ausinėse. „Mes nesame jų vergai. Mes nesame dulkės. Šiame ūke paslėptas mūsų protėvių palikimas – artefaktas, kuris gali mus išlaisvinti. Galkalai ir Grantykai kovoja dėl mūsų ateities, norėdami ją sunaikinti. Nekovokite už juos. Sukilkite!“
Lukas pažvelgė į prižiūrėtoją, tada į savo ginklą.
– Gana, – taria jis, ir jo akyse užsidegė pyktis. – Mes daugiau nemirsime už jų imperijas!
– Ką tu pasakei, laukini? – prižiūrėtojas žengė žingsnį pirmyn, keldamas vėzdą, bet Lukas akimirksniu pakėlė impulsinį šautuvą ir paleido ugnį.
Tai buvo kibirkštis, sukėlusi gaisrą. Per kelias minutes visuose septyniuose Galkalų kreiseriuose prasidėjo masinis žmonių maištas. Kareiviai atsisuko prieš savo ponus, užgrobdami ginklų arsenalus ir valdymo pultus. „Grom“ kreiserio tiltelyje komandoras Krazas sušuko iš įniršio, kai ekrane pamatė, kad jo paties laivo patrankos nusisuko nuo Grantykų ir atidengė ugnį į kitus Galkalų laivus.
– Kas vyksta?! – klykė Krazas. – Kodėl tie gyvuliai nebeklauso komandų?
– Jie perėmė variklių skyrių, komandore! – išsigandęs atsakė karininkas. – Jie laužo mūsų blokadą!
Sukeltas chaosas atvėrė kelią. Žmonių maištas sugriovė Galkalų gynybinę liniją, o Grantykų pajėgos buvo priverstos persigrupuoti, nesuprasdamos, kas valdo laivus.
– Ričardai, dabar! – sušuko Jonas. – Kelias į anomalijos centrą laisvas! Skrendam!
Laivas šovė pirmyn, palikdamas už nugaros liepsnojančius kreiserius ir prasidėjusį žmonijos išsilaisvinimo karą. Jie skriejo tiesiai į anomalijos akį, kur jų laukė paslaptingoji senovės šventykla.
7 SKYRIUS: Labirintas ir išbandymai
„Satyro anomalijos“ centre gravitacija elgėsi keistai – laivas skriejo per gigantiškų, geometriniu tikslumu išdėstytų asteroidų koridorius. Tai buvo dirbtinis labirintas, sukurtas saugoti tai, kas paslėpta viduje. Pačiame jo centre levitavo monumentali, juodo metalo šventykla, identiška Jono rastai lentelei.
Sukilėlių laivas sunkiai nusileido ant šventyklos platformos. Jonas ir Ričardas, spausdami ginklus rankose, žengė į vidų. Koridoriai švietė blankia, pulsuojančia melsva šviesa, o aplinkui aidėjo keisti mechaniniai garsai.
– Man tai nepatinka, Jonai, – pusbalsiu tarė Ričardas, žvalgydamasis į tamsias nišas. – Čia per daug tylu. Po to pragaro orbitoje, ši vieta atrodo kaip spąstai.
– Tai ir yra spąstai, Ričardai. Šventykla saugo save, – atsakė Jonas, sekdamas auksiniu lentelės švytėjimu, kuris veikė kaip kompasas. – Turime judėti greitai.
Staiga iš šešėlių išniro trys galingi Grantykų kariai, apsiginklavę sunkiais plazminiais ašmenimis. Jų laivas, pasinaudojęs maskuotės technologijomis, sugebėjo prasmukti iš paskos. Tuo pat metu iš lubų nusileido senovinės lazerinės gynybos sistemos – šventyklos apsauga reagavo į įsibrovėlius.
– Uždenk mane! – sušuko Jonas, kai koridorių užpildė raudoni lazerių spinduliai ir Grantykų šūviai.
Prasidėjo mirtinos lenktynės. Ričardas atidengė ugnį, prispausdamas Grantykus prie sienos, kol Jonas bandė rasti kelią pro judančias labirinto sienas. Vienas iš Grantykų karių, nepaisydamas lazerių spąstų, šovė tiesiai į Joną. Plazminis užtaisas skriejo neatremiamai. Jonas užsimerkė, pasiruošęs smūgiui.
Tačiau smūgio nebuvo.
Erdvė tarp Jono ir skriejančio užtaiso akimirksniu sutankėjo. Kosmose pasigirdo galingas, metalinis skambesys, ir plazmos žybsnis tiesiog ištirpo ore. Priešais juos materializavosi trys sidabriniai, sferiniai Trusonų humanoidiniai droidai. Jų akys švietė ryškia, neonine šviesa.
– Trusonai?! – Ričardas nuleido ginklą iš nuostabos. – Bet jie juk nesikiša! Tai jų pagrindinis įstatymas!
Vienas iš Trusonų atsisuko į Joną. Jo balsas nebuvo telepatinis kaip Ertiškų, o visiškai sintetinis, sklindantis iš metalinio korpuso:
– Protokolas „Amžinybė“ aktyvuotas. Šio objekto patekimas į Grantykų arba Galkalų rankas reikštų visišką šio Visatos kvadranto dekonstrukciją. Tikimybė, kad šioms rasėms gavus artefaktą gyvybė išliks – nulinė. Trusonų taryba priėmė sprendimą pažeisti nesikišimo paktą.
Trusono ranka pakilo, ir iš jos išsiveržęs gravitacinis impulsas akimirksniu nubloškė Grantykų karius giliai į labirinto koridorius, o judančios sienos užsivėrė, izoliuodamos juos.
– Žemės vaike, – Trusonas vėl pažvelgė į Joną. – Mes sulaikysime likusius Galkalų ir Grantykų avangardus šventyklos prieigose. Tačiau tu privalai pasiekti centrinę salę. Laikas baigiasi. Jei tu patirsi nesėkmę, mes būsime priversti sunaikinti šią anomaliją kartu su jumis ir jūsų gimtąja planeta.
– Aš pasiruošęs, – tvirtai tarė Jonas, suspausdamas lentelę.
Trusonai apsisuko ir pajudėjo link įėjimo, kur jau girdėjosi artėjančių Galkalų sunkiosios pėstininkijos žingsniai. Kelias gilyn į šventyklą buvo atviras, o labirinto gale švietė milžiniškos centrinės salės durys.
8 SKYRIUS: Pasiekiamas tikslas
Centrinė šventyklos salė buvo stulbinančio dydžio. Joje nebuvo gravitacijos, o grindis atstojo skaidrus energijos laukas, po kuriuo sukosi miniatiūrinė galaktikos holograma. Pačiame salės viduryje, ant kabančio pjedestalo, levitavo artefaktas „Aethelis“. Tai buvo kumščio dydžio, begalę briaunų turintis kristalas, kuris keitė spalvas nuo gilios kosminės tamsos iki akinančios aukso šviesos. Jis pulsavo tokiu galingu ritmu, kad Jonas jautė jį savo krūtinėje.
Archeologas lėtai žengė pjedestalo link, tačiau vos jam ištiesus ranką, salės perimetro durys vienu metu atsivėrė. Įtampa akimirksniu pasiekė viršūnę. Jonas ir Ričardas atsidūrė apsupti.
Iš kairės, lydimas sunkiųjų pėstininkų, įžengė Galkalų komandoras Krazas. Jo šarvai buvo apdegę po žmonių maišto, o akyse degė įniršis. Iš dešinės, spausdamas plazminį šautuvą, pasirodė Grantykų generolas Voras. Iš šešėlių išniro Žarpiečių pirklio Slito holograma – pats jis nerizikavo savo kailiu, bet jo samdiniai laikė taikiklyje kiekvieną salėje esantį. Virš jų visų levitavo Ertiškų energetiniai kamuoliai, o fone ramiai stojo du Trusonų droidai.
– Nė iš vietos, laukini! – sudundėjo Galkalų komandoras Krazas, nukreipdamas ginklą į Joną. – Atiduok „Aethelį“ man. Galkalų imperija garantuos, kad tavo mirštanti planeta gaus išteklių dar tūkstančiui metų. Atsisakysi – ir aš duosiu įsakymą likusiems laivams paversti Žemę kosminėmis dulkėmis.
– Netikėk juo, Žemės vaike! – surypavo Grantykų generolas Voras. – Galkalai jus visada laikė gyvuliais. Prisijunk prie Grantykų. Mes sunaikinsime Galkalus, o tavo žmonės taps mūsų elitiniais kariais, valdančiais naujas teritorijas. Mums reikia tavo kodo!
Iš hologramos pasigirdo saldus Žarpiečio Slito balsas:
– O, broliai kariai, vėl jūsų primityvūs grasinimai. Jonai, būkime protingi. Parduok kodą man. Žarpiečiai nupirks tavo rasei visiškai naują, žalią planetą kitoje galaktikoje. Jums nereikės kariauti. Jūs gyvensite prabangoj, o mes tiesiog administruosime šį artefaktą. Visi laimi!
Jonas stovėjo pačiame centre, spausdamas juodąją lentelę. Visi ginklai buvo nukreipti į jį. Jis pažvelgė į Trusonus – jie laukė. Pažvelgė į Ertiškus – jų šviesa ramiai pulsavo, tarsi sakydama, kad sprendimas priklauso tik jam.
– Jūs visi matote tik ginklą arba prekę, – tvirtai ir garsiai ištarė Jonas, jo balsas aidėjo milžiniškoje salėje. – Jūs tūkstantį metų naikinote mano pasaulį, grobėte mano tautą ir vertėte mus žudyti vieni kitus dėl jūsų ambicijų. Ir dabar jūs norite, kad aš atiduočiau jums raktą nuo pačios Visatos?
– Tu neturi pasirinkimo, archeologe! – sušuko Krazas, darydamas žingsnį pirmyn ir keldamas ginklą. – Vienas mano piršto paspaudimas, ir tu miręs!
Ričardas akimirksniu užstojo Joną savo kūnu, pasiruošęs mirti. Kiekviena sekundė galėjo tapti paskutinė, o salėje tvyrojusi tyla buvo tokia sunki, kad atrodė, jog pati erdvė tuoj sprogs. Jonas suprato – derybų laikas baigėsi. Kad išgelbėtų Žemę ir sustabdytų šį beprotišką karą, jis turėjo padaryti tai, ko niekas nesitikėjo.
9 SKYRIUS: Artefakto aktyvavimas
– Gana! – sušuko Jonas, o jo balsas aidėjo per visą salę.
Nelaukdamas, kol kas nors nuspaus gaiduką, jis staigiu judesiu tėškė juodąją lentelę tiesiai ant pjedestalo, po levituojančiu „Aethelio“ kristalu. Įvyko akimirksniu trunkantis sujungimas. Juodojo metalo kodai sušvito skysta, skaisčiai auksine šviesa, o pats kristalas nustojo keisti spalvas. Jis užsidegė tokia akinančia balta liepsna, kad visi salėje esantys buvo priversti užsidengti akis.
– Ką tu padarei, laukini?! – išgąstingai suriko komandoras Krazas, bandydamas taikytis į Joną.
Tačiau jo ginklas nesuveikė. Galkalų sunkiojo šautuvo korpusas tiesiog subyrėjo į pilkas dulkes, atimdamas bet kokią energiją. Tuo pat metu generolo Voro plazminiai ašmenys užgeso, o Žarpiečių samdinių ginklai virto beverčiu metalu. Artefaktas akimirksniu pakeitė fizikos dėsnius kelių tūkstančių kilometrų spinduliu [dataviz]. Visos dirbtinės energijos formos, skirtos naikinti, buvo neutralizuotos.
– Neįmanoma... Mūsų laivynas orbitoje! – klykė Slito holograma, kuri ėmė stipriai mirgėti ir trūkinėti. – Visi varikliai išsijungia! Mes krentame!
Tačiau didžiausias stebuklas įvyko su paslaptingaisiais Ertiškais. Trys švytintys energetiniai kamuoliai pradėjo tankėti. „Aethelio“ skleidžiama pradinė energija grąžino jiems tai, ką jie prarado prieš milijonus metų. Šviesa virto audiniais, o energija – kūnais. Prieš nustebusius Galkalus ir Grantykus materializavosi aukštos, grakščios, pusiau skaidraus sidabrinio kūno būtybės, spinduliuojančios ramybe ir neįveikiama jėga. Tai buvo tikrieji Pradinės Civilizacijos valdovai.
Vienas iš atgimusių Ertiškų žengė į priekį, jo pėdos lėtai palietė salės grindis. Jis pažvelgė į sustingusius kosminių imperijų lyderius.
– Karas baigėsi, – pasigirdo gilus, melodingas balsas, kuris skambėjo nebe Jono galvoje, o tiesiog ore. – Pradinis Šaltinis pabudo. Nuo šios akimirkos smurto ginklai šiame sektoriuje neturi galios. Fizikos audinys perrašytas. Tie, kurie ieškojo dominavimo, rado tik savo pačių silpnumą.
Krazas ir Voras nukrito ant kelių, prispausti staiga pakitusios gravitacijos, kuri leido laisvai judėti tik Jonui ir Ričardui. Trusonų droidai lėtai nusilenkė naujiesiems-seniesiems Visatos šeimininkams, fiksuodami istorinį lūžį.
Jonas priėjo prie pjedestalo. Artefaktas „Aethelis“ dabar ramiai levitavo jo delne, nesukeldamas jokio pavojaus. Jo energija tekėjo per Jono gyslas, jungdama jį su tūkstančiais pasaulių. Jis matė tolimas planetas, matė sukilusius žmones ateivių laivuose, kurie staiga suprato, kad jų vergijos pančiai tiesiog ištirpo. Žemė, dulkėta ir išnaudota, per šį ryšį suvirpėjo – jos branduolys gavo pirmąjį gyvybės impulsą po tūkstančio metų tamsos.
10 SKYRIUS: Naujas Visatos balansas
„Satyro anomalijos“ ūkas lėtai sklaidėsi, užleisdamas vietą ramiai žvaigždžių šviesai. Galkalų ir Grantykų laivynai, kadaise buvę mirtini ginklai, dabar kabojo erdvėje kaip nekenksmingi metaliniai monumentai. Naujieji fizikos dėsniai, kuriuos padiktavo pabudęs „Aethelis“, visiškai atėmė iš jų galimybę kurti masinio naikinimo energiją. Kosminės imperijos turėjo išmokti gyventi iš naujo – be užkariavimų, tik per diplomatiją ir mainus.
Trusonų taryba, pirmą kartą per savo egzistavimą pakeitusi stebėtojų statusą, oficialiai pasirašė „Amžinybės paktą“. Pagal jį Žemė buvo paskelbta neutralia, neliečiama ir šventa Visatos zona. Nė viena užsienio rasė negalėjo įžengti į jos teritoriją be pačių žmonių sutikimo. Žarpiečiai, greitai prisitaikę prie naujos realybės, pasiūlė savo paslaugas atstatant planetos ekosistemą – šįkart ne kaip grobuonys, o kaip lygiateisiai prekybos partneriai, prižiūrimi atgimusių Ertiškų.
Po kelių savaičių Jonas stovėjo ant sukilėlių laivo denio, žiūrėdamas pro iliuminatorių į Žemę. Ji nebebuvo pilka ir uždususi nuo smogo. Artefakto energija, tekanti tiesiai į planetos branduolį, pažadino gamtą – per dykumas sruveno tyras vanduo, o geltonas debesis pamažu sklaidėsi, užleisdamas vietą giliam, mėlynam dangui.
Šalia jo atsistojo Maja, kurią sukilėliai išgelbėjo iš Žemės iškart po Žarpiečių puolimo. Ji nusišypsojo, žvelgdama į tūkstančius transportinių laivų, grįžtančių į gimtąją planetą. Tai buvo laivai, pilni žmonių – buvusių kareivių, patrankų mėsos, darbininkų – kurie pagaliau grįžo namo. Tarp jų buvo ir Lukas, džiaugsmingai sveikinantis savo tautiečius laisvame Žemės danguje.
– Vis dar negaliu tuo patikėti, Jonai, – tyliai tarė Maja, uždėdama ranką jam ant peties. – Prieš mėnesį mes kovojome dėl vandens gurkšnio dulkių pilname rūsyje. O dabar... mes laisvi. Žemė nebėra užkampis.
– Ji niekada juo ir nebuvo, Maja, – atsakė Jonas, žvelgdamas į delne ramiai švytintį „Aethelį“, kurį Ertiškai leido jam pasilikti kaip naujosios eros sargui. – Mes tiesiog buvome pamiršę, kas esame. Mūsų praeitis buvo paslėpta dulkėse, bet mūsų ateitis prasideda būtent dabar.
Laivas pradėjo leistis į atgimstančią Žemę. Žmonija, nukentėjusi, bet nesulaužyta, buvo pasiruošusi sukurti naują erą – nebe kaip kosminių imperijų vergai, o kaip naujieji taikos ir balanso nešėjai visoje Visatoje.