visi laukia švenčių

kalnagūbriuose apledijusiuose miega vasara

Į savo mėgstamiausius buvau įsidėjusi vieną vienintelį eilėraštį: keistą, tokį apvalų, mažom letenėlėm, glotniai kvepiantį, ilgesingą ir visai nejuokingą, baikštų, sakyčiau, netgi niūrų, bet kažkokį tai labai savą. Savą nors tu ką. Ogi: jo nėra, jis dingo! Nulis, visiškas nulis. Nėra teisybės po rudenio saule, velniai kadugį rautų.

susimąstau: ir ko gi po paraliais aš čia ieškau? ko nerandu? kad vis nudelbusi seilę, vis kažkaip susinepatoginusi.. et, pasiilgau kažko TIKRO. tokio, kad už širdies taip sugriebtų, kad visi kaimo šunes ir vilkai miškų užstaugtų, kad net mėnuo į mūsų mažulytę planetą bent akies krašteliu dirstelėtų. pirmą kartą per šitiekos šimtmečių metų, nedrąsiai, tarsi susidomėdamas. tik tarsi.

GRĮŽAU, tuščiavidurė, plynom lyg platūs laukai mintimis, atvirais neužpildytais delnais, šiek tiek per vasarą nusvirusiais pečiais, apsimestinai nepalaužiama povyza, bet GRĮŽAU.

Diena, pilna blaškymosi

vakarinis šerbeto raudonis
    nudilgina sielą
kvepia širšėmis, sniegu,
    suplėkusiais knygų viršeliais
ant palangės skaidrios
    kibirėliuose jūra nemiega   
įnirtingai atplukdanti sapną
    nubrozdintais keliais

viens kitą atskiriam iš kvapo, judesio, manierų,
visuomenės keistuoliai, taip vadinamieji “durniai“, 
vienišiai, genijai, nebesidraskantys dėl vietų,
jų atvirumas glumina, kartais girdi, kaip kurmiai
iš prigimties nelaimėlių paširdžiuose vėl rausia
ertmes ir tunelius, baksnodami šlapiais snukeliais,
amžinam liūdesiui ir klaikiam norui prisiglausti
prie išraustos širdies, kurioje aukštos žolės želia

Skaityti, komentuoti... Vasara gi, pagaliau! Kiek galima? Nepykite.

Švelnumas, slystantis odos aksomais