tikiu, kad svajonės pildosi. deja, žmonės - nekantrūs padarai, pačių svarbiausių dalykų savo gyvenime nori tiesiog "čia ir dabar". hm. staigiai gali nebent pirštais ore spragtelėti ir tai. netgi šiam eiliniam veiksmui deramai įvykti reikia tam tikro pasiruošimo ir nueito kelio: 1. pirminės minties, 2. poreikio arba noro, 3. pačio veiksmo, 4. pasitenkinimo arba nepasitenkinimo atliktu veiksmu. pasirodo, kaip viskas iš tikrųjų yra sudėtinga. o ką jau tuomet kalbėti apie kažkokias tai labai rimtas ilgą laiką puoselėjamas svajones. čia ne juokas. belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti. žinau, jos pildosi. tiktai miniatiūriniais žingsneliais.

kuomet jausmai skaldo

tikėtai netikėtai ........ lyja

tikrasis liūdesys užklumpa tada, kai suvoki, kad tai, į ką dėjai daug vilčių, baigiasi. galima kalbėti apie savotišką savo egoizmą: aš labai norėjau, kad tas dalykas tęstųsi, perženginėjau daugelį savo tabu, įveikinėjau nerimą, tam tikrais atvejais elgiausi netgi prieš savo per daugelį metų susiformavusius principus, palaužinėjau savo orumą, kad tiktai pavyktų. deja. visuomet laikausi esminio savo gyvenimo kredo: klausykis širdies. tik ji žino, ką ir kaip turiu daryti. tik ji veda manosios tiesos keliu. bent jau džiaugiuosi tuo, kad nenusižengiau esminiam savo vidaus įstatymui. guodžiuosi bent tiek.

pabaiga - tai naujo pradžia

kalbėkimės tada kai žodžiai patys krenta
    iš sielos užkaborių taip ilgai ieškoję
  susidūrimo per kurį žvaigždė atranda
    artumą žemės negrąžinsiantį į tolį

Šiandien mačiau paukštuką. Jis juokingai strikinėjo ant šakos, reguliariais intervalais užmerkdavo akis, pakreipdavo galvą ir ilgesingai švilptelėdavo. Toks elementarus ir niekam nereikšmingas faktas, sakyčiau, tik pamanykit, paukštukas ant šakos. Tačiau šįkart tai nebuvo kažkoks eilinis paukštužėlis, giedantis savo kvailą giesmę. Šįkart tai buvo paukštis, privertęs mane kuriam laikui nutraukti labai eilinę savo kelionę ir suklusti. Tuomet pamačiau žolę. Ji buvo gerokai žalesnė negu toji, kurią mačiau paskutinįsyk. Kvepėjo taipogi kitaip. Keisti pastebėjimai, ir viskas per tą paukštuką. Jis kažką turi, pagalvojau, ir skubriai nukaukšėjau kasdienio tikslo link. Švilpautojas dingo medžių tankmėje, o aš po to dar ilgokai galvojau apie žolę.

Šiandien mačiau paukštuką. Jis juokingai strikinėjo ant šakos, reguliariais intervalais juokingai užmerkdavo akis, pakreipdavo galvą ir ilgesingai švilptelėdavo. Toks elementarus ir niekam nereikšmingas faktas, sakyčiau, tik pamanykit, paukštukas ant šakos. Tačiau šįkart tai nebuvo kažkoks eilinis paukštužėlis, giedantis savo kvailą giesmę. Šįkart tai buvo paukštis, privertęs mane kuriam laikui nutraukti labai eilinę savo kelionę ir suklusti. Tuomet pamačiau žolę. Ji buvo gerokai žalesnė negu toji, kurią mačiau paskutinįsyk. Kvepėjo taipogi kitaip. Keisti pastebėjimai, ir viskas per tą paukštuką. Jis kažką turi, pagalvojau, ir skubriai nukaukšėjau kasdienio tikslo link. Švilpautojas dingo medžių tankmėje, o aš po to dar ilgokai galvojau apie žolę.

amžinas tobulumo ieškojimas ir ilgesys

Susimąsčiau apie žmogaus gyvenimo prasmę, o vakar parodoje perskaityti žodžiai tobulai atsakė į mano klausimą: "Žmogus visą gyvenimą ieško savo namų". Taip, tiksliau ir nepasakysi. Vieni ilgimės tų tradicine prasme suvokiamų namų, kur būtų saugu ir ramu po sunkios darbo dienos sugrįžti, kiti - blaškosi po pasaulį, neriasi iš kailio, nerimsta, vaikosi nepatirtų kelionių, įspūdžių, ambicijų, karjeros, tikėdamiesi taip rasti namus, iš kurių vėl norėtųsi pabėgti, paskui trumpam sugįžti ir vėl bėgti toliau, dar tretiems gyvenimo prasmė yra visais įmanomais būdais gauti buteliuką Starkos ir rymoti miške prie lauželio, butaforinėje namų ramybėje paskendus. Bet faktas tas, kad visi norime atrasti tą būseną, kuri būtų mūsų namai. Kur būtų gera. Kur lauktų mylimas žmogus, kur nereikėtų meluoti, apsimetinėti, galėtum drąsiai mesti lauk visas kaukes ir tvirtai žinoti, kad esi namuose, iš kurių niekada nesinorės išeiti. Linkiu visiems savo draugams, nedraugams, pažįstamiems ieškoti ir pagaliau rasti JUOS. Pavydžiu jau radusiems.