nepriklausyti niekam 
netgi kartais sau pačiai 
jų visų neturėti 
malšinti tik malšinti 
neaprėpiamai laukti 
išlaukt nesudrebėti 
sutikta atpažinta 
svajomis išmatuota 
akli žvaigždynai merkias
jau pripratau prie savęs
reikės išmokti kartu
kaupiasi akys verkia

Valio, pirmoji diena, kai galiu balsuoti!!! Dėkoju rašykui, nuo šiol bus trigubas, kur ten, penkiagubas malonumas šniukštinėti.

tų vaikiškų žaidimų būna pačių įvairiausių:   
akla višta, katė – pelė ar minklių maratonai,
bandei sumest gaudynių, po šimts pypkių, nesupaisei,
kad miegu taip kietai ant žirnio, net įskaudę šonai

ir lyg džiaugsmas tavęs dar lig šiol neturėti
tik nujausti, kaip pievų ūkais ir voratinkliais
tavo šiltas alsavimas nenumaldomai artinas

Gausybe pačių įvairiausių apibūdinimų aplipęs žodis „meilė“ daugumai akimirksniu paberia puokštę įvairiaformių emocijų. Vieni paslaptingai šypsosi, iš atminties nesunkiai traukdami paskutinės audringos nakties nuotykius, kiti blykčiojančiomis akimis vynioja į ūsą (moteriškus ūselius) pirmąjį jaunystės susižavėjimo objektą, kuris dar iki šiol retsykiais šmėsteli pravažiuojančio autobuso stikle ar tarsi tyliai prisiglaudžia prie peties tais vienatvės sklidinais rudens vakarais, kai krūtinę šiek tiek pabodusiame fotelyje bando sušildyti jaukus pūkuoto draugo murkimas. Tretieji, beje, jų esti dauguma,  jausmą „meilė“ drąsiai spraudžia į šeimyninius rėmus, kasryt matydami ją ne tik sutuoktinio akyse, bet ir savo perdėtai drąsiai ropinėjančių vaikučių pėdutėse, ar jau suaugusių ir šeimos lizdą palikusių vaikų teisinguose poelgiuose ir pasiekimuose.

Iš tiesų, meilės išgyvenimai ir jos supratimas skirtingi tarsi vaivorykštės spalvos, kiekvienam pagal jo gebėjimą „išjausti“ tą patį jausmą pagal skirtingo aukščio-pločio-ilgio amplitudę: mat jeigu įsimylėjus vienas vaikšto ne žeme, o padebesiais, kitas gi gali jausti vos šiokį tokį vidinį pakylėjimą, tačiau nuo švelnaus mylimojo prisilietimo nuomarin nekristi. Panašu į galvos skausmą: kartais sukandusi dantis visai nesidžiaugiu, kad yra “Saridonas“, o čia juk kalbama apie skirtingus žmones su savais temperamentais, savitu požiūriu į pasaulį ir jausmus, dargi individualiais ir nepakartojamais genų fondais ir fondeliais, kuriuos, norime to ar ne, atsinešame iš skirtingų savo močiučių ir diedukų organizmų.

Visgi tai šen, tai ten atsiranda protų, bandančių logiškai, moksliškai ar tiesiog visiškai neutraliai iš savo pusės paaiškinti mums, paprastiems žmonėms, kas ta meilė yra ir su kuo ją derėtų valgyti. Tuomet ir pasipila kaip iš gausybės rago į visus gyvenimo klausimus teisingiausius atsakymus žinantys psichologų patarimai, (ne)mylintieji kartu su (ne)mylimaisiais pradeda varstyti žiniuonių ar įvairaus plauko užkalbėtojų duris, o už jūrų marių besidarbuojantys mokslinčiai vis iš naujo atradinėja meilės eliksyro pakaitalus, bandydami įteigti, kad štai, pasirodo, partnerį renkamės pagal kvapą, taip iškeldami natūraliai kylantį klausimą: o kaip ši teorija tinka tiems, kuriuos vargina lėtinės slogos simptomatika?

Elementarūs tikros meilės pavyzdžiai mus persekioja pačiomis įvairiausiomis formomis, pradedant karštais įsimylėjėlių žvilgsniais meksikietiškuose serialuose, baigiant dar karštesniais ginčais bei indų daužymais, aidinčiais už kaimynų sienos. Ir visi nuoširdžiai tikime, kad ten, kur aistringai verda gyvenimas, žmonės myli. Nėra juk idealių santykių, tą pačią meilę ilgainiui prigesina kasdienė rutina, mažas sutuoktinio atlyginimas ar monotoniškas knarkimas. Todėl dažnai galima nugirsti patyrusias moteris tvirtinant, kad, prabėgus eilei metų, ta pati meilė tarsi tampa kitokia: pirminis apkvaitimas baigiasi, abu įsimylėjėliai nusileidžia ant žemės, jų ankstyvos meilės potyriai ilgainiui perauga į pagarbos ir pripratimo prie savo antrosios pusės jausmą, ir viso to visiškai užtenka šeimyninei laimei įtvirtinti. Po to gi atskrenda gandrai, tad pačios gamtos patvarkymu natūraliai tampa sunkiau rasti laiko, noro ir jėgų taip pat audringai kaip anksčiau aistromis taškytis.

Būna ir tokių, kurie visgi aistromis nepasotinami. Tuomet meilė įgyja aštresnį ir daugiau adrenalino išskiriantį atspalvį, kuomet intensyviai ieškoma objektų savo gėlai numalšinti ir vidinei tuštumai užpildyti. Kadangi gyvename moderniais laikais, vienodai madinga tampa savo jausmus demonstruoti tiek gyvenant šeimoje, tiek ir viengungių statusais. Apie moralę dar retsykiais išgirstame, tačiau apie ją labiau linkusios postringauti senosios davatkėlės, kurių jaunystė jau seniai nužydėjusi kaip ta rudens gėlė, pirmo šerkšno užklupta netikėtai.

Pavydžiai nužvelgiame pernelyg drąsiai besiglėbesčiuojančius jauniklius ir save nuraminame, jog tai tikriausiai ne meilė, o tik trumpalaikis pasilakstymas, mat jie dar jauni, kvaili ir nepatyrę. Jūs pasakėte „nepatyrę“? Štai ir prasideda amžinos painiavos ir dėlionės su begale klaustukų, ar verta vos trumpam blykstelėjusią aistrą  ženklinti “meilės“ etikete, ar visgi meilė labiau asocijuojasi su ilgus metus besitęsiančia draugyste ir ramia namine oaze, kuomet ant stalo nosį kutena rūpestingai pašildyta vakarienė, o išgirdus įprastą laukujų durų virstelėjimą, širdy pasidaro taip gera, kad nors verk.

Štai amžinieji viengungiai giliai sieloje drąsiai drįsta sau pripažinti, kaip jiems viso to trūksta, tačiau kažkodėl ūkiškos, tvirtos moteriškės, kurios tuojau pat mielai apskalbtų ir apkuoptų savo didvyrį, jiems atrodo nuobodžios ir neseksualios. Būdrauja per naktis, markstosi, mėgindami įžiūrėti savo pasakų princesę apkūnokos moters siluete, kartas nuo karto įsitempia į savo guolį kokią kumelikę, tačiau rimtiems įsipareigojimams taip ir nesiryžta. Pasmerkia save vienatvei, šaltoms naktims ir nešvarių indų kupetoms. Gyvena meilės laukimu, vadinasi. Kiti tiesiog nelaukia ir laiko tuščiai nešvaisto. Štai vienos bendradarbės bendradarbė, paprasta Kauno moteris, ne kokia didžiakrūtė Pamela Anderson, septintą kartą ruošiasi vilktis baltą nuotakos suknelę ir prisiekti amžiną meilę tam vieninteliam (paskutiniajam galgi pagaliau?). Ir kas drįstų ją pasmerkti? Moteris viso labo mėgina rasti tą tikrąją, savąją Meilę.

Kad ir kiek postringautume, visi vienareikšmiškai linguojame galvomis, kad meilė – gyvenimo prasmė, kurios taip ieškome. Jos ilgisi tie, kurie jau seniai ją sėkmingai suvystę, pasitiekę ant lėkštutės ir suvirškinę, taipogi tie, kurie vis dar taip pat nesėkmingai klaidžioja jūromis, miškais ir kloniais, taip ir nerasdami tų, su kuriais norėtųsi ypatingos savo asmenybės pliusais ir minusais pasidalinti. Bėda ta, kad kartais, netgi radę šį stebuklą, iš kvailo egoizmo, pasipūtimo ar neapdairumo, patys netyčiom jį atstumiame. Ir ieškome toliau. Visgi tiktai patys, pasitelkę savas priemones ir rakandus,  galime nusimegzti autostradas, žvyrkelius ar takelius į savos meilės pasaką, tikėdamiesi, kad ji truks ilgai ir laimingai. Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė.