Šiandien

Šiandien ta diena, kai pagaliau gausiu tai, ko nusipelniau - atsikąsiu, pasimėgausiu, duosiu, imsiu, neleisiu sustot. Jei kas galit, dar turit šansą sustabdyti. Bet raktas jau žvanga kišenėj, o ir dantukai nsmailinti dailiai žybsi.

Bet štai pasirodo Jis. O gal - Ji. Ir sujuda Žemė po kojom. Prasiveria mano grindinys ir regiu visas savo klaidas, klykiančias kunkuliuojančiam Pragaro katile. Keikiau, neatleidau, piktžodžiavau, tariau vardą be reikalo, su reikalu nusižengiau tam ir anam Dievo įstatymui.

Bet tai juk tikrai Jis! Jei tai ne Tu, tuomet tylėk per amžius ir neleisk man pabusti iš pasakos. Noriu Tavo žodžius ir žvilgsnį pasilaikyti ilgam. Tavo tylią užuominą ir Tavo magiją. Tą galimybę, jog mums kažkada gal ir būtų išėję, jei ne...

Taip ir nesupratau, kodėl nepavyko... Gal tam,kad visus šiuos metų metus galėčiau kilti po laiptelį aukštyn, galvojant, jog Tu lauki ten? Bet Tu turbūt nė neatsimeni manęs. "Ir inkščia, matai, mano sieliūkštė, negaudama, ko nori... Ir siekia visokiais būdais vyriškos galios potencialo"

O iš tikrųjų man reikia labai nedaug. Minimaliai. Visai mažai...Bet net ir tai atrodo per daug.

Dėl to ir veržiuosi į Edeną. Ten manęs jau laukia.