Apie Lietuvą. Pamąstymas, važiuojant troleibusu.

Turime 4 metų laikus, bet iš tiesų tėra 2. Vasara jau tapo istorija, o tikra žiema tapo šlapiu, niūriu laikotarpiu. Žodžiu, mėgaujamės amžinu pavasariu ir nesibaigiančiu rudeniu.
Tą vadinamąjį periodą "nuo vasaros iki vasaros" sudaro 9 mėnesiai (pagal kalendorių - 3 metų laikai), kuriuos vienija vasaros laukimas. Šiuo įdomiu laikotarpiu galima pastebėti įvairių fenomenų, būdingų tik Lietuvai

Štai jei apsidairytumėte gatvėje ar įsėstumėte į viešąjį transportą, pamatytumėt, jog vyrauja 3 pagrindinės spalvos: PILKA, JUODA IR PEROKSIDINĖ BALTA. Visos jos darniai maišosi tarpusavyje, sudarydamos naujus juodai-pilkus atspalvius. Išskyrus peroksidinę baltą, nes ji pati savaime yra dešimties spalvų "miksas" ir būdinga tik lietuviškam identitetui.

Kitą dieną pratęsiu. Pavadinimas bus: "Lietuvos merginos". Specialiai Amerikos lietuvių paskelbtam konkursui "Knyga apie Lietuvą. Iki birželio tikiuosi sudaryti 200 psl rinktinę (tiek jie reikalauja), ir išsiųsti į JAV. Jei prisijungtumėt, rašykite. Labai laukiu. aidakentraite@rocketmail.com

Turiu pasiūlymą visiems www.rasyk.lt nariams iki 25 metų amžiaus (išimtys taikomos noriai). Perduok jį visiems draugams rašyke ir gyenime. Tai yra rašinys apie Lietuvą. Galima rašyti ir ironiškai, ir rimtai, ir kaip tik norite. Apie 2 puslapius. Ne daugiau.

Pažįstu keletą leidėjų, sudarysiu mūsų kūrybos rinktinę ir pavasarį nusiųsim į Ameriką, lietuviams į jų paslbtą konkrsą. Laimėtą prizą panaudosim balsavimo būdu. Man pasiūlymas būtų visiem susitikti ir išsinuomotoje sodyboje praleisti vakarą, susipažinti, pasidžiaugti, KAD RYŽOMĖS!!! Reikia 200 psl knygos. Ttikiuosi surinkti nemažai perliukų. Jau keletas yra!

Aš mūsų sėkme tikiu! Specialiai šiam tikslui susikūriau naują paštą : aidakentraite@rocketmail.com
Laukiu Jūsų kūrinių. Gerai būtų, kad korektūrą pasidaytumėte patys, nes aš tik atspausdinsiu ir susegsiu. Pažadu visus.

IKI GREITO

Padėkite mieli rašyk.lt draugai. Noriu sudalyvauti konkursėlyje ir turiu kuo daugiau kalbų parašyti Vieną komplimentą.Pasirinkau "Šiam pasauly Tu vienas toks"
P.s. Galėčiau tiesiog suvesti į google, bet nebūtų nei intrigos, nei apskritai nauds:) AČIŪ!

Jau turiu:
You are one of the kind (Angl.)
Tu sei l'unico nel questo mondo (It.)
Tu es l'unique nel quest monde (Pranc.)
Rusiškai
Čigoniškai.

Tai lauksiu. Ypač aktualios mažos, nykstančios kalbos.
AČIŪ

Išeinu. Jau seniai reikėjo. Baigėsi atostogos ir grįžtu į tą terpę, kur būsiu ne savimi. Kur būsiu kvailesnė, ne tokia tobul (aut.past. silikono mano kūne 0,00 %), ir bestengianti įtikti.

Bet tai dar nieko. Ištversiu. Užsidėsiu Michael Jackson latekso kaukę ir eisiu gąsdint žmonių.

Bet jei vieną tokį sutiksiu, neatsakau už save. Jau beveik susikūriau vidinę ramybę. Ne tam į Fontana di Trevi mečiau du centus. Ir ne tam Vatikane meldžiausi, kad dėl vieno susitikimo imčiau ir pratrūkčiau, kaip prisirpęs žiedas, pažeriantis nuoingas dulkes į aplinką.

Tiesiog apsaugok mane nuo to susitikimo. Dar nesu pasiruošus

Ar karaliui tai patiko taip, kad jis norės tai pakartoti?
-Veneros juosta rodo, kad turėtumei pasikliauti savo vaizduote - tavo  svajonė gali tapti realybe.

Nežinau, kaip interpretuoti, nes širdis nužudė smegenis.

Maištas, kaip ir gilus konservatizmas man nesvetimi.
Kvailumas ir intelektas,
Naivumas ir branda,
Tolerancija ir snobizmas,
Šventeiviškumas ir gašlumas,
Siekiai ir pesimizmas,
Meilė ir neapykanta:

Juk viskas manyje.
Dvi pusės kaunasi kas dieną, nepailsdamos. Ir net nenoriu, kad kuri iš jų nugalėtų. Nes jei viena paims viršų - aš mirsiu. Nurimti, tekėti sava vaga, priprasti, nusėsti - tai mirties sinonimai. AIšku, dvasinės mirties. Nes tokiomis sąlygomis kūnas gali gan neblogai tarpti. Tik kažin ar bedvasis kūnas ilgai tvertų?

Man to labai reikėjo. Ir dabar galiu lengviau atsidusti.
Ne taip reikėjo, kaip lėlytei naujų kailinių, ar barbei naujo šinjono. Ne kaip vyrui - gražios moters, ne kaip sielai išganymo. Ir net ne taip, kaip Afrikos vaikui maisto. Man to reikėjo, kaip Žemei - suktis, kaip lietui - lyti, kaip paukščiui - skristi.

Dar daugiau - kaip žmogui klysti, kaip Dievui atleisti ir kaip Velniui gundyti.

Šiandien ta diena, kai pagaliau gausiu tai, ko nusipelniau - atsikąsiu, pasimėgausiu, duosiu, imsiu, neleisiu sustot. Jei kas galit, dar turit šansą sustabdyti. Bet raktas jau žvanga kišenėj, o ir dantukai nsmailinti dailiai žybsi.

Bet štai pasirodo Jis. O gal - Ji. Ir sujuda Žemė po kojom. Prasiveria mano grindinys ir regiu visas savo klaidas, klykiančias kunkuliuojančiam Pragaro katile. Keikiau, neatleidau, piktžodžiavau, tariau vardą be reikalo, su reikalu nusižengiau tam ir anam Dievo įstatymui.

Bet tai juk tikrai Jis! Jei tai ne Tu, tuomet tylėk per amžius ir neleisk man pabusti iš pasakos. Noriu Tavo žodžius ir žvilgsnį pasilaikyti ilgam. Tavo tylią užuominą ir Tavo magiją. Tą galimybę, jog mums kažkada gal ir būtų išėję, jei ne...

Taip ir nesupratau, kodėl nepavyko... Gal tam,kad visus šiuos metų metus galėčiau kilti po laiptelį aukštyn, galvojant, jog Tu lauki ten? Bet Tu turbūt nė neatsimeni manęs. "Ir inkščia, matai, mano sieliūkštė, negaudama, ko nori... Ir siekia visokiais būdais vyriškos galios potencialo"

O iš tikrųjų man reikia labai nedaug. Minimaliai. Visai mažai...Bet net ir tai atrodo per daug.

Dėl to ir veržiuosi į Edeną. Ten manęs jau laukia.

Labai mėgstu Tikrus jausmus. Tokius, kurie priverčia visa esybe į juos pasinerti. Jei mylėti - tai besąlygiškai aistringai ir stipriai. jei nekęsti - tai iki galo. jei mėgti, tai atsiduoti širdimi. O va jei jauti gėdą... Čia jau kebliau. Arba baimę.

Bet ne per seniausiai nutiko toks dalykas, kuris privertė prisiminti pamirštus jausmus. O seniai seniai, beveik vaikystėj, man nutiko tokia istorija. Netyčia, po barnio su klasioke, eidama su drauge koridorium ištariau labai negražų žodį. Necenzūrinį. Nebūdingą tam amžiuj (dabartiniam - irgi). Kuris net nebuvo taikytas konkrečiai kažkam. Tiesiog išsprūdo. O tas Kažkas jį pasigavo. Tad ir prasidėjo. Grasinami skambučiai, kvietimas į tėvelių susirinkimą, ašaros, neva adresatė iš tikrųjų tokia nėra, kaip aš ją, neva, pavadinau. Ir pasaka be galo. Na, mūsų drugystę tai tik sustiprino. Ir jau būčiau pamiršusi, tikrai, kaip tada jaučiausi.

Bet ačiū garbingam personažui, kuris privertė vėl pajusti tą saldų skonį. Tą jausmą, jog kažko prisidirbai. Ir kad Tave demaskuos:)))
Taaaip, mane galit demaskuoti, vistiek nieko "neatmaskuosit".
Rašau tai, ką galvoju, bet atkreipkit dėmesį, įtilpdama į žanro ir lietuvių kalbos normas. Ir įžanga, ir dėstymas, ir išvada. O ir nosinaitės beveik gerai sudėtos. Manau, šičia piktos kritikos klausyčiau tik iš Ška. o daugiau... Turėkt jūs savo nuomones, kokias tik norit.Man jos įdomios, bet negalvokit, kad įbauginsit.

Taigi nurašyti dar nereikėtų. O spjaudytis, kaip, beje, ir tuštintis po kažkieno darbu, yra labai nemandagu. Todėl niekada taip nedarykim.
Tai tiek. Dar kokią valandžiukę pasimėgausiu senu jausmu, o po to toliau tęsiu, ką pradėjusi. Gal tik pavarą perjungsiu.

p.s. Ką tik buvau turgelyje. Pirkau šio ir ano. Prie riešutų ir džiovintų vaisių skyrelio pardavėją apšaukė dvi plepios Freken Bok tipo moterėlės, esą į jas ne nežiūri, nors jau seniai prašiusios razinų. Pati savo akimis mačiau, kaip jos jau 10 minučių plepėjo viena nuo kitos neatsiplėšdamos, o merginą apšaukė nedėmesingumu. Po to, dar nueidama spėjau išgirsti tokį dialogą:
-Ar gerai jums 20 gramų daugiau nei prašėt? Iš viso būtų 3 litai 90centų.
-Ne, nuimkite perteklių.

Uoj, kaip išvengti tokios antros vaikystės?

Ir vėl verkiu. Ir vėl tūkstantąjį kartą Pirmininkas bučiuoja geišą Čio, jam nurieda ašara. Pasirodo, nuo pat pirmo susitikimo jie vienas kitą mylėjo. Tai žinau, bet kas kartą sužinau it pirmąkart. Ir aš taip noriu mylėt. Taip pasakyti: "-Nejau nesupranti, kad kiekvienas žingsnis, kurį žengiau, buvo tam, kad priartėčiau prie Tavęs?"
Arba kaip Koni pasakė Parkinui: "-Mylėk mane. Tu turi mane mylėti" ("L.Č.M" David Herbert Lawrence)

Inkščia mano sielelė, kaip vienam kubiniam centimetre uždarytas paukštis, ir prašo to, ko duoti nieks negali.