RyanAir dar nepardavinėja bilietų į Paryžių balandžiui! O jau išsigandau, kad visus spėjo išpirkti... Ir baland-iui, ir gegužei, ir birželiui - nuoširdžiai patikėjau, kad taip gali būti, ir net atsarginį planą ėmiau regzti. Ačiū Dievui, jo neprireiks.

Savo kelionės būsimam,-ai kompanionui,-ei daviau pažiūrėti filmą "Pagrobimas". Kelionės neatsisakė. Puiku.

Gyvenam toliau

Kelionės perspektyva pakoregavo Kalėdinius norus.

Vietoje juodo, dailaus, nediduko, kietu paviršiumi lagaminėlio ant ratukų ir ištraukiama rankena, su Marilyn Monroe atvaizdu, nuo šiol svajoju apie patogią grandiozinę kuprinę, su tūkstančiu skyrelių ir apsaugomis nuo ilgapirščių.

Praktiškas noras, įtakotas aplinkos veiksnių.

Vietoje gražių (gražūs, t.y. atitinkantys mados tendencijas, ne žemesnio nei 10cm pakulne, pageidautina su raištukais aplink čiurną, nesutinkami ant kiekvieno kampo) batukų nuo šiol be perstojo svarstau, kad būtų verta įsigyti patogius universalius sportbačius... Su oro pagalvėmis, geros ir patikimos kompanijos gamintus, bla bla bla, bla bla bla.

P.s. širdyje vis tiek mieliau per Paryžių irčiausi traukdama paskui save elegantišką Monroe lagaminuką ant ratų, negu it koks vėžliukas mutantas nindzė kėblinčiau su už save didesne kuprine... Ir daug mieliau neskubėdama kaukšėčiau, negu dideliais žingsniais liuoksėčiau be garso (ir be vaizdo). Dar yra laiko apsispręsti.

p.p.s. :-*****

Diena - ilga kaip šimtmečiai. Pasak Aichmatovo.

Šiandien viena iš tų nedažnų dienų, kai erzina be išimties viskas. Viena iš tų, kai nepastebi šalia esančių stebuklų ir kai nepadeda įprasti psichologiniai triukai (nusišypsok sau veidrodyje, pasakyk sau komplimentą, ir t.t. ir t.t.)

Ir nesu tikra, kad tai tik dėl saulės stokos.

Todėl prisiminiau tas dienas (pasikartojančias reguliariai, kartą per dvi tris savaites), kai be priežasties džiugina viskas. Jas labiausiai mėgstu. Kaip retus saldainius, su vyšninio likerio įdaru ir plius pačia vyšnia. Tomis dienomis neerzina net pilkas medvilnes sportines kelnes dėvintys vaikinukai, nederinantys avalynės nei striukės prie tų savo "naminių" kelnių. Net ir troleibuse skandalą sukeliančios moterėlės, kuri sėsis pirma, man kelia ironišką šypsenėlę. Labai smagu pastebėti ir gamtą, kuri miesto fone it tobulas inkliuzas įsiterpia kur-ne-kur. Parkas, keli medžiai šalikelėje, šunų vedžiojimo veja pro namų langą.

Tomis gerosiomis dienomis norisi visus bučiuoti ir glėbesčiuoti. Einu pro statybvietę, kur visi suplukę cementu apsitaškę ir balso tembro nemoduliuojantys vyrai uoliai dirba ir galvoju: imčiau visus čia pat ir apkabinčiau draugiškai. Pikčiausią šunį pakalbinu meiliu balsu, nusišypsau pilkas medvilnines kelnes dėvinčiam jaunuoliui,  pasikalbu su senele, kuri visai patraukliai nupasakoja, jog vaistų ir maisto kainos kilo...

Apie visus galvoju tik gerai. Prisimenu vaikystės drauges, visus piktus ir kandžius asmenis apipilu šiltų minčių lietum. Šypsausi šypsausi šypsausi.

Bet šiandien taip nėra. Todėl reikia baigti dienoraščio įrašą Paryžius nr.3...
Paris sera toujours Paris.
Du mon coeur - Erato
Bisous

Kadangi nuo praėjusio įrašo mano dienos ima tiksėti kelionės laukimo režimu, nebesivarginsiu galvoti naujų pavadinimų Dienoraščiui. Kaip bebuvę, ašis, apie kurią suksis visi būsimi patyrimai ir pamąstymai, bus Paryžius. Į kasdienybės dirvą įkaliau stulpą, aplink kurį didesniu ar mažesniu spinduliu sukiosiuos rudens, žiemos ir dalį pavasario sezono.

O šiandien, eilinę rudens (beje, labai gražaus) dieną, susimąsčiau apie vieną esminį dalyką.

1) Ar visada yra gerai, kai kitas žmogus į mus vos ne identiškai panašus? Taip, jausmas kontakto metu yra neįtikėtinai palaimingas, atrodo, skaitai jo/jos mintis, o ji/jis - tavąsias. Pomėgiai, požiūriai, net kalbos struktūra ir manieros it veidrodinis paties atspindys, tačiau ar leistis į kelionę su "savimi" - išeitis? (kol kas manau, kad taip. Bent jau geriau, nei su absoliučia priešingybe).

Šiaip pastebėjimas. Visą dieną darbe vartojau pavyzdinius sakinius, su raktiniu žodžiu Paryžius. "Aš esu buvusi Paryžiuje tris kartus (iki šiandien)", "Mes buvome Paryžiuje 2000, 2002 ir 2005 metais" ir t.t. ir t.t.

Po ilgų, kruopščių, geležine logika ir tūkstančiu subjektyviausių kriterijų paremtų paieškų Erato beveik nusprendė, su kuo vyks į šią ilgai brandintą kelionę. Kompaniono paieškos truko visus gražius 9 metus, todėl neprailgs ir tie 4-5 mėnesiai iki kelionės datos. Per tą laiką laukia: veiksmų planas, kompaniono testavimas, laukimas, laukimas laukimas.

Erotiškas sonetas – Kostas Korsakas, 1942.

Kaip žemė, vasaros kaitroj gaivios drėgmės ištroškus,
Ji savo lūpas jam atvėrė ir glėbį išskleidė plačiai,
O gyslomis svaigi ugnis tekėjo, užtvaras nubloškus,
Ir sultis nešė aistrai jos, krūtų speneliais sirpstančiai.

Kvapi plaukų banga užliejo apvalų jos petį –
Jo baltas šilkas tuoj pražys rausvai ištryškusia gėle.
Kaip pajūry jie, paskutinį apdaro šešėlį nusimetę,
Suaugo aistroje svaiginančių geismų šaknim gilia.

Jie pabučiavimus ir prakaitą iš vieno gėrė godžiai –
Taip jūrininkai troškulį malšina po smarkios audros.
Ir lyg žolės šiurenimas – tokie jų tylūs buvo žodžiai,
Bet juos širdis virpėdama pernakt kaip paslaptį kartos.

O rytmetį, kai galvą poilsiui jam ant peties jinai priglaus,
Gulės jie kaip laukai, pasotinti sodraus lietaus.


Pabučiavimas – Salomėja Nėris, 1930

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis –
O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa...
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji kaip vergė prie tavęs naktį dieną rymos.

Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti... Nes žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!

Kas sugalvojo rašyk.lt susieti su facebook.com? Ar tai buvo būtina? Pasakysiu kitais žodžiais. Ar būtina vertingą ir brangų pelėsinį sūrį vynioti į McDonald's popiergalį, klykiantį neskoningomis spalvomis? Arba dar kitaip. Ar reikėjo prasmingą, gilų eilėraštį parašyti neoniniu ryškiai salotiniu markeriu?

Ir pagaliau be metaforų: ar bent žinote, kad tas facebook.com yra liga, kuri plinta šviesos greičiu ir kuri gali padaryti žalos (šiame tinklapyje susipažįsta pedofilai, vagys ieško potencialių aukų, kurios nesidrovi skelbti, kada išvyksta su visa šeima atostogų į užsienį (ir palieka namus tuščius (o tokių TIKRAI yra)), darbdaviai stebi, kokią "popamokinę" veklą veda jų darbuotojai (girtų vakarėlių fotografijos ir kt.)).

Manau, kad po eilėraščiais atsiradęs: man patinka (arba kaip pas mane "mi piace", nes mokausi italų) visiškai sudarko ramią, vientisą, nepigią rašyk.lt erdvę. 

Nežinau, ar ilgai benorėsiu šio sūrio...

<i> Tie, kas žino, kad nežino, yra eiliniai žmonės. Tie, kas nežino, kad nežino, yra kvailiai. Tie kad žino, kad žino, yra protingieji. Iš jų reikia pasimokyti <i>.

Išprotėti galima netyčia, bandant užgniaužti save. Tamsiąją asmenybės pusę siūlau išlaisvinti ir su su ja sušokus tango, amžiams susilieti į vieną visumą, nedalomą,neatskiriamą, nepakartojamą.

Kodėl jis nemeluoja? Kodėl jis lemtingas ir kitoks?

Kodėl jo taip norisi?