Šešėliai virš Vilniaus pelkių

1 skyrius: Paskutinis akmuo
Vilniaus pelkynai skendėjo tirštame, geltoname rūke. Žemė jau šimtmečius buvo tik tuščias, visų užmirštas Visatos užkampis. Šlapynėje aidėjo tik sunkių purvo burbulų sprogimai. Jonas, vienas iš nedaugelio likusių planetos klajūnų, brido per dumblą ieškodamas metalo laužo.
Staiga dangų perskrodė tyli, žalia ugnis. Nebuvo jokio garso, tik staigus slėgio smūgis į ausis. Tolumoje, tarp skęstančių medžių kamienų, kažkas nukrito. Purvas suputojo ir pradėjo švytėti violetine spalva. Jonas pribėgo arčiau ir išvydo keistą, delno dydžio obeliską. Jis pulsavo šiluma, o aplink jį stingęs vanduo akimirksniu virstojo juodais garais.
Jonas ištiesė purviną ranką, bet krūptelėjo. Iš degančio purvo pasigirdo keistas, šnypščiantis garsas, primenantis šnabždesį.
– Kas per velniava... – sumurmėjo Jonas, spausdamas rankoje seną geležinį laužtuvą. – Čia gi ne meteoritas. Tu gyvas?
Atsakymo nebuvo, tačiau jo galvoje akimirksniu plystelėjo svetimas, šaltas balsas, nesuderinamas su jokia žinoma kalba:
„...Sekvencija pradinė... Koordinatės nustatytos... Laukiama šeimininko...“
Jonas susigriebė už galvos, o jo keliai sulinko.
– Išeik iš mano galvos! – sušuko jis į tamsą, bet rankos pačios pasidavė smalsumui.
Kai tik jo pirštai palietė obeliską, skausmas dingo. Jį pakeitė gili, mistinė ramybė, o aplinkiniai pelkės garsai akimirksniu nutilo, palikdami tik spengiančią tylą. Žmogus nesuprato, kad jo rankose atsidūrė artefaktas, galintis pakeisti visos žmonijos likimą.
2 skyrius: Trys šešėliai orbitoje
Žemės orbitoje, kur tvyrojo tik kosminės šiukšlės, pasirodė trys nematomi laivai. Trys galingos rasės – bartoliai, jorkočiai ir hardai – užfiksavo krovinio katastrofą. Kadangi Žemė buvo laikoma mirusia zona, siųsti kariuomenę atrodė per brangu. Kadangi Žemė buvo beveik negyvenama, trijų rasių vadovybė priėmė tą patį sprendimą – nusiųsti tik po vieną geriausią mokslininką.
Tarp laivų užsimezgė užšifruotas, priešiškas ryšys. Ekrane sužibo trys skirtingos projekcijos.
– Katastrofos zona lokalizuota. Koordinatės – buvęs „Vilniaus“ sektorius, – pasigirdo sausas, traškantis Bartolių tyrinėtojo Krelo balsas. Jo šešios nariuotos kojos nervingai kaukšėjo į laivo grindis. – Siūlau pasirašyti laikiną akademinį paktą. Artefaktas priklauso tam, kas pirmas jį izoliuos.
– Jūsų paktas neturi loginio pagrindo, bartoli, – įsiterpė Hardas Brutas. Jo gilus, akmeninis balsas vibravo per dažnius. – Hardų imperijai nereikia sutarčių su vabzdžiais. Mano analizatoriai jau paruošti. Jei jūsų mechaninės kojos įstrigs tame purve, aš tiesiog peržengsiu jus.
Iš šviesos pliūpsnio suformuotas Jorkotis Veksas, neturintis fizinio kūno, o tik švytintį energijos karkasą, ramiai suvirpėjo kosminėje erdvėje:
– Jūs abu pamirštate esmę. Ta planeta nėra visiškai tuščia. Jutikliai rodo biologinį aktyvumą nukritimo taške. Ten yra vietinis. primityvas.
– Žmogus? – Krelas paniekino šią mintį tyliu šnypštimu. – Jie išnyko prieš tris šimtmečius. O tie, kurie liko, tėra gyvuliai. Jie nesugebės net suaktyvinti apsauginio lauko.
– Mes prarandame laiką, – nukirto Brutas, įjungdamas nusileidimo modulį. – Susitiksime pelkėje. Ir tegu jūsų moksliniai laipsniai padeda jums išgyventi tame supuvusiame vandenyje.
3 skyrius: Pelkės alsavimas
Jonas parsinešė artefaktą į savo lūšną, pastatytą ant senų Vilniaus subyrėjusių tiltų liekanų. Mistinė tyla dingo, ją pakeitė slegiantis laukimas. Oras aplink lūšną tapo sunkus, o naktį pelkė pradėjo elgtis keistai. Vanduo kilo į viršų mažais lašeliais, ignoruodamas gravitaciją.
Jonas sėdėjo prie medinio stalo, žiūrėdamas į švytintį daiktą. Staiga iš kampo pasigirdo keistas, šiurkštus šnabždesys, nors lūšnoje jis buvo vienas.
– Kas čia? Šunys? – paklausė Jonas, griebdamasis peilio.
„Mes nesame šunys, Jonai...“ – balsas dabar skambėjo tiesiai iš sienų rąstų. „Mes esame tie, kurie stebi. Artefaktas prabudo. Jie jau ateina. Jie pasiims tavo sielą, o kūną paliks pelkių gyvačių maistui...“
Jonas pašoko nuo kėdės, jo širdis daužėsi kaip pašėlusi. Už lango pasigirdo sunkus, klampus šnaresys. Kažkas didelis brido per vandenį, palikdamas paskui save mirtiną šaltį. Langų stiklai pasidengė juodu šerkšnu.
– Kas tu toks?! Ko tau reikia iš manęs?! – suriko Jonas į tamsą, spausdamas artefaktą prie krūtinės.
„Bėk...“ – sušnypštė balsas iš palubės. „Arba pasilik ir tapk jų eksperimento dalimi. Mokslininkai negaila tokių kaip tu.“
Įtampa lūšnoje tapo nepakeliama. Siaubo elementai veržėsi per kiekvieną plyšį – iš pelkės dugno pradėjo kilti seniai žuvusių medžių šaknys, lėtai supdamos lūšną kaip narvą
4 skyrius: Pirmasis susitikimas
Bartolių mokslininkas Krelas pirmasis pasiekė signalo vietą. Jo sudėtingos akys tamsoje fiksavo žmogaus paliktus pėdsakus purve. Tačiau jis nebuvo vienas. Iš rūko išniro sunkus Hardo Bruto siluetas. Abu mokslininkai sustojo už kelių metrų vienas nuo kito, jų skafandrai švietė blausia šviesa.
– Stovėk, harde, – sušvokštė Krelas, nukreipdamas į jį erdvės iškraipymo prietaisą. – Šis sektorius priklauso Bartolių akademijai pagal pirmojo kontakto teisę.
– Tavo teisės nieko nereiškia šiame užkampyje, Krelai, – sukrėtė orą Bruto balsas. Jis pakėlė savo masinį analizatorių, kuris labiau panėšėjo į ginklą. – Pažvelk į žemę. Šie pėdsakai priklauso vietiniam dvikojui. Tu per lėtas. Kol tu matavai pelkės rūgštingumą, vietinis laukinis jau pavogė mūsų objektą.
– Tai neįmanoma! Artefaktas reikalauja septinto lygio intelekto autorizacijos! – sušuko Krelas, jo kojos nervingai suvirpėjo.
– Atrodo, kad jūsų abiejų intelektas nesiekia net penktojo lygio, – iš oro materializavosi Jorkotis Veksas. Jo šviečiantis energijos karkasas pakilo virš dumble stovinčių mokslininkų. – Kol jūs ginčijatės, vietinis gyventojas suaktyvino artefakto pasyvųjį režimą. Jutikliai rodo, kad jis yra už trijų šimtų metrų į šiaurę. Toje lūšnoje.
– Tada neliko laiko diskusijoms, – suburbėjo Brutas. – Aš paimsiu artefaktą. O laukinį... laukinį išanalizuosiu vietoje.
– Tik pabandyk, harde, ir aš išardysiu tavo molekulinę struktūrą! – pagrasino Krelas, ir visi trys mokslininkai puolė link Jono lūšnos.
5 skyrius: Siaubas lūšnoje
Jonas sėdėjo kampe, prispaudęs artefaktą prie krūtinės. Staiga lūšnos durys tiesiog išsilydė, virsdamos neoninėmis dulkėmis. Į vidų įsiveržė šalta, mėlyna šviesa – tai buvo Jorkotis Veksas.
– Atiduok tai, kas tau nepriklauso, primityve, – sušnabždėjo Veksas. Jo energijos gijos pradėjo tįsti link Jono smegenų. – Tavo smegenų struktūra per silpna suprasti šį objektą. Tu išprotėsi per kelias minutes.
– Neliesk jo, energetinis parazite! – pro sieną įsiveržė Hardas Brutas, jo sunkus kūnas išlaužė medines rąstų konstrukcijas. Jis nukreipė savo prietaisą į Joną. – Žmogau, atiduok daiktą man. Aš garantuoju tavo saugumą... kol atliksiu tyrimus.
Jonas, apimtas paralyžiuojančios baimės, sugebėjo tik sušukti:
– Pasitraukite nuo manęs! Kas jūs tokie?! Palikite mane ramybėje!
Šiuo momentu pro lubas įšoko Bartolis Krelas, jo šešios kojos kaukšėjo į grindis, o rankose žibėjo energetinis tinklas.
– Jis mano! – suriko Krelas. – Mano rasė panaudos jį Visatos evoliucijai!
– Evoliucija priklauso stipriausiems! – užriko Brutas ir paleido kinetinį sviedinį į Krelą.
Lūšna pradėjo griūti. Trys nežemiški mokslininkai, pamiršę savo akademinį šaltakraujiškumą, susidūrė siauroje erdvėje. Aplinkui tvyrojo tikras siaubas: pelkių dujos užsidegė, o ateivių technologijų garsai draskė ausų būgnelius, o aplinkui aidėjo mistiniai pelkių šnabždesiai, kurie džiaugėsi chaosu.
6 skyrius: Žmonijos kodas
Sumaišties metu Jonas išsprūdo pro lūšnos skylę ir nukrito į purvą. Artefaktas jo rankose pradėjo šviesti akinančiai balta šviesa. Trys mokslininkai iššoko iš degančių griuvėsių ir sustojo, pamatę neįtikėtiną reiškinį. Artefaktas nereagavo į jų pažangias technologijas, bet visiškai susiliejo su Jono rankomis.
– Tai... tai nelogiška! – Krelas nukreipė savo skenerį į Joną, jo balsas drebėjo. – Skeneris rodo... rodo, kad jo DNR yra raktas! Artefaktas buvo užprogramuotas šiai rasei!
– Neįmanoma, – suvirpėjo Jorkotis Veksas, jo šviesa pradėjo blėsti nuo artefakto skleidžiamos energijos. – Žemė buvo tik šiukšlynas. Kodėl Kūrėjai būtų palikę kodą šiems laukiniams?
Jonas pajuto, kaip baimė praeina, o vietoj jos ateina neįtikėtina jėga. Jis atsistojo, jo akys švietė ta pačia balta šviesa kaip ir obeliskas.
– Jūs vadinate mus laukiniais... – giliu, aidinčiu balsu ištarė Jonas, o jo balsas skambėjo kaip pačios Žemės alsavimas. – Bet ši planeta niekada nebuvo mirusi. Ji tiesiog miegojo. Ir laukė, kol mes būsime pasiruošę.
– Brute, daryk ką nors! – sušuko Krelas. – Pasiimk jį!
Hardas Brutas lėtai nuleido savo galingą analizatorių. Jo akmeniniame veide pasirodė kažkas panašaus į baimę ir pagarbą.
– Aš negaliu, Krelai. Pažvelk į energijos srautus. Artefaktas jau susijungė su planetos branduoliu. Jei mes jį paliesime, mus sunaikins pati planeta. Misija baigta. Mes pralaimėjome... vietiniam.
Pelkių vanduo aplink Joną pradėjo valytis, virsti skaidriu upeliu, o mirę medžiai išleido žalius pumpurus, naikindami mistinį siaubą ir palikdami tik švarią, naują gyvybę.
7 skyrius: Nauja pradžia
Šviesa nuslūgo, palikdama pelkes keistai ramias. Trys ateivių mokslininkai stovėjo priešais Joną. Jų technologinis pranašumas išgaravo, liko tik mokslinis smalsumas ir supratimas, kad Visatos hierarchija ką tik pasikeitė.
– Taigi, – lėtai ištarė Bartolis Krelas, taisydamas savo apgadintą skafandrą. – Žemė nebėra Visatos užkampis. Šis procesas... jis negrįžtamas.
– Ką tu dabar darysi, žmogau? – paklausė Jorkotis Veksas, jo energijos karkasas vėl tapo stabilus, bet dabar jis laikėsi pagarbaus atstumo. – Tavo planeta prabus. Čia suplūs tūkstančiai laivų iš visų galaktikų. Kai kas ateis ne su moksliniais tikslais, o su karu.
Jonas pažvelgė į savo rankas. Artefaktas išnyko, tapdamas planetos dalimi, tačiau jo galvoje liko aiškios žinios. Žolė po jo kojomis augo akimirksniu, o pelkių rūkas sklaidėsi, užleisdamas vietą tyram orui.
– Tegu ateina, – ramiai atsakė Jonas, žiūrėdamas į tris mokslininkus. – Dabar mes galime apsiginti. Ir mes nebemiegama.
Hardas Brutas sunkiai atsiduso ir aktyvavo savo ryšio modulį ant riešo:
– Praneša Hardų tyrimų grupė. Artefakto evakuacija neįmanoma. Objektas integruotas į Žemės biosferą. Rekomenduoju... pakeisti planetos statusą iš „Mirusi zona“ į „Aukščiausio lygio civilizacijos lopšys“.
Kiti du mokslininkai padarė tą patį. Jie apsisuko ir lėtai pajudėjo link savo nusileidimo modulių, palikdami Joną stovėti ant naujos, atgimstančios Žemės pagrindo. Žmonija gavo antrą šansą, o pelkių mistinė tamsa virto naujos, nežinomos ateities pradžia.