Paryžius. For real

Pripažįstu, kad šis įrašas yra niekinis literatūrine verte, tačiau neįkainojamas asmeniniu požiūriu.
Galima pamanyti, kad visi žino, ką reiškia įgyvendinta svajonė, tačiau tikiu: kiekvienam jausmas yra unikalus.
Aš išgyvenau visą svajonės gyvenimo ciklą vadovėliniu tikslumu. Štai jis:
Svajonės užsimezgimas: vakystėje girdėtos prancūziškos Joe Dassin dainos ("L'ete Indien", "Takatakata", "Champs Elysees", "A toi", "Salut"...)

Brendimas: žavėjimasis prancūzų kalba, filmais, muzika (tas pats Dassin ir Gainsbourg, akordeono garsai), maistu.

Aktyvus laikotarpis kuriant svajonės viziją: žinojimas, jog vieną dieną pamatysiu Paryžių, būsiu tam pasiruošusi, domėjausi istorija, architektūriniais šedevrais. Paauglystėje tranzuodavau į Vilnių, į Prancūzų kultūros centrą, paklausyti prancūziškos muzikos, pabūti pracūziškoje dvasioje. Išgirsta Jane Birkin ir Serge Gainsbourg daina "Je t'aime...Moi non plus" įrėžė dar vieną priežąstį. Ji vėliau tapo pirmojo mano vestuvių šokio daina.

Nusistovėjimas: ilgas laiko tarpas, kai nieko nedariau svajonės vardan, laukdama, kas iš to išeis.

Kulminacija: išaušo tokia diena, kai supratau, jog elgiuosi idiotiškai vis dar tempdama gumą, nes siela žviegia iš nusivylimo, susikroviau lagaminus ir išrūkau. Jei rimčiau, gavau labai realų ženklą. O ženklais tikiu.

Atomazga: pirmam kartui atsikandau tik gabalėlį Paryžiaus. Tik lyžtelėjau torto glaisto, nutuokdama, kokia gurmaniška ekstazė laukia giliau. Kiekviena laukimo ir svajojimo (neretai vaikiškai naivaus) diena susprogo į vientisą fejerverkų pliūpsnį. Kas žingsnį turėjau sau kartoti: "taip, tai aš einu Eliziejaus laukais, tai aš žūriu į Eifelį, taip, tai aš kvėpuoju meilės miestu, prancūziškai klausiu, kaip pasiekti Notre Dame...širdie, neiššok iš krūtinės".

Refleksija: dar anksti reflektuoti, nes įspūdžiai per daug degina ir akina. Truputį palauksiu. Tačiau čia yra liudijimas, jog vaikiškas svajones, kurios perauga į realius norus, pildyti būtina. Ne per greitai, kad būtų spėtos subrandinti, bet ir ne per vėlai, kad nevirstų pasyviu inkliuzu gintare ir fraze "kaip norėjau, bet nepadariau...". Tada belieka Ezopo lapės taktika apie per rūgščias vynuoges. 

Ir reziumuojant, pora teiginių.
1. Už šios grandiozinės svajonės įgyvendinimą (kad ir uždelstą) dėkoju tik vienam žmogui - sau. Moralas: kiti neprivalo tenkinti mūsų užgaidų, kuo greičiau tai suprasime, tuo geriau. Kai nustosime laukti, kol aplinkybės stos palankiai arba kas nors teiksis mums svajonę padėti ant lėštutės, tol nepajusim saldaus, sudrebinančio įgyvendintos svajonės skonio. Jį pajusti verta. Būtina. Privaloma. Aišku, jei nesate iš žmonių kategorijos, kurie neturi svajonių... Jei taip, jums reiktų kasdien kartoti prieš veidrodį: "I have a dream...to have a dream".
2. Mintis, kurią šiandien radau pas kažką facebooke (ji akivaizdžiai šaukiasi diskusijų, už ir prieš, tačiau šią akimirką man ji tokia teisinga, kad galėčiau išsitatuiruoti ant kaktos):
Niekada dėl nieko nesigailėk, nes kažkuruo metu tai buvo BŪTENT tai, ko tu norėjai.

Sweat dreams. Dar pratęsiu. Ir visai be jokios baimės būti apipilta ciniškų komentarų. Dabar mano džiaugsmo aura tokia švytinti, kad bet ką uždegtų optimizmu ir meile. O taip taip, meile. Paryžius - meilės miestas. Tai pasitvirtino.

p.s. Kam pasidarė bloga nuo patoso, prašau, patarkit, kaip panašia tema panašiais jausmais parašyti literatūriškai.
p.p.s. Bučiuoju. Erato.