Laikykis, mergaite

Tu sėdi prie lango, pieši šaržą, dailini šešėlius ir pašešėlius, o kažkas surinka:
- Eik skust bulvių nepiešus, vistiek nieko nesigauna tau.

Tada nusišypsai ir pagavoji: "Et, vistiek jums visiems iki manęs - šimtas metų", tad nuskuti tas velnio bulves, iškepi aliejuje permirkusius (nors gręžk) bulvinius blynus ir mintyse tari: "Nieko baisaus, vistiek netrukus išeis mano debiutinis romanas, ir tos bulvės teliks kaip vandenyje išsiskaidęs duobagyvis.

Gera.