Nieko naujo, bet nusivyliau medikais... Ne šimtu procentu visais individualiais medicinos darbuotojais, o pačia sistema.

Kaip jaustis, kada paprasto kraujo tyrimo metu tau pasako: Kraujas puikus. O tu net nežinai, gal turi erkinį encefalitą, ŽIV, esi nėščia, sergi imuniniu tiroiditu (skydliaukės liga), ar apskritai, turi kažkokią ligą... Nes paprasto kraujo metu to nesimato.

Vakar nuėjau pasiimti atsakymų, ir išgirdau: Hemoglobinas geras, eritrocitų pakankamai, viskas normoje. O kodėl jūs darėt tyrimą (supraskit, pagalvojo, kad sveika ligų ieško).
O aš: "Nes alpstu ir kas dien pykina". "Na, nežinau, nežinau, čia jau kažkas kita".. Ir išėjo. Turbūt teks pačiai nusistatyti diagnozę, nes šlamančių atskiriems skydliaukės, erkinio encefalito, ŽIV tyrimams ar nėštumo testui, neturiu.

Siūlyčiau reformą, kad tyrimas pasakytų VISKĄ, kad žmogus pasidaręs vieną tyrimą sužinotų apie save VISKĄ, o ne apsidžiaugtų, jog hemoglobinas geras ir mirtų po pusmečio nuo ketvirtos stadijos... Bet kaip sakoma, šuns balsas į dangų neina...

Šiandien draugių diena.

Sveikinu su laimingąja draugių diena!
Dievas ne visoms dave galimybę būti turtinga ar gražia;
bet Jis visoms dave galimybę būti draugėmis...
Malonus ilgas pokalbis gali išgydyti bet ka .
Kiekvienai reikalinga draugė, su kuria būtu galima dalintis paslaptimis.
Klausymas yra toks pat svarbus kaip ir kalbėjimas.
Supratinga draugė yra geriau nei psichologas. Ir pigiau taip pat!:)

Juokas padaro pasaulį laimingesne vieta gyventi.
Draugės yra kaip vynas; kuo ilgiau draugauji, tuo geriau.
Kartais tau reikia peties ant kurio galėtum paverkti.
Tu niekada nebusi per sena pižamų vakarėliams!
Labai svarbu atrasti laiko 'mergaitiškiems reikalams'.
Kalorijos neskaičiuojamos, kai tu priešpiečiauji su draugėmis.

Mylintis susitinka ir pasibučiuoja dviejų žmonių sielos.

Kritikas - tai žmogus, kuriam nepasisekė literatūroje ir mene. (Anonimas)

Moteris ir jos vyro poreikio stadijos
(atsižvelgiant į moters amžių):

1. Dar nereikia.
2. Jau reikia
3. Labai reikia
4. Dar reikia
5. Jau nebereikia

Mon petit ami chante avec moi, et dis: tu es joli, mon petite amie.
Lui et moi, nous prenons notre petit dejeuner et sommes tres petits.
Petit petit peti, tu es petit et tout.

Visada žinojau, kad nekęsti gali sau leisti tik labai turtingas ir drąsus žmogus. Turtingas ne finansiškai, o dvasiškai.
Nelaikiau savęs labai turtinga, gal dėl to visiems švelni buvau.
Dabar viduje kažkoks pragariškai šlykščiai piktas jausmas kunkuliuoja. Nors tu ką, turiu pripažinti, išspardė visus dantis artistei, ir tenka nuleidus galvą žygiuoti nuo scenos.
Kaip vabzdys, lekiantis į ugnį, sudegina sparnus, taip po tam tikrų įvykių imi suprasti, kad žmogus žmogui vilkolakis, ištroškęs kraujo ir sielos. Desertui - garbės.

Koks mažas berniukas čia ką tik prabėgo, dar su sauskelnėm, snargliukas nutįsęs, ir jis labai nekenčia savo moteriškosios linijos padermės, nors pats iš jos gimė. Hm, mažyli, ką tu čia veiki? Na, aš atėjau kaku padaryti po tavo paveikslais.
Gerai, sakau, mažyli, tik žiūrėk, neatsilik nuo tėvų, paskubėk, liksi vienas kaip pirštas. Ir pliaukšteliu per rubuilišką šiknutę

Negėda. Nešalta. Neliūdna.
Sakau: neijok, aš šalia.
Bet pažinodama Tavo būdą
Greitai pasitaisau:
- Dink! Ir negrįžki daugiau.

Ir ačiū.
Ir trinktelti norisi meiliai.
Bet aš gyvenimo nemačius,
Palaikiau Tave Bob'u Marley...

Grįžtu, o Tavęs kaip nėr - taip nėr.
Nesu artistė, nepratus į akis lįsti.
Paliksiu...
Bet gaila, nes Tavo žvėris,
Kurs rėkia: "tavęs nekenčiu"
Mane pakerėjo kaip mūza poetą.
Tu nesakyk "atstok",
Tu glėbį man paruošk,
Nes anksčiau-vėliau tai atsitiks,
To noriu. Trokšta ir likimas.
Geidžiu Tavęs, brangus ir šiltas, Grįžau, o Tavęs nėra. Verkiau. Bet gi niekad ir nebuvo. Jau. Arti. Pasirašė žuvelė mirties nuosprendį, Nes žvejys žvejoja, Bet žuvies nemėgsta. O aš ėmiau, ir pasirašiau. Žiūriu, kas bus.

Už gyvybę, bet ypač už mirtį

Esu tau labai dėkinga.
Už tai, kad neleidai išeiti,
Kada pajutau gyvenimo kirtį.
Už tai, kad pavykti neleidai,
Tam kartui, kai ranką jau kėliau,
Kada netikėjau - tikėjai,
Nustebsi, bet aš prisikėliau.
Paleidau metalo siaubūna,
Ir tyliai sukniubus verkiau,
Žinau, tu tikėjai, tikėjai!
O aš tavo meilę žudžiau.
O aš, tas mažytis drugelis,
Kurio sparną palietus ranka,
Pasmerkė mažąjį mirčiai.
Kurio sparnelių dulkės byrėjo ant žemės
Kol tu užsiėmęs buvai.
Gyvenimu.
Bet korta mesta, ir drugelis pakilęs,
Kedena iš naujo sparnus,
Kol gyvas jo kūnas, jisai nepražus.