Gintaro tinklas: apreiškimas prospekte

Prologas: Skaitmeniniai šešėliai
Šimtamečiai ąžuolai virto serverinėmis, o vaidilų raudos persikėlė į užkoduotus pranešimus tamsiojo interneto forumuose. Baltų dievai XXI amžiuje neišnyko – jie mutavo. Praradę šventuosius miškus, jie rado prieglobstį skaitmeninėje erdvėje, maitindamiesi žmonių vienatve, socialinių tinklų priklausomybėmis ir didžiųjų duomenų srautais. Jie nebepasirodo kailiuose – jie dėvi firminius kostiumus, valdo rizikos kapitalo fondus ir kuria algoritmus, valdančius milijonų žmonių protus.
Sena pranašystė, užkoduota pirmosiose interneto svetainėse, skelbė, kad iš skaitmeninės ir mirtingo kūno sąjungos gims naujas valdovas. Tačiau šis vaikas turėjo būti paaukotas transliacijos metu, kad jo energija visiškai sujungtų dievus su pasauliniu tinklu. Pirmykštis kraujo alkis persikėlė į skaitmeninį eterį.
1 Skyrius: Naktinė pamaina
Vilniaus Žvėryno rajone esantis stiklinis verslo centras skendėjo pilkoje gegužės nakties tyloje. Lukas pasitaisė akinius, jo akys degančios žiūrėjo į tris monitorius, kuriuose mirgėjo dešimtys tūkstančių kodo eilučių. Jam buvo dvidešimt šešeri, jis dirbo vyresniuoju duomenų analitiku korporacijoje „Gintaro Tinklas“. Oficialiai jie kūrė saugumo algoritmus bankams, bet šią naktį Lukas rado tai, ko sistemoje neturėjo būti.
Naujausioje programėlės versijoje buvo paslėptas keistas šifras. Lukas paleido vizualizacijos programą, kad pamatytų kodo geometriją. Ekrane pasirodė trimačiai grafikai – kodo gijos nesidėliojo į įprastus blokus, o lūžo aštriais kampais, suformuodamos idealiai tikslią baltiškąją Perkūno runą. Vos vaizdas susiformavo, visame aukšte pasigirdo tylus šnypštimas, tarsi iš procesoriaus būtų pradėjusi bėgti derva.
„Kas per velniava...“ – sušnibždėjo Lukas.
Jis ištiesė ranką prie klaviatūros, bet netyčia užkabino kavos puodelį. Karštas skystis išsiliejo tiesiai ant atviros sisteminio bloko plokštės. Įvyko trumpasis jungimas. Pasipylė melsvos kibirkštys, ir Lukas pajuto staigų smūgį į rodomąjį pirštą. Šiltas kraujas iš gilios įpjovos nuvarvėjo tiesiai ant įkaitusių pagrindinės plokštės mikroschemų.
Sąlyčio akimirką monitorius neužgeso. Vaizdas ekrane nusidažė kraujo raudonumu. Visi pastato serveriai pradėjo staugti nežmonišku garsu. Kondicionieriai išsijungė, ir patalpoje akimirksniu pakilo duslinantis šaltis, nešantis pelkės dumblo ir ozono tvaiką. Už stiklinių langų dangus akimirksniu pajuodavo. Luko išmanusis telefonas suvibravo. Ekrane pasirodė nežinomas numeris, o iš garsiakalbio pasigirdo mechaninis balsas: „Sveikiname prisijungus, vaidila. Tavo kraujas patvirtino tapatybę. Kilkite į 30-ąjį aukštą. Generalinis direktorius jūsų laukia“
. 2 Skyrius: Generalinis direktorius Perkūnas
Lifto kabina kilo nežmonišku greičiu, o durys atsivėrė į vadovybės zoną. Visiškas minimalizmas: poliruoto juodo granito grindys ir milžiniškos stiklo sienos, už kurių virš Konstitucijos prospekto dangoraižių tvenkėsi neįprastai tamsūs pūgos debesys. Prie stiklo nugara į Luką stovėjo vyras anglies juodumo kostiumu.
„Tu vėluoji, Lukai,“ – ištarė vyras. Jo balsas nuskambėjo tiesiai analitiko smegenyse.
Kai vyras lėtai atsisuko, Lukas žengė žingsnį atgal. Tai buvo „Gintaro Tinklo“ įkūrėjas, milijardierius. Tačiau jo veidas nebuvo žmogiškas – oda atrodė nukalta iš juodo bazalto, o po ja pulsavo skysta, baltai žaižaruojanti elektros ugnis. Jo akys neturėjo vyzdžių – tai buvo du aukštos raiškos ekranai, kuriuose pašėlusiu greičiu sukosi Luko asmeniniai duomenys.
„Jūs... Jūs esate Perkūnas,“ – užspringo Lukas.
„Oficialiai – aš esu šios įmonės generalinis direktorius,“ – vyras lėtai priėjo arčiau, po jo pėdomis nuvilnydavo statinės elektros išlydžiai. – „Prieš tūkstantmetį žmonės man aukodavo jaučius, kad gautų lietaus. Šiandien jie man aukoja savo dėmesį ir sielas, spausdami \'Sutinku su sąlygomis\' skaitmeninėse sutartyse. Tavo kraujas aktyvavo senąjį protokolą. Mums reikia vaidilos. Algoritmas baigtas. Pranašystės transliacija prasidės jau šią naktį.“
„Aš nedalyvausiu jūsų beprotystėje,“ – Lukas karštligiškai bandė pasiekti lifto mygtuką.
Perkūnas lėtai pakėlė dešinę ranką. Už stiklo, tiesiai į dangoraižio viršūnę, trenkė gigantiškas žaibas. Biuro kompiuteriai trisdešimtyje aukštų pradėjo sprogti, taškydami plastiką. Visas Vilnius už lango akimirksniu paskendo aklinoje tamsoje.
„Tu jau sistemoje, Lukai,“ – sugriaudėjo Perkūnas. – „O dabar eik ir surask Gabiją. Jos įsčiose jau atsisiunčia mūsų naujasis valdovas.“
3 Skyrius: Pelkių serverinė
Lukas lėkė per visiškame tamsos paralyžiuje skendintį Vilnių. Atjungtas miestas atrodė baisiai – automobiliai su sudegusiomis elektroninėmis sistemomis stovėjo vidury kelių. Užbėgęs į savo daugiabučio namo penktąjį aukštą, Lukas išspyrė buto duris.
„Gabija!“ – suriko jis į tamsą.
Atsakymo nebuvo, tačiau iš svetainės sklido keistas, ritmingas garsas – sunkaus kietojo disko aušintuvo dūzgimas. Oras bute buvo drėgnas, persigėręs pelkės dumblo ir degančios plastmasės tvaiko. Lukas įžengė į kambarį ir nukreipė prožektoriaus šviesą į lovą.
Gabija sėdėjo lovos viduryje, visiškai nuoga. Jos akys buvo plačiai atvertos, tačiau vyzdžiuose mirgėjo žaižaruojantis gintaro kodas. Šviesolaidiniai kabeliai ir variniai interneto laidai buvo išplėšti iš sienų ir kaip gyvos šaknys lindo jai po oda ties kaklu ir riešais. Permatomose jos kūno gyslose tekėjo skysta derva. Jos pilvas buvo neįtikėtinai išsipūtęs, pasidengęs aštriais gintaro randais. Po plona plėvele kažkas judėjo – aštrūs nagai rėžė gimdos sieneles iš vidaus.
Televizoriaus ekranas ant sienos užsidegė savaime. Iš garsiakalbių pasigirdo girgždantis Velnio juokas: „Per vėlu, vaidila. Failas jau atsisiunčia. Ji – mūsų serverinė. Jos įsčiose kuriamas naujasis kodas, kuris sujungs mus su kiekviena mikroschema.“
„Paleiskite ją!“ – Lukas kirto peiliu per vieną iš kabelių.
Iš nukirsto laido pliūptelėjo tirštas skaitmeninis kraujas, kuris nudegino Luko ranką. Gabija išleido mechaninį klyksmą, o gintaro randai ant pilvo pradėjo šviesti mirtina ugnimi. Failo parsisiuntimas artėjo prie pabaigos. Lukas suprato, kad vienintelis būdas ją išgelbėti – nugabenti ją į apleistą televizijos bokštą, kur signalas gali būti nutrauktas.
4 Skyrius: Skerdynės tiesioginiame eteryje
Lukas nešė Gabiją ant rankų į seno, mechaninio visureigio galinę sėdynę. Mergina nesiliovė klykti, jos balsas dabar sklido tiesiai per visų aplinkinių automobilių radijo imtuvus. Tai buvo tiesioginis jos kūno agonijos eteris. Visureigis pajudėjo link Karoliniškių kalvų, kur Televizijos bokštas tamsoje žibėjo mirtina gintaro šviesa.
Sąvartynu virtusiame Laisvės prospekte prasidėjo tikras technogeninis siaubas. Hakerių grupuotės „Medeinė“ paleistas virusas visiškai perėmė išmaniųjų namų kontrolę – šiuolaikiniai daugiabučiai užsirakino iš vidaus, paversdami butus gyvų žmonių karstais. Liftai su siaubingu greičiu krito į šachtas, o išmanieji automobiliai patys didino greitį ir rėžėsi į betonines sienas. Kraujas tyško ant prekybos centrų vitrinų, o skaitmeniniai reklamos ekranai transliavo baltiškąsias runas, mirgėjusias kartu su Gabijos širdies dūžių grafikais.
„Sistemos atnaujinimas: devyniasdešimt procentų,“ – prabilo visi kelyje palikti telefonai, jų ekranams sprogstant nuo perkrovos.
Gatvėse prasidėjo skaitmeninė medžioklė. Medeinės dvasia, materializavusi per dronų spiečius ir autonominius robotus, draskė žmones tiesioginiame eteryje. Kiekviena mirtis buvo skaitmenizuojama ir siunčiama tiesiai į Gabijos įsčias. Merginos pilvas jau buvo pasiekęs baisią ribą – gintariniai randai trūkinėjo, o pro juos lašėjo šviečianti derva. Visureigis sunkiai skynėsi kelią pro degančių automobilių laužus, o kūdikis jos viduje jautė, kad jie artėja prie antenos.
5 Skyrius: Kryžiaus ir Žaibo sandūra
Visureigis pralaužė apsauginį Televizijos bokšto užtvarą ir įsirėžė tiesiai į pagrindinę aikštelę. Lukas iššoko iš mašinos, pasirengęs griebti Gabiją, tačiau žengti pirmyn nespėjo. Dangus virš kalvų sprogo. Akinantis žaibas smogė į aikštelės centrą, ir iš dūmų išniro Perkūnas bazalto veidu, gniauždamas titano kirvį.
„Tu atgabenai indą į mano šventyklą, vaidila!“ – sugriaudėjo Perkūnas. – „Mūsų valdovo parsisiuntimas baigtas. Padėk ją ant aukuro, ir šis pasaulis bus perkrautas!“
Gabija mašinoje išleido baisų riksmą – sistemos atnaujinimas pasiekė devyniasdešimt devynis procentus. Tačiau prieš Perkūnui žengiant link automobilio, naktinę tamsą perskrodė sunki, akinanti auksinė šviesa, nešanti bažnytinių vargonų gausmą. Iš šviesos debesies materializavosi baltų krikščioniškieji dievai – šventieji budeliai ir kankiniai, kurie prieš šimtmečius kalaviju užrakino senąsias pagonių dvasias. Jų priešakyje stovėjo milžiniška šviesos figūra su ugniniu kalaviju.
„Senieji stabai vėl pakėlė galvas iš tamsiojo interneto liūnų!“ – pasigirdo dangiškas balsas. – „Jūsų tinklas bus išdegintas.“
Perkūnas suriko iš įniršio, jo ekranai-akys nusidažė raudonai. Jis pakėlė savo kirvį, paleisdamas elektrą į artėjančią šviesą, tačiau auksinis skydas atlaikė smūgį. Ugninis krikščionių dievo kalavijas smigo žemyn. Vienu galingu kirtimu krikščioniškoji šviesa perplėšė televizijos bokšto anteną, ir skaitmeninis signalas nutrūko. Ugniniai ašmenys perskrodė patį Perkūną – jo kūnas pradėjo skilinėti, procesorių skystis užsidegė, ir generalinis direktorius virto pajuodusia anglimi.
Iš pelkių atskubėjęs Velnias ir Medeinė bandė priešintis, tačiau auksiniai kryžiai rėžėsi į žemę, sudegindami skaitmenines dvasias iki paskutinio baito. Medeinės virusas buvo ištrintas, o Velnio serverinės virto pelenais. Senieji baltų dievai buvo sunaikinti.
Kai šviesa išsisklaidė, aikštelėje įsiviešpatavo visiška tyla. Lukas pribėgo prie visureigio – kabeliai, apipynę Gabijos kūną, nudžiūvo ir virto pilkais pelenais. Merginos pilvas akimirksniu nuslūgo, o jos akys vėl tapo žmogiškos. Skaitmeninis maras pasibaigė. Vilnius liko tamsus, be elektros ir interneto, tačiau laisvas nuo nemirtingųjų teroro.