Laukti liko taip nedaug. Kad greičiau praeitų laikas, nemiegosiu kelias naktis. Kaip sulaukti to momento? Tik meldžiu, kad iš manęs nebūtų atimta davėjos laimė ir pačiai nebūtų duota. Nesu silpnoji lytis.

Atsikąsiu godų kąsnį išsvajoto obuolio. Kurio laukiau dvejus metus ir kurį sapnuodavau naktimis. Kuris apsireiškė netikėtai, dingo ir vėl užgimė mano kely. Tik dabar Tavęs jau nepaleisiu. Tu turėsi Viską. Apipilsiu nežemiškais turtais, moteriška globa ir fatališka aistra, tik pasiduok. Šiandien supratau, kad laukti liko apytiksliai pusantros paros, ir ramiame užutėkyje išsiverš neregėtas naftos gręžinys. Mes jos semsim, kiek jėgos leis. Tau bus sunkiau, vis tiek nesi toks laisvas, kaip aš. Bet padėsiu atsiversti. Ir mums atsivers Edeno vartai - tik lėk man pavymui, o aš, kai mane pagausi, ištarsiu "Taip".

Pirmiausia - atiduosiu skolą. Jei pamirščiau - primink. Nes nebenoriu jos ilgiau nešiotis.

Vakar viešojo tualeto durimis prasiskėliau antakį. Jis sakė, kad LABAI matosi ir atrodo BAISIAI, nors kraujas nebėgo, o ir guzą greit numaldžiau ledu. Na, bet jei jau TAIP baisiai, teks sėdėti namie porą dienų.

Užvakar buvom gimtadienyje. Tyriau. Stebėjau. Maldžiau nuodėmingas mintis. Nepastebėdama ištuštinau 4 ar 5 taures Martinio (jos savaime pasipildydavo, nors aš šventai tikėjau, kad geriu tą pačią). Tada ėjom į visuotinį jaunimo ir senimo susibūrimo objektą - klubą. Visada juos mėgau. Tik gal muzika, kuri man tiktų, groja vos keliuose Lietuvos baruose. Na, bet užteko ir to, kas buvo. Neužteko, bet susitaikiau. Visada susitaikau. Na, o kas dėl jausmo, tai teko energetinio gėrimo skardinę ištuštint, nes priešingu atveju būčiau "nulūžus" pačiam įkarštį.

Bet jau jaučiu, kad geruoju tai nesbaigs. Viena - po tokio Savaitgalio naujas laiškas negims tikrai (Dienoraščio įrašai nesiskaito), antra - tai, ką pradėjau, įgauna pagreitį. Ir jis, toks gundantis Edeno obuolys, jau supranta (-as), kad kūnų gravitacija neįveikiama.

Aha, einu pasipudruosiu antakį, antraip pagalvosit, jog smurtą patiriu.

Manau, kad laimėsiu. Jei ne - tai bent į finalą pateksiu. O tada - Tv interviu, pasiūlymai kaip iš gausybės rago ir žingsnis svajonės link.

O ryte buvo taip gera. Tu toks reikalingas man. Kaip žuviai vanduo, kaip nėgei banginis, kaip paukščiui sparnai, kaip žemei lietus...

Tu sėdi prie lango, pieši šaržą, dailini šešėlius ir pašešėlius, o kažkas surinka:
- Eik skust bulvių nepiešus, vistiek nieko nesigauna tau.

Tada nusišypsai ir pagavoji: "Et, vistiek jums visiems iki manęs - šimtas metų", tad nuskuti tas velnio bulves, iškepi aliejuje permirkusius (nors gręžk) bulvinius blynus ir mintyse tari: "Nieko baisaus, vistiek netrukus išeis mano debiutinis romanas, ir tos bulvės teliks kaip vandenyje išsiskaidęs duobagyvis.

Gera.