Girių prieglobstis: Trys panteonai pelenuose

Prologas: Dūmai virš šventųjų ąžuolynų
Keltų žemės – didingi Galijos miškai ir paslaptingos šventvietės – tūkstantmečius alsavo pirminių dievų galybe. Čia medžių dvasios ir upių valdovai klausėsi druidų giesmių. Tačiau iš pietų pakilo geležinė, krauju ir ugnimi alsuojanti jėga. Romėnų dievai, vedami nenumaldomo Marso ir šaltakraujiško Jupiterio, žengė išvien su savo legionais. Jie kirto šventuosius keltų ąžuolus, griovė akmeninius aukurus ir vertė senuosius panteonus savo vergais. Netekę mirtingųjų maldų ir persekiojami mirtino romėnų plieno, keltų dievai buvo priversti bėgti.
Bėgliai judėjo į šiaurę ir rytus, bėgdami nuo juos persekiojančių imperijos šešėlių. Sekdami drėgnos žemės ir gilių, nepaliestų girių kvapu, jie atsitiktinai peržengė nematomas dvasines ribas ir įžengė į baltų žemes. Išvargę, kruvini ir praradę viltį, keltų valdovai manė, kad šiuose tankiuose miškuose pagaliau rado saugų prieglobstį. Jie nežinojo, kad romėnų legionų dievai seka jiems iš paskos, o baltiškosios girios turi savo šeimininkus, pasiruošusius ginti savo namų ramybę iki paskutinio kraujo lašo.
1 skyrius: Tremtiniai iš vakarų
Rambyno kalno pakraštyje tvyrojo sunki, rudeninė rūko skraistė. Šventąją ugnį saugoję kriviai staiga pajuto, kad vėjas atnešė svetimą – kraujo, degančio amalo ir nulaužtų tamsių kardų kvapą. Iš tankmės, šlubuodami ir besiremdami vienas į kitą, išniro keltų panteono likučiai.
Priekyje žengė Kernunolas – miškų ir laukinės gamtos dievas su elnio ragais, tačiau jo ragai buvo aplaužyti, o iš gilių žaizdų krūtinėje tekėjo žalias, dvasinis kraujas. Šalia jo judėjo Dagda – vyriausiasis keltų dievas, gniauždamas savo galingą, bet jau įskeltą magišką kuoką, o už jų sekė deivė Morigan, karo ir mirties valdovė, kurios juodi varno sparnai buvo suplėšyti ir pasidengę purvu.
„Mes saugūs...“ – sunkiai kvėpuodamas ištarė Kernunolas, klupdamas ant minkštų šiaurės samanų. „Šie medžiai didingi, jie nepažįsta romėnų kirvio. Mes radome prieglobstį.“
„Neskubėk džiaugtis, elniaragi,“ – iš gilaus šešėlio už šimtamečio ąžuolo pasigirdo sausas, perspėjantis balsas. Iš tamsos išniro Velnias, baltų požemių ir vėlių valdovas. Jo akyse žibėjo gudri, bet šalta ugnis. „Jūs atsinešėte mirties tvaiką į mūsų namus. Girių ramybė nėra nemokama pastogė bėgliams.“
„Mes neieškome karo su jumis!“ – sušuko Dagda, sunkiai remdamasis į savo kuoką. „Mes ieškome tik vietos pasislėpti! Tie, kurie sugriovė mūsų pasaulį, seka mums iš paskos. Jie nepasigailės nieko!“
Tą pačią akimirką dangų virš jų skėlė galingas, purpurinis žaibas. Proskynoje pasirodė Perkūnas, spausdamas ugninį kirvį. „Svetimi dievai neneša savo priešų į mūsų kapus!“ – nugriaudėjo jo balsas. „Kas jus persekioja, vakarų bėgliai?“
2 skyrius: Geležinis imperijos maršas
Atsakymas atėjo greičiau, nei panteonai spėjo pradėti derybas. Miško pakraštį supurtė ritmingas, baisus ir sunkus tūkstančių geležinių batų dundėjimas. Oras akimirksniu įkaito, pakvipo degančia alyva, lauru lapais ir šaltu imperiniu plienu. Pro medžių lajas, nušviesdami girią kraujo raudonumo ugnimi, įžengė Romos imperijos dievai.
Priekyje žengė Marsas – karo dievas, vilkintis blizgančius bronzinius šarvus, jo rankose švietė nenumaldoma ietis, o veidą dengė mirtinas šalmas. Šalia jo, skriedamas virš medžių viršūnių auksiniame vežime, pasirodė pats Jupiteris, gniauždamas dangiškuosius žaibus, o už jų nugarų ryškėjo romėnų legionų dvasiniai šešėliai, pasiruošę išdeginti šiuos miškus.
„Štai kur pasislėpėte, Galijos šunys!“ – suriaumojo Marsas, jo balsas skambėjo kaip susiduriantys skydai. „Joks miškas jūsų neišgelbės nuo Romos galybės! Ši žemė nuo šiol priklauso Imperijai, o jos dievai nusilenks Jupiterio valiai!“
Jupiteris pakėlė savo žaibą, nukreipdamas jį tiesiai į Kernunolą. „Sunaikinkite juos ir šiuos laukinius medžius! Roma neturi ribų!“
Perkūnas žengė į priekį, jo ugninis kirvis nušvito tokia jėga, kad romėnų bronziniai šarvai akimirksniu pradėjo kaisti. „Ši žemė priklauso mūsų šaknims! Jūsų imperija baigiasi ties šia proskyna, pietų grobuonys!“
3 skyrius: Trijų pusių pragaras
Mūšis prasidėjo su tokiu įniršiu, kad pati žemė po Rambyno kalnu pradėjo skilti. Jupiterio dangiškieji žaibai susidūrė su Perkūno griaustiniu, sukeldami kosminį sprogimą, kuris nuplėšė tūkstančius medžių lajų. Marsas puolė į priekį, jo ietis susidūrė su Dagdos magiška kuoka ir morigan varno sparnų šešėliais. Keltai, supratę, kad bėgti nebėra kur, kovojo su paskutiniu, desperatišku išlikimo įniršiu.
Tačiau romėnų dievai buvo per stipri jėga. Jų disciplina ir mirtingųjų užkariavimų maitinama galia spaudė abi puses. Marsas savo ietimi sužeidė Kernunolą, o Jupiterio ugnis pradėjo deginti šventąsias Žemynos samanas.
Pamatęs, kad jo namai virsta pelenais, į kovą įsitraukė Velnias. Iš požemių jis išleido milijardus juodų vėlių ir pūvančio dumblo upes, kurios pradėjo semti romėnų legionierių dvasinius skydus, traukdamos juos gilyn į akivarus. Bangpūtis pakėlė marių bangas, bandydamas užtvindyti romėnų atneštą degantį alyvų karštį.
„Mes nugalėjome Galiją, nugalėsime ir šiuos šiaurės kirminus!“ – klykė Marsas, rėždamas savo kardu per medžių šaknis.
„Šie miškai jus gyvus suės!“ – atsakė Perkūnas, keldamas kirvį galutiniam, triuškinančiam smūgiui, kol keltai ir baltai petys į petį stojo į bendrą gynybos sieną prieš nesustabdomą Romos geležį.
4 skyrius: Šiaurės sąjunga ir imperijos atsitraukimas
Kovai pasiekus kritinį tašką, deivė Morigan išleido šiurpų karo klyksmą, kuris susiliejo su baltų maro deivės Giltinės pasirodymu. Giltinė nužengė iš rūko, jos surūdijęs pjautuvas atnešė tokį kaulinį šaltį, kad romėnų dievų dangiškoji ugnis pradėjo blėsti, o paties Marso ietis pasidengė šiaurės šerkšnu.
Perkūnas ir Dagda sujungė savo ginklus. Ugninis kirvis ir magiška kuoka smogė vienu metu tiesiai į Jupiterio auksinį vežimą. Sprogimas buvo toks galingas, kad Jupiterio žaibai išsilakstė į šonus, o pats vyriausiasis romėnų dievas patyrė gilų dvasinį smūgį. Velnias tuo pat metu savo dervuotomis grandinėmis supančiojo Marso kojas, neleisdamas jam judėti.
Suvokę, kad laukinė šiaurės gamta, sujungta su keltų desperacija ir Giltinės maro šalčiu, yra nenugalima jėga jų disciplinuotai tvarkai, romėnų dievai pradėjo silpti.. Jų galybė šiuose drėgnuose miškuose pradėjo sparčiai tirpti.
„Atgal! Ši žemė prakeikta, jos medžiai kovoja kartu su numirėliais!“ – spjaudydamasis auksiniu krauju sušuko Jupiteris, apsukdamas savo apgadintą vežimą.
Marsas, išsilaisvinęs iš Velnio grandinių, įniršęs atsitraukė pro dūmus. Romėnų dievai ir jų legionų šešėliai pradėjo paniškai bėgti atgal į pietus, palikdami baltų žemes ir pripažindami savo pirmąjį pralaimėjimą.
5 skyrius: Girių paktas
Kai romėnų geležies dundėjimas nutilo tolumoje, virš Rambyno kalno vėl tvyrojo dūmai ir sunki prieblanda. Kernunolas ir Dagda nukrito ant kelių prieš Perkūną ir Žemyną. Jie buvo išsekę, tačiau gyvi. Jų ieškotas prieglobstis pasirodė esąs kruvinas, bet tikras.
„Jūs apgynėte mus, nors mes atnešėme tik nelaimę,“ – nuleidęs galvą ištarė Kernunolas, jo ragai lėtai pradėjo gyti, medžių šaknims liečiant jo žaizdas.
Perkūnas lėtai įstatė savo ugninį kirvį į dėklą. „Mes gynėme savo namus, keltų valdove. Bet jūsų priešas dabar yra ir mūsų priešas. Roma nepamirš šio pralaimėjimo.“
Žemyna žengė į priekį, jos rankose žaliavo naujos ąžuolo sėklos. „Mes duodame jums prieglobstį. Šie miškai dideli, juose užteks vietos jūsų šventvietėms. Bet nuo šiol mes esame viena šeima. Jūsų druidų išmintis persipins su mūsų krivių giesmėmis. Mes saugosime šią šiaurės sieną kartu.“
Sandoris buvo sudarytas. Keltų dievai rado savo naujus namus tarp baltų pelkių ir šventųjų ąžuolynų. Jų laukinė dvasia rado ramybę, o abu panteonai susijungė į naują, galingą Šiaurės sąjungą, pasiruošusią saugoti pasaulio laisvę nuo bet kokios ateities imperijų galybės.

Didysis lūžis: Pasaulio panteonų sutemos
Prologas: Šviesos ir tamsos koalicijos
Pralaimėjimas baltiškose giraitėse sukrėtė Romos panteono pamatus. Imperijos dievai nesugebėjo susitaikyti su mintimi, kad laukinė šiaurės sąjunga sustabdė jų plieninį maršą. Jupiteris ir Marsas suprato, kad vieni šių medžių neiškirs, todėl kreipėsi į tuos, kurių galybė taip pat priklausė nuo griežtos tvarkos, užkariavimų ir mirtingųjų baimės. Olimpo valdovas Dzeusas, matydamas Romos galybės įtrūkimus, sutiko suvienyti jėgas – graikų mitų baisybės, titanų palikimas ir žaibai papildė legionų gretas. Iš džiūstančių dykumų pakilo ir Egipto valdovai: Anubisas, Sechmet ir dangiškasis Ra, trokštantys šiaurės žmonių kraujo ir sielų savo naujosioms šventovėms. Šis galingas aljansas pasivadino „Pietų saule“ – jėga, pasiryžusia išdeginti viską iki pat pasaulio krašto.
Tačiau Šiaurės ir Rytų panteonai neliko akli šiai kosminei mobilizacijai. Skandinavų dievai, sėdintys savo Asgardo salėse, suprato romėnų klastą. Odinas, sekdamas savo varnų pranešimais, išvydo, kad sulaužius baltų ir keltų šaknis, ateis Asgardo šviesos ir Midgardo žmonių pabaiga. Prie jų prisijungė ir slavų dievai – Perunas, valdantis galingus rytų griaustinius, ir Velesas, požemių gyvačių valdovas. Jie žinojo: jei Pietų saulė pasiglemš baltų žemes, bus sunaikintas visų jų namų pamatas, senasis tikėjimas, o jų pačių šventieji stabai virs pelenais. Taip virš Rambyno kalno, pelkių ir girių susitiko dvi didžiausios visų laikų dievų koalicijos.
1 skyrius: Dangaus ir žemės mobilizacija
Šiaurės dangų virš baltų žemių užtraukė ne šiaip audra – tai buvo mirtina, ledinė ir sunki panteonų susitelkimo prieblanda. Rambyno kalnas tapo viso dvasinio pasaulio centru. Baltų kriviai ir keltų druidai, suklupę aplink šventąją ugnį, kartu giedojo gintarines bei amalo giesmes, kurios pynėsi į vientisą dvasinį skydą virš medžių lajų.
Atskubėję sąjungininkai nužengė iš dangiškų sluoksnių. Odinas, vyriausiasis skandinavų dievas, atvyko raitas ant savo aštuonkojo žirgo Sleipniro, jo vienintelė akis žibėjo šalta išmintimi, o rankoje tvyrojo nenumaldoma ietis Gungnir. Šalia jo, žvangindamas sunkiais šarvais ir gniauždamas kūjį Mjolnir, žengė Toras, o iš rytų pusės, apsuptas galingų griaustinio debesų, pasirodė slavų valdovas Perunas su ugniniu kardu, lydimas Veleso šešėlių.
„Jie ateina ne tiesiog žudyti, jie ateina trinti mūsų vardų iš žmonių atminties,“ – giliu, aidinčiu balsu ištarė Odinas, žvelgdamas į vakarus. „Jei mes pralaimėsime čia, Midgardo ir šiaurės miškai virs tik vergovės smėlynais.“
„Mano kirvis dar nepamiršo romėnų bronzos skonio,“ – pakėlė savo ugninį ginklą Perkūnas, stodamas petys į petį su Toru ir Perunu. „Ir šį kartą mes turime pakankamai griaustinio, kad užgesintume bet kokią svetimą saulę.“
Keltų miškų dievas Kernunolas ir Dagda rikiavosi antroje gretoje, jų žaizdos jau buvo užgijusios, o akyse degė nebe baimė, o keršto ugnis. Šiaurės aljansas buvo paruoštas didžiausiam visų laikų išbandymui.
2 skyrius: Pietų saulės invazija
Vakarų pakraštį supurtė toks galingas kosminis smūgis, kad upių vandenys akimirksniu pradėjo garuoti, o samanų patalai po dievų kojomis ėmė džiūti. Oras įkaito, pakvipdamas degančiu smilkalų aliejumi, dykumų smėliu ir laurų lapais. Pro dvasinius vartus į baltiškas girias įsiveržė Pietų koalicija.
Priekyje auksiniame vežime skriejo Jupiteris ir Dzeusas, jų abiejų žaibai pynėsi į vieną milžinišką, akinančią ugnies lavą. Šalia jų, kraujo raudonumo šarvais spindėdamas Marsas ir graikų karo dievas Arėjas leido kurtinančius kovos klyksmus, o iš užnugario juos dengė Egipto tamsa – Anubisas su šakalo galva ir Sechmet su liūtės snukiu, vedantys tūkstantines mumijų ir dvasinių legionierių armijas. Deivė Ra barstė dykumos ugnį, bandydama paversti šiaurės ąžuolynus pelenais.
„Nusilenkite Olimpo ir Romos galybei, laukiniai šiaurės šunys!“ – suriko Dzeusas, mesdamas savo kosminį žaibą tiesiai į Rambyno šventvietę.
„Ši žemė priklauso mūsų piramidėms ir mūsų sostams!“ – sušnypštė Anubisas, keldamas savo mirtinas svarstykles, pasiruošęs pasiglemžti visų trijų panteonų sielas.
Mūšis prasidėjo su tokiu įniršiu, kokio visata dar nebuvo patyrusi. Triukšmas buvo toks kurtinantis, kad mirtingųjų pasaulyje žmonės krito ant žemės, griebdamiesi už ausų, manydami, kad prasidėjo pati pasaulio pabaiga.
3 skyrius: Griaustinių ir titanų susidūrimas
Kovos laukas virto visišku dvasiniu chaosu. Trys didžiausi griaustinio valdovai – Perkūnas, Toras ir Perunas – sujungė savo galias. Ugninis kirvis, Mjolnir kūjis ir slavų ugninis kardas smogė vienu metu, sukurdami trigubą griaustinio potvynį, kuris susidūrė su Dzeuso ir Jupiterio žaibais. Sprogimo banga nuplėšė žemės paviršių iki pat uolienų, paversdama šimtus romėnų legionierių ir graikų dvasinių karių dulkėmis.
Marsas ir Arėjas puolė Kernunolą bei Dagdą. Tačiau šį kartą keltai nebuvo vieni – iš šešėlių išniro skandinavų vilkas Fenriras ir Veleso gyvatės, kurios pradėjo draskyti karo dievų šarvus. Odinas, skriedamas ant Sleipniro, savo ietimi Gungnir perskrodė Egipto deivės Sechmet liūtės pečius, priversdamas ją sužeistą pasitraukti atgal į dūmus.
Velnias ir slavų požemių valdovai sujungė jėgas prieš Anubį. Jie atvėrė pačios žemės gelmes, išleisdami milijardus šiaurės vėlių, kurios pradėjo painioti Anubiso svarstykles ir traukti jo mumijų armijas gilyn į drėgnus, pūvančius pelkių akivarus, kur dykumos magija neturėjo jokios galios.
„Jūs negalite sustabdyti amžinosios saulės!“ – klykė Ra, spjaudydamas karštas ugnies bangas į Žemynos saugomas samanas.
„Mūsų saulė čia teka ir leidžiasi pagal mūsų dėsnius, svetimšali!“ – atsakė Žemyna, priversdama pačius kalnus kilti į viršų ir spausti Egipto valdovą akmeniniais gniaužtais.
4 skyrius: Pasaulio ašies išvalymas
Mūšiui pasiekus kulminaciją, kai abiejų pusių jėgos pradėjo sekti, o dvasinė erdvė trūkinėjo iš baimės, į kovą nužengė Giltinė ir skandinavų Helė – mirusiųjų karalystės valdovė. Jų bendras pasirodymas atnešė tokį baisų, kaulinį ir nepažabojamą šiaurės šaltį, kad Pietų aljanso atnešta dykumų ugnis bei laurų karštis akimirksniu pradėjo gesti.
Toras, sukaupęs paskutines jėgas, Mjolnir kūju smogė tiesiai į Jupiterio auksinį vežimą, visiškai jį sutrupindamas. Perunas savo kardu perskėlė Arėjo skydą, o Perkūnas ugniniu kirviu sudegino paskutines Anubiso svarstyklių gijas. Šiaurės ir Rytų sąjunga, varoma išlikimo ir savo namų gynybos instinkto, parodė, kad disciplina negali nugalėti laukinio, prigimtinio tėvynės pykčio.
Pietų koalicija pradėjo subyrėti. Dzeusas, sužeistas Perkūno žaibo į krūtinę, ir Jupiteris, netekęs savo vežimo, suprato, kad šiaurės miškai tapo jų pačių kapaviete.
„Atgal! Šie dievai pasiruošę sudeginti patį kosmosą, kad tik išlaikytų savo samanas!“ – spjaudydamasis auksiniu krauju sušuko Dzeusas, nukreipdamas likusius graikų dievus link dvasinių vartų.
Marsas, Anubisas ir Sechmet, kruvini ir sutriuškinti, paniškai bėgo atgal pro atsivėrusį plyšį, palikdami savo sulaužytus ginklus ir šarvus baltiškame purve. Pietų saulės aljansas buvo visiškai ir negrįžtamai sutriuškintas.
5 skyrius: Amžinasis Šiaurės paktas
Kai karo dundėjimas nutilo, virš Rambyno kalno vėl pakilo ramūs, drėgni rudeniniai dūmai. Penkių panteonų valdovai – Perkūnas, Odinas, Perunas, Dagda ir Velnias – susirinko aplink išlikusį aukurarą. Ši pergalė nebuvo paprasta, ji nubrėžė naujas pasaulio dvasines ribas.
„Mes apgynėme šią žemę kartu,“ – tarė Odinas, atsiremdamas į savo ietį ir žvelgdamas į Perkūną. „Nuo šios nakties Roma ir Olimpas žino, kur baigiasi jų įtaka.“
Perkūnas lėtai iškėlė savo kirvį, kurio ugnis švietė ramia, apsaugančia šviesa. „Jūs atvykote ginti mūsų namų, nes žinojote, kad jūsų namai yra mūsų šaknų tęsinys. Šis karas mus sujungė visam laikui.“
Slavų Perunas ir Velesas nusilenkė šiaurės valdovams, o keltų Kernunolas padėjo savo atgijusius elnio ragus ant žemės – tai buvo amžinos ištikimybės ženklas. Penki panteonai sudarė Didįjį Šiaurės paktą. Jie pasidalino įtakos sferomis, tačiau sutarė, kad nuo šiol bet koks svetimas įsibrovėlis, išdrįsęs peržengti jų miškų, kalnų ar pelkių ribas, susidurs su sujungta penkių panteonų galybe.
Sena giria vėl paskendo ramioje prieblandoje, o krivių, druidų ir skandinavų dainių giesmės susiliejo į vieną galingą dvasinį skydą, saugantį šiaurės pasaulio tikėjimą ir laisvę nuo bet kokių ateities imperijų galybės.
6 skyrius: Šilko išmintis ir pirmasis kraujas
Didysis Šiaurės paktas atrodė nepalaužiamas, tačiau Romos ir Olimpo valdovai greitai suprato, jog jėga laukinio miško pykčio neįveiks. Jie kreipėsi į Tolimuosius Rytus. Kinų dievai, vedami Nefrito imperatoriaus ir karo stratego Guan Yu, atsinešė ne aklą įniršį, o tūkstantmetę išmintį bei nepermaldaujamą karo meną. Jie matė visatos pamatų dėsnius kaip dvasinę šachmatų lentą ir pasiūlė planą: aljansą naikinti po vieną jo narį, iš pamatų išraunant jų dvasines šaknis.
Pirmiausia krito slavų dievai. Kinų strategai nukreipė Romos imperijos legionus į rytų lygumas, naudodami dvasines dūmų uždangas ir klaidinančius manevrus, kurie neutralizavo Peruno griaustinius. Kai romėnų plienas užkariavo slavų žemes, o jų šventieji ąžuoliniai stabai buvo sudeginti, Perunas ir Velesas neteko savo galios šaltinio ir išnyko nebūtyje.
Netrukus tas pats likimas ištiko skandinavus. Kinų dievų patarti, romėnai ir graikai užpuolė šiaurės dvasinius vartus ne kaktomuša, o nukirsdami Midgardo žmonių ryšį su Asgardu. Imperijos kariuomenė užkariavo skandinavų žemes, o Odino ir Toro vardai buvo uždrausti. Kai mirtingieji nustojo tikėti savo herojais, Asgardo sienos sugriuvo, o patys dievai ištirpo amžinoje ledo tyloje.
7 skyrius: Dievų tuštuma
Karas ir prievarta atnešė netikėtą, baisią pasekmę. Matydami, kaip žūsta ištisi panteonai, kaip dega šventovės, o dievai griauna vieni kitus dėl įtakos zonų, paprasti žmonės patyrė gilų dvasinį lūžį. Mirtingieji suprato, kad jie tebuvo žaislai šioje kosminėje šachmatų lentoje. Visame pasaulyje žmonės nusisuko nuo dievų. Šventosios ugnys užgeso ne dėl užkariautojų kardų, o todėl, kad niekas nebenešė joms malkų. Maldos nutilo, o aukurų pelenai atšalo.
Ši visuotinė dvasinė tuštuma skaudžiausiai smogė tiems, kurie šį karą pradėjo. Romėnų, graikų ir Egipto dievai pajuto, kad jų pačių namuose tikėjimas blėsta, o nemirtingumas tirpsta. Vedami desperacijos ir nenumaldomo bado, jie suprato, kad vienintelė vieta, kur dar tvyrojo gyva, pirmykštė energija, buvo paskutinis Šiaurės aljanso likutis – baltų žemės.
Tačiau šį kartą puolantieji nebuvo vieningi valdovai. Tai buvo išprotėjusios, badaujančios būtybės. Prie graikų, romėnų ir Egipto dievų prisijungė ir jų pačių pavergti bei iškraipyti slavų bei skandinavų dievų šešėliai – dvasiniai klonai, neturintys savo valios, o tik vykdantys Pietų koalicijos įsakymus. Ši monstriška, desperatiška armija pajudėjo link Rambyno kalno paskutiniam, galutiniam dvasiniam mūšiui.
8 skyrius: Paskutinė proskyna
Baltų žemėje tvyrojo mirtina, ledinė prieblanda. Aplink Rambyno aukurą stovėjo tik Perkūnas, Žemyna ir Velnias. Jų pusėje ištikimi likę keltų dievai – Kernunolas su aplaužytais ragais ir Dagda, spaudžiantis savo įskeltą kuoką. Penkių narių paktas buvo sunaikintas, o aplinkiniai kaimai buvo tušti – žmonės sėdėjo savo trobelėse, užmerkę akis ir atsisakę šauktis bet kokio dangiškojo tėvo pagalbos. Baltų ir keltų dievai kovojo nebe dėl žmonių ištikimybės, o dėl pačios teisės egzistuoti.
Virš miško lajų išsivėrė didžiuliai dvasiniai vartai, iš kurių plūstelėjo buvusių priešų ir buvusių sąjungininkų masė. Jupiteris ir Dzeusas skriejo apsupti pajuodusių žaibų, Marsas ir Arėjas žengė išvien su egiptiečių Anubiu, o už jų nugarų judėjo tuščiomis akimis tvyros Peruno ir Odino dvasiniai šešėliai, paversti vergais.
„Jūs likote paskutiniai šio pasaulio medžiai!“ – subliovė Dzeusas, jo balsas virpėjo nuo dvasinio bado. „Atiduokite savo žemės šerdį, arba mes išrausime jūsų šaknis su pačia planeta!“
Perkūnas žengė į proskyną, jo ugninis kirvis nušvito paskutine, bet neįtikėtinai tyra, paaukoto kraujo ugnimi. Žemyna ištiesė rankas, sujungdama savo esybę su Kernunolo miškais, o Velnias pasiruošė atverti giliausius katakombų akivarus.
„Mes esame šios žemės pradžia ir mes būsime jos pabaiga,“ – nugriaudėjo Perkūnas, pakeldamas ginklą prieš visą pasaulio panteonų koaliciją. „Težūva dangiškieji sostai, bet mūsų girios pasiduos tik mirčiai.“
Baltų ir keltų dievai stojo į savo paskutinį, beviltišką ir kruviną mūšį prieš visą sukilusį dvasinį pasaulį, pasiryžę sudeginti patį kosmosą, bet neatsiduoti svetimų valdovų badui.

9 skyrius: Pasaulinis ragnarokas ir aklas įniršis
Mūšis virš Rambyno kalno peržengė bet kokias dvasinio karo ribas. Tai nebebuvo kova dėl teritorijų ar žmonių sielų – tai buvo aklas, dvasinio bado ir desperacijos varomas išprotėjusių dievų draskymasis. Dzeuso, Jupiterio ir Ra žaibai bei dykumų ugnis maišėsi su galingais, bet paskutiniais Perkūno griaustinio smūgiais. Pajuodę Peruno ir Odino šešėliai, valdomi egiptiečių ir romėnų magijos, puolė savo buvusius brolius, o jų laužomi ginklai skėlė pačią erdvės ir laiko materiją.
Pasaulio dvasinis balansas buvo galutinai sulaužytas. Kadangi mirtingieji paviršiuje visiškai nusigręžė nuo dievų ir nebemaitino jų savo tikėjimu, kiekviena panteonų gauta žaizda nebegijo. Nemirtingųjų kraujas srovėmis liejosi ant šiaurės samanų, ištirpindamas pačią žemę. Šiame visuotiniame chaose dievai prarado protą:
• Egipto ir Romos konfliktas: Pajutę, kad dvasinė energija senka kas sekundę, Anubisas ir Sechmet mūšio įkarštyje atsigręžė prieš savo sąjungininkus graikus ir romėnus, bandydami pasiglemžti jų esybes, kad išgyventų patys. Marsas ir Arėjas, įniršę dėl tokios išdavystės, nukreipė savo ietis į Egipto valdovus.
• Šešėlių sukilimas: Pavergti Odino ir Peruno dvasiniai klonai akimirkai išsivadavo iš dvasinio teroro ir su mirtinu įniršiu puolė juos kontroliavusį Jupiterį, draskydami dangiškąjį valdovą savo sulaužytais ginklais.
• Šiaurės pasiaukojimas: Perkūnas, Žemyna ir keltų dievai Kernunolas bei Dagda, matydami, kad visata virto degančia, pūvančia pabaisų skyle, suprato, jog vienintelis būdas išvalyti šį kosminį marą – visiškas sunaikinimas.
Sužeistas Perkūnas paleido savo ugninį kirvį tiesiai į patį mūšio centrą, kur susikirto visų panteonų dvasinės ašys. Velnias tuo pat metu atvėrė giliausius požemių akivarus, o Dagda trenkė savo magiška kuoka į Rambyno akmenį. Sprogimas buvo toks galingas ir visaapimantis, kad dvasinė banga akimirksniu nusidriekė per visus devynis dangiškuosius ir požeminius sluoksnius.
Dievai sunaikino patys save. Olimpas, Roma, Egipto piramidės, keltų šventvietės ir baltiškosios girios išsilydė viename milžiniškame, kosminiame ugnies ir pelenų verpete. Neliko nė vieno valdovo, nė vieno nemirtingojo sosto – dangiškieji valdovai patys pasirašė savo mirties nuosprendį, sudegdami savo pačių sukurto bado ir arogancijos liepsnose.
Epilogas: Tuščio dangaus era
Praėjo šimtmečiai nuo tos dienos, kai virš Rambyno kalno nukrito paskutinė dieviškoji kibirkštis, o dvasinis pasaulis paniro į visišką, nebylią tylą. Žemė pamažu užgijo – pelenai virto naujomis, drėgnomis samanomis, o išdegusių ąžuolynų vietoje išaugo jauni, vešlūs miškai. Tačiau šie miškai nebebuvo šventi. Juose nebetvyrojo nei Perkūno žaibų baimė, nei Velnio šešėlių paslaptys, nei Kernunolo elniaragių dvelksmas.
Žmonija liko visiškai viena. Nusisukę nuo dievų dar prieš jiems sunaikinant vieniems kitus, mirtingieji išmoko gyventi be dangiškosios priežiūros ar dvasinio teroro. Pasaulyje nebeliko aukurų, nebebuvo statomi ziguratai, o senieji hieroglifai ir krivių giesmės virto tik dulkėtais istorijos puslapiais. Žmonės patys tapo savo likimo valdovais – jie statė miestus, kūrė įstatymus ir kovojo savo žemiškus karus, nebepriklausydami nuo jokių nemirtingųjų įgeidžių ar šachmatų lentos manevrų.
Tolimuosiuose Rytuose kinų dievai, kurie per savo išmintį nusprendė nebežengti į Rambyno pragarą, pamažu taip pat ištirpo, nes pasaulinė dvasinė tuštuma ir žmonių netikėjimas galiausiai pasiekė ir jų šilkines šventyklas. Dangiškasis mandatas nustojo galioti, užversdamas paskutinį dievų epochos puslapį.
Naktimis, kai virš ramių piliakalnių kyla pilnatis, dangus lieka tuščias, ramiu ir šaltu žvaigždžių švytėjimu žvelgdamas į žemę. Žmonija laimėjo savo laisvę, tačiau prarado magiją. Žemė tapo racionali, šalta ir priklausanti tik tiems, kurie joje vaikšto plikomis kojomis – primenanti apie epochą, kai dievai turėjo viską, bet dėl savo pačių įniršio ir puikybės nepaliko nieko, išskyrus ramią, nebylią tylą po medžių šaknimis.