kramsnoju prietemą kai viduje
ant didelės ugnies purslais
per puodo kraštą veržias
ištrūkti bandantys vaiduokliai
nebijantys tik besipurtantys
nuo įniršio ir kvaitulio apsvaigę

Norėčiau kada nors parašyti apie moterį. Parašyti taip, kad vyrai ir moterys skaitydami verktų, prisiminę savo motinas, seseris, dukras, drauges, mylimas ar praeityje mylėtas, o galbūt dar tiktai būsimas. Tam, kad patikėtų, kokios jos nuostabios ir paslaptingos savo keistais norais, mintimis ir gyvenimais. Ir kad bent trumpam suvoktų, kaip būtų tuščia ir liūdna be jų.

gyvenimas - saldus kaip bičių sodžius

manajam uoste ilsisi pabėgėliai laivai
nuleidę inkarus į klampų dugno smėlį
išplaukę tam kad atitoltų sopantys krantai
jų tuščiose kajutėse nurimsta vėlės

pagaliau pasiekiau kitą krantą

laimingos valandos trumpumas

didingos ramybės paieškos

Išsilaisvinimas. Buvimas viena.
Tai negąsdina, prie to priprantama.
Tai tikroji savastis, to nereikia bijoti.
Po nesėkmingų bandymų būti su kažkuo
turi grįžti į save. Kitaip neprasidės išsilaisvinimas,
gijimas, drąsus žengimas į priekį. Per gyvenimą.

norėčiau iki galo išsirašyti

norėčiau iki galo išsirašyti