Smalsi baimė

Ar gali būti - smalsi baimė?
Gali. Tuoj paaiškinsiu. Nutiko keisčiausias dalykas. Mano bute, daugiabučio antro aukšto, sienoje (iš kambario į lauką žiūrinčioje) apsigyveno pelės! Man tikrai nuoširdžiai baisu, kai prigulusi ant sofos, kuri kaip tik remiasi galvugaliu į tą nelemtą lauko sieną, girdžiu skrebėjimą, kojyčių trepsėjimą, cypsėjimą ir, kas užvis baisiausia, sistemingą gremžimą. Ši siena neturi absoliučiai jokio tarpo ar skylės ar orlaidės ar bet ko - yra lygi ir neprieinama (taigi, ačiū Dievui, lyg ir neišeinama). O neseniai sužinojau, kad dar ir tuščiavidurė. Kai esu labai arti sienos, o namas nutyla nakčiai, prasideda gyvenimas. Anksčiau girdėdavosi vienerių kojyčių trepsėjimas pirmyn atgal sienoje matyt esančia trajektorija, bei ne itin dažnas cyptelėjimas. Užtekdavo ranka trinktelti į sieną ir ji apsiramindavo. Dabargi, trankyk netrankęs, ji trepsi, marširuoja ir daug garsiau cypčioja, kalbasi, niurna, murma. O įsiklausius geriau, girdžiu silpnesnius balselius! Smalsauju, tyliai būnu, kad išgirsčiau daugiau ir gal net suskaičiuočiau, kiek jų ten, tame sienos tarpe, yra. Regis, net girdžiu trepsenimo keliamą vibraciją, kai pelė-mama laksto pirmyn atgal nepaliaudama. Akimirką sušvelnėju, užsisvajoju apie idilišką vaizdelį iš filmukų: mama pelė, apsirišusi galvą skaryte, neša rugio grūdą alkaniems peliukams, cypsintiems lopšelyje. Tačiau iš tiesų šis gan garsus jų peliškos buities nesilaujantis triukšmas man kelia paniką: su siaubu skaičiuoju dienas iki tol, kol man ramiai snūduriuojant ant sofos, jos baigs pragriaužti sieną ir iškišę galvas pro skylę kibiais nagiukais išsiropš ir tipens ant veido ir suprasiu, kad ten yra ne jokios pelės, o šlykščiausios pasaulyje pilkos sustirę piktos alkanos žiurkės, griaužiančios viską, kas papuola ir nesibaiminančios užpulti miegantį žmogų!!!
SOS