Kaip ir kiekvieną rytą staigiu judesiu įsidedu akis,
Nusitinkuoju veidą, lūpas pabrėžiu ryškiu raudoniu, 
Lemputės šviesoje blausiai ryškėja sklastymas palei šaknis,
Prie durų prabėgom dar spėju ūgtelėti keliais coliais,
Išsiriečia keltis, blauzda lyg gulbės, eisena banguoja,
Kalbu įtikinamai, užliūliuoju klausančio budrumą,
Įkypas žvilgsnis veria mirtinai, o širdyje triumfuoja
Atsainus noras iškiliai pademonstruoti pranašumą.
Savo kambaryje, užuolaidas užtraukus, atsisėdu,
Atsigręžiu į tyliai drobėje gyvenančią mergaitę,
Į jos prigludusius sparnus, tolygiai išbraižytas pėdas,
Regiu, kaip skęsta vakaro alsavime visa, kas laikė

Gimei ir esi pasmerktas myriop tą pačią dieną,
Ne gana to, tokių, kaip tu, ne vienas ir ne šimtas,
Nors vardas užima meniu gana garbingą vietą,
Liežuviai pliaukši panegirikas, o stotas rimtas,
Plevena nuojauta, kad šis gyvenimas tulžingas,
Pabėgti nuo likimo smūgių niekas nebegali,
Ant ašmenų šakutės staiga tampi reikalingas,
Ir laimės paukštė išskleidžia sparnus į savo šalį.

Netyčia pajunti, kad parašei savo geriausią eilėraštį. Sau pačiam.

Iš visos širdies dėkoju visiems, mane skaitantiems ir komentuojantiems.

Liūdesys - keistas padaras, kartais taip nedėkingai įslenka į tavo sielą, įsitaiso kamputyje, ramiai sau dantis rakinėja ir tyliai juokiasi. O tu vis rideni ir rideni į tą statų kalną... Staiga šast, ir jo jau pėdos ataušusios. Ot, padūkėlis. Gerai, kad toks nekantrus, ilgam neužsilieka. Ir štai jau šypsena kutena lūpų kraštelį. Šviečia.

Ir tingiai tįsta paskutinės dienos tarsi katės,
Virtuvėse ant taburečių kojas užsikėlę,
Kvėpinam pokalbius čiobreliais, džiūgaujam supratę,
Prasideda, nes baigiasi, o mes nesitikėję

Slenku pilietiškai
pasigraudenti pas kaimyną,
trečia naktis nuožmių
derybų su dviem belzebubais:
paliegusi vaizduotė,
reikalaujanti pelyno,
ir pasišovęs emigruoti
stuburas į Kubą

Kodėl gi bobulytei ant dešinio bromo kampo
Neduodu niekad centų ir niekados neduosiu?
Mačiau nesyk kaip plėšia sūnus drebančiom rankom
Maldautos dienos vargą, o ji tik veidus šluostos.

Išėjau atostogų.

kuomet nebesirašo, mes kaltiname Dievą,
zirzename, alkūnėm parimę ant stalų,
boluoja tarsi sapnas baltų avelių pieva,
apytuštės ganyklos, alsuojančios rūku