Paryžius. Įrašas numeris 3

Diena - ilga kaip šimtmečiai. Pasak Aichmatovo.

Šiandien viena iš tų nedažnų dienų, kai erzina be išimties viskas. Viena iš tų, kai nepastebi šalia esančių stebuklų ir kai nepadeda įprasti psichologiniai triukai (nusišypsok sau veidrodyje, pasakyk sau komplimentą, ir t.t. ir t.t.)

Ir nesu tikra, kad tai tik dėl saulės stokos.

Todėl prisiminiau tas dienas (pasikartojančias reguliariai, kartą per dvi tris savaites), kai be priežasties džiugina viskas. Jas labiausiai mėgstu. Kaip retus saldainius, su vyšninio likerio įdaru ir plius pačia vyšnia. Tomis dienomis neerzina net pilkas medvilnes sportines kelnes dėvintys vaikinukai, nederinantys avalynės nei striukės prie tų savo "naminių" kelnių. Net ir troleibuse skandalą sukeliančios moterėlės, kuri sėsis pirma, man kelia ironišką šypsenėlę. Labai smagu pastebėti ir gamtą, kuri miesto fone it tobulas inkliuzas įsiterpia kur-ne-kur. Parkas, keli medžiai šalikelėje, šunų vedžiojimo veja pro namų langą.

Tomis gerosiomis dienomis norisi visus bučiuoti ir glėbesčiuoti. Einu pro statybvietę, kur visi suplukę cementu apsitaškę ir balso tembro nemoduliuojantys vyrai uoliai dirba ir galvoju: imčiau visus čia pat ir apkabinčiau draugiškai. Pikčiausią šunį pakalbinu meiliu balsu, nusišypsau pilkas medvilnines kelnes dėvinčiam jaunuoliui,  pasikalbu su senele, kuri visai patraukliai nupasakoja, jog vaistų ir maisto kainos kilo...

Apie visus galvoju tik gerai. Prisimenu vaikystės drauges, visus piktus ir kandžius asmenis apipilu šiltų minčių lietum. Šypsausi šypsausi šypsausi.

Bet šiandien taip nėra. Todėl reikia baigti dienoraščio įrašą Paryžius nr.3...
Paris sera toujours Paris.
Du mon coeur - Erato
Bisous