Rašyk
Eilės (73824)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2013-07-28 17:09
juozupukas

Мне снился Ив

Мне снился Ив (Кусто, а не Монтан).
Мы в батискаф вошли, закрыли шлюзы,
И, погрузившись в бурный океан,
На завтрак съели щупальца медузы.

И в том же сне (с Монтаном, не с Кусто)
Я веселилась в качестве подружки
И снова ела, но опять не то –
Жюльен из лапок фирменной лягушки.

Потом в плену двух Ивов шла в кафе,
Вкушала консоме из чьих-то ножек.
Нам подавали странное суфле,
Оно и на суфле-то не похоже.

Ах, Боже мой, какой чудесный сон,
К каким французским блюдам прикоснулась,
Но всё-таки, сказав: «Мерси, пардон»,
Я, не допив бургундское, проснулась.

Зашла на кухню, где сидел Иван
И щи хлебал с похмелия. Без ложки.
Мне захотелось снова в океан…      Ольга Золотокрыльцева

Мне снился Ив (не Жак и не Кусто,
Не замок Иф, хоть "в" и "ф" похожи,
А снился... догадайтесь сами, кто?
Конечно же, Монтан – а кто ещё же!).

Одновременно снился мне Кусто,
Жюльен (нет, не Сорель, а блюдо) снился.
И как-то мне забавно было то,
Что каждый Ив за мною волочился.

Да! – в их сердцах пылал любви пожар!
А я меж тем, полна непостоянства,
Вкушала, словно бабочка нектар,
Французские изысканные яства.

Тюльпан ещё мне снился (не Фанфан,
А тот цветок, что вместе лицезрели
Мы с Ивами под ивами), Монблан…
Проснулась я и села на постели.

Пошла на кухню. Там стоял Иван.
Он черпал из кастрюли борщ рукою.
Порадовало то, что не был пьян.
– Ты руки-то помыл?
– Потом помою.
2013-07-24 15:15
juozupukas

Душа закованная в кандалы

Душа закованная в кандалы

Бредет,  намаявшись по свету.

Устала, она в поисках любви,

Все по крупицам разметал бродяга- Ветер



Идет она без карт и ориентиров

истоптывая, ноги в кровь.

Лишь отмечая путь пунктиром,

Чтоб не блуждать средь  тысяч лиц и  городов.



Сужая круг, крупицы собирая,

Душа бредет, закованная в кандалы.

Она идет. Она уже все знает,

Открыть лишь можно ключиком  ЛЮБВИ!



И вот уже конец пути так  близок,

Душа в предчувствии любви.

Поверьте, стоило принять судьбы тот вызов

Пройти весь путь и сбросить кандалы.
2013-06-16 14:27
juozupukas

„Žuvų“ Alfa

(Prisistatymas)

Zodiako „Žuvys“ man likimą būrė.   
Jųjų žvaigždė „Alfa“ buvo tas vedlys, 
Ji nepagailėjo nei žiedų, nei dūrių;   
Jaučiu, kad rytojus skausmingiau badys.

Aš gimiau su knyga, su gaiva mūs Žemės,
Bet ir arti dirvą plūgu išmanau.
Kad aktyviai dirbti – nežinau kas lemia, –
Gal, kad po ta Saule žmogui būt gražiau?

Mane paviliojo ir šviesa be žvakių –
Fizika ir menas, ir kai kas daugiau...
Sudėtingas dirbau detales prie staklių
Ir dar tris diplomus „aukštus“ išlaikiau
2013-06-01 16:32
juozupukas

Kultura nusialino

KULTŪRA NUSIALINO
TAPUS SEKSUALINE

Buvo kultūra tarybinė – darbo,
Dorovę formavo  taip pat pagal ją.
Valdžios nenori sutramdyti vargą,
Tad džiūgauja ponai su saule nauja,

Valstybėje siaučia giltinės šmėkla,
O internete plinta sekso mada.
Žūsta suaugę tarytum pamėklės,
Žudosi, nyksra jaunoji karta.

Vėl valdo tarybos – antidorove,
Jos seksina miestą, ir kaimo lankas.
Šešėlius vis rovė, bet nebeišrovė,
Ir skolos surišę valstybės rankas.
2013-06-01 16:29
juozupukas

Paskutinė Trispalvė

(Iš ankstyvosios tarybinės etnografijos)

Tėvai išeina į bažnyčią, kuri visai netoli šviečia savo geltonai dažyta išore. Tokia pat spalva nutepta ir varpinė o bažnyčios vidus labai gražiomis spalvomis išdekoruotas, kurių tarpe vyrauja ir geltona spalva. O kai kunigas įžengia prie altoriaus su, išpuoštais drabužiais, tai ir amą užimdavo. Drabužiai švietė auksine spalva. Žmonės sakydavo, kad kunigo drabužiai siuvineti Romoje auksu, tikru. O monstrancija, kielikas ir altoriaus kai kurios dalys – auksinės. Netoliese prie ežero, ant kalno švietė auksinėmis spalvomis Raudonoji Alovė. Vėliau tarybiniais laikais  Baltosios Alovės dvare, turėjusį didelius ūkinius pastatus, dar smetoniniais metais buvo įsikūręs kooperatyvas, įkūrė Daugų rajono Mašinų-traktorių stotį (MTS). Buvo pastatytos didelės dirbtuvės taip pat iš raudonų plytų. Jas statė netgi mūrininkai atvykę iš Kauno. Tad ko gi ta Alovė ne auksinė? Tiesa, dar buvo pastatyta Šaulių salė taip pat dažyta–auksine spalva. Tačiau ši salė sudegė prieš pat karo pabaigą. Taip, kad šis miestelis buvęs valsčiaus centras, vėliau – apylinkės, seniūnijos kai kurių patriotų buvo vadinamas „Auksinė Alovė“. Reikia įsidėmėti, kad pats miestelis nebuvo panašus į auksinį, buvo purvo pakankamai. Tačiau kai tarybiniais metais Alytaus namų statybos kombinatas pristatė rausva spalva  namų, išasfaltavo gatves, jis tapo dar panašesnis į auksinį, netgi        nelaukiant auksinio rudens puošnių rausvai-gelsvų spalvų.
    Iki bažnyčios nebuvo ir kilometro, tačiau kol nueidavo, pareidavo ir išklausydavo mišias, o jeigu dar draugus susitikdavo ar gimines, tai ir ilgiau užtrukdavo. Tačiau  tėtukas turėdavo skubėti į namus iš karto po miįių. Mišparų retai kas laukdavo, o su laiku jų jau ir nelaikydavo. 
    Aš vienas lieku namuose. Nors  mano jau visos nekasdien lankomos vietos apžiūrėtos, bet didžioji spinta vadinama „šėpa“ dar vis man buvo „terra inkognita“. Ten po kažkokiom medžiagų skiautėm, po šventųjų neįremintais, suvyniotais į ruloną paveikslais aptinku ir trospalvę Lietuvos vėliavą. Didžiai nustebęs, kad gana atvirai laikoma esamos valdžios nepageidaujama vėliava ir niekas jos čia nepastebi. Aš užstumiu šovynę duris ir pradedu paraduoti su ja. Ji man gana didelė, todėl nusinešu į kambarį ir ant šventiškai paklotos lovos užtiestos pačiu gražiausiu dvylikanyčiu divonu, ištiesiu ir trispalvę, ir atsitraukęs keletą žingsnių grožiuosi mano valstybės vėliava.
    Vis dėlto, nepamirštu ir žvilgterėti pro langą ar dar nepareina tėvai, nes tėtukas visada skubėdavo šerti gyvulių. Akurat jau tėvukas parskuba, eina pro kaimynus, o mūsų sodybos gana arti viena kitos. Skubiai suvynioju ir pakišu ant viršutinės lentynos po įvairiais retai naudojamais daiktais. Puolu atidaryti priemenės durų ir kaktomuša susiduriu su tėtuku, kuris tuo metu jau atidaro jas:
- O  tu kur??
- Taigi pamačiau keliuku pareinant ir atskubėjau durų atšauti.
Tėtukas greitai persimeta viršutinę aprangą, griebia vilkti iš priemenės „ceberį“ su šiečka, užpiltą miltais
ir tarkuotais runkeliais.. nutempęs į tvartą grįžta atgal  pripila kibirą karšto vandens ir nunešęs į tvartą supila į cebrą ir gerai išmaišo, kad karvė negalėtų suėsti vien miltus su runkeliais.
    Praėjus metams ar daugiau vėl panorau išskleisti vėliavą, tačiau koks buvo mano nusivylimas, kai apieškojęs šėpos visas lentynas jos neradau. Šį kartą įsideasinau visgi, paklausti mamos, kur dingo trispalvė? Mama man tik atsakė:
- Neklausk – nepasakysiu:
Pamačiusi mano nustebusį veidą, kad atsirado man paslaptis, tik pakartojo:
- Neklausinėk tikrai nepasakysiu.
Ir dar pridūrė:
- Būtų labai gerai, kad ir tu niekam nė žodžio apie tą vėliavą.
- Na, žinoma, aš niekam, netgi Placidui nesakysiu.
Paskui nuėjo į kambarį ir sugrįžo didoka fotografija. Padėjusi virtuvėje ant stalo pradėjo man aiškinti:
- Čia prie mūsų Alovės bažnyčios, nusifotografavę Alovės valsčiaus pavasarininkai. Mes, jaunimas buvome susijungę į „Pavasario“ draugiją, kuri veikė visoje Lietuvoje. Valdžia nelabai mėgo mūsų organizaciją. Ir aloviškiai gal vieni iš aktyvesnių buvo visoje Lietuvoje. Apie mus daug rašydavo žurnalas „Pavasaris“.
    Kiek patylėjusi tęsė toliau:
    Štai čia kunigas Alovės klebonas Akscinas, kuris ir tave krikštino,  o čia štai aš. Aš buvau „Pavasario“ draugijos vėliavininkė. O čia, matai, mūsų vėliava. Ją laiko, paėmęws už krašto, kad būtų praskleista, mano brolis vargoninkas Rapolas. Mums buvo svarbi ir valstybės vėliava. Aš ir ją turėjau, tik čia valstybei per maža mūsų šventė, tas jos nedrįsome išwskleisti.

Praėjus  gal dar dešimtmečiui, bet vis dar tarybiniais metais, grįžtant iš Kauno į namus, kur aš tėvus buvau nuvežęs į susitikimą su kardinolu atvykusiu iš Vengrijos, prisiminęs tą atsitiikimą su trispalvę vėl užklausiau mamą:
    -Na, mamute, gal šiandien kai tokia gera nuotaika po susitikimo su kardinolu, kur gi visgi dingo iš „šėpos“ vėliava. Mama šiek tiek pasimuistė „Žiguliuke“ ir atsakė:
    Na gerai, ką jau padarysi, dabar gal jau ir galima pasakyti? Viskas aprimę, o jau ir tų žmonių mūsuose nėra. Tu gal dar prisimeni, tą beržą už miestelio, Poteronyse, neprivažiavus piliakalnio.
    Žinoma, kad prisimenu. Mes eidami į Alytų dviese su tavimi, mama. Po juo dar ilsėjomės.
    Tai va, o prisimeni, kai vienais metais pasklido kalbos, kad naktį prieš vasario 16-ąją buvo iškabinta vėliava trispalvė ir užminuota. Tai buvo mano vėliava, kurią aš stropiai saugojau. Bet mūsų krašte tai buvo paskutinė tikra vėliava.
  Tokia „Homo  sapiens“ prigimtis, te prasmenga ta naujųjų ponų  keikiama praeitis ir leidimas tik garbinti dabartinę taip vadinamą  „ponų atstatytą nepriklausomybę“, netrukdyti jiems iš parceliuoti valstybės turtuws, vandenis ir jos teritorines žemes. Svarbiausias turtas Žmogus ieško laimės kaip ir buržuazinės Lietuvos laikais, už vandenynų. Koks nusikalstamas trumparegiškumas ir valdančiųjų vieta prie Uspaskicho. Ir jo chebrytės.
2012-12-17 06:21
juozupukas

Женщина, которой я любим

Ахтаева Ева
1.
Тихою молитвою храним,
Возвращусь к тебе из дальних стран.
Женщина, которой я любим,
Самый лучший в мире талисман.
R:
И, как маяк, в туманной мгле,
И день, и ночь, теплом дыша.
Горит свеча в ее окне,
И вернется вдруг моя душа.

2.
Взмахом рассекая синеву,
Два крыла летят за мною вслед.
Женщина, в чьем сердце я живу,
Самый лучший в мире амулет.
R:
И, как маяк, в туманной мгле,
И день, и ночь, теплом дыша.
Горит свеча в ее окне,
И к ней спешит моя душа.

3.
К ангелу, чьим светом я храним,
Чьи глаза прощают, не кляня.
К женщине, которой я любим,
К женщине, спасающей меня.
R:
И, как маяк, в туманной мгле,
И день, и ночь, теплом дыша.
Горит свеча в ее окне,
И к ней спешит моя душа.

К ангелу, дарящему любовь,
Чьи глаза прощают, не кляня.
И из пепла возрождают вновь,
Чувства к женщине, спасающей меня.
2012-10-14 02:11
juozupukas

Pro memoria

Negesinki žiburio. Pūgos spąstai
Jau stūgauja aplinkui pirkią.
„Žuvys“ dangaus ūkuose nuskęsta
Tik „Paukščių takas“ žvaigždėm virpa.

Ten mūsų pėdos rudeniu išlytos, -
Jose pūga susisuka sau gūžtą.
Ateinu ir vėl, kai vėjai plyšta
Ir įšalui pavasariniam dūžtant.

Įsiklausyki, kaip virš tuščių arimų,
Sklinda tolimas ir juodas skausmas,
Užaštrintom viršūnėm rimų,
Į tavo lūpų bežadį šauksmą.

Akyse šviesa šarmoto lango, –
Žvelgi į dangaus skliauto vidurį,
Bet nepaleidžia speigų gyvatės rangios.
Anksti dar – negesinki žiburio.
2012-09-08 14:44
juozupukas

Gerai, kad negrįžta

Lietūs lyja, gėlės vysta –
Bėga per balas jaunystė...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ir gerai, kad ji negrįžta,
Kam sušlapusi jaunystė?..
2012-07-26 09:41
juozupukas

Na, palauk...

O palauki, Beatriče, o palauk.

Aš tave vis tiek pavysiu greitai –

Mes susipažinsim pagaliau.

Mums tikrai susipažinti reikia.

Antanas Drilinga



Na  palauki, Beatriče, na palauk.

Mums arčiau susipažinti reikia.

Negeriu, brangioji, net alaus

Ir nesu iš chuliganų ar mušeikų.



Nebijoki, netąsysiu už kasų,

Neatimsiu striukės anei rankinuko...

Aš poetas bei keliautojas esu,–

Ir eilėm užkankinu, jei kankinu ką.



Atsisėsk, mieloji, pasėdėk,

Kaip pelė po šluota tykiai, tykiai...

Prirašiau šiandieną tiek ir tiek....

Ša, nebesimuistyk, Beta... paskaitykim....



Paskaičiau, man regis, tiek nedaug,–

Beatričė gi – į kojas... Na, palauk...



Edvardas Vaitkus
2012-05-31 11:33
juozupukas

Lietuva (LTSR peizažas)

Gigžda svirtys,
Saulėlydžiais lygumos dažos,
Miglomis prausias liepa kreiva,
Aš sakyčiau:
Ši žemė – gražiausias peizažas,–
Jei nebūtų jinai
Lietuva.

Tedainuočiau,
Kaip Nemunas smiltį skalauja,
Sakmę ošia ir miškas pušų,
Jei nejausčiau smiltelėj
Baudžiauninkų kraujo,
Nematyčiau
Pėdų knygnešių.

Ir užtektų dainoms
Vien papievių gėlėtų,
Melsvo šilo
Ir rūtų kvapių,
Jei kareivių akim
Į mane nežiūrėtų
Liūdnos gėlės
Ant brolių kapų.

Nenukelčiau kepurės
Statytojų garbei,
Nežinočiau, ko noriu
Ir kur aš einu,
Jei nebūtų romantikos
Didelio darbo
Ir suskirdusių mano delnų.

Dėl; gimtinės skausmų
Neliūdėčiau kaip mažas,
O iš laimės
Nesvaigtų galva,
Jeigu būtų ši žemė –
Gražiausias peizažas,
Bet nebūtų jinai
Lietuva.        Br. Mackevičius        1980


1 2 3 4 5 6 7 8
[iš viso: 80]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą