Rašyk
Eilės (72755)
Fantastika (2185)
Esė (1499)
Proza (10270)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 36 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2015-01-03 22:33
Erato

Atsiliepk, jei dar esi, kažkur klajoji, noriu kai ką papasakot

Jei skaitysi šitą tekstą, parašyk, noriu kai ką labai svarbaus papasakoti.
Tik tu suprasi.
2014-11-18 15:33
Erato

Pagaliau sėkmė

Vakar labai ramiai, kaip visada apimta lengvo romantiško svaigulio, atsidarau rašyk.lt svetainę. Manau sau, pažiūrėsiu, gal kas paskutinį eilėraštį pakomentavo (nes, ne paslaptis, man tai labai rūpi, rašydama įdedu daug savęs). Žiūriu ir netikiu: šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausiųjų. Apėmė tikras džiaugsmas.

Galvoju, kam turėčiau padėkoti? Nes dėkingumas labai miela emocija, noriu nuoširdžiai drauge su visais pasidžiaugti - juk tai labai smagus įvertinimas.

AČIŪ JUMS
2013-05-28 22:00
Erato

Lana Del Rey birželio 4 dieną

Will you still love me when I'm no longer young and beautiful
Will you still love me when I got nothing but my aching soul

Dear lord when I get to heaven
Please let me bring my man
When he comes tell me that you'll let him in
Father tell me if you can
2012-08-02 02:30
Erato

Paryžius. For real

Pripažįstu, kad šis įrašas yra niekinis literatūrine verte, tačiau neįkainojamas asmeniniu požiūriu.
Galima pamanyti, kad visi žino, ką reiškia įgyvendinta svajonė, tačiau tikiu: kiekvienam jausmas yra unikalus.
Aš išgyvenau visą svajonės gyvenimo ciklą vadovėliniu tikslumu. Štai jis:
Svajonės užsimezgimas: vakystėje girdėtos prancūziškos Joe Dassin dainos ("L'ete Indien", "Takatakata", "Champs Elysees", "A toi", "Salut"...)

Brendimas: žavėjimasis prancūzų kalba, filmais, muzika (tas pats Dassin ir Gainsbourg, akordeono garsai), maistu.

Aktyvus laikotarpis kuriant svajonės viziją: žinojimas, jog vieną dieną pamatysiu Paryžių, būsiu tam pasiruošusi, domėjausi istorija, architektūriniais šedevrais. Paauglystėje tranzuodavau į Vilnių, į Prancūzų kultūros centrą, paklausyti prancūziškos muzikos, pabūti pracūziškoje dvasioje. Išgirsta Jane Birkin ir Serge Gainsbourg daina "Je t'aime...Moi non plus" įrėžė dar vieną priežąstį. Ji vėliau tapo pirmojo mano vestuvių šokio daina.

Nusistovėjimas: ilgas laiko tarpas, kai nieko nedariau svajonės vardan, laukdama, kas iš to išeis.

Kulminacija: išaušo tokia diena, kai supratau, jog elgiuosi idiotiškai vis dar tempdama gumą, nes siela žviegia iš nusivylimo, susikroviau lagaminus ir išrūkau. Jei rimčiau, gavau labai realų ženklą. O ženklais tikiu.

Atomazga: pirmam kartui atsikandau tik gabalėlį Paryžiaus. Tik lyžtelėjau torto glaisto, nutuokdama, kokia gurmaniška ekstazė laukia giliau. Kiekviena laukimo ir svajojimo (neretai vaikiškai naivaus) diena susprogo į vientisą fejerverkų pliūpsnį. Kas žingsnį turėjau sau kartoti: "taip, tai aš einu Eliziejaus laukais, tai aš žūriu į Eifelį, taip, tai aš kvėpuoju meilės miestu, prancūziškai klausiu, kaip pasiekti Notre Dame...širdie, neiššok iš krūtinės".

Refleksija: dar anksti reflektuoti, nes įspūdžiai per daug degina ir akina. Truputį palauksiu. Tačiau čia yra liudijimas, jog vaikiškas svajones, kurios perauga į realius norus, pildyti būtina. Ne per greitai, kad būtų spėtos subrandinti, bet ir ne per vėlai, kad nevirstų pasyviu inkliuzu gintare ir fraze "kaip norėjau, bet nepadariau...". Tada belieka Ezopo lapės taktika apie per rūgščias vynuoges. 

Ir reziumuojant, pora teiginių.
1. Už šios grandiozinės svajonės įgyvendinimą (kad ir uždelstą) dėkoju tik vienam žmogui - sau. Moralas: kiti neprivalo tenkinti mūsų užgaidų, kuo greičiau tai suprasime, tuo geriau. Kai nustosime laukti, kol aplinkybės stos palankiai arba kas nors teiksis mums svajonę padėti ant lėštutės, tol nepajusim saldaus, sudrebinančio įgyvendintos svajonės skonio. Jį pajusti verta. Būtina. Privaloma. Aišku, jei nesate iš žmonių kategorijos, kurie neturi svajonių... Jei taip, jums reiktų kasdien kartoti prieš veidrodį: "I have a dream...to have a dream".
2. Mintis, kurią šiandien radau pas kažką facebooke (ji akivaizdžiai šaukiasi diskusijų, už ir prieš, tačiau šią akimirką man ji tokia teisinga, kad galėčiau išsitatuiruoti ant kaktos):
Niekada dėl nieko nesigailėk, nes kažkuruo metu tai buvo BŪTENT tai, ko tu norėjai.

Sweat dreams. Dar pratęsiu. Ir visai be jokios baimės būti apipilta ciniškų komentarų. Dabar mano džiaugsmo aura tokia švytinti, kad bet ką uždegtų optimizmu ir meile. O taip taip, meile. Paryžius - meilės miestas. Tai pasitvirtino.

p.s. Kam pasidarė bloga nuo patoso, prašau, patarkit, kaip panašia tema panašiais jausmais parašyti literatūriškai.
p.p.s. Bučiuoju. Erato.
2012-07-11 21:18
Erato

Paryžius.

Pagaliau, Prayžius, jau skaičiuoju dienas: liko 9
2012-07-10 01:30
Erato

Tarp žemės ir dangaus

Atsiminiau seną labai didaktišką animacinį filmuką apie šikšnosparnį. Kai visi žvereliai statėsi namus, sėjo, darbavosi, šikšnosparnis jiems nepadėjo, nes jis, esą, paukštis, ir skraidė aplinkui. Kai paukšteliai darbymetyje plušėjo, šikšnosparnis nepadėjo ir jiems, ne jis, mat, žverelis, ir vaikštinėjo žeme, įrodydamas savo "nepaukštiškumą". Atėjus laikui imti derlių ir džiaugtis rezultatais, šikšnosparnis pamatė, kad nei pas žvėrelius, nei pas paukštelius nepriimamas. Visur svetimas.

Kaip man tada gaila to šikšnosparnio buvo.

Kol pati neatsidūriau jo situacijoje! Visai paprastai - dirbdama dviejuose darbuose. Populiarios frazės: "Negaliu padirbėti ilgiau - turiu skubėti į kitą darbą", "Deja, tu'riu atidėti darbus, nes užtrukau kitame darbe (susirinkimas ar pan.)". Viskas atrodė labai pateisinama ir švaru. Kol metų gale suvokiau, kad pirmajame darbe nebesijaučiu kaip namie, o antrajame taip ir likau svečiu.

Šiemet nebebūsiu šikšnosparniu.
2012-06-23 23:28
Erato

Visaapimanti reklama

Kaip mane nuoširdžiai erzina rašyk.lt pradiniame puslapyje šokčiojanti įkyri į pelės judesius reaguojanti reklama... norėtųsi, kad bent čia į akis nelįstų picerijos, telefonų įmonės ir įvarios buitinės reklamos.

Kaip ištikima vartotoja, išreiškiu nusivylimą
2012-06-12 08:59
Erato

Ačiū už rūpestį

Šiandien atėjau į mokyklą, o mokytojų kambaryje oficialus pranešimas iš Egzorcistų asociacijos... Apie šiandien vyksiantį Mansono koncertą. Iš pradžių maniau, kad persistengia religinė bendruomenė, bet kai paskaičiau faktinę medžiagą, kad nemažai labai išsivysčiusių šalių jo koncertus yra uždraudę (Kanada, keletas JAV valstijų, Italijos kai kurie miestai ir kt.), pagalvojau, turbūt ne be reikalo... Juk iš tikrųjų Lietuva garsėja savižudybių skaičiumi, niurzglių koeficientu, paauglių nusikalstamumu. Destrukcijos tikrai netrūksta aplinkui. Taigi manau, gražu, kad kažkas stengiasi apginti moralines šalies vertybes, bent iš dalies apsaugoti jaunimą nuo neigiamo pavyzdžio ir žemiausių instinktų žadinimo. Aišku, niekas nesustabdys šito satanistiško šou, nes dideli pinigai yra galingesni už bet ką. Deja. Bet džiugu, kad kažkas rūpinasi morale. p.s. Tiems, kas mano, kad Mansonas yra satyrikas, pašiepiantis visuomenės žaizdas, atsakysiu: tegul į tą satyriką eina pažiūrėti susiformavę protai, o paaugliams reiktų leisti užaugti be to.
2012-06-08 00:23
Erato

Smalsi baimė

Ar gali būti - smalsi baimė?
Gali. Tuoj paaiškinsiu. Nutiko keisčiausias dalykas. Mano bute, daugiabučio antro aukšto, sienoje (iš kambario į lauką žiūrinčioje) apsigyveno pelės! Man tikrai nuoširdžiai baisu, kai prigulusi ant sofos, kuri kaip tik remiasi galvugaliu į tą nelemtą lauko sieną, girdžiu skrebėjimą, kojyčių trepsėjimą, cypsėjimą ir, kas užvis baisiausia, sistemingą gremžimą. Ši siena neturi absoliučiai jokio tarpo ar skylės ar orlaidės ar bet ko - yra lygi ir neprieinama (taigi, ačiū Dievui, lyg ir neišeinama). O neseniai sužinojau, kad dar ir tuščiavidurė. Kai esu labai arti sienos, o namas nutyla nakčiai, prasideda gyvenimas. Anksčiau girdėdavosi vienerių kojyčių trepsėjimas pirmyn atgal sienoje matyt esančia trajektorija, bei ne itin dažnas cyptelėjimas. Užtekdavo ranka trinktelti į sieną ir ji apsiramindavo. Dabargi, trankyk netrankęs, ji trepsi, marširuoja ir daug garsiau cypčioja, kalbasi, niurna, murma. O įsiklausius geriau, girdžiu silpnesnius balselius! Smalsauju, tyliai būnu, kad išgirsčiau daugiau ir gal net suskaičiuočiau, kiek jų ten, tame sienos tarpe, yra. Regis, net girdžiu trepsenimo keliamą vibraciją, kai pelė-mama laksto pirmyn atgal nepaliaudama. Akimirką sušvelnėju, užsisvajoju apie idilišką vaizdelį iš filmukų: mama pelė, apsirišusi galvą skaryte, neša rugio grūdą alkaniems peliukams, cypsintiems lopšelyje. Tačiau iš tiesų šis gan garsus jų peliškos buities nesilaujantis triukšmas man kelia paniką: su siaubu skaičiuoju dienas iki tol, kol man ramiai snūduriuojant ant sofos, jos baigs pragriaužti sieną ir iškišę galvas pro skylę kibiais nagiukais išsiropš ir tipens ant veido ir suprasiu, kad ten yra ne jokios pelės, o šlykščiausios pasaulyje pilkos sustirę piktos alkanos žiurkės, griaužiančios viską, kas papuola ir nesibaiminančios užpulti miegantį žmogų!!!
SOS
2012-06-01 14:23
Erato

Vasara

VISUS SVEIKINU SU VASARA:)*


1 2 3 4 5 6 7 8
[iš viso: 73]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą