Bet džiaugiuosi, kad mano kelnės geros medžiagos ir ne jiems jas sudraskyti.  Dabar apie politinį atsišaukimą. Visų pirma, tai daugiau panašu į proklamaciją, jei žinai tuos skirtumus. Ir pirmą kartą išgirdau, kad draudžiama skelbti politinę rašliavą, Juo labiau, kai čia yra kūrinys eiliuotas, kas ir užrašyta aiškių aiškiausiai. Ir čia tik fragmentai jis bus surašytas į šimtą jaučio odų ir išleistas atskira knyga ir jokie "juodašimčiai" man to nesutrukdys.

  Protiniai nevėkšlos bando susidoroti, net nesuvokdami, ką jie daro. Komjaunuolių nususus gauja:

ir vėl vilnelė piktas... 
Jūsų kūrinys "Graudūs verksmai" ištrintas, kaip politinis atsišaukimas.
2010-07-06 14:51

...matau, kad ir vėl gimdai, bet kaip suprantu ne tą moterišką gimdalą, bet kažkokį šantažą. O svarbiausia, kad leidi sau savivaliauti, net nežinodama kaip įvardinti darbą, kurį lieti labai ir labai nešvarios kvailės rankomis. Šią savaitę neturiu laiko kreiptis į teisėsaugą, bet kitos pradžioje būtinai tą padarysiu ir pamatysi, jeigu dar nesi mačiusi... Aš skelbiu "Lietrytyje" ir kt. leidiniuose dar aštresnę satyrą ir negalvok, kad aš iš kalėjimo siuntinėju jas.

  Bendrai jau man nusibodo su kvailiais turėti reikalų, ypač tokiame šunyne. Aš dar galvojau, kad yra normalus "Poetų tvartas".
Čiau bambino ar bambineta...
Esu durneliais "sužavėtas".

P.S. protingi žmonės seniai pasitraukė...

Aš gimiau "prie Smetonos" ir pragyvenau visus lietuviškuosius tarybinius metus ir kažkaip neteko pastebėti "sovietmečio". Matyt šitą rusicizmą naudoja arba rusai, na gal dar belorusai arba pšekai, o šitose valstybėse pilna ir dabar lietuvių ir nuo Mindaugo laikų jų palikuonių. Ir ar nežino, kai kurie analfabetai, kad Didžiajame Novgorode stovi paminklas, kuriame tarp kitų Rusijai nusipelnusių korifėjų atvaizduoti ir penki LDK kniaziai, o vienas iš jų, Daumantas po Mindaugo nužudymo, pabėgęs su 300 lietuvių įsikūrė Pskove ir tapo netgi pravoslavų cerkvės šventuoju Timotiejum. Negi visi lietuviai  buvo kažkieno išžudyti, kad nė dvasios, nei jų palikuonių nebeliko. Taip, kad aš nepastebėjau ir "okupacijos", tik puikiai žinau lenkų ir vokiečių okupacijas ir pokario miškinių, žaliukų kaip jie patys save įvardinę vykdytą genocidą visoje Lietuvoje. O  dabar rinkimuse išrenkami tik trečdalį balsų gavę valdininkėliai, vadina save tautos išrinktaisiais, tai daugiau negu juokinga. O argi prieškarinė LTSR valdžia nebuvo renkama? Prie Smetonos į pasus dėdavo netgi spaudą ar pilietis balsavo, ir tai buvo naudojama piktam, tai ką čia galėtų reikšti? Svarbiausia, LTSR Liaudies Seimas ne taip, kaip dabar buvo renkamas, naudojant nesąžiningą reklamą ir papirkinėjimus, renkami falšyvi ir net nusikaltėliai deputatėliai, kurie leidžia net tokiam Adamkui ilgus metus neteisiškai valdyti? Tai gražiai gražu. Tik į neviltį varo kvaili samprotavimai apie vienokias ir kitokias valdžias.

Iš interviu su Brazausko studijų draugu (iš nuotykių Egipte):
"Ponia Kristina labai lengvai pritapo prie mūsų būrelio. Mes matėme, kad ta pora laiminga.
Tikrai galiu patvirtinti, kad ir Algirdas, ir Kristina tada jau buvo išsiskyrę. Bendravo savo santykių neviešindami, bet ir nesislapstė. Mes, jo draugai, tai puikiai žinojome".

A.A. Brazauskas pripažino, kad: "Kvailys buvau, kad tiek ilgai delsiau (be Kristinos)". Taip niekas ir nenustatė, kada jie pradėjo apgaudinėti savo antrąsias puses. Sakoma, kad kartu gyveno dar iki vestuvių, bet jau abu buvo išsiskyrę ir jis jau nebuvo prezidentas? Kaip suprasti, juk jis ir laidojamas ir visoje istorijoje bus vardinamas prezidentu. O kaip nesantuokiniai santykiai, tai jau neprezidentas. Ir kaip ta priesaika būti ištikimam ir džiaugsme, ir varge. Kur gi dingo ta ištikimybė dar vienam priesakui. Ar kad tai  buvo studentiškos tarybinės vestuvės, tai taip ir tenkinosi tik civiline santuoka? O argi civilinė, tarybinė santuoka sakydavo kitokius žodžius kaip būti ištikimiems ir džiaugsme ir varge? Po kurių jie ir pasibučiuodavo, ir pasirašydavo. Kaip tai suprasti. Ir, beje, jeigu šliūbavosi su Kristina, tai laikė, kad tarybinė (civilinė) santuoka  nėra svarbi ir galima su ja nesiskaityti. Tai pavyzdys valstybei, jos piliečiams. Bet tai ne vienintelis išdavystės atvejis. Tai daug jo bendražygių taip darė išdave ir vienos partijos priesakus, ir kitos. Brazauskas kelias partijas išdavė. To džiaugsmo aš čia neįžvelgiu. Ir būtina gilesnė studija. Tikiu kad tokia ir gims,nes be jos, tai atrodo, jeigu Brazauskui galima išdavinėti partijas, santuokos priesaikas, tai kas gali auklėti kitaip piliečius, kas gali prikišti Adamkui jo nesąžiningumą arba Paksui jį atstatant? Kodėl vieniems vienoki kriterijai, kitiems kitokie? Todėl ir viskas vyko kaip dainoj: "Lietuva kaip apsivers, ant griuvėsių ponai gers". Taip ir atsitiko ir ilgai dar tas "procesas" truks. Nes griuvėsiai, kadangi brangiai kainuoja jų nuvalymas, taip ir stūkso Lietuvos kaimuose ir miestuos. Geriau statyti Valdovų rūmus, nes prasti valdovai ir valdoviukai be rūmų, o tie griuvėsiai jau baigia užaugti piktžolėmis kaip ir visa valstybės teritorija, o ant nesugriuvusių pastatų stogų žaliuoja nemaži berželiai. O kas? Tai netgi puošia peizažą. Tiek žodžių prisimenant Brazausko veiklą. O jam paminklą reikia pastatyti ant Ignalinos AE, kuri nebešildys ir nebeapšvies mūsų padangės. Tiek žodžių šios dienos Evangelijoje (prisimenant, ką skaudu prisiminti). Amen.

  Palikimas prie kurio prisidėjo ir Brazauskas:
  Komentaras į Paleckio strp.:
  Nenoriu net baigti ir skaityti tokio pagyrų sąrašo. Brazauskas, tas, aišku, " aukso grynuolis" giriamas dėl žydijos atsiprašinėjimų, ir atrodo nemato nieko blogo dėl Walensos, Kwasnievskio, Kaschynskego neatsiprašymo Lietuvos už dvidešimtmetę Vilniaus krašto okupaciją ir jeigu ne Stalino vykdoma savigynos politika, tai ir dabar jis būtų nelietuviškas ir dar kažin ar želigovskininkai nebūtų įvykdę " napšud na Kowno" (tikriausiai už tad Kwasnevskiui buvo suteiktas netgi Kauno piliečio garbės vardas) žygio nuo kurio juos sulaikė ne Vakarai, kuriems ir dabar meldžiasi autorius, bet kurie ne piršto deja nepajudino idant užtartų Lietuvą nuo lenkiškųjų agresorių. Bet sulaikė TSRS politika. Važiuojame Palecki į Vilniaus kraštą, tai ir dabar ir patį apšauks okupantu kaip buvo su manimi. Ir daug pasakyčiau apie jūsų visų vykdytą mistinę " nepriklausomybės" politiką, bet gaila laiko, nes užkalkėjusių smegeninių net ir mirtis nesugeba praplauti. Beviltiškas reikalas.

  Paleckio žiniai: Štai apie ką rašo LIETRYTYJE  straipsnyje
  Į Vilniaus rajoną – tarytum į kitą šalį
  Arūnas DUMALAKAS „Sostinės“ korespondentas 2010-07-03
  Vilniaus rajono autobusų parkas – jau ketvirta šalies įmonė, spjovusi į įstatymus ir maršrutų pavadinimus ėmusi rašyti ne tiktai lietuviškai, bet ir lenkiškai. " Wilno“, „Giela“, „Niemenczyn“ – šviečia užrašai ant naujų Vilniaus rajono autobusų parko „Volkswagen Crafter“. Tik prieš porą savaičių įkurto autobusų parko maršrutai ir lietuviškai, ir lenkiškai rašomi tokiomis pat raidėmis. Anksčiau greta valstybinės kalbos lenkiškai maršrutus rašę Vilniaus ir Šalčininkų rajono vežėjai nelietuviškiems užrašams rinkdavosi bent jau smulkesnį šriftą. Anot Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojo Arūno Dambrausko, šis blogas pavyzdys plinta lyg užkrečiama liga. Be Vilniaus rajono autobusų parko ir dviejų anksčiau baustų vežėjų, lenkų kalbą ėmė vartoti dar viena įmonė. Paklaustas, ar už tai baus Vilniaus rajono autobusų parką, A.Dambrauskas atsakė, kad laukia liepos 9-osios, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbs nutartį. Mat anksčiau už šį pažeidimą nubaustas Šalčininkų rajono autobusų parkas apskundė Kalbos inspekcijos sprendimą. Vilniaus rajono savivaldybė, kuriai priklauso naujasis autobusų parkas, nė nemėgina slėpti, kad maršrutų pavadinimai rašomi dviem kalbomis. Anot savivaldybės atstovų, rajone apie 60 procentų gyventojų yra lenkai, tad dvikalbiai maršrutų pavadinimai – jų patogumui. Vilniaus rajono savivaldybė, skyrusi 4 mln. litų autobusų parkui įkurti, pamažu sieks išguiti privačius vežėjus. Tam buvo nupirkta naujų 19 vietų „Volkswagen Crafter“ mikroautobusų. Iki šiol Vilniaus rajonu besidriekiančiais maršrutais keleivius vežė 11 bendrovių. Per mėnesį jos veždavo 200-300 tūkst. keleivių.

  Gal dar pridėti savižudžių sąrašus? Ypač biznierių save vadinančių verslininkais ir tapusiais milijonieriais, bet ištikti Damoklo kardo      (bankroto) aukomis. Ir visa tai "palikimas".

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Gal tas vabalas buvo pagėręs?
Ir vazotis tau neįdomu...
Tad net šešetą žodžių pabėrus,
Vėl tirpai ilgesy prie namų...

O padangė vis lyjo ir lyjo
Ir gesino viltis lyg ugnis...
Net prieš rytą anas neatgijo
Ir pagailo - nevykus naktis...

Kad rasotų paparčių tankmėse,
Neieškojot žibukų kartu,-
Jaudulys kai atsiduri dviese,
Nutekėjo su upės srautu.

Kai širdį mano visiškai pavergsi, -
Iš šaltojo akmens ji taps karšta,
Kai Mona Lizos akimis vėl žvelgs -
Artumas tavo nebebus našta.i

Iškeliauju tenai,
Kur planetų keliai
Ir orbitomis skrieja žvaigždynai.
Ten šalta ramuma,
Ten tamsioji širma,
Šviečia Grižulo ratai septyni...

...likę žodžiai karšti,
nenunyks užmaršty -
Baltų žemėje ryškiai spindės...
Tyliai nyksta liūdna
Metų pynė lėta,
Šviesi saulė...
... ir
Mano
Žvaigždė...

  O mes gimėme tuo pačiu laiku: metais, mėnesį ir dieną, tik valandos nebežinau ir jau nebėra pas ką paklausti.

Apsups kovai ir kovas ankštą, nykų kapą
Ir ąžuolinis kryžius jau patrešęs grius.
Nukrės ir vėjai paskutinį juodą lapą,
Bet antrojo gimtadienio mums neišburs...

J. Strielkūnas "Rinktinė" (1986):

Už tuos laukus, kur linko liūdnas linas,
Rugsėjo sodą, obuolį delne,
Už tavo laiškus, miestų skruzdėlynuos
Jaunystėje suradusius mane.

Už tai, kad švietė saulė, verkė vaikas,
Kad šaukė ateitis ir nežinia,
Už tai, kad baigės vienas mūsų laikas,
Kad kitas gal dar bus, o gal jau ne...

Už tai, kad grimzdo vasaros ir žiemos,
Kad seko žemės pasakų skrynia,
Už tai kad mirė eilės ir poemos,
Kad buityje ne viskas kaip mene.

Už tai, kad aš džiaugiaus, kad aš kentėjau,
Juokiaus viršūnėj ir verkiau dugne,
Kad vėl sapne tau ranką palytėjau,-
Tu prisimink ir vėl pamiršk mane.

Karalius ir carus apsaugo mauzoliejai
Ir Tadž-Mahalui nuskamba giesmė, -
Tik neįkūrė niekas šulinių muziejaus
Su rentiniais ir vandenio versme...

Tik neįkūrė to, kas mūs gyvybę saugo,
švarios gamtos ir maisto kaip vaistų -
Visi tik ponai ir tarp jų neliko draugo,
Kuris nenuodytų  be pinigų...

Tas žodis EKOLOGIJA madingu tapo,
O jo veikimas baigiasi tik tuo,
Kad produktus gabena lyg gėles ant kapo,
Ramindami gyvenimu anuo...

Karalius ir carus apsaugo mauzoliejai
Jiems gražūs žodžiai skamba lyg giesmė.
Bet kas apsaugos nuo beprotiškų idėjų,
Kurių antigyvybės liejasi versmė?..

Pranai, nežinau, kuo tave pavadint, šiandien mane sugraudinai ir visiškai panirau į nostalgiją ir jos paveiktas sukūriau sau EPITAFIJĄ.

Sūnau,
Kai į žemę išeisiu,
Užritinkit akmenį man
Ir iškalkite tokius žodžius:

„Žeme,
Aš jau atėjau.
Prie manęs prisiglausk –
Prie širdies,
Prie akių ir prie rankų,
Ir visur, kur esu Su tavim...“

(Atleisk, Pranai, už nugvelbtus tavo žodžius).

Siaučia pūgos, daužo langus –
Pritrūkau net išminties:
Nepabels draugai man brangūs,
Nepasveikins iš širdies.


Nors pavasaris atėjo,
Bet Juozinės su sniegais.
Saulė slepiasi nuo vėjo,
Dreba Vilniaus ubagai.

Pažiūrėkit, metai skuodžia,-
Tad gyvuokime ilgai,
Geras žodis visad guodžia –
Gal ir ryt nebus blogai?

Kelkim taures už Juozines,
Ir už Juozapus darbščius,
„Kvanchara“ gruzinų vynas
Tenuplaus vaisius karčius

Sveikinu ir mielą Ponią,
Kuri virdavo barščius…
Bet dabar einu į vonią,
Plauti baliaus likučius…

Negerėja skrandžio būklė –
Reik rasalo ar kavos
Užsimiršo šventės šūkiai,
Bet nekvaršinsiu galvos...

Laukuos rugiai vilnijo,
Aš žvaigždele kritau.
Baltom vandens lelijom
Papuošiu plaukus tau.

Žiemos languos šarmotuos
Žydėsiu aš gėle,
Pavasariais tau mosiu
Žilvičio šakele.

Šalna laukus suvystys,
Lelijų gluosniai verks.
Tu niekad nenuvytus,
Dainoj akis atmerk...

Kai žvaigždės naktį lyja,
Tave visur matau.
Aš atnešu leliją,
Manoji meile, tau.
.  .  .  .  .  .  .  .  . V.R.