-  -  -  -Justei, ir visoms gimusioms      vasario 22 – kovo 13

Ten, kur niekad neužklysta saulė,
Ten, kur glūdi amžina tamsa,
Slėpiningas akmenų pasaulis,
Lems dienas su žėrinčia šviesa.

Jums išbūrė majų horoskopas,
Oniksas paskirtas akmuo,
Tad skaidrian vidudienin įkopę,
Nuolatos šypsositės su juo.

Dar išbūrė majų horoskopas:
Kiekviena tverminga ir darbšti
Jos pasitiki savim, guviuoju protu,
Tik jausmai kažin kur paslėpti?..

Ir išbūrė majų horoskopas –
Oniksams kantrybės nuolat truks;
Jiems domėjimąsi buriant vis kitokį,
Ateičiai planai, greičiausiai, žlugs.

Taip, išbūrė majų horoskopas:
Verta paklausyt draugų minčių…
Bet gyvenimiško šokio nesušokus,
Nepraraskite šviesių vilčių.

Vis liepsnoja, dega majų saulė
Tūkstančiais brangiųjų akmenų;
Jus visas globodama pasauly,
Dar atneš laimingesnių dienų.

Septyniasdešimčiai leidybinių    metų paminėti.

Prieš septyniasdešimt net
Metų sugalvotas,
Juokingiausia buvo tad,
Jumoristų „Šluota“,

Jei iš ryto prie kavos,
Neatversi „Šluotos“ –
Slinks diena tau be naudos,
Ūkanom miglota.

Kai į darbą nuvyksti,
Be žurnalo „Šluota“,
Vis suirzęs, vis pyksti
Ir tampi apjuoktas.

Ir vairuotojui, kaip tik,
Reik keliaut su „Šluota“,
Nes turi žvalus išlikt –
Greitis apribotas.

Nieks rūkyti nenorės,
Tą atstos jiems „Šluota“,
Skanus juokas vis skambės –
Virsite iš koto.

Kai draugužė tik atvyks,
Greit pakloki „Šluotą“ –
Visai nakčiai pasiliks,
Juoksis lyg be proto.

Net ir vyno nereikės,
Jį atstos jums „Šluota“,
Atsibudę po nakties,
Nenustosit juoktis.

Gal gimtadieniui mieliau,
Dovanokit „Šluotą“!
Kad skaitytų, pagaliau,
Užstalėje puotos.

Ir tarybiniais laikais
Visi skaitė „Šluotą“,–
Net jei laisvė nejuokais,
Buvo apribota.

Vientisumą žemių mūs
Saugojo vis „Šluota“–
O dabar veikėjai jas
Nori išparduoti?

Nugyventas, kaip graudu,
Tarybmečio rojus, -
Tad ir „Šluota“ šiuo metu,
Gal nebegyvuoja?
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Didžiajai kultūrai
Tetarnauja „Šluota“,
Kol makulatūrai
Dar nesupakuota!

2004 m

Kur surast „Poetų tvartą“,
Vien tik lyrikai sutvertą?
Internetas trimituoja,
Kad visi tenai kulniuoja...

Vieni mokosi rašyti,
O kiti klaidas taisyti...
Tiktai tie, kurie nusenę
Abecelę sunkiai mena.

Reikia juk tokiems padėti
Baisią ligą  nugalėti,
Nes Alsheimeris kuprotas
Ir jauniems gadina protus.

Reikia pastato jiems balto
Ir labai tvirtai sukalto.
Kad vaidentusi ten mūzos
Ir vaikinai nesulūžę.

Bet valdovai, kažko delsia,
Valgo duoną tur būt skalsią –
Nieko neorganizuoja
Ir rimtai neprojektuoja.

Mūs kūryba suprastėjo,
Ten tik mistika ir vėjai...
Širviškų eilių, tai reta
Ir Neries visi jau kratos...

...tostai iš meilės - meilė iš tostų,
kas jos neturi, sau pilvą glosto...

*  *  *
Kad jokios meilės nebeliko...
Ką bedaryt - neišmanau?..
Kišenės tuščios, nėr skatiko,
Tad kaip nupirkt ją pagaliau?..

*  *  *
Ir vėlei tostai už premjerą,
Už "prisikėlelius" šutus,
Už begalinę meilę Vienai,
Už Valentiną... ŠIUO METU...

*  *  *
Apie meilę ir mano gražuolei,
Vis jai širviškus posmus kartosiu:
Su kačerga nutrauksiu mėnulį
Ir žvaigždes į užantį sušluosiu...

*  *  *
Aš toks senas velnioniškai senas,
Kiek man metų ir pats nežinau,
Bet širdy vis dar meilė rusena –
Tu atbėk dovanosiu ją tau...

*  *  *
... kokia karšta būna žiema,
ir be šarmos, ir su šarma,
kai žmonės mylisi ant sniego...
...ir tirpsta snaigės, ir ledai -
žydi vasaryje žiedai...
...nesimylėti - mes bejėgiai...

*  *  *
Aš tau linkiu, kad medžiai oštų tyliai,
Kad saulė vis bučiuot lašais rasų,
Kad Valentinas nuolat šauktų "myliu"
Ir kad rytojus judviem būt šviesus...

*  *  *
Rugys, Miežis ir Kvietys
Vis mylėjos visi trys,
Kad dermė būtų šviežia –
Atlingavo Aviža

*  *  *
Kai tu lyg drugelis jau nebeplazdėsi,
Aistringi jausmai vien griuvėsiais paliks,
Net šimto sulaukus džiaugsmingai minėsi,
Kiek meilės mums davė vasario naktis.

*  *  *
Būki draugė, ponia Gina,
Greitai švento Valentino,
Tad atsiųski man E-mailą –
Tau prisieksiu karštą meilę.
Nes gi pagal naują madą
Visi vyrai šitaip žada...
O aistrų prabėgus šventei
Vėl kaip bomžui teks gyventi...

*  *  *
Mano draugas Valentinas,
Nebemyli jau merginų:
Turi dukrą, šaunią žmoną
Ir dar uošvę – tikrą ponią...

*  *  *
Mano drauge, Valentinai,
Nesitrinki prie kaimynės, -
Šauk iš darbo savo žmoną -
Švęskit meilę dviese, ponai...

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Susirietusi javą vis pjovė
su visais prakeiktais dusuliais...
Ir linguoti lig tol nepaliovė,
kol neliko ir usnių kerai.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
O berniokai jauni, raumeningi,
nenuveikę dar nieko dorai,
nuo alkoholio smarkiai aptingę,
saulėkaitoj drybso antai...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Bobulė dūsavo ir trynė
rožančių tais pirštais plonais,
tarytum gyvenimo pynę,
norėjo pajusti delnais.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Šypsojosi, gimdė ir verkė,
kaimo moterys, šitos kadais...
"Politikai" šiandien jas keikia -
"kolaborantų" vadina vardais.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Sutvisko perpetė ant šono
ir pistoletas iš kairės:
jie vieno kaimo buvo žmonės,
bet jį sušaudė iš nakties...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kai į kapą nuneš
ir apgaubs vien tamsa,
ar erdves mums nušvies
Amžinoji šviesa?..
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(Prierašai prie  paveikslų
fotografikos parodoje
"ALOVĖ, DAUGAI, MERKINĖ...")

------------------------------------------------------------ --------------------

"Mes nesimatysim per daugel metelių,
nesusirašysim margom gromatėlėm."

------------------------------------------------------------ --------------------

MAIRONIUI

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.

Neužtemdys žemės saulė degdama,
Nenuvys ugniažolė gaisuos...
Mano žemė sužydės atgydama,
Mano žemė manimi alsuos...      *  *  *
Kris rasa laukuose,
Kris ant žemės žiedų,
Kad skambėtų juose
Žingsniai mūsų dienų...      *  *  *

Pūgos maišo dangų, žemę,
Vėtra daužo langines...
Dar neužpustytas kelias
Tarp tavęs ir tarp manęs..

Nevykite arklių per klampią girią,
Žiema gili ir liūnas neužšąlęs...
Linguoja ten balti beržai pasvirę
Ir pranašauja sunkų lėtą galą...

Žiburėli, žiburėliuok, nors ir už lango, ne tik lange, bet tik nemeluok... Pastabukė dėl slapvardžio. Galėtum sutrumpinti tą įsivardijimą ir pasivadinti Švieslangiu, nes žiburėlis lange, tai nors ir poetiška, bet ne europietiška. Juk dabar panaikinus tą "sovietinę" atgyveną, kurią mums atnešė Stalino saulė, tai yra Ignalinos atominę,  mūsų kryžių Lietuvą, apšvies Europinė, "laisvojo" pasaulio sukurta šviesa. Štai kaip. Apskritai, tai reikėtų gal ir neskubėti persivardinti, nes gali prireikti pasitelkus balanos rūkstančią šviesą, apsišviesti, ir Valdovų rūmus, ir lūšneles, tad ir vardą , gal ne tokį romantišką, susigalvoti?  Tarkime, Balanžibys, Balaninis ar Balanmečio kibirkštis ir panašiai.  Ar tik nebus dar romantiškiau?  Juk tai bus dar vienas mūsų genezės fakto patvirtinimas, jog istorija sukasi Gaikės (Haiku) sriegio pėdsaku ir iškur buvome išėję, po kiek laiko vėl sugrįžtame atgal, tik jau mažiau kalbūs (Haiku pav.). Tad, kad grįžtame į Balanos gadynę neturėtų nieko stebinti ar neraminti. Juk tai, tiesiog, istorinė būtinybė. Apie jos mokslinį pagrindimą reikėtų atskiro pundo popieros. Palikime tai ateičiai.
  Grįžtame vėl prie naujais dažais kvepiančio "Poetų tvarto". Tvartelyje, ir ne tokiame dailiame, kaip kad buvo kolūkinės fermos, o apie poetišką statinį nėra ir kalbos, juk jis bus ir tvarkingesnis, ir darbingesnism, bet daug prastesniame, gimė, kaip rašo kalėdinis metraštis, netgi Jėzus Kristus. Ir pažiūrėk, ir į dangų nukeliavo, ir dievu patapo, ir netgi, pastaruoju metu buvo išrinktas (ar gal paskirtas) Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdytoju. Štai kokią dieviškąją karjerą padarė, vaikelis gimęs tik kažkokiame žydo tvartelyje (panašiame, sako, į landsbergiškąjį pakaunėje). O tu įsikibęs, kad poetams, tokia kūrybinė patalpa (tvartas) netinkama. Tu tik prisėsk ir nesinervindamas pasvajok.
  Įsivaizduok, kalėdinę ir naujametinę nuotaiką. O poetų būriai, aišku tvarte, sukinėjasi. Kiti sėdi rūpestingame susikaupime ir paskendę velniškoje, atsiprašau, dieviškoje rimtyje ir kuria naujametines "šaibas", tai yra - eiliuotas dovanas, vieni kitiems ir šiaip mažai pažįstamiems ir artimiems asmenims. Na, dabar supranti, Negęstantis lange, kiek bus Naujaisiais metais prikūrta ir kokio lygio, tiesiog dieviškojo pavyzdžio prikvėpuotų poetinių burbulų... tapatingų meksikiniams ir kitiems Pietų Amerikos kinofilmų kūrėjų darbams, o gal net ir holivudiniams "perliukams". O tu nori... net nežinau ir ko tu nori? Ar tai tiesiog prasčiokiško lietuviškumo noras rasti priežąstį, pasiteisinimui prieš tautą, kad galėtum iškudlinti "už kordono"?
  Tai tik viena obuolio, perskelto į keturias dalis, dalelytė. Galėsime aptarti ir kitas tris teigiamas dalis, tik vėliau. Bėgu,  griūdamas, pažiūrėti, ką ten šunėkas kieme pjauna? Baisus alasas... Ar tai jį vilkai užpuolė, kurių prisiperėjo kaip viščiukų pavasaryje Vilniaus paukštyne? Štai kokie teigiami poslinkiai žemės ūkyje vos spėjus, kaip tai lapei į valstiečio vežėčias, įkelti tik vieną kojelę. O kas bus kaip įsirioglinsime į Europinių vėžių vežėčias su visa uodega... Bet gal per daug įsismarkavau jeigu jau aptariame dar vis nesibaigiančią eurointegraciją? Vienu žodžiu, aš už tvartą ir prižadu, savo lėšomis jį išgrąžinti, išdažydamas "vopna". Kalbant Eurokalba, jau reikia įprasti prie jos, kalkėmis (kad blusos nesiveistų). Tiek žodžių šios dienos Naujametinėje Evangelijoje. Iki... susišaudymo... vilkiniais šratais....