o pamenu
kaip lenkdavausi
bučinio lygtai tarp kitko
šypsodavais kad
man vis ne gana
sučiupdavai už smakro
šiurkštoku judesiu
užčiaupdavai
knietėdavo surikti
iš malonumo
kad tolimesni veiksmai
nepaiso takto

ir pažadu
kad nepamilsiu
kurį laiką kad pamilčiau
išsiskyrimo liūdesį
kuriuo lig šiol
alsuoja plaučiai
pro persmelkiantį sapną
stipriai
visu kūnu atsispirčiau
stebėdamasi
kaip svaigina
tolimi vienatvės aukščiai

pabaiga - nauja pradžia

toliai toliuose

leidai praverti langines
    trumpai akimirkai į savo sielą
plynoje dykvietėje bastos
    žvėrys šimtmečius neprijaukinti
ir paukščiai lyg pamišę blaškosi
    ieškodami namų po vieną
burnoje tirpsta ledinukas
    juo pabūgome pasidalinti

jaučiu kaip stiebiuos
link dangaus link savęs
tikrosios savęs kuri
ateis laikas ir pražys
prasiskleis kaip tas
išblukęs rožės žiedas
po vasaros lietaus
pakvipęs tris kartus
stipriau ir magiškiau
jaučiu kaip stiebiuos
subrandintų išgyvenimų
dėka labai pamažu bet
vyksta virsmas kuris
manyje neišvengiamas

ilgiuosi tavęs taip
kad rodos žvaigždės
krenta iš dangaus
į mažus mano delnus
kuriuose tiek daug
laukimo ir šviesos
kurią tau dovanoti
pasiryžus

Valioo, gavau pieštuką, mhhhm..:)

Nulis, ir taps šviesiau.
Atsigausiu lyg žemė,
sudrėkinta ir pagirdyta.
Ir ta gaiva.
Nesiliaujanti gaiva
nuo manojo paviršiaus.
Nuo manosios odos.
Iš kiekvienos poros, iš
kiekvieno želmens.
Į viršų, į tolį.
Iš savęs į tave. Kas tu?
Dar nežinau.
Nematau tavo veido.
Tik žinau, kad artiniesi.
Vis arčiau, ir arčiau.
Ir dangus tarp mūsų,
ir visa amžinybė,
ir viena akimirka.
Nulis, ir taps šviesiau.
Lyja.

Gyvenimo troškulys.
Jis toks gilus manyje, mano amžinai
alkstančioje
sieloje. Jo nenumalšina niekas.
Negandos tik
dar labiau troškina išsausėjusią
gerklę, džiaugsmas trumpam sugeria
liūdesį, tačiau
troškulys pasilieka. Jis gyvena su
manimi ir pasiliks
manyje iki paskutinio atodūsio.
Jis gyvas.

Neapdairiai peržengiau dantų sieną
ir prarijau jos judrų liežuvį. Gyvena
dabar manyje kaip japoniška žuvelė.
Braižos į širdį ir diafragmą kaip į
akvariumo stiklą. Pakelia dulkes nuo
dugno. Ta, iš kurios atėmiau balsą,
stebeilijas į mane didelėmis akimis ir
laukia žodžio. O aš nežinau, kuriuo
liežuviu kalbėti su ja - pagrobtuoju ar
tuo, kuris tirpsta burnoj nuo sunkaus
švelnumo pertekliaus. /Zbigniew Herbert/